Semper idem

Saulei mane pasitikus žaliam gegužy Aukštaitijoj, tuolaik gimtinės miškai dūsavo nuo šūvių. Vyriausioji sesuo braidė po Sibiro pusnynus, širdim iš ilgesio apsikabinus žydinčias tėviškės pievas...

Brolis įsigijo septynstygę gitarą, ant grifo užrišėm trispalvį kaspiną, grojom visi ir dainavom: visi buvom balsingi. Paskiau iš brolių išmokau graudžių „miško“ dainų... Tėvuliam man padovanojus raudoną „Barcarolle“ akordeoną, gražiam mūsų sodui beriant baltus žiedlapius pavasario procesijai, Pavinkšnio žilvyčiuos lakštingalom lenktyniaujant giesmių vigrumu, mano klusnusis akordeonas skardeno per mūsų - nebe mūsų mišką Virintos krantais. „Suvažiavo muzikontai - bus parvasar ramu,“ - sakydavo kaimynai.

Mama buvo bažnyčios „kantarka,“ chorą dailiai vedant Juozapui Karosui. Kunigas, radęs Mamą turint gražų balsą, nuvežė ją Kaunan, Konservatorijon: tiko, buvo patarta nieko kito nadaryt, tik dainuot ir dainuot... Tėtė, būdamas prie dėdės kunigo, mokinos vargoninkaut - ir jam buvo pasiūlyta niekuo kitu neužsijimt, tik „dūduot vargonų dūdom.“ Bet: Didisai karas, suirutės, netektys, bepinigė - teko glaustis prie nuo amžių amžių pastoviausio, nejudamo turto - žemės...

Peržingsniavusi privalomas vidurinės mokyklos klases, graibsčiausi filologinių ir muzikos mokslų: rūpėjo pramokt svetimų kalbų ir, kaip ir Mamai, giedot ir dainuot. Taip ir vedžiojausi šituos abejus dalykus dubultavai, prakeršai - muziką ir knygos išmintį. Pradžiai paknopstom inbridau išgirtajan, garsiajan - Lietuvos veidą puošusian ir sovietų teritorijoj ir pasaulyje jos vardą garsinusian - Dainų ir šokių liaudies ansamblin „Lietuva“, būnančian, kaip viena mano vokalo mokytoja pasakė, „ant ratų“.

Atbildėjus pasaulin dukteriai - saulės ir tėviškės paveizėt - teko „iš ratų išlipt“ ir dainuot sėsliau: prisiglaudžiau po ramuolio aukštaičio dirigento maestro Liongino Abariaus mostu, klasikinio dainavimo būrin - Radijo ir Televizijos choran. Su bendraminčiais pėsčiuodama po Lietuvą ir Prūsiją, rankiojau juodojo laikmečio dar suvis nenupūstus tautos išminties sinklius ir krislus, terp jų išgriebdama sovietijos kiaulėm dar nesupenėtų perlų. Mokykose telkiau vaikus prisiglaust prie senųjų sodžiaus dainų. Susvočiavau - tautinėm apeigom, papročiais, dainom ir giesmėm apsiautus - daug jaunamarčių - nuotakų (pasidabinusių dar rūtų vainikais ir dora...)

Ant gimtinės pievos atriedėjus sūnui, dar sėsliau besidarbuodama, narsčiausi po perijodikos leidinių tinklus: rašiau, nors mūsų rašliavas cenzūrai ir glotniai aplaižant, ir labai tankiu sieteliu nukošiant...

Atkakliai yrėmės prie Tautos Atgimimo, tankiai paklebendami Saugumo balto mūro duris... Tik po Atgimimo išdrįsau mokytojaut: anuo laiku būčiau turėjus sakyt vaikam netiesą, o tai alintų ir lamdytų sielą (buvo man siūlyta „įsispraust“ net „diktoriaut“ radijuj - jau lyg ir tikau, sulygau, bet pasisakius Mamai, ana tarė: „Tai tujen, vaikei, meluosi tam radijuj, a mes turėsme klausyt?“ - to ir užteko nesispraust prie netiesą banguojančio eterio.) Galų gale teko paviešėt, pasikieminėt ir Seimo prieigose. Ir galop - širdim nupūst, burna sukvėpuot, pirštais nuglostyt Ypatingojo archyvo bylų dulkes... Dabartės liūdnoka: giesme palydžiu ir nekrologus surašau bendraminčiams, jau ir savo bedraamžiams, pasiskubinusiems išdausot...

Semper idem... Sol omnibus lucet. Visuomet tas pats... Saulė šviečia visiems.