Irena Bražėnaitė

NUŠIENAUTŲ  DIENŲ  ATOLAI

Anno  Domini

,,Dalia mana nai sunkiausia,

Dalužėla nai kiečiausia –

Aisiu keliu giedodama,

Sau dalalas jieškodama.

Atsišauke man dalala

Až kalnalių, až aukštųjų,

Až girelių, až žaliųjų,

Až marelių mėlynųjų.

Plauk dalala šian šonelin,

Dalužela šian krantelin:

Aš raškysiu pa žiedelį

Ir skabysiu pa lapelį.‘‘

***

,,Ir keliaudama slėniu tamsiausiu

Aš nebijosiu –

Nes Tu drauge būsi.‘‘

                        Psalmė

„Šarlotė kvietė eit krautuvėn ir mane, tačiau vien pagalvojus apie tvankias, pridususias parduotuves, man darėsi koktu ir negera. Tie stikliniai narvai, varantys per save vartotojų minias, pripildyti gaudesio, alaso ir klegesio mane dirgina, muilo, audinių kvapas dusina. Man bjauru, landžiojant pro žmones, raustis po tuos visus daiktus, vadinamus prekėm, aš apsvaigstu spūstyje terpu prekystalių, mane vargina minios ir margumyno daiktų, įkyriai siūlančių būt paliestais, mirgėjimas. Aš apsipiliu prakaitu vien pagalvojus apie tas prekybos mašinas, paverčiančias žmones tuščiavidurėm, prekeivių valdomom lėlėm. Nė vienos moteriškės nesuprasta ir apkalbėta, aš verčiau liekuosi namie su savo knygom ir mintim“...

(Tai vienos rašytojos olandės mintys, bet man rodos, tarsi jos būtų buvę išgriebtos iš mano galvos...)

,,ĮVYNIOK SAVO ŠIRDIES AKMENĮ VATON‘‘

Mūsų giminaitis Palaimintasis Teofilius Matulionis

LEMTIES  ŽENKLAI

,,Vyšnios žodelyčiai šviesūs,

Tavo takužėliai tiesūs.

Balta naktis – tik nuometas jos juodas,

Tik žvaigždės – ledo kruopas,

Tavo delnužy – vilčių sodas –

Lemtį užmarštin prijaukinus.‘‘

,,Kai jievom nuputojus gimė mergelė, prie jos lopšio suskrido pulkas karvelių – balandžių. Jie tarpusavy burkavo, kad pagaliau sulaukė kūdikio, suprantančio paukščių ir žvėrių kalbas. „Klausykit – ji krykštauja kaip margaplunksnė jerubė. O kaip iškalbingai ji tyli.“ Mergytė tylėjo, įsiklausydama į čiulbėjimą, ulbavimą, mekenimą, dūzgesį, gailų inkštimą – ji jaukinosi savo pasauliui gyvūniją. Augdama su vabalėliais, vikšreliais, su Dievo karvytėm šnejėjosi apie gyvenimo trapumą ir dužų jo grožį, su paukšteliais čirškavo apie pasaulio platumą ir polėkį, genantį pažint, kas nepažinta, pasigauti tai, kas nepagauta, su žvėreliais kalbėjosi apie gyvenimo takuos paliekamas pėdas, o su Likimo žirgu, eikliuoju Vėju, rengėsi Laiko kelionėn.

Mergytė audė, jai Laumių – Laimių apmestą gyvenimo audeklą, mokindamasi, kaip gyvenimo šalnų pasisaugot. Užsėdusi ant savo baltojo Lemties Žirgo ji lėkė lenkčių su pačiu gyvenimu, apsigobusi blezdingų – skregždžių sparneliais nuaustais drabužėliais su išmintingosios pėlėdos nupintu žolynų vainiku, su volungės sunertu puikiu delmonėliu, su dangaus žvaigždėta gūnia apklėtusi ištikimąjį savo Žirgą – Vėją, susiulbaudama su sparnuočiais, susitardama su žvėriukais.

Lauminyčios, sekdamos iš paskos, taikėsi suspėt – jei mergelė pravirktų – jos ašaras subert šaltinin, pirm jas pavertus žaliaisiais smaragdais. Mergelė mokėsi išgirst tyliausią Žemynos liūdesį, tyriausią gyvūnijos širdgėlą mokydamasi užkalbėt paukštelių ulbavimu, žvėrelių talalavimu, tirdama, kas gi svarbiau žiedynai ar šaknys, išsiaiškindama, kad amžiai Žemėje guli, išmintim nebylia užsikloję, kad šviesa brandina būties sėklas, suprasdama kad – jei praeitis gėdinga, nė kantriausia Žemė nepražydins ateities žibuoklėm. Ši mergelė – Žemės, Gamtos vaikas, grožėjosi, kaip grūdelį, Žemėn atgulusį, Žemynėlė sušildo, gyvybės šaknis, ūglį švieson iškeldamas, kuris ramybę teikdamas, vėl Žemelėn nulinksta ir gerumi jon suteka. Versmės ir šaltiniai suskamba Meilės giesme.

Ir skrenda Mergelė gyvenimo padange, gulbių važelėn įsėdusi. Įkrinta mergelė aukštielnika pievon – aikimis į debesis, mintimis savin – raikydama savo gyvenimą po riekę.‘‘

Ne visad praeivis delne laiko tik pypkę...

MANO  GIMTINIS  GEGUŽIS

,,Ar gegužė, ar gegužis,

Ar gegužės, ar gegužio,

Ar gegužei, ar gegužiui-

Vistiek kukū, kukū, kukū...‘‘

,,Budo pavasaris. Rytas sulig aušra, kada lankos, lieknai, balos, upeliai lyg iš smilkytuvų rūkė garus, kada nakties šešėliai gaišo ant laukų, o purpurinė, išnirusi iš už miško, saulė pylė ant pasaulio begales virpesių, blyksnių, šviesos ir šilimos – pavasaris pakėlė savo  mieguistą,  žaltvarnę, vainikuotą dar neišsiskleidusiais pumpurais galvą ir sklendė virš laukų ir lankų, saulėto rūbo krašteliu lytėdamas žemę – ir pilkos dirvos sužaliavo, purienos pabaliais atvėrė sodrias geltonas akis ir gėrė, gėrė rasą, pienės sušvito saule pagrioviuos ir panuovaliuos, terp akmenų ir pašlaitėse, beržų pumpurai sprogo ir kvepėjo, topoliai kelio pašalėse kvėpavo pirmaisiais rausvais lapeliais, ošė, džiaugsmingai gerdami saulę, žibutės žiūrėjo, savo žiedeliam melsvumą semdamos tiesiai iš dangaus, vėjas, šiltas, myluojantis, kaip motinos atodūsis, glamonėjo žemę, džiovino laukus, tirpdė paskutinius sniego likučius miško pavėnėj, daigino žolę, raukšlėjo upių, upelių ir ežerų vandenis, budino paukščius džiaugsmingam pavasario pokyliui, gandrai atsakingai, oriai, aukštai kilodami kojas vaikščiojo pievose ... Ir pašaukė, ir liepė man ateiti...‘‘

SIELOS  PAGAVA

Glaudžiuosi prie šiultos gimtinės vakaro prieblandos, galvą panėrusi žvaigždėtan dangun, insisupus pamiškės rūkan, ir negaliu tuo gerumu pasisotint ligi valiai. Taip tyku, kad girdis kaime viedrų žvangėjimas semiant iš šulinio vandenį, girdėt net pieno čiurkštelėjimas kibiran, melžiant karvę už vieškelio sodyboj, dalgio tintenimas rytdienos pjūčiai anksti, su rasa. Norėjosi viską savin sugert ir apsigaubt ramumos gerumu, kad jos neišsiurbtų miesto pilkuma ligi kito atvažiavimo.

Dabar jau sėdžiu po vynuole obelim, žemė pribyrėjus nenunokusių obuoliukų, obelų šakos aplaužytos, gyvulių nuzulintos – mūsų čia nebėr, sodas nebe mūsų – visų ir niekieno. Žilvytyje kukuoja gegutė – atklydusi miško paukštelė, netekčių ir nevilčių pranašė, skardena nugriautai sodybai ir sudrenktam žmonių gyvenimui. Už keliūtės grumdinėja žolytę stirna – nebebaisu nei žmonių, nei amsinčio Sargio: čia jos karalija – padaržės žolytė minkštesnė už sausą pamiškės. Rodos, tuoj išeis iš priemenės Mamutė, padžiaus  skepetą ant tvoros, vištom pabers grūdų, Sargiukui bliūdelį lakalo pastatys, tas meiliai pasižiūrės, galvytę pakreipęs. Ramiai, nesiskubindamas ateis iš pamiškės Tėtė, pakabins dalgę tvarto pašelmeny, skregždytės nepiktai ir nesibaimindamos vyptels „vyt, vyt“ ir nuners už sodo, Tėtė atsisės ant suolo po vyšnia, nusiaus kojas, pasėdės. Bet... tyku sode ir atšlaime. Takelis link šulnio jau užžėlęs, išsiskiria tik šviesesniu auksažolių - žąsiakojų dryželiu, nebežymu nei skiedryno, nei darželio. Vietoj stancinės – nukrėstų nuo grįčios spalių krūva, namo griuvenom užterkšlinti akmeniniai skadai gonkan. Tik obelys dar graudžiai šiuršena lapus, barstydamos tik ką užsimezgusius obuoliukus. Nenutrūkstanti tautos tremtis...     

   Būdavo – mama, kad užtrauks ,,Karvelėlį‘‘, su Tėte kartu ,,Aina garsas Prūsų žemės‘‘, Vytukas ,,Vyrai, prie jūros‘‘, ,,Broliai lietuviai‘‘, ,,Vilniun, pas Gediminą‘‘, Auginutė skambųjį ,,Varpelį‘‘ – nugaudžia miškas ligi piliakalnio...

Tėtės  Mama  Marijona  Raupelytė - Bražėnienė

RASKILOM  NURASOJĘ  VAIKYSTĖS  RYTAI

IŠ  UŽMARŠTIN  SKUBANČIŲ  DIENŲ  TĖKMĖS

Mano tumečiai (taip pas mus vadina vienamečius) – pokario vaikai. Kai jau susivokiau čia esanti, radau savo tėvelius ir artimuosius labai liūdnais, be jokio šypsulio, sulysusiais veidais. Grįčioj (grįsti – grįčia) plavinėjo kažkokia bauginanti paslaptis, užčiaupti, nebaigti sakyti žodžiai, atodūsiai – vaikai, kaip visi maži gyvūnėliai, dar nesuprasdami žmonių kalbos, savo esybe jaučia negerumą, negandą, pavojų.  Mamą dažnai matydavau skarytės kampeliu paslapčia besišluostančią ašaras. Man buvo neramu. Kai jau išmokau suprasti kalbančius, girdėjau apie Onutę, kad jinai visiem labai brangi, bet jos čia nėra, kad ji kažkur, kur jai būti negera (vyriausiąją seserį iš Ukmergės gimnazijos išvežant lagerin ašen buvau tik ką gimusi). Džiaugsmas, kaip vėliau suvokiau, negalėjo ridinėtis po mūsų grįčios aslą, nei po stancinės (taip pas mus vadina gerąjį trobos galą, seklyčią) medines grindis: gyvenom prie savo, bet jau nebe savo – „sukolchozinto“ miško, kuriam vargo jauni vyrai (nevadino jų pas mus partizanais, kartais vadindavo miškiniais, žaliūkais, arba ir be tam skirto žodžio buvo aišku, apie ką kalbama), neramiai laukdavom nakties ir Sargio amtelėjimo, nes  namuose slapstėsi Mamos seseries žentas, kol išėjo miškan, vėliau Tėtės pusseserė, žaliūkų ryšininkė, paskui Perkalių kaimo partizanų seserys. Dažnai, per dažnai,  su reikalu ar be jo užsliūkindavo tai „brigadierius“, tai koks kolchozo pirmininko pasiūstas snastinėtojas, šnipelis, tai valdžiai atsidavęs kaimynas: namiškiai  buvo nuolatiniam budėjime ir nerime. Buvau visai maža, bet žinojau (net primygtinai neprigrasinta), apie ką svetimiem nė žodžiu neprasitart - pokario vaikai buvo jau nuo lopšio šeimos, tautos  paslapčių sergėtojai, todėl augo baikštūs, užsidarę, vaikiškai nekrykštaujantys, nes, surinkti mokyklon, priešais kabantį Stalino paveikslą, liūdnų, dorų, tuo netikinčių mokytojų mokomi turėjom atmintinai sakyt eilėraščius, kokie mes „sotūs, laimingi, šiltai aprengti“, nors lakstėm alkanučiai, sulopytais rūbeliais, iš motinų mergautinių, dar smetoniškų „futrų“ persiūtais žiponėliais, žiemą apauti iš prieškario „iščėdytų“ vilnų suveltais vailokiukais, apmautais „kamariniais“ (iš mašinos kameros suklijuotais kaliošiukais), arba „červykytėm“, „burlečiais“ su mediniais padais, rudenį basiaučiai su tais kaliošiukais, o pavasarį ir ligi grynašalų basut basučiai... 

Seserį išvežus, likę namiškiai gyvenom nuolatinėj baimėj ir laukime suburzgiant „palutarkos“ – sunkvežimio, išvežančio ten, iš kur vargiai besugrįžtama... Vyresnėliai broliai ir seserys išbiro kas kur, kuo toliau nuo skundikų ir valdžios akių. Ašen su vyresne seseria Eugenija dar glaudėmės prie tėvulių. Kaip šiandien atsimenu: bjaurios išvaizdos išverstaakiai žmogėnai kelia vežiman žviegiantį paršiuką ir girksinčias žąsis – „liaudies tiesos vykdytojai“ dorojo „liaudies priešės,“ mūsų seseries, „dalį.“ Mama su vyresne seseria verkia, ašei susivyniojau Mamos prijuostėn, o  baisieji Lenino pasekėjų palikuonys krauna kaip kokie maitvežiai paskutinius gyvulėlius, tarsi seseries pasogą, ištekindami ją už gulago, nors mūsų dar septynetas vaikų liekam be pavilgo – be nieko. Apie tai užsiminus Mamai, vienas švepluojantis pabaisa atrėžė: „kai tava išpehas  išdvės, nehaiks mum jų išvežt  kuh baltas meškas, gehiau sakyk, kuh jų tėvas?“ (Sesers tardytojas buvo toks pat grebluojantis, kaip Leninas, žydas Samuelis Lenkskis sėkmingai išsprukęs „pažadėton žemėn“ šildyt savo kaulų). Tėtė tuo metu jau kelinta diena buvo paskavojęs  klaimo pašelmeny ant karčių... 

Alkanumo spygios akys žiūrėjo iš visų kerčių. Tėtė nakčia  - iš savo lauko, savo javais apsėto, bet jau nebe savo - pabraukydavo iš varpų grūdų, iš kurių Mama išvirdavo putros, prėsko srėbalo...  Kai iš žmonių jau buvo atajimta visakas, kas begalima atimt – žemė, klojimai, svirnai, jaujos, arkliai, galvijai, ūkio padargai ir įnagiai, grūdai, žulikų valdžia sugalvojo vadinamas paskolas, renkamas iš žmonių besotei valstybei paremt, kurias žmonės vadino „abligacijom,“ nes, išplėšę prievarta pinigus, skolintojui saujon inbrukdavo žalsvą popiergalį, kurį pateikus kada nors neva būsią galima atsijimt paskolą: žmonės, žinoma, tuo nė tikėt netikėjo, sakydami, kad „gal in švinta Nikda skrebai tau pinigus ataduos,“ todėl mes, vaikai tais kviteliais išklijavom sieną ant pečiaus.

Niekada neužsimirš (dažnai ir sapnuoju): Mama priremta prie sienos, ašen po jos sijonu visa drebanti, išverstom akim žmogėnas, dvokiantis samogonu, atstatęs šautuvą Mamai prieš veidą, reikalauja „paskolai“ pinigų. Mama sako neturinti, žmogėnas, paleisdamas Mamą prigrumena: „Jeigu už valundas nesustorosi pinigų, ištaškysiu tavi ir tava vaikų.“ Pragaro pasiuntiniui išėjus, Mama, manim vedina tekina per skardžių bėga pas gerą, dorą kaimyną: „Paskolink, prieteliau.“ – „Tik nepasakyk, susmildama, pone Bražėnen,  iš ko gavai, kad iš many šitie šunys atsvilky paskutinių neatimtų“... Pragarinis sugrįžo dar girtesnis, purvinom rankom sugniaužė pinigus, žinoma, jokio, nei žalio, nei raudono kvito nepalikęs, nes netoli ir tenunešė tuos pinigus – ligi pirmojo samagono varytojo...                            

Mokyklon buvau nuvesta Paųžuoliuosna (būta švento ąžuolyno), išvežtųjų Sadūnų gražion trobon su stikliniais gonkais, stovinčion ant pavirinčių kalno netoli Gabrieliškio – mano Mamos Motinos Katrynos Matelionaičios – Rakauckienės tėvonijos, - trobon,  tebealsuojančion šeimos buitim ir savo langais žvelgiančion dar traktoriais nenuversto  Matelionių pastatyto kryžiaus link. Mokyklon ėjau keturis metus per pusnis ir pavasario polaidžius po trejetą  kilometrų ten ir atgal, per skardžių, per mišką, per lieptą, permestą per Virintos upę, o pavasarį upei ištvinus ir apsėmus lieptą, tekdavo eit tolokai, pro Parudinės piliakalnį (Raudinės šaltinėlis, tekantis palei piliakalnį, ligi šiolei tebegurgena rausvą vandenėlį Virinton, paskiau Šventojon), per tiltą prie Klabinių Baltraus Raupelio malūno. Mokytojos Emilija Limbaitė, Aldona Serpauskaitė, kaip ir mūsų tėvai, buvo liūdnos, su nuo jautrių vaikų nepaslepiamu netikėjimu  aiškinančios mums, lygiai taip pat netikintiems, apie Stalino didingumą, tėvišką rūpestį, tarybų valdžios dosnumą. Mūsų karta gyvenimo aplinkybių pakaustyta: gromuluodama kasdieninį bjaurų melą, beriamą iš visur, mokėjo savo nepramušamam kieto dvasinio pasaulio kiaute išsaugoti nuo amžių tautos išsaugotas doros, papročių,   jautrumo    vertybes (kai bandom vaikam, gimusiem jau po „Atgimimo“, pasakot, kad mes, būdami jų amžiaus, jau turėjom mokėt  galvot viena, o sakyt kita – jiem tas visiškai nesuvokiama, jie tik klauso išpūtę akytes, arba su šypsuliu numoja rankelėm, kaip į nusenusių diedukų „marazmavimą“). Beveik visos mokytojos buvo geros, dorų mūsų apylinkės tėvų dukterys, bet užtektų joms nors žodeliu paberti vaikam tiekiamo iš vadovėlio „mokslo“ bent kruopelyte kitaip, teisingai – visada atsirastų išpampusių, „raudonų“ ausų, rodos, ir taip kėpsančių už sienų ir durų, ir mokytoja su visais sano naminykščiais riedėtų baltais tundros keliais...

Mes, kaimo vaikiukai, buvom išmintingi, gudrūs, baisios sistemos „išprosyti“, mokytojų neprovokavom, neklausinėjom, ko nereikia - daugumos vaikų namiškiai buvo nukentėję nuo sovietų tvarkos saugotojų, bet visi nemurmėdami skandavom, kokie geri mūsų tautos „vaduotojai“ ir mūsų tautos „siųstiniai“, pargabenę mums Stalino saulę iš Rusijos. Mokytojos senmergiavo, savo mažučiuos kambariukuos, įrengtuos šalia dviejų klasių (klasės buvo tik dvi, bet jose „prakeršai“ buvo susodinti pirmokai su trečiokais ir antrokai su ketvirtokais – mokytoja, uždavusi užduotį pirmokam, imdavosi aiškinimo trečiokam – ir mūsų žinios nesusimaišė, tik imlesni vaikai nusiklausydami per vienerius metus prisigraibė ir antrokam, ir ketvirtokam skirtų „mokslų“). Sargienei sutilindžiavus variniu, dar cariniu varpeliu, vaikiukai sulėkdavom savo suoluosna ir, galveles pakreipę, laukdavom atsiveriant mokytojos kambarėlio durų – taip maga kaip smaguriams dirstelt  pro mažą atvarėlį. Durims virstelėjus nuplevendavo gardus „farfumų“ kvapas (dar iš jų motinų skrynelių sutaupytų, smetoniškų, nes to meto vienintelėj miestelio krautuvėlėj galėjai nusipirkt nebent viedrų, vinių, ūkiško muilo, žibalo, vėliau „krominių“ gilių ir pusgilių kaliošų su raudonais vidumis (žmonės šaipydavosi iš to juodų kaliošų vidinio raudonumo, tarsi nuo pat kojų papadžių pataikaujančio raudonai valdžiai), o apie kvepalus, geresnį muilą, gražesnę medžiagą suknelei ar „burnosėliui“ nebuvo nė pasvajonės: nešiojom savo Mamučių staklėm austais  austinukais, - o prieskoniams ir „pagražams“ pristatyt joks kromelnikas – prekijas, kaip buvo prieš karą,  po sodžius nebevaikščiojo. Kvepėjo mokytojų kambariukai bezais (alyvom), pivonijom, razetom, vystančia jaunyste ir ilgesiu: šitų mielųjų pokario lietuvaičių berneliai arba jau dūlėjo raistuose, kiminais ir samanom užversti, arba arė nebe savo tėvų gimtos žemės arimus, o amžinojo įšalo sniegynus – šito laikmečio mergaičių, nenorėjusių susdėt nei su skrebokais, nei su atėjūnais azijatais, todėl neištekėjusių ir „žilą kasą sunešiojusių“,  kaip dainuojama dainoj, buvo daugiausia, taigi, ir daug dorų, neprisitaikėlių tautiečių, šian pasaulin nebuvo pašaukta...

Mano tumečiai buvom tylūs, paklusmūs, kuklūs, supratingi vaikai. Spalinėm ir gegužinėm „šventėm“, mokytojų padedami, vyniojom Stalino virš rašymo lentos kabantį portretą iš šilo prirautų žalių pataisų vainikais,  su baime laukdavom „inspektorių“ iš  Aluntos ir Malėtų (turėtų būt nei Alanta, nei Molėtai), karts nuo karto atvykstančių patikrint mokytojų mokymo ir mūsų „išsimokslinimo“. Sėdėdavo koks storas „diedas“ klasės gale, mes, matydami mokytojos jaudulį, baikštijomės ir patys, painiodamiesi pasakojimuose ar aritmetikoj (mokytoja visad „revizijos“ proga kviesdavosi atsakinėt savo geruosius mokinius, taigi visų „inspektorių“ lankytuves man atlaikyti tekdavo...) Buvo padaryta ir negerų dalykų mokytojai – iš vaikiško pasipriešinimo valdžiai ir neteisybei. Ėjo toks laikraštėlis „Stalinietis“, su pjautuvais, kūjais, Stalino galvom, gvolto spiegiančiais šūkiais apie tarybų valdžią. Kažkuris vaikiukas išdūrė Stalino galvai akis, atsirado skundikas (jų būva net ir Rojuj, jie painiojasi visur sovietiškai raudoni, kaip smako nasrai), ak, kaip man buvo gaila baision nemalonėn patekusios geros mūsų mokytojos...                   

Mama verpė dar savų avelių vilnas ir linus,  užaugintus dar savam lauke. Paslapčia kamaroj pastatytom staklėm audė milalį rūbam, drobę, staldengtes ir dimines, nytelines, rinktines  marškas (lovatieses). Aust išmokino ir mane, nors jau žinodama, kad dukterim kraičių susiaust nebebus iš ko – nei savų avelių, nei savų linų... Ką bedirbdama, kur beeidama, Mama vis minėjo dūsaudama mūsų Onutę (sesuo grįžo atbuvusi visą jai prisegtą septynerių metų lagerio laiką – ot zvonka, do zvonka,- kai jau šlubis velnias buvo primūrytas prie Kremliaus sienos). Pavakare neša naščiais viedrius vandenio Mama, aš vis prie jos skreito: „Kažna, ar mata mūsų Anute takį patį menulį, kaip mės matam“? – gailestauna žvelgdama dangun... Kiti vaikai jai priekauštauna: „Kad, Mamut, vis Anute ir Anute, taigi ir mės jesam.“ – „Ai, vaikiukai, ašei gi jum tai kasdien pre savys turiu ir matau, jų kažna ar bepamatysmem“...     

Parudinės dvaro žemėj, terpu dviejų stačių skardžių, almančių Rudinės ir Vilvyčio upeliukais, piliakalnio paunksmėj, šalia protėvių priekapių margom peteliškėm nupleveno laikmečio graudinama vaikystė...

Tėtės  dėdė  kunigas  prelatas  Aleksandras  Raupelis

Gegužis  žydėjo, sodas  kvepėjo, bitutės dūzgė, o iš visų gryčios erčių  žiūrėjo  susirūpinusios  paslapties akys. Gimtam sodžiuj  purvinu dumblu šliaužė  kolchozų tvėryba.  Tėtės apsėtus  laukus akėjo  maskoliškos  „saulės“ sulaukę batrakai...     

Prie vežimo, prikrauto maišų su grūdais, stovim verkdamos  su Auginute, o „svieto lygintojai – liaudies gynėjai“ – skrebai  kelia, sugavę atšlaime, paskutinę žąsį vežiman: tai  išvežtosios  Onutės „dalis“, kurią šitie samagonu prasmirdę „kraitvežiai“ išgabens kaip sovietų „liaudžiai‘ priklausantį turtą, o kadangi mes likę septyni vaikai nepriskirti prie tos garbingos liaudies, tai galim ir nusigaivelėti, nes esam liaudies priešai, kaip ir mūsų išvežtoji sesuo. Alkis kasryt slunkinėjo aplink mūsų burneles. Tėtė prakuldavo grūdų iš „vogčia“ nusiraškytų rugių varpų iš savo paties lauko, tapusio tos pačios besotės „liaudies“ turtu, mama išdžiovinus pečiuj ir sumalus girnom, virė mum putrą.

Gyvuliai, ūkio padargai atimti kolchozo kūrimui, palikus tik vieną žalmargę karvytę, kurią ganydama vedžiodavaus neapartais panuovaliais ir pamiške, jai dainuodama iš skardžiabalsio Vytuko išmoktą „kad ne auksinės vasaros“. Visą bandą „nusavinę“, ir tai vienai karvytei žiemai pašaro pasruošt tie bolševikų skalikai neleisdavo – šerk gyvulį kuo nori – „Staliniečio“ laikraščiu (toks ėjo, pilnas „tautų vado ir tėvo“ snukių  ir kalbų), arba pačiu vėju. Slapčia, Dievuliui davus gerą pagadą, miško saloj prie lapių urvų  pasdžiovinę kelis plakelius šienelio, parnešę nešte ant nugarų, marškose surišę, kad nepribyrėtų ir kolchozo brigadierius (kuriam tėtė iš savo miško duodavo ne tik malkų kurui, bet ir grūdų sėklai), neužtiktų pabirų ir neatsektų nešulio, sukišėm ir sumynėm ne klaimo šalinėn (klaimas taip pat nebe mūsų – valdžios), o gryčios priemenėj aruodan, kur būdavo laikomi anuomet grūdai. Šieną vistiek rado, atvažiavo su mūsų pačių (nusavintu) vežimu, pakinkytu mūsų kumelyte Kaštone (ai kaip gailiai žvengė perkarusi nuo „geros“priežiūros kumelytė, pamačiusi Tėtę – Tėtei net ašaros ištryško ), ir pašarą išsivežė. (Tas brigadierius keikdavosi „kad tau gaidys,“ „kad tau perūnas,“ „kad tau raistas“ - ne gaidžiai jį užkapojo, ne perkūnas nutrenkė, ne liūnas prarijo: „nusavintas“ arklys jį užspyrė, o kitas toks niekadėjas – apylinkės pirmininku vadinamas, primušęs Tėtę, jam kertant malkas savo paties miške -  pats paskorė po karvės kaklu girtas, o karvytė jį tųsė po pūdymą kaip maišą, kolei moteriškė, eidama savo karvės melžt, nepamatė). Kitąkart sudorotą šienelį pakavojus tvarto dienyke ir, geram žmogui pranešus, kad žada jį atimt, naktį, tėtė, pasiskolinęs iš Rūtėnų  Narušio vežimą, išvežė šieną jo daržinėn. Rytą anksti atsikėlę su Mama, surinkom alei šiengalį, pabirusį ant kelio link vieškelio, kad neliktų pėdsakų, o Mama, liūdnai nusišypsojus, pasakė: „Nakties darbu diena juokias – tie judošiai  būt suseky iš pabirų“.  Dar gerai neindienojus, tie maskolių batrakai prisistatė su padvada, bet tuokart Dievulis saugojo, ir gančiai, kiškio nesuuodę, išdardėjo, prisdraskę alyvinių obuolių su visom šakom: „Ir sodas kalūkio,“ - suurzgė nuvažiuodami. Lenkuojantis  buvo tik vienas, iš Mygiškių, o kitas, Dievuliau, taigi buvo lietuvis, iš gretimo kaimo...

Vaikystė pakanti, atlaidi ir užmarši. Matant kasdien susrūpenusius, liūdnus, dūsaujančius tėvukus, mum, vaikam, vistiek norėjos ir pasiaust, ir pasdžiaugt. Berniokai pavakariais už klaimo pliekdvo ripkes ir pleikas (tokie mitrumo ir taiklumo žaidimai), Broniukas gale grįčios, virš kamaros langelio net lanką nuo diečkos prikalė ir visi jan taikydavom inmest sviedinį (putbely), (ak ta lakūno Dariaus užžiebta krepšinio kibirkštis),  ašenai su mano tumete Rėzos Nilyte rūpinomės savo „karvių banda“: obuoliai, prie  kotelių pririšti drobiniais siūlais, buvo mūsų karvės – jas perkėlinėjom, melžėm, jos atsivesdavo teliukų... Nilios mama buvo siuvėja, tėvas ir kavolis, ir dailidė – sudegus namui Malėtuos, kai, ruskių sviediniui nukritus, buvo  numušti bažnyčios bokštai, (atstatyti tik po Atgimimo), ir sudeginta pusė miestelio, anys apsgyveno už skardžiaus. Rėza, būdamas aršus bolševizmo priešas, bendravo tik su mūsu Tėte, tad rudenio pavakariais, žiburio nedegdami, jiedu ilgai „politikuodavo“ apie žadančius mum gelbėti amerikonus – tai po Kalėdų, tai po Velykų,- apie atominę bombą, jau nudrėbtą tų pačių amerikonų ant Japonijos, („va, numes bombų, tai žmogus žmogų sustiks ažu šimta kiliometrų, ir džiaugsis, da gyvų sutverimų radys,“- postringaudavo Juozapas Rėza, doras ir geras žmogus.) Nilios brolis Alvydas, man visų suaugusių peršamas „diedu“, buvo pora metų už mudvi vyrėlenis, rinko lenciūgus karvėm ir avelėm rišti (dabar gal jį „metalistu“ vadintų) ir kabindavo prie savo „laškos“ (lovos): „netyčia“ prapuldavo ir kaimynų, ir mūsų gyvulių lenciūgai, ir, kaimynam pasiskundus, doram Alvydo tėvui būdavo „ne nosėn“. Nilia atsinešdvo nuo motinos siuvėjavimo likusių skepetyčių, ir mes siūdavom rūbelius „lalytem“ - dailiai ir meiliai skuduriukais apmūturiuotiem pagaliukam. Tikrą lėlytę žaliais tautiniais drabužėliais man jau paaugusiai parvežė iš šv. Jokūbo kermošiaus užvažiavę krikštatėvai – Levusia ir Stanislovas Rakauckai. Ana ilgai sėdėjo ant lentynos, nes žaisti buvo per graži... Mum su Nile užteko „ryzinių“, nors, tiesą sakant, su lėlėm aš žaisti buvau suvis neukvatna. Mūsų gryčioj žiemą, o vasarą stancinėj, vis būdavo „intaisytas audeklas“ staklėse – arba margaraštės marškos, arba drobė, arba servetos, arba milalis: šeimyna didelė, audeklų reikėjo daug, nes nuspirkt „krominio“ nebebuvo kur.

Dabarties vaikų man iškada – jie ne tik neturi ko veikt po mokyklos, bet ir nenori. Mūsų laikų vaikai prie motinos ir tėvo šono mokėsi amato, doros ir poterių. (O po motinos akim rūta žaliavo...) Dėkui Mamutei: išmokino mane dainų, giesmių, intaisyt audeklą ir išsiaust audimėlį: „kraitį“ pati susiaudžiau – dimais, nytelėm, kratikliu, blakele ir rinktinius. Buvom išmokinti ir vargelį vargti, ir vargstantį užjausti,  ir daržus  ravėt, ir kiaulas liuobt. Nedykinėdavom. Man jau iš didelės galvijų kaimenės  buvo likus tik Žalmargutė, ir avytė, kas pavasarį  atsivedati  po dujen, tris baraniukus, pienu kvepiančiais snukiukais, (jeigu atsivesdavo avelė tris, visų ji negalėdavo išžindyt, tad vieną, silpnesnį, „nukumšydavo“, neprislaisdama jo žyst, todėl tą pastumdėlį tekdavo girdyti iš buteliuko per žinduką, taigi džiugiausias metas būdavo pasijimt glėbin švelnutytį baraniuką, prisglaust prie kriautinės ir grožėtis, kaip jis, tirtendamas vuodegytę, godžiai pasgardžiuodamas čiulpia). O kokie meilūs žvygaujantys paršiukai, minkštais raudonais snukiukais. Gal ir pavydu būdavo man, kai Nilė, ateidavusi in mani „pasbovyt“, „ūkio“ darbais nebūdavo apkrauta: Rėza per gvoltą atsisakė stot kolchozan, kad jo jan amžiam nepririštų, nes jiedu su pačia Vitale, sunkiai plušėdmi, taupė sudegusios gryčios atstymui ir grįžo Malėtuosna, man jau esant Utenoj, taigi, kadangi jie nebuvo kolchoznikai, nėjo lažo, tai ir šešių „sotkių“ žemės nebuvo gavę, ir gyvulių laikyt neturėjo valios, todėl, „bovydamasi“ su Nilyte, aš pridurmai turėdavau ganyti paršiuką, saugoti išsiperėjusius žųsiukus ir viščiukus nuo varnų ar vanago, vištas baidyt, kad neiškapstytų daržo ežiose pasėtos rasodos, eiti kelis kartus perdien perkelt avelių ir Žalmargės (vėliau Dvylosios, Palšosios, Šėmės), reikėdavo priskint buroklapių, prirauti pienių paršam, (gilių kiaulėm ir Mamutės gardžiai  verdamai „kovai“ (kavai)  pririnkt po ųžuolais eidavom su Nile), pirštini apsmovus priraškyt dilgynių vištom. Bet būdavo gera, kad dirbu man skirtą darbą, tas darbas reikalingas, kad ašei ne dykaduonė, sunkiai plušant tėvam kolchoze ir namie.                         

Nors nesotūs ir nelinksmi, žaidimų prasmanydavom. Mudvi su Auginute mėgdavom mūsų miško uosyne kurtis „ gyvenimus“: aplink  pasirinktus uosio kelmus, išsišakojusius keliom atžalom, nuraudavom garšvus, dilgynes,  aviečius, apsodindavom gėlytėm, ir čia būdavo mūsų „gyvenimai,“ kuriuose gyveno Marytė, Adaliūtė, Bronutė ir kitos mergytės visokiausiais vardais, kokiuos tik buvom girdėję.

Tos mergytės „lankydavo“ vienos kitas, sėdėdavo uosio šakom apgaubtuos krėsluos ir mūsų lūpomis, rimtų rimčiausiais veidais „rokuodavosi“ apie gyvenimą, darbus, ateitį ir svajones... Kai rūpesčiai būdavo išlinguoti, ant lygios žemės braižydavom langelius ir, kojom stumdydamos akmeniukus arba stikliukus, taikydavom „dungun arba pragaran“ (dabar vaikai šį lošimą vadina „klasėm“). Stikliukus pasirinkdavom ne šiaip kokias  butelio šukes, bet iš sudužusių lėkštučių ar puodelių šukeles su rožytėm, gėlytėm, lapeliais, jas kantriai apibrūžinę akmeniu ir apdailinę. (Ir dabar, pamačius indo šukelę su gėlyte, prisiminimų jauduliukas suvirpina širdį...) Dar lošdavom karą, nes ta neganda buvo visai neseniai prašliaužus per vyresnėlių atmintį. Brėždavom ant žemės didelį skritulį (pasaulis juk apvalus), jį pasidalindavom po lygiai, pavadindavom kiekvienas savo gabalą pasirinktos šalies vardu ir, kuriam būdavo priėjusi eilė,  pareiškęs „skelbiu karą“, besdavo iš tolo mum tėvų  tam reikalui „pavelytą“ neaštrų peilį nusižiūrėtos šalies plotan, atsirėždamas sau peilio paliestą tos žemės kąsnį: kurio šalis greičiausiai būdavo suraikyta, tas ir paskelbiamas pralaimėjusiu, o kuris prisiraikydavo plačiausiai, tapdavo valdovu arba karalium. Tėtė iš savo piemenavimo buvo išmokinęs „kiauly varyt dvaran“ – akmeniuką granga (riesta lazda) inridint duobytėn (lyg golfas, lyg ledo riedulys). Mamutė išmokino lošt akmeniukais – taip pat iš savo vaikystės. Žaidimam reikėjo išsiskaičiuot. Skaičiuočių mokėjom visokių: „Važiava žmogus keliu ir sulūža jam ratai – kiek raiks vinių tiem ratam sutaisyt ?“ - „ Šakar makar duok ragaišį, kur babutė vakar maiše, šiaudais pečių iškurena ir ragaišį sudžiavena.“ - „Žyds juods, žyds raudons, žydel judel mak, mak, mak.“ Mokėjom šnekėt „adverniškai“ – prieš kiekvieną žodžio skiemenį pridėti žodelius  par, fur, nun, kal ir visokius kitokius: mum teip šnekant greitakalbe, nemokantis  „adverniškai“ mūsų nesuprasdavo. Žiemą rasdavom „zabovų“ su fantais,  dalinom  „žiba  žiedą“,  mušėm  žiužį.

Sodžius gaužėsi niūrioj nevilty ir dar vis viltingam laukime. Retai kada užsigirsdavo graudi daina apie išėjusius ir negrįžusius. Už suniauniotą Stalino snukį laikrašty nupaišytą, už miško brolių – žaliūkų dainas, už menkiausią puse burnos šnipšteltą žodį apie rusus, žydus, Sibirą grėsė tas pats Sibiras, bet jaunimas (dar ne miške ir ne sovietų armijoj) dainavo tik miškinių dainas, vyrai dar ir „užvažiuodami“ atėjūnam: „Oi tu Staline, šėtone, tu raudonas jauti – šiam pavasarėly žadam tavi pjauti.“ (Nustipo pavasary.) „Guli Stalinas ravi, turi ubagy glėby, runkom, kojom paskabinys, pinkiakumpį insodinys.“ „Neišeik, neišeik iš kolchozo, nepaliki nerautų linų, bulbos nekastos, avižos byra, už darbadienius nėra grūdų.“ (Žmonių darbas  už kolchozo laže atadirbtą dieną buvo matuojamas „darbadieniais“, kuriuos „apskaičiuodavo“ brigadierius, o metų gale už juos kolchozo valdyba ataduodavo „užmokestį“: kelis šimtus gramų miežių, rugių, porą rublių ar net tik kapeikų (rublis tuomet buvo dar labai smulkus – jį „pastambino“ tik Chruščiovas – taigi žmonės dirbo dykai ir savo nuoskaudas nors dainose apdainuodavo.) „Žvingia žirgas lunkoj, kukurūzas terboj, verkia jauna mergužėla jau dykoj rugienoj.“ (Garsiai apskelbtas ir jau sėjamas kukurūzas mūsų žmonėm buvo „navatnas“, neprijimtinas, išsikerėblojys par visų laukų, išejys vien tik lapais, be grūdų – sodietis, pripratęs prie meiliai šnarančių kviečių ir rugių varpų, bodėjosi šita baidykle – atėjūne, išstūmusia avižas ir grikius, kaip nekentė  ir pačių atsibastėlių, tą pabaisą užveisusių.)

Mūsų sėdyba buvo netoli miško. Sargiui sulojus naktį, šiuras pereidavo per visų nugaras ir širdis: atėjusius iš miško reiks priglaust, o paskui juos gali atsliūkint ir skrebai: šaudys, padegs, išveš... Ak, Dievuliau – kaip viską pernešė mūsų tėvai ir visi Lietuvos dori žmonės? Kaip? Gyventi šiurpulingoj baimėj, kai ant grįčios nakčiai miegot paskloja Perkalių Varžgaliūčios (nors mum ne giminės – jų broliai miške - visi trys žuvo), kamaroj miega Alenutė Luniūčia (tėtės pusseserė, miškinių ryšininkė, jos sesuo Sibire, svainis nušautas, mylimasis žuvęs miške), ant šieno klaime budriai naktavoja Viktoras Aukštuolis, Mamos seseries Darotos žintas, jos duktės Onos vyras - nebenorėjęs mūsų šeimos laikyt pavojuj, išėjo pas aluntiškius vyrus miškan, žuvo už Libartavos, Maskoliškių kaimo dauboj, išdavikui pranešus  ir  ruskių daliniui apsupus  (kaimas taip pavadintas dėl ten žuvusių maskolių kareivių Didžiajam, 1914 m. kare). Varžgaliūčios buvo gražios, linksmos mergiotės: skausmas ir nežinia gula ir kelia su seserimis ir motinom, bet jaunystė vistiek prasiveržia džiugesiu jai skirtam laike. In gryčios su jom naktavodavo ir Liudvė su Levute, kartais ir aš prisdvailidavau. Liuda buvo nenustygstanti pramaniūga: miegančiom mergiotėm prikišdavo karkvabalių po kaldrom, mano padedama iš ryzų suvyniojo „berną“ – su kelnėm ir kepure, tyliai padėjo iš vakaro prie miegančių, mergiotės ryto prieblandoj pabudę, ne juokais nusgunda – juk toks neramus laikas...   

Kai dabar pagalvoju – to meto vaikai augom tarsi gaubtuvėliu užvožtoj vaikystėj. Paskui mus sekiojo nejaukūs,baugūs suaugusiųjų nutylėjimai, iki galo nepasakytų kalbų nuotrupos, mum tarsi niekas ir neliepdavo, bet mes žinote žinojom, kam ko nesakyt, o geriausia – nieko nematyt ir negirdėt. (Deja, tokiuo gaubtuvėliu, tik didesniu, apsivožę mes ir visą gyvenimėlį pragyvenom). Virpančios mūsų širdytės buvo tarsi geležinėj skrynutėj užgniaužtos pabaly sugautos varlytės, matant, kaip kasdien verkia Mama, ranka smakrą pasrėmęs dūsauna Tėtė, abudu be laiko susenę (jiem tik virš 40 metų) ir suvargę.

Iš Onutės gaudavom retus laiškus – pirma rašytus rusiškai, vėliau jau ir lietuviškai. Tėtė skaitydavo, Mama verkdavo. Tėtė sukaldavo fanerinę skrynutę (kai jau buvo galima siųst), pridėdavo džiovintos Mamos keptos juodos duonos ir pyrago (jeigu turėdavo), džiovintų obuolių, slyvų, taukų, lašinių ir išsiųsdavo, Alunton nunešęs, Onutei. Dorieji kaimo žmonės atjautė mūsų šeimą dėl išvežtos Onutės ir dėl mūsų visų persekiojimo dėl jos – Petrusevičienė Paulina (jiedu su Untanu vaikų neturėjo) atnešdavo sūrio ir sviesto „Anciūtei nusiųst“, deja, tiem valgiam nesugedusiem nuveit buvo per tolimas kelelis...

Vieškeliai ir kaimų keliukai tebedundėjo žmones vežančiais sunkvežimiais. Ne miestan vežančiais – Sibiran. Iki šiolai žodžiai – žmonis veža – nuveina per kūną. Daug šeimų išvežta iš Rūtėnų, Perkalių – vienų sūnai miške, kitų iš gimnazijos pajimti, treti vien už tai, kad jų sodyba graži, o ana patiko kokiam nors politrukui Gluškovui. Ne viena šeimyna, nakties sulaukus negula, o visi, seni ir maži, susikrovę maišus su manta ir duona, laukia drebėdmi, ar neatadardės „palutarka“ su šautuvais ir mongoliškais snukiais (šita valdžia, sukurta juoda neteisybe ir paremta baime, buvo sunarstyta iš bailių, o vagiai ir bailiai veikia tik naktį). Taip budravom ir mes ne vieną naktį...

Bakanauckus išratavojo nuo išvežimo Mama. Duoną kepdama užgirdo vieškeliu burzgiant mašiną (tie kliurkalai anuomet važiavo polėčiai, tik bjauriai zirgzdami). Mūsų namus pravažiavus, Mama suprato, kad važiuoja Bakanauckų. Pečiaus angą užstūmus pečedungte, kiek širdis leido, tekina pasileido link jų namų. Kai inpuolė per slenkstį, mašina su kareiviais jau sukė pro kryžių nuo vieškelio. „Bėkit, jūsų atvažiuoja.“ Šoko kas pro kur – Jonas, Filima, Levusia – kas pro langą, kas pro gonkus, ir miškan (Petras jau buvo išbėgęs Vokietijon, Joną vėliau vistiek išvežė). Liko tik seniai Gaudancia ir Laurynas. Užtiko ir Mamą, nepaspėjusią išeit. Vaikų neradę, senių nekliudė, Mamos, kaip svetimos, irgi nelietė. Kol senius tardė, Mama pamažiuku išsprūdo namo. Mašina atadardėjo ir mūsų kieman klausinėt, ar nepaskavojo par mum bėgliai. Mama išimiltavo burną, užsitraukė in kaktos skarytę, kad nepažintų buvus par Bakanauckus, ir drebančia širdžia varstė stancinės ir kamarų duris rodydama, kad jokių žmonių nesama...

Sugrobę iš žmonių viską – žemę, padargus, gyvulius, namus, prievarta suvarę kolchozuosna, palikę alkanus vaikus, tie žvėrys dar sliūkindavo po namus, apsikarstę šautuvais (radę vienus vaikus, išplėšė skrynią, susirinko mūsų tėvų vestuvinius žiedus, išpjovė nebaigtą aust audeklą, išsinešė Amerikoj gyvenančių giminių antrašus), rinkdami obligacijas (tai neva „paskola“ sovietų valstybei, kurią ta valstybė, atkutusi ir gerai įmitusi, grąžinsianti žmonėm su nuošimčiais – tam ir žalsvą popierėlį  paskolos „rinkėjai“ skolintojams duodavo, deja, tais popieriukais, kaip anuomet caro rubliais su plačiais Jekaterinos undarokais, mės, vaikai, klijavom sienas in pečiaus, o žmonės ligi šiolai tų paskolų grąžinimo tebelaukia, kaip gervė giedros arba šuva kumelas pastimpunt).

Koks Mamutės keptos duonos gardis ašenai sužinojau tik paūgėjus – jos nebuvo iš ko kept – už „darbadienius“ gauta akuotuotų, su pelais, kaip žmonės sakydavo „terbelas kūlaly inrišta“ grūdų sauja, sumalta ir iškepta, sumaišius su burokais ar net medžio žieve,  švento duonos vardo nė iš tolo nebuvo verta. Kai ir tokios „duonos“ nei kriaukšlalas nebebūdavo, aidavom Desiūkiškin, „in plenta“ devynius kilometrus, laukdavom – gal pastaikys – kokio sunkvežimio, ataviro „kuzavo“ viršuj, ar žiema, ar vasara, važiuodavom Ukmergėn, kelias dienas ir naktis susispaudę su tokiais pačiais beduoniais  prastovėdavom eilėj, kad gautumėm mažytėlytį šlapios „forminės,“ į tikrą, lietuvišką, duoną nė šešėliu nepanašios, duonos bakaniuką... To bakaniuko nei po lūstelį šeimynai neužtektų, todėl vėl stojamės su Mama eilės galan... Mamutės susukta skaron naktį aš miegodavau  (vaikas ir ant debesio gali išsimiegot), o Mamutė nei bluosto nesudėdavo, nes pabudus gali neberast, kad ir ažunty pakavoto bakaniuko (ak, koks nuožmus ir veiklus šėtono įnagis – badas), bet ir iš eilės būtum išstumta, tarsi čia tavęs nė būti nebūta. Eilėj žmonės grūdosi nuožmiais, grėsmingais veidais, alkani, nė nebenutuokiantys, kas toji katekizmo įdiegta „artimo meilė,“ panašūs į vilkus, draskančius dvėselną. (,,Kas paskutinis‘‘, kaip koks paskuigalis ligi pat Atgimimo buvo mūsų kasdienybės prieskonis).

Ant Aluntos turgaus aikštės bruko gulėjo išterkšlinti aluntiškių ir skiemoniškių miško brolių kūnai. Motinos ir seserys, akmenin sugniaužę širdis, žiūrėjo iš tolo į nukankintus sūnus ir brolius, artyn neprieidamos: iškart būtų sujimtos ir išvežtos. Iš skrebyno namo miestely naktimis girdėjosi veriantys kankinamų žmonių riksmai. O Dangau – kaip tą pragarišką širdies kančią iškentėjo Motinos ir Tėvai? Kaip? (Dabar valdžioj tebesėdi tų, mus kankinusių, vaikai ir vaikaičiai.)

Vytukas, Mamutės apraudotas ir peržegnotas, jau buvo išgabentas ruskių armijon kęsti bado ir patyčių (visi lietuviai buvo „banditai“). Stasiukas, Broniukas, Levutė ir Auginutė  ėjo Aluntos mokyklon. (Pradinę jie buvo išėję Paųžuoliuos, išvežto Šepečio vienkiemy – mokytojavo Danius Žigelis, grožėjęsis mūsų Onute, vėliau Meškuotis - Laičių dvare įrengtoj mokykloj). Kasdien suvaikščioję dukart po septynius kilometrus, grįždavo alkani, kad, rodės, jautį prarytų, gardžiuodavosi iš pečiaus Mamutės ištrauktu karštu viralu ir troškiniu, šnekėdavo apie mokytojus Šeduikį, Lisą, Skyrelį. Aš sukinėjuos aplink, viską girdžiu, visus jų skaitomus eilėraščius moku atmintinai (ir ligšiol), man dar nereikia sunkių darbelių dirbt, nebent baraniukus pažindyt iš buteliuko, gryčią pašluot, pluksnų paplėšyt paduškom. O jie grįžę dar ir prie darbų pagelbėt turi, ir pamokas padaryt, o ryt rytą su aušros pazarėliais vėl Alunton... (Kažnai ar kas priverstų bent vieną dabarties vaikelį šiteipos nukiūtint bent kartelį mokyklėlėn?) Ašen valiavojaus jų mokslo knygom, pilnom paveiksliukų, raidžių ir skaičių. Kai jau buvau nuvesta Paųžuolių mokyklon, intaisyton išvežtų Sadūnų gražiam name su stikliniais gonkais, aš jau mokėjau ir skaityt, ir rašyt – mano „mokytojų“ buvo pilna gryčia. Vaikystė, kad ir apgaubta paslapties, susigaužusi, nevaikiškai  pritilusi ir rimta, vistiek buvo apkaišyta pieniais, karklų kaciukais ir purienon. Ak, kad nors sekundytei, mirksniui kas leistų dar prie jos prisglaust ir nuplevent marga peteliške...             

Žmonėm žemės buvo atmieruota po šešias „sotkes“ (šėtoniškas šešetas kaip mėšluotas puntis tįsias per šitą pragarišką santvarką: kolektyvinius daržus sovietijos vergai sodinom šešiuose aruose), o tan plotan buvo sumieruota ir žemė po gryčia ir po tvartu - tik pirkia ir kūtė buvo palikta sodiečiam, nors tą kūtę – tvartą, kuris mano atminime buvo jau gerokai susiaurėjęs – buvo nugriautos arklidės, nes arklio, net ir nugeibusio kuino, valstiečiui turėt jau buvu „nevalnia“. Klaimai, svirnai, klėtys, daržinės buvo atimta, nes vienai karvytei ir vienam meičiukui, kurie buvo leista šeimynai turėt, nei javų prėsmų, nei grūdų aruodų, bolševikų protu mąstant, nereikėjo – juk viskas, kas sugrobta, atajimta iš žmonių – dabar visos „liaudies“ turtas.         

Karvytei pramitint mės su Liudve abidvi, kad būtų drųsiau, vėlai sutemus aidavom Petrusevičiaus klaiman pro atplėštą sienos lentelę pasipešt šiaudų. Prisipešam tyliai, kad nečiužėtų šiaudai, po naštelę, surišam marškosna (mano nešulėlio galvijui vienam sugromulavimui teužtenka, bet visgi...), surenkam pabiras, suglaudžiam  sienos lintas ir apsdairy, ar koks skundikas nematė, tursenam per mišką namo. (Ar dar girdėjo kas pasauly esnt tokią santvarką, kurioj žmogus verčiamas vogt savo paties naudą, jeigu nenori mirt badu?) Mūsų klaimas buvo ne prastesnis užu Petrusevičiaus ar kieno nors kito, dar ir didesnis, bet pašarai ir šienas buvo kraunami tik valdžiai prijaučiančių ir patikimų klaimuosna (o pelė in pilno aruodo nedvesia gi badu – klaimo gaspadoriaus gyvuliai sočiau pramisdavo ligi pavasario, kol būdavo išvedami ganiavon), todėl mūsų klaimas stovėjo dykas, seniai pasiilgęs šieno, dobilų ir javų kvapo – in lygaus pado, pritaikyto rugių ir kviečių kūliam nublokšt, mes su Rėziokais, niekam nematant, aštriom šakėm braižydavom apskritimus, paišydavom namus, užsilipę ligi pat pastogės pakreklės, šokinėdavom nuo šalinių šulų in šieno ar šiaudų, jeigu jų būdavo pakreikta, o jei ne – tiesiog in kieto pado. Žemės vėsa vasaros kepenėj jaukiai glosto mūsų basas papadytes, o už klaimo  alasindami bolševizmo baudžiauninkai mūsų žemėj pjauna jau nebe mūsų rugius... (Viską sugrobę naujieji „gaspadoriai“ taip nušerdavo fermon suvarytus iš žmonių atajimtus gyvulius, kad pavasarį juos raikėdavo kelt su virvėm – patys gyvuliai iš bado nebesikeldavo).

Žydi rudenį užsimiršus pienė, kaip mūsų pasiklydę ir vis pagrįždami sapnuosna prisiminimai... Pabundi vidunakty nuo sopulingai saldaus, ryškaus vaizdinio su aiškiausiom trobos kertelėm, su saldžiu vynuolio obuolio nuo prieklaimės skoniu, su šmėstelėjusiu Mamutės skarytės baltumu, su Dvylosios bliūvesiu, Sargio gražiu amsėjimu, su Tėtės plakamos dalgės tintėjimu, ryto rasai geliant kojas – ir taip sugniaužia kriautinę sopulys, kad tujenai tenajos nepasilikai ar bent delnu visako regėto nepaglostei...

Dažnai  sapnuoju  mūsų  sodą: lakstau,  renku  obuolius  baltai  nuklojusius žolę. Neaplenkiu nei saldūninės, nei vynuolės, nei avietinės, nei šampanės, nei grabštainės, nei  rūgštūnės  obelies. Surenku,  supiliu  didžiausion  krūvon – ir pabundu...

Užaugom didžiuliam, visokiausių oduolių pilnam sode. (Kokie beskoniai dabartiniai obuoliai – dideli, raudoni, o atsikandus, rodos, molį burnoj gromuluotum: senosios obelys jau išnyko, žmonės prisiveisė vedančių negardžius vaisius, tad kai užrandu pas kokį seneliuką turguj šampanų ar – o stebukle – vynuolių, kašytėj kukliai rainuojančių, perku visus, kiek diedukas jų būva beturįs...) Burnoj tirpstantys vynuoliai, garžia sunka varvantys avietiniai – graužėm juos nuo pat švento Jokūbo atlaidų ligi Velykų (Mama mokėjo sveikus, didelius antaninius išlaikyti peržiem kamaroj, sudėjusi juos grūduosna arba pelanuosna; atsimenu, pavasariop susirgau adra (tymais) - tokia visų vaikų persergama liga - langai dieną uždangstyti marškom, nes tai ligai paguldžius vaiką patalan, akytės bijo šviesos, o Mamutė man ataneša didžiulį antaninį obuolį, taip gerai išlaikytą ir tokį sultingą, kaip vasarą). O smulkučių papinkiukų kvapas: supylus juos kamarėlėj ir jau seniai suvalgius, jų muskusinis dvelksmas sklandydavo ligi pavasario: nežinau, ką ataduoč, jeigu gauč bent pauostyt šitą obuoliuką – graudu, kad mūsų vaikai nebeparagaus tų lietuviškų obuolių, katrie išnaikinti, kaip ir tautos praeitis... Taigi, graužėm obuolius nuo kūdikystės „par abu žundus“, kai kaimo vaikiukai, vos užsimezgus alyviniam mūsų sode, varvindavo seiles, praeidami pro šalį, nes niekas kaime sodo neturėjo – vieninteliam Alponsui Lasiui Tėtė užuveisė, davęs savo sodinukus ir priskiepijęs, o kitiem pasiūlius užsiveisti, tie atšaudavo, girdi, kam čia vargt – miške laukinių esą, taigi, triauškėm obuolius  ir galvojom, kad šitas sodas auga nuo amžių, nuleistas iš dangaus, kad jis užgimė kartu su mumis ir kitaip negalėjo būti. O tas pavasarį rojum kvepiantis, žiedais sningantis sodas buvo Tėtės iš laukinių obelyčių priskiepytas, parsivežus iš Kauno Bandomojo medelyno skiepų (Tėtė ligi pat senatvės, ligi pat sovietų barbaram jį numelioruojant, skiepijo ir skiepijo vis naujus, iš kur nors gautų veislių skiepus, nors žinodamas, kad jam jų ragaut jau ir nebeteks: o gal vaikaičiai veisis sodus?) Ant kožno pagriovio, kur žemė art neprieinama, buvo pasodinta arba obelytė, arba kriaušė, sarbintų, agrastų krūmas, gervuogės, putinai ar aviečiai. Kaimiečiai stebėdavosi Bražėno sodo „navatnumu“: in vieno medžio saulėj blizgėjo ir smulkučiai raudoni rojaus obuoliukai, ir rieškučiosna nepareinantys aportai, ir dryžuoti kytaukos, ir kvapnūs ananasiniai. Tėtė ne mėgo, o mylėte mylėjo sodą nuo mažumės. Užaugęs Padvarniuos, netoli Noliškio dvaro, nuo kūdikystės matė didžiulį dvaro, vėliau ir jo Tėvo prie namų užveistą sodą. Tėtės tėvukas Nikodemas, kaip „akuratnas ir mietnas“ žmogus, buvo pasumdytas dvaro sodininku, iš „agrodniko“ išmokęs skiepyt sodinukus, nedelsdamas užsiveisė sodą panamėj, kad vaikai nevarvintų seilių, vėpsodami pono sodan. (Dvaro ponas turėjo „mašinką,“ dailiai ir plonai „raikančią“ obuolius apvalainai – supjaustytus ir pečiuose sudžiovintus obuolius ūkvedžiai pristatydavo Petrapilin; dvaras samdydavo kaimiečius sodo darbams – rinkt obuolių ir slyvų: rinkdamas valgyt galėjai kiek lenda, o kišenėn dėtis – nu, nu, nu – rytoj dirbt nebebūsi pašauktas). Taigi, mūsų Tėtė užaugo obuoliuose, tad, dar dailidėm ir rimoriam nė nebaigus statyt namo, numatytoj sodo  vietoj  jau  buvo  prisodinta  laukinukių  obelyčių ir priskiepyta...

Mama mane nuvedė mokyklon. Pripratus būt prisglaudus prie Mamos, baisoka likt su svetima teta - mokytoja, daug nematytų vaikų, keisti suolai su atvartais, gryčia ne mūsų... O Mamai baisiausia širdies nuogėla – ašen kasdien turėsiu ait par Virintos liulantį lieptą, o kaimo baibokai  berniokai gali pastumt ir instumt upėn... Vieninteliai „savi“ vaikai – Rėziokai: mano „diedas“ Alvydas ir Nilia. Pirmas dienas mokyklon nuvesdavo Mamutė, Tėtė arba kuris namie esatis vyresnėlis. Grįžt taikydavom kartu su Rėziokais, kad nesmaišytų kiti kaimo vaikiokai ir nesistumdytų.

Mokytoja Emilija Limbaitė mus, nedrųsius sodžiaus vaikiukus, glaudė ir globojo. (Ai, kaip gardžiai kvepėjo dar senobiniais, smetoniškais, kvepalais, variniam skambučiui nutilindžiavus ir mokytojai  atvėrus jos kambarėlio duris, o mes, ištiesę kakliukus, stengėmės pamatyt, kas gi ten yra už tų stebuklingų Mokytojos kambarėlio durų... kuklučiai, geručiai sodžiaus vaikiukai....) Vyresniųjų  brolių ir seserų buvau išmokinta ir skaityt, ir rašyt, tai man mokslai buvo tik kaip ragaišio raikymas. Gudrutė mokytoja per pertraukas mane pasodindavo su nė mū nė bė nemokančia kuria nors  mergyte, kad aš ją išmokyč skaityt. Man buvo ir „onoras“, kad esu lyg mokytoja, bet tuo metu visi vaikai tai dūko Sadūno namų atšlaime...       

Keturius metus pusnėtą žiemą, pavasario vandenim patvinus ir rudenio lapam byrant, tipenau rudenį ir pavasarį basom kojytėm, o žiemą apsiavus Tėtės nuveltais vailokiukais, inmautais kamariniuosna (iš mašinos rato kameros suklijuotais kaliošiukais, nes tikrų kaliošų nebuvo: smetoniškus „partorgai“ buvo spėję išparceliuot, o naujų, sovietinių, prigamint nesuskubę – vyresnėliai avėjo dar ir  garsiai dundančiais mediniokais: autuvu,  ant medinio pado užtraukus odinį aulą.) Ryto patumsėliui blausiantis, su Rėziokais mokyklon (jei susitaikydavo, kartu eidavo ir BikuntoValia, Danutė ir Algirdukas) eidavom artimesniu keliu – per skardžių, per Pečiulio kalną, kas rytą, leidžiantis prie liepto, apkiauksėti čiujaus paupės Rinkūno šuniuko, tarnystės vardan pabudusio iš naktinio tingulio ir mitriai  išlindusio iš pasvirnės. Namo grįždavom pro piliakalnį - rudenį pasirinkdami visom varsom nudažytų lapų, pavasarį tiesiog varlinėdami arba raškydmi meiliai žiūrinčias žibutes, tiltais baltuojančias plūkes ir geltonuojančias purias purienas, žiemą atodrėky lipdydami senius iš sniego arba nerūpestingai pasičiūžinėdami. Virintai pavasarį patvinus, eidavom pro Klabinių Raupelio Baltruko malūno užtvankos tiltą, pro Sabiniškio raistą, pro dunksantį  Valiulio akmenį. Namie Mamutė laukdavo su iš pečiaus ištrauktais blynais, vėdarais, saladuška, juka, avižų šustiniais, garuojančia kopūstiene, rasaline batviniene, pečiuj prišutusių žirnių, miežių, avižų ar grikių kruopiene.              

Mokykloj mane mylėjo ir godojo – buvau paklusni, uoli, mokytojos Amilija Limbaitė, vėliau Aldona Serpauskaitė, pačios būdamos iš dorų, neparsidavėlų šeimų, žinojo mane, iš kokios šeimos esant... O kai vienam mokyklos vakarėly (broliai ir sūnai dar vargo miškuose, bet mokytojom buvo liepta rengt vakaruškas), padainavau „Varpelį“, išmoktą iš Auginutės,  visos vaikų mamos mano Mamutei pasakė: „Ai,kaip tau gera, Bražėnen...“ Vaidinom Lazdynų Pelėdos „Motulė paviliojo.“ (Ašei vaidinau autorę – rimtai kalbėjau už pačią rašytoją.) Mokyklos sargas, Bidlauckiokas Bruonius, iš lentų sukalė „macną“ sceną, užuolaidas – širmas pakabino iš austinių raštuotų marškų, mės, „artistai“, mokytojų pudrom nudažytais veidžiukais, jau žiūrovam, tėvam, sėdint „sale“ virtusioj klasėj – Sadūnų stancinėj – krizendami, delniukais prisdingy žundžiukus, kad nesmatytų „grimo“, šmirinėjom, išlindy iš už „užkulisių,“ norėdami saviškiam pasirodyt, kokie mės esam artistai... Po vaidinimo mamos verkė – ir džiaugdamos savo vaikų vaidyba, ir dėl labai graudaus rašytojos apsakymo, ir už tatai, kad to meto motinų širdis buvo nesunku sugraudint dėl nesugrąžinamų artimųjų netekčių...

Per vieną pamoką prie manęs pasilenkė mokytoja Limbaitė ir sušnibždėjo: „Bėk atsisveikint su broliuku.“ Per langą pamačiau pro Gabrieliškio lauke pasvirusį kryžių  su „vendzliuku,“ Mamutės apraudotą ir palaimintą Stasiuką, einantį parsiduot sovietų armijos rekrūtuosna... Liūdnas, liūdnas, nustebo mane pamatęs, pabučiavo ir nuėjo  Desiūkiškin, ant plento...

Mūsų vaikystėj žiemos buvo tikros, neprakliurę, po kojom girgždančios sausu sniegu, sodžius apgaubę šalčiu spengiančiu žvaigždėtu dangum, ligi švento Kazimiero storom pusnim užkloję laukus, ledais surakinę upes ir upelius. Čiūžinėdami Virintos ledu, grožėdavomės  po ledu tekančio vandenio siūruojamais žolynais ir plūkaujančiom žuvytėm, iki išnaktų, mėnulio pilnačiai spingsint, išraudusiais nuo šalčio žundžiukais, važinėdavomės su ragutytėm nuo skardžiaus pakriaušių (vyresnėliai net Tėtės važelį – lineiką, per stebuklą skrebų nepavogtą, buvo iš prieklaimės išsivarę – jon tilpom visi, kiek tiktai mūsų buvo...) Tik kovo pabaigoj pradžiugdavom, prieš saulę vėpsančių įkalnių juodmarges nugaras išvydę – žiema kietai ir ilgai laikė laukus, savo baltuos gniaužtuos suvyturiavus. Esant daug sniego ir potvyniai pavasarį būdavo siautulingi. Vieną dieną man užsibuvus pas Rėziokus, pavakary nuo Mygiškių patvino vandenai. Putodama ir kriokdama srovė užtvindė vieškelį, griausmingai kliokė pro mūsų pirtį, nešdama medžių šakas ir šiekštus. Namiškiai suprato, kad aš per skardžių  pati nebeatbėgsiu, tad brido su čebatais manęs parsivest. Kad nesušlapint vailokiukų, ašei, Tėtės prilaikoma, basa perbridau per putojantį vandenį, kol kiti grįžo, tekina parbėgau namo, palindau po šiultais patalais in pečiaus – ir nei apsirgau, nei ką...

Neužmirštamos ankstybų žiemos rytmečių prieblandos, kai prabudus užgirsdavau  angelišką giesmę: Mamutė, kurstydama pečių ir kepdama blynus, gieda Valundas, o Tėtė, sukdamas punčius, jai pritaria sodriu balsu. Spalių mėnasį ražončių, giedamų vakarais, giedot padėdavau ir ašen. Mamutė turėjo skaidrų, laibą, ledo kristaliukais skambantį balsą. (Tokiuos balsus iš Jos gavo Vytukas ir Auginutė.)  Nei vieni parapijos šermenys neapsiėjo be Mamutės apgiedojimo. Sėdi Mamutė su kantička rieškučiose trobos krikštasuoly užu baltu staldengti užudingto stalo, tokia pagarbiai rimta, susikaupusi, svarbi, ir gieda, gieda... Jaunystėj atgiedojusi Aluntos bažnyčios chore „in viškų“ prie vargonų, vargoninkaujant Juozapui Karosui, Juozapui Gruodžiui ir Vžesniauskui (Vytauto Viržonio tėvui: turėjęs žydiškos prigimties, atsargos dėlei, keičiantis valdžiom, jis ir pavardę pasikeitė), Mamutė mokėjo ne tik visas Juozo Naujalio giesmes, „Našparus“ lotyniškai, bet ir operų arijų (leliūniškis Karosas chorą mokino rimtų ir sudėtingų kūrinių). Dėkui Mamutei – įdiegė meilę dainai ir giesmei ir išmokino kantičkos giesmių, kurias beveik visas ana mokėjo atmintinai: „Dainuok, dukryt, dainuok,“- sakydavo.  O kokios būdavo Majavos mūsų arba Pileckų stancinėj. Mamutės vedamos Marijos giesmės sklendžia per nurimusį gegužio pavakarį, išsprūsta iš baltai žieduoto  sodo  ir nuplaukia link miško, kad, atsimušęs garsas grįžtų giedančių sielosna ir jas suvystytų ramybės ir vilties drobulėn... Žmonės, suvilgę negandų iškankintas širdis maldos rasa, dar ilgai nesiskirsto – rimtauna gonkuose, darbus ir pagadą aptardami, o varlės ir kurkliukai kurkuliuoja kūdroj, karkvabaliai virduliuoja aplink mergiočių plaukus, ir lakštutė jau taisosi savo striūnas. Ak, palaimingasai kūdikystės geguži...

Mielieji žiemos vakarai. Virš stalo dega pakabinta lempa, apgaubta dešimto numerio stiklu (aštuntanumerinė buvo dailesnė, laibesnė, įmantriai išraityta ropine žibalui inpilt, dar smetoniška, Mamutės gražiai tumpomu popierium „aptaisytais“ gaubtuvą laikančiais lankeliais, bet dešimtanumerinė švietė skaisčiau) Mamutė verda vakarienę – zacirką arba buleną su morkvom, Tėtė in grįčios vidury inplukto akmenio skaldo malkas rytdienos pečiaus pakurai – Mamutė keps duoną - arba suka punčius iš pakulų, abudu ramiai šnekučiuojas, ašen skaitau arba mezgu pirštines. Dievuliau, kaip gera... Kai žiema siusdavo, šalčiu poškindama, kad net tvoros ir namų sųsparos braškėjo, nešdavaus lempą ant pečiaus, kabindavau palubėj, ir, klausydamasi, kaip vėjas ūkia kamine, skaitydavau pasakas ir rimtas knygas, Mamutei ir Tėtei „žabaliuot“ palikusi tik spingsinčią lempytę, kurią juokais vadindavom „vilko akim.“        

Tėtė mokėjo visus amatus, reikalingus prie ūkio – įnagius ir įrankius darėsi pats: buvo ir rimorius, ir dailidė, ir račius, ir šaučius, (gražu būdavo žiūrėt, kaip, yla pradūręs čebato pade skylutę, išsijama terp duntų laikomą iš medžio nudrožtą „cviekiuką“ ir su kūjeliu inkala padan), jei reikėjo – ir kriaučius (siūt buvo mokęsis par savo pusbrolį Stanislovų, buvusį caro armijos „zakroiščikų“, dalyvavusį rusų – japonų kare ir davusį pažadą, jei grįšiąs gyvas, pastatydinti Padvarniuos kryžių: grįžo, pastatė gražų, „maliavotų,“ su mūkelam ir dzinguliukais, tas kryžius stovėjo, kol skrebai nenuvertė, Dieve duok jiem peklą), Tėtė stogą šiaudais ir guntais – skiedom (plonom lentelėm) dengė pats, bačkas ir diečkas (dideles statines) darė pats, skobė nekočias (tam buvo toks laibas įrankis  – peikena), kalė suolus ir „zaslanėlius“ (sode po obelim rėksodavo stora pasėda suolai, kurių kojom tarnavo trys gatavos, tiesiog in mežio išaugę tarsi suolui paremti pritaikytos šakos, Tėtės primeistrauta  būdavo tik viena koja.) Labai gražu būdavo stebėt vailokų vėlimą. Tai ilgas, ne vienos dienos darbas. Tėtė ant stalo pagal didelę kojos formą kloja vilnas. Man paklausus, kaip raiks nešiot tokius didelius vailokus, jis nusišypso ir ramiai sako: „Ne, Irut, juos raiks da ilgai velt, kad sustrauktų.“ Suvyniojęs aulus ir veltinių „galvas“, prikišdavo medinių formų ir, vilgydamas vandeniu, ilgai voliodavo vis padžiovinant, taip kelias dienas, kol visiškai išdžiovinti vailokiukai tapdavo mano minkštu, šiultu autuvu. Kai Tėtė gryčion įsinešdavo varstotą ir ilgu oblium obliuodavo lentas, gryčioj pakvipdavo medžiu ir atsirasdavo pilna visokio didumo kaladyčių ir minkštučių skiedų, iš kurių mudvi su Nile rišdavom „kvietkus“ – gėles, jas nudažydamos iš Mamos gauta „kvorba“. Dieviškos kantrybės buvo mūsų tėvai. Atsimenu, žiemai jau pabėgus iš kiemo, bet oram vis dar nesušylant, mum, vaikam darosi įkyru laukt sušylančių gryčios pašalių. Tėtė su dviem kabliukais, vis pamainom juos pasikišdamas „prakeršai“ po pažastim, virvės pradžią užkabinęs užu lenkto kablio sienoj, veja ilgą pavadį. Ašei kaip pakusa, stovėdama prie Tėtės, vis klausiu ir klausiu: „Tėte, kadu bus pavasaris?“ Tėtė ramiai išveda šneką, kas turi vykt tam pavasariui parsirandant: atšils oras, nutirps sniegas, sužaliuos medžiai, parskris paukščiukai – ir bus pavasaris. Bet nuo tokios Tėtės kalbos man vistiek ne šiulčiau, todėl aš vėl klausiu ir klausiu: „Tėt, kadu bus pavasaris?“- ir Tėtė be jokio piktumo ar irzlumo man aiškina, kaip tas bus, vis pagražindamas to laukiamo pavasario vaizdinį – tiek kartų, kiek mano buvo paklausta. Dabartinis tėveliukas būt piktai nuvijęs savo įkyrų vaiką - ir  tiek žinių, skalsu kalbos...

Dar atsimenu ir kunigo kalindavones. Būdavo žiemos metas prieš Kalėdas, didelių darbų kaip ir nebėr, tad moterys prieš kalendą iškuopia gryčią ir stancinę, nugraibo palubėse karančius voratinklius (vorų sutrint ar kaip kitaip sunaikint, šiukštu, nevalia – anys saugo namų laimę), neraikalingus griozdus iš grįčios sumeta kamaron, nes smalsesnis kunigėlis ir už marškos netingėdavo pažiūrėt, kas subrukta: tai buvo ne tik kunigo kalenda, o ir paskatinimas kaimo gryčiom apskuopt, nes  yra ir posakis: „ko čia švarinies, kaip kunigo laukdama“. Dar skrebų per stebuklą neatajimtu važeliu kuris nors kaimo vyras ataveža kleboną, vargamistrą ir zakristijoną. Kunigas, peržengęs namų slinkstį, užgieda „Laudate, Domine“, vargonikas atsako „Per omnia sekula  sekulorum“, visus naminykščius, suklaupusius in smėliuku pabarstytos aslos, kunigas apkrapija švįstu vandeniu, duoda pabučiuot „mūkų“ (kryželį), svečiai sodinami užu stalo, kunigas pasiteirauja apie sveikatą, darbus, jam ataduodama – pagal išgales - bažnyčios „dešimtinė,“ vargonininkui ir zakrastijonui grūdais ar linais, jei yra vaikų, kunigas jų paklausinėja Katekizmo, apdalina saldainėm ir, sugiedojus „Dominus vo biskum,“ kalenda išvažiuoja. Bet tas buvo neilgai – politrukai užudraudė kunigam lankyt ir laimint savo parapijiečius.

Dar porą vasarų atsimenu ir Kryžavas dienas: atvykęs kunigas šventina kaimo kryžius ir laukus, žmonės gieda „Pone Karaliau“, prašydami arba giedros, arba lietaus – ko tą vasarą stokojama, atgiedama Jėzaus Širdies litanija (tos apeigos būna birželį, tad ir giesmės birželinės), po vaišių jaunimas rengia gegužinę, sodžius, atgaivinęs širdis ir sielas, ruošiasi šienapjūtei. Ir šitos apeigos buvo pamainytos į kuokynes su dainuškom „Mūs kolūkio pirmininkas“...                               

Žiemos vakarais Mamutė verpdavo linus ir vilnas, dainuodama ar giedodama. Verpalus suverpus, rateliu siūlus susukus, nuo išsipūtusių špūlių  suvijus in vytuškų,  gryčion būdavo įnešamas didelis „griozdas“ – mestuvai. Tėtė jų šerdies viršų intaisydavo bolkėj palubėj, mestuvus sukant būdavo „metamas“ audeklas – in keturių rėmų, vadinamų „sienų,“ vyniojamos siūlų gijos (anksčiau  audeklas būdavo metamas in trobos sienų, vaikštunt ir vaikštunt metėjai po gryčią, todėl ir liko tas pavadinimas.) Ašenai turėjau stebėt, ar neinsisuka „ožka“ -  ar gija neužmetama, praleidus vieną sieną. Nuoboduliui nuvaryt pasiprašydavau Mamutės pasukama, atsisėdus in mestuvų rėmo : tai negerai, mestuvai gali išslyst iš bolkės, bet Mamutė mane sodina, suka, kartu ir gijas vyniodama, ir dainuodama: „Kėku, vėku, veže ponas šėkų, par Kupiškia tiltų, du kubilu miltų, tiltas subraškėja, miltai išbyrėja, aikit, vaikai, simtų, mažučiai laižytų, Irute su kvartuku, a berniukai ležiuvjukais.“ 

Audeklą apmetus, gryčioj – jeigu dar šaltoka, arba stancinėj, jeigu jau pavasarėja, atsranda staklės. Nuo mestuvų nuimtos ir sumąstytos (supintos didelėn kason) siūlų gijos riečiamos staklėsna, sukant veleną (čia reikėdavo dviejų žmonių – padėdavo ir Tėtė.) Intaisomos nytys (srūstys), per jas perveriamos gijos, instatomi muštuvai ataudam primušt tarp metmenų, kabinamos pakojės, surenkamos raštų „porelas“ – jei audžiamos raštuotos marškos, (jei drobė, trinyčiai, kratiklis, milalis – rinkimas paprastesnis.) Ir meiliai stuksi staklalas, Mamutės runkose švyščioja šeivos, tiesiasi vyniojasi dyvinas audimėlis. (Dėkui Mamutei – išmokino aust, netaip mandrai, kaip mokėjo Mamutė, bet „kraitį“ susiaudžiau.) Kai tik apibėga namų ruošą – Mamutė jau ir staklėse – ir suspindi Mamos veidas, nušvinta akys... Ak, jūs kaimo nuostabiosios audėjos, šeimynos rengėjos, dažnai būdavot beraštės, o kokiuos dyvinus raštus išrašydavot audekle... 

Ilga lino kelionė, anot pasakorių, „lino mūka,“ ligi stuomenų, servetų ir trinyčių. „Vienukart jaujaj naktį naktuja mergiote, kurstydama pakurų linam, sukrautiem in žardžių džiovint ir dabodama, kad jauja neažsidegtų. Tik ineina pra jaujas duris baltas arklys,  pasverčia nelabuoju ir šnekina mergiotį ait su juo šokt. Mergiote nusgųsta, ale susgriebus pasiūla tam ledokui pasklausyt apsakyma ape lina mūkų. Iš resva, pakurstydama ugnį, mergiote jama sakyt: „Pirmjausia bernai išaria pūdymų, dirvų išakėja, pasėja linų sėmenis, lietui ažlijus, linai sudygsta, jiem paaugus, in jų nuslaidžia dungus.“ - „Kaip gi ti anas nuslaidžia?“- nusgundis suklusta kanopėtasiai, ba jam dungaus baisu. – „Egi linų laukas būva mėlynas, kaip dungus. Kai in linų stebelių ažauga galvytes, je medžiai nusivelka rūbus, tadu mergas linus nurauna, suriša kuliaraišam pėduosna ir sustata gubosna. Kai saula juos pradževena, vyrai, pasdėjy pėdus in karštuvų, nukaršia, nubraukia galvalas, je stiebus sumerkia linamarkan. Kai jau šalna nubalina rugienas, bernai ištraukia linus iš linamarkas ir pakloja juos in rugenos. Anys ti šųla ir tirta, kolai mergas jų nesuneša jaujan arba prieklaimėn. Tadu vyrai pastata mintuvus ir plūka, čekši, mina linų stebelius, kol nubyra spaliai ir lieka minkštučiai linų plaukai. Tadu bernai ir mergas pastata bruktuvus, inspraudžia žiobtuosna linų gniūžtis ir braukia brauktuvėm, kad paskutiniai spaliai išbyrėtų. Tadu, kai jau atsranda laika, gulda šepetį retais mediniais duntim ir linus šukuoja, paskiau da pėršukuoja šepečiais su tunkiais gelažiniais duntim, tadu jau suriša linų sruogas grįžtėm, mergas  nešas ratelius  arba kalvaratus vienon gryčian, linų grįžtes riša in verpsčių,  senų dedukų pasadina balanam degiot, ratelius kojam mina, kuodelius peša, giesmes gieda, pasakas seka, mįslas mena ir verpia linus ir pašukas. Suverpti siūlai vyniojas in špūlių, iš špūlių siūlus suveja in vytuškų, išlinkia luksčiais, ataneša gryčian mestuvus, apimeta iš gijų audeklų, tadu stata staklas, audeklų inriečia, intaisa nytis, surenka raštus ir tadu tiktai audžia audimus. Teip lina kunčia pasbaigia“... In tų mergiotes žodžių užgedoja pirmieji gaidžiai, ir nelabėlis nugarmėja pragaran, mergiotes nepaspėjys pašokint... (Kai linus mindavo ir byrėdavo spaliai, būdavo jau šalta ir medžiai be lapų, taigi spalių (ne spalis, nes minant linus spalių byra daug) mėnesiu buvo vadinamas dabartinis lapkritys – šiedu mėnesiai dabar apkeisti vietom, kaip ir daug kas mūsų gyvenime (raskit lapkričio mėnesį bent vieną lapą ant medžių, nebent ųžuolas (o „ųžuolas“ nuo „ūžti,“ tad „ąžuolas“ – kalbininkų išmislas, kaip ir besivyniojantį „apvynį“ pavertė „apyniu“) juos tebelaikytų nenupurtęs).  

Mamutės giesmė vis graudžiai plevendavo gryčioj. Dažniausiai apsiverkusi  (tikriausiai, minėdama nežinia kur esančią Onutę), baltos skarytės kūlaliu nusišluosto ašaras ir užgieda, nuo darbo, žinoma, neatsitraudama. (Kai kiti vaikai pasakydavo: „Mama vis mini ir mini Anuty, a mės...“- Mama atsakydavo: „Jum gi ašei kasdien pre savįs matau, a jos nežinau, net kur yr...“) Advinto metu – „Valundas“, Gavėnioj – „Graudžius verksmus“ ir  ilgas, graudulingas Gavėnios giesmes. Advinti, žiemiui spirginant žundus, dar su patumsiu su Mama skuosdavom saptynius kilometrus Alunton Rarotų. Bažnyčioj būdavo ne ką šiulčiau, negu lauke (šito pastato valdžia šildyti neleido, nors jau ir buvo miestelin atvesta elektra, o jei ir būtu leista, už elektrą parapija nebūtų išsimokėjus, nes, net jau daug vėliau, invedus elektrą ir bažnyčion, parapijiečiai už ją turėjo mokėti daug daugiau, negu buvo mokama visur kitur). Nors būdavom apsvilkę kailiniokais, Mamutei giedant iš burnos veržėsi garas, rankos stingo, kojas teip „užeidavo,“ kad anos „neataidavo savyn“ jau ir namo baigiunt pareit. Bet vistiek prašydavausi Mamos vedama Rarotų.

Velyknakty žmonės pernakt budėdavo šaltoj bažnyčioj, išeidami laukan sušiltų (dienos būdavo jau pavasariop). Ašen kartais nusnūsdavau, pagultyta „par Opapenį“ (tokia buvo tos moteries pravardė, nes jos amžinatelis vyras mėgo sakyt „opapa“). Bet užtat koks džiugesys sujimdavo, kai, saulei tekant, sugausdavo skambieji bažnyčios varpai, sudundėdavo didžiuliai būbinai - timpanai (ir varpus, ir bubinus aluntiškiai, užkasę žemėn, išsaugojo ir nuo vokiečių, ir nuo ruskių anam kare, kai norėjo iš jų patrankas nuliedint tiedu Europos perėjūnai), skelbdami Rezurekciją – Prisikėlimą. Procesija, plevendama parapijos vėliavom, lėtai triskart aplink bažnyčią palydėdavo nešamą Švenčiausiąjį, žmonių veidai nors trumpam prašviesėdavo nuo skrebų ir kolchozo tvaiko, širdys atlėgdavo ir sužibėdavo niekad nepavargstanti budėti viltis...   

Jokiu amatu žmonės negalėjo užsijimt – nei siūt, nei kavoliaut, nei šiaip ko daryt – iškart, nedoram žmogui inskundus, atalakia valdžios „pristovai,“ įrankius atajama, mokesčius išplėšia. Rėza turėjo kalvę, taisydavo plūgus, kaldavo padkavas, kaustydavo arklius, bet tiktai naktį, kad  negera akis nepamatytų ir neinskųstų. Mėgdavom su Rėziokais pabūt kalvėj – ten toks keistas gelažies ir unglių  kvapas, vasarą vėsa nuo molinio pado. Bandydavom net storąjį kūjį pakelt ligi priekalo, bet tas mums nesiduodavo... Grožėdavomės ir šnypščiančia geležim, kai ją, įkaitintą ligi raudonumo, Rėza, dideliausiom replėm nutvėręs, kišdavo šaltan „undenin“, kaip jis sakydavo. Smagiausia būdavo inlipt  aukštan kalvės „majokan“ – tai jau toli matosi, net piliakalnis ir Duobinių Bražėno kalnas... 

Mūsų kamarėlėj Rėza buvo pasistatęs moglius austiniam milaliui krampliavot (velt). Vilnonis audeklas išaustas būdavo purus, tad jį prieš siūnant reikėjo suplukt. Karštai beržinėm malkom prikurentam pečiuj kaitinamos plokščios gelažys, sudrėkintas milalis ringuojamas in moglių: sluoksnis milalio, sluoksnis medinių lintyčių, in jų dedamos karštos gelažys, ir,visą audeklą išringavus, mogliai suveržiami sukavylu (naktį girdėjosi, kaip pamažu brakšteldami atsileidžia prisukti gvintai – brakšt, brakšt...) Šitą nespartų darbą mės, vaikai, turėdavom tėmyt, lakstydami lauke ir dabodami, ar koks prašalietis neataina: mum pranešus, Mama priešpečy tuoj pristato puodų, kad nesmatytų kaitinamų gelažų. Pernakt išbuvusį sumygtą milalį išvynioja, ir toks audeklas jau buvo tinkamas burnosam, frenčiam, sermėgom ir kostiumėliam siūt (mūsų berniokai dar ilgai nešiojo Mamutės austiniais milais, o mergiotės austais „bovelniniais“ (medvilniniais), krominių nelabai ir buvo).   

Pavasarį vieną dieną parėjus iš mokyklos rasdavau Mamos išvirto krekeno – reiškia, tvarte atsirado laibom kojytėm, drėgnu meiliu snukiuku teliukas. „Iš kur?“ – „Karvyte mūke, mūke ir prisišauke iš miška“...Ir vaiko galvytė išvaduota nuo sunkių gyvybės tvėrybos klausimų... Paskiau tas meilus gyvuliukas striksi  in dirvono, mum su juo dalinantis karvytės pienu ir teliukui nebeužtenkant jo pažyst, Mamutė plakdavo viedre jam gėralą, pienan inmaišydama miltų, sėmenų, inplakdama kaiušinį. Gražu žiūrėt, kaip teliukas godžiai siurbia, snukiuku paniūkindamas viedro dugnį ir  vizgindamas vuodegytę. 

Gegužis – laikas, kai, vištom ilgai ir kantriai perėjus gūžtoj, kieme atsranda cypsinčių geltonpūkių viščiukų ir ziulzinėjančių žųsiukų (ir juos dažniausiai peri vištos, nes kerėpliškos žųsys dažnai nulipdamos nuo dėties, kiaušinius užšaldo, tik vištos – mamytės, žųsiukam paaugėjus ir supuolus balon, pačios būdamos prastokos plaukikės, baisiai nustemba ir sunerimsta dėl tokio savo vaikų elgesio.) Būdavo, kad kurios raibosios ar raudės nesuveizėjus, ana slaptai prisideda gūžtą kiaušinių ir, meiliai kukendama, išsiveda iš avietyno kapą rudeninių, suvėluotų slapukų cypliukų. Smagu būdavo rytais apeit visas vištyčių lūstas ir surinkt sudėtus kiaušinius: kai jau sukudekuoja viena paskui kitą  „kapa, kapa su dešimčiu“, o jom gaspadoriškai prikukena auksasparnis gaidys, galima ait tikrint dėčių. Surinkusi ir parnešusi kamaron, vieną kiaušinį par abu galu praduriu stora adata ir iškliukinu – sveika gerklei ir balsą pataiso.

Pirmąkart išvedant iš tvarto, gyvuliukus Mamutė peržegnodavo ir aprūkydavo verbos kadugiu, Sekminių ar Devintynių beržu arba Žolinės švintintais žolynais. Trūkstant pašarų, gyvuliai genami laukan žolytei vos iš po sniego teišlindus. Baraniukai, strikinėdami dirvone, gailiai mekena: „maža žolėėė,“ o senė avelė, godžiai pilna burna pešdama, storai subara zirzlį: „geha, geha“... Avelės kerpamos tris kartus: rudenį, supjovus avižas ir surišus jas čiupkom, prieš Kalėdas (kalėdinė vilna tunkiausia) ir pavasarį, šiek tiek paaugus baraniukam – šita vilna vadinasi nuobarine (nukirpus storom avelinėm žirklėm, plikų mamų nepažindavo ėriukai, o savo vaikų – avelės, tai kumšydamos stumdavo juos nuo savęs, bet neilgai, kol apsiprasdavo vieni kitų „nuogumu“).     

Pievos pašarui pasišienaut kolchozas žmonėm (ypatingai mum) neskirdavo, todėl reikėjo šienelio graibstytis pamiškėm, paskardėm, panuovaliais, kur gremėzda traktorius neprieidavo suart, bet ir tą, sudžiovintą po varganą gabanytę, dar atimdavo nužmogėję maskolių tarnai. Koks maloningas, ryto rasai nudžiūvus, pradalgėlių daužymas, šieniuko vartymas pasauliui (priešais saulę pašiaušiant) pietų atokaitoj, vakarop sukraunant kupetosna. Palaimingas prisilietimas prie Amžinosios Tvėrybos, kurios mūsų „kompiuteriniai“ vaikaičiai pasmerkti niekada nebepajusti... Ankstybais vasaros rytais, rasai geliant basas kojytes, atsistodavau in klaimo durų, papadėm atsrėmus in skersinių, kuriais perkaltos durys, ir, skregždytėm pro galvą nardant iš lizdo laukan, laukdavau saulytės pakylant  ir sušildant atšlaimą. Tuomet jau galima prisrinkt pernakt pribumbsėjusių, syvais varvančių alyvinių ar tamsraudonių saldūniukų, kol Mamutė pašauks blynų su dažiniu. O pamatyti tekant saulę vasaros rytą – tai nebyli malda Esančiajam ir susiliejimas su Amžinosios Būties Vieniu...

Po šventos Onos ir Jokūbo atlaidų pjaudavo rugius. Tėtės dalge suguldytus pradalgius kūliaraiša surištus pėduosna, pėdus sustačius gubosna, vienu pėdu nuožulniai gubą užviršijus, kad lietus nutekėtų kaip nuo stogo, laukas panėšėdavo į rimtai sustojusias tetules ilgam pokalbiui... Šieną ilgesniam džiūvimui sužardžius žardan (žaiginin), jo viduj mes taip pat ilgam įsitaisydavom su lėlėm ar kokiuo kitu pramanu. O koks ramus pasilkas poilsėlis ant klaime prėsle sukrauto šieno, vabaliukam, nepaspėjusiem pabėgt iš pievoj sukrautos kupetos ir atgabentiem keiston vieton, čiužant,  lietui šiuršant per šiaudinį stogą, o ryte išsipagadijus saulytės spinduliui kaip spygliui pro sienos plyšį žvilpinant veidą... Kad taip viskas pasikartotų ir nebeišnyktų...

Rugius, miežius ir avižas kūlėm pačiu senobiškiausiu būdu – kultuvais (nes kuliamoji atimta). Ant klaimo pado javų pėdai suguldomi varpom vidun ir bumpsi kūlėjai, ritmiškai švytruodami kultuvais. Jeigų kultų bet kaip mojuodami kas sau, būt labai sunku, todėl net žodžiai buvo sugalvoti kūlimo „naravumui“: jei kulia dviejuos, tai: „kumpi tupi, kumpi tupi“, jeigu trijuos: „pats su pačiu, duktė trečia, senis, sene,  ir  piemene.“           

Oi, sunkus ir ilgas kūlimo darbelis... Iškultų grūdų Tėtė jau nebepilia aruodan, nes nėr ko pilt: jų tik keli maišeliai, ne kaip seniau, savam ūky. Taigi grūdus didelėj žalvarinėj tocoj Mama džiovena pečiuj, išdžiūvusius nusiaučia retesniu, paskiau tunkesniu sietu, kad atsiskirtų pelai ir sėlenos, jei vasara, tai dar vėtykle išvėto ant vėjo, ir grūdai malami irgi pačiu seniausiu prietaisu – akmeninėm girnom (malūnan nebėr ko vežt). Šitas darbas dar ir užu kūlimą nuobodesnis (senovėj maldami poteriaudavo, giedodavo, mergos dainuodavo: „malu, malu ašei viena, pasižiūrau – jau ir diena, zūkit zūkit, girnelas, linksminkit jūs mani“... (Aš pristrindavau, kaip ir in mestuvų, atsistot in viršutinės girnapusės, inskabint už milinio, ir malantis, kuriam ir teip jau sunku sukt milinį, dar ir mane iš savo gerumo keletą kartų apsukdavo...) Tada jau laukdavom šviežios duonytės. Mamutė standžiai susiriša balta skaryte plaukus, persižegnoja ir duonkepėj diečkytėj užmaišo miltus. Uždingta tešla pastoma šiultai, prie pečiaus, in rytojaus Mamutė ją užminko, beržinėm malkom iškūrena pečių, abiem rankom jama tešlą iš diečkutės, daro bakanus, ašen ant lyžės barstau susmulkintus ajerų stiebelius arba kloju mūsų, vaikų, rudenį surinktus ir išdžiovintus klevo ir ųžuolo lapus, Mamutė, ant pirmojo bakaniuko išrėžus kryžių, kitus peržegnojus, pašauna pečiun in švariai pušine nušluoto pado. Gryčia pakvimpa dievišku duonytės ir ajerų kvapu. Mum, vaikam, visad lieka tešlos mažučiam „pagrundukam – bundytem,“ iškeptom priešžaizdry, neapsakomai garžios rūgštelės... O prieš Velykas  ir Kalėdas Mamutės  iškeptų babkų kvapas gardžiai kutino mūsų nosytes...  

Obuolių sode užderėdavo kaip iš Dievo ažunčio – vėtrai užėjus, pakritų pririnkdavom krūvas. Visi užėję kaimynai būdavo privaišinami  ir kvartūkuos ar skreituos išsinešdavo, kiek gan. Sunkos sunkt mados nebuvo, ir prietaisų tam reikėjo, (Mamutė tik „murmulada“ – košės privirdavo iš obuolių ir „traskaukų“ (braškių), bet užtai  prisdžiovindavom obuolių tai daug. Ot valiavojamės peržiem juos grauždami in šiulto pečiaus instaisy. In gryčios būdavom prisišaldę  šermukšnių, putinų, gudobelių, erškėtvuogių, krakatūzų (bajorių) ir net laukinių obuoliukų iš miško: jų sušalusių rūgštelė mūsų gardžiais obuoliais išpiestytam gomuriui buvo gardesnė, ne kaip sodo džiovintų. Jei dar pridėsme grieščius (kriučkus), ropes, morkvas, pupas ir žirnius, dar neužuterštus Chruščiovo chemijom ir dustais, vasarą prisvuogautas žemavuoges, mėlynes, aviečius, gervavuoges, riešutus, rudenį lazdyną papurčius byrančius ant galvų  (riešutavimo meistras būdavo Broniukas) – mūsų žundžiukai negalėjo netviekst sveiku raudonumu. O pieniukas pamelžtas iš karvytės, ėdusios ne „kultūrinę“ šiurkščią mateiką (motiejukus), bet  vaistingąsias panuovalių žolytes. Nei šokoladų, nei pyragų – bet augom sveiki.

Mamutė iš vakaro pririnko kelias kašelas braškių, inkėlė jas aruodan priemenėj, kad būt jom vėsiau - ketino su Tėte vežt Labanoro kermošiaus turgun. Levutė nemačia inlipė aruodan (ne teip dar ir lingva inskerėblint storulkai) ir išmaigė,  išgniaužė visas vuogas, perėjus per visas kašelas. Turgaus nebebuvo, tik „murmuladas“...        

Su Mamute pavalgėm vakarienei zacirkos, Mamutė, perdien nuo saulėtekio ravėjus kolchozo burokų „normą,“ užu stalo prisnūdo. Levutė, kamarėlėj išsitepus veidą žemavuogėm – veido skaistumo dėlei – priėjus prie Mamutės, pajudino: „Mamut, aik gult.“ Mamutė, iš miegų pramerkus akis blausios lempytės šviesoj, pamatė kruviną kažkieno veidą: „Aik šonan, piksote, aik šonan,“ – mostagavo bliūdeliu nuo zacirkos. Levutė, supratus, ko Mama nusgundo, iš tolo jėmė aiškintis: „Mama, čia gi aš, Levutė.“ Mamutė buvo nejuokais nusgundus. Ašenai dalyvavau šitoj veido kaukės gamyboj ir žinojau, kad čia Levutė, tik, nežinia kam, nusmaliavojus veidą, bet kai su ja nuvejom stancinėn gult, aš nuo jos vis pasitraukdama, bailiai klausinėjau: „Ar tujei tiktai Levutė?..“

Sviestą muštaukoj sumušt buvo mano jėgom. Nuobodoka menturiu plukt smetoną (griebtinę), bet ir gražu stebėt, kaip smetona pučiasi, o in vis ištraukiamo mentūrio koto atsranda pirma mažutės, paskiau vis didėdamos sviesto kruopytės, kol muštaukoj susvolioja didelis sviesto gniutulas, o likusios maslionkos (pasukos, nes kai kur sviestą suka, kratydami apskritoj bačkytėj) labai gardžios atsgert arba su bulbom (dabartės vadinamos pasukos iš krautuvės su tikrosiom panašios, kaip ridikas su medum.) O jeigu pasitaiko tik ką iš pečiaus ištraukta dar garuojanti duona, Mamutei užtiesus drėgną drobinę skepetytę in bakano, kad pluta neatšoktų, ir in jos atriektos abyšalos užsitepus tirpstančio sviesto – liežiuvjukų gali ir be laiko praryt...

Graudoka ir baisoka žiemos diena prieš Kalėdas, kai užgirstu ruošiantis skersti meitėliuką. Bėgu galinėn kamaron, apskloju galvą, kuo radus, kad negirdėt jo žviegiančio... Ir Mamutė ašarą nusisšluosto: „Peni, myli, ir gyvuliukas in tavi pripranta, ir raikia pjaut...“ Gryčioj pasmaino tvarka: stalas pritraukiamas prie pečiuko po „ležoku“, o in suolo gulasi meičiukas dorojimui. Gryčioj plauko salsvas šviežios mėsos kvapas, o vakare Mamutė jau verda juką, jei spėja sukišt – jaknines dešras, grobliukus gardžiam virale. Kaimynai gauna skerstuvių, mes žirnių pribertą ir užrištą barškančią kiaulės pūslę. Didelėn iš liepos išskobton nekočion susūdoma mėsa ir lašiniai, katrie „nevindijami“, kemšamas „kindziukas“ (skilundis), čirškinami spirginiai. Rudenį – baraniukų metas (svečiai kviečiami: atvažiuokit, kai bus baronas sprundi ir žųsinas kakly – taigi, rudenį), prie gomurio besiveliantis lajus (iš jo daromos ir žvakės), ilgai in pečiaus džiūstatys in  dvišakio medinio rėmo užmauti baraniuko kailiniukai... Žiemos duntys bais ilgi ir gyvuliam be pašaro, ir žmogui be pavilgo...

Spalių mėnasį, dar medžių lapam kaip tyliom mintim laidžiuntis žemėn, Mamutė karštu vandeniu iššutina didžiųjų diečkų, in aslos paklotos marškos kumpas boluoja didelėm kopūstų galvom. Mamutei ir Liūdunei mitriai šmaukšint peiliais, in stalo auga sučiečkavotų kopūstų krūva. Diečkos dugnin sudedamos čielos galvos – jas pavasarį, apie Velykas, ištraukus ir atskundus, kopūstlapiai triauškės terp duntų, o gaivi rūgštis maloniai kutins gerkly, - in jų Mama beria supjaustytuosius, apibarstydama spalgenom ir kmynais, Tėtė su kūly tangiai juos sumuša, ir per kelias dienas diečka pritutinama pilna: bus ligi pat pavasario šeimynai gardaus viralo su rūgintais kopūstais ir vindytu  kumpiu.         

Mažon bačkytėn – ana visada stovi pa lintynu – Mama sumeta cviklavus burokiukus, vienų kitų inmeta ir galvijinį, bačkytės viršų užklosto lintytėm ir palieka rūgt. Po kelių dienų  - kad gi rasalo gražus raudonumas, jo rūgšties gaivumas, išvirtų su groblais batvinių gardumas. O paraugti grybų teip gardžiai, kaip Mamutė, nei viena teip pačiai ir neišmokom – ypač gardžios būdavo rūgintos panemunės (kelmučiai nuo uosių kelmų) – tįsias „snargliukai,“ o skanumėlis su karštom sukritusiom spieškom bulbom. Kartą buvo ušvažiavę pakermošin ceta Rozalija su Branciuti ir dėdė Vinca su Vanduti. Mamutė pritaisė rūgintų panemunių su smetonu, abidvi mergiotės „pakaštavojo“:  Bronciutė padėjo šaukštą: „Ašei šitų peteliuškių nenoriu.“ O Vandziūtė lapnojo, net ausytės lapsėjo...                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       

Nors per Velykas džniausiai jau putoja pavasaris, bet mieliausia man šventė – Kalėdos. Balta ramuma, šerkšno trapus skambesys, rausvi dagiliukų ir sniegenų pumpurėliai, šąlantys vuogom liepsnojančiose šermukšnio viršūnėse, spyginantis žiemio šaltis, laižantis žandus, nuo speigo  šaltu žiezdru plieskianti saulė, mėnesienoj po kojom girgždantis sniegas, blizgantis Sigutę nuskriaudusios raganos smegenim, kai galva, rodos, panirsta prie žemės nusileidusiam žvaigždėm žėrinčiam siete. Sodžiaus vaiko speigas nebaugina, o atodrėky galim kelis kartus basi aplėkt aplink pirkią – ir jokios „zapalianios“ negausme.        

Mamutė kepa šližikus, ašen medinėj piestelėj grūdu aguonas ir kanapes (ar galėjo pamanyt kaimo žmogus, kad, žmonijai nukvošus, bus uždrausta aguonų „sijonėliam“ raudonuot darželiuos, o iš kanapjų jis nebegalės nusivyt macniausių virvių: gelbėk, Dievuliau, šituos augalėlius nuo nukvakusio žmogaus), verda avižinį ir spalgeninį kisielių, medum užsaldina virtus kviečius – grūcę, Tėtė ataneša šieno paklot po balta staldengte, kuria pirtį – prie Kūčių stalo sėsme švarūs. Laužysme plotkelę, linkėsme sveikatos, Mamutė apsverks, Onutę atminus (lėkštė ir jai padėta), trauksme viksveles iš po staldengtės, tikrindamiesi savo gyvenimo ilgumą, vandenin varvinsme vašką ir žvakės šviesoj spėliosme ištraukto susilydžiusio vaško gabaliuko šešėlio metamą reikšmę ateičiai, išlėkę kieman, klausysme, iš katro šono šunes loja - iš tenajos piršliai, papurtysme obelis, kad obuolių vasarą nepašykštėtų, insnešme glėbį malkų: pora – nepora, Tėtė pastuksens bitelių avilius – ar gyvos? Stalo nenudengsme – tegul vėlelės pasmaguriauna, Sargį sočiai palakinsme – ir gyvuliukam šventa, o ryt rytą galvijai gaus nuo stalo surinkto šieno, vištos grūcios. Bet smagiausia vaikam atplėšt draugų laiškiukus „iki Kūčių nekišk nagučių“ su palinkėjimais visiem metam (kantriai ir išlaukus neatplėšiant kone visą mėnesį): „linkiu laimės begalinės gert miešimą iš puodynės;“ - „ kas parašė, tu žinai, o kitiem nebūtinai.“ Buvo žadėta, kad naktį atais paviešėt Jėzulis, tai ašen, gulėdama už Mamos, žinoma, kol neužmingu, vis kiloju ir kiloju galvytę – gal jau atsirado, gal jau vieši? Kitą dieną aismem vieni in kitus kalėdaut, lošme  „čežu, vežu“  iš šližikų ir riešutų – bus gera.         

Rudenį aš mėgstu labjau už pavasarį, gal už tatai, kad rudenį buvau pašaukta gyveniman ar kad jo rami tyla, laukianti neišvengiamo, atatinka mano būdą ir prigimtį, o kvatojantis, džiūgaujantis  pavasaris, mano gimimo metas, mane trikdo ir liūdina, todėl Velykose man nebūdavo taip gera, kaip per Kalėdas. Didžiosios savaitės rimtumas, Velykinė ruoša, laukimas vaikui vistiek smalsu. Verboj pašventintu kadugiu vaikų galvelės jau paplaktos dėl sveikatos, jei reikėjo – dėl priemėčio ar išgąsčio vaikiukai juo ir apsmilkyti, tad verba jau užkišta užu šventųjų paveikslų ir saugos namus ligi kitos Verbos. Didžiajam Ketvirtadieny – apsikuopimas po žiemos, Mamutė persodina vazonines gėles (ir Šeštinių ketvirtadienis, ir Didisai Ketvirtadienis vadinami Žaliaisiais), tėtė kurena pirtį (nors senieji papročiai pataria ketvirtadienį nespraust – šitą dieną laumyčios pasiskyrę savo maudynėm, bet Didžiajam Ketvirtadieny siūloma ne tik pirty nusipert, bet ir upėj ar upely musmaudyt ar bent rasoj pasvoliot – visos odos „kvarabos“: dedervinės, niežai, votys, šunvotės atsikabinsią, tik verpt, sukt siūlų, kaip ir per Kūčias, šitoj dienoj nevertėtų – laumės suknarplios siūlus, tad audeklą aust bus labai keblu, o per Kūčias verpiant gėriukai suksis kaituliu, gali nugaišt, užtat vilnų bus trūkuma, tada ir audeklų, vailokų ir visokių drabužėlių stokosi). Didžiojo Penktadienio sausas pasnikas ir tyli pagarba. Didžiajam Šeštadieny sujudimas: (pirtis kuriama kartais ir šitoj dienoj), jei yra kam – nusiunčiamas pavakary parnešt švintintos ugnies  ir vandenio iš bažnyčios (Tėtė sakydavo, kaip jo mažumėj vaikai švintintai ugniai insižiebt nešdavosi medžio kimpines, tai jiem grįžtunt jau prietemy iš Suginčių, keliūtė link Padvarnių švyščiodavo gražiais žiburiukais, nes kimpiny, pritaisytų in vytelas, kad ugnytė vis rusentų, raikėjo ainunt vis pasukt ar pasiūbuot, taigi ir švytėjo laukuos švinta ugnela, žmonelių širdis ramindama), su Mamute svogūnų lukštais, untų lapais, šieno pakritais ir visokia „kvorba“, išvyniota iš popieriukų, dažom kiaušinius – tai meiliausias vaikų darbas, Mamutė, atsisėdus in slinksčio prie atvirų gryčios durų, kad ne teip graužtų akis, tarkavoja vakar Tėtės iškastas visaip išsikraivuliavusias krieno šaknis, verda rytdienai mėsą  (šeštadienį dar pasnikas, todėl jos nei pavuostyt negausmem).

Velykų rytą, grįžus iš bažnyčios, Tėtė savo darbo krapylu iš liepos karnų švintintu vandeniu apkrapija mum visus, Mamutės servetine staldengte padengtą gražų stalą, apeina namus, juos taip pat apkrapydamas, tada poteriaujam ir sėdam užu stalo. Pirmiausia mušam po kiaušinį, vaikai džiaugiasi, jei būva iširinkę stipriausius, gardžiuojamės Mamutės valgimais, užsigeriam sula iš diečkytės, kur ana parūgo po sužėlusių avižų marška arba skanėliausiai Mamutės pritaisyta gilių kava su pasmetoniu (grietinėle). Tada jau visa diena kiaušinių ridenimui: jeigu šiulta – lauke, jei dar šaltoka – stancinėj. Čia jau turim „kietas“ ritimo taisykles, ir išloštieji margučiai sukrenta išlošusiojo sterblėn. Pasilsėjimui einam suptis Tėtės „macnai“ in vadelių klaimo pakrekly pakabintom supynėm – drųsieji net ligi pačios pastogės insisvedėdami. Vyresnės mergiotės (Rėzos Vanda buvo tumetė su Levute) turi savų pasikuštėjimų ir pakrizenimų, mum, mažesniem, dar užtenka ir šitų „zabovų“. Įvairumo dėlei dar pasimainom su Rėziokais kitokios „kvarbos“ kiaušiniais, ir graži dienytė  jau  pakrypsta  vakarop...

Užlipus in gryčios buvo galima pasknist po tinai užumestus ir seniai užumirštus rakandus ir grozdus, o pro langelį paželmeny (pakraigėj) pasdairyt po apylinkes net už vieškelio siekiančias: matosi Levasiaus Bidlausko, Jono Pečiulio, Juozapo Rinkūno, Matejoko, Bikunto sėdybos ir net Mygiškių raistas – su mėlynėm ir – brr – su gyvatėm (visą gyvenimą taip ir neteko pamatyt to baisiojo sutvėrimo: Stukienė, vesdamasi mudvi su Auginute raistan mėlyniaut, kad nesustikt gyvatės, patardavo sukalbėt tris „Sveika Marija“, o gyvatės tikruoju jos vardu, kad neprisišaukt, nevadint, pamainant „kirmėlės, vingiuoklės, rainuotės, paškustvos“ vardu).          

Stogai kaimuose buvo šiaudiniai. Jeigu trobesiai būdavo apdengti gerai paruoštais ruginių šiaudų kūliais ir gero stogdengio-  išbūdavo šimtmetį: apauga samana, kaip kitu stogu (yra Kalėdinė daina: „želk želmuo po žirgeliu“ (po kraigą puošiančiom žirgų galvytėm), o tas „želmuo“ tai žalioji stogo samana, - lietus nuožulniai nuteka šiaudais, saulėj anys išdžiūsta – nei sniego, nei ledkryčio stogas neboja. (Blūdinėjant po Rusiją su „Lietuvos“ ansambliu, visokiausių „cūdų“ teko prisižiūrėt: valgykloj prie druskinės užrašas: „jaicami i palcami ne tykati“ ir dar visokių „raznokių“, bet labai graudžiai atrodydavo kaimo bakūžės be pamatų, susmegę žemėn, o jų stogai apkloti tesiog drėbte uždrėbtais šiaudais, kaip tvarte pakratu: vėjas juos puisto, drasko, pirkion lietus laša – toks stogas ligi pirmo lietaus ir netinginio vėjo...)    

Labjausiai suspaustom dūšelėm, sielų siaurais pasaulėliais, besimurdantys „pletkuose,“  kas guli kaimyno palovy – tai ūlyčinių kaimų ir mažų miestelių žmoneliai: jų trobelių lungeliai inbedy akelas susiedo lungeliuosna, atviri gonkeliai auselas atsuky gretimuosna gonkeliuosna, tad kai po Didžiojo karo Lietuvos žmonės iš maskoliško kirpimo ūlyčių išsibarstė po vienasėdžius – žmoneliai atsikvėpė pilnom kriautinėm: nebereikėjo kavotis nuo smalsių, per trobos sienojus viską matančių kūmučių žvilgsnių, apkalbas apmetančių ir ataudžiančių, sielos atsigavo – išeini in gryčios rantytų gonkų – ir, ne susiedo atlapotos tvarto durys, o, kiek akys užmato – visas gražumėlis - tavo dūšiai. Deja, pirma kolchozai gražiuosius vienkiemius „nusavino“, paskiau užleido melioraciją, kaip marą, ir vėl žmones sugrūdo maskoliškon ūlyčion, o nenorinčius jon keltis senolius privertė išsikraustyt jiem svetiman miestan į vaikų siauručius butus, „chuščiovkes“ sparčiai numirti... (Kai Tėtė gimė, Vilniuj pastatė namą, kurian jis buvo atavežtas numirti...)

Mėgom su Rėziokais užsikart ir ant pirties dar neužudingto stogo grebėstų – vis tolėliau akytės pasigano, gražioji Aluntos bažnyčia priartėja, tabaluojam nuleidę kojas tarp grebėstų ir klausomės, kaip in upeliuko kriokliuko gražiai dūzgena mūsų brolių pritaisyti mediniai malūniukai. (Šita statoma  pirtis buvo nauja, senosios, sudegusios, ašen jau neatsiminiau). O pirtis – tai nuostabiausias kaimiečių išradimas. Kas nė karto nėra nusvanojys untu – tai pačio gardžiausio daikto bus ir nepakaštavojys. (Tokia žemaitiška mįslė: „par du gniaužtus plikumuos, pats gardums – apželmuos, užlipuont, nulipuont – atata, atata,“- tai unta). Pirtis arčiausiai turėjo Rėza, Bakanauckas ir mės, todėl Stukienę, Meilūnus ir Petrusevičius kviesdavomės nuspraust. Kartą prausėmės par Bakanauckų. Vanduo pirčiai buvo nešamas arba iš paversmio, arba iš sodžiaukos (kūdros), o ten buvo ne tik kūjagalvių (buožgalvių), bet ir karosiukų, tad anys papuldavo ir pirties bačkon: piliesi vandeniu persiplovimui, o tie gyvuniukai slysdami pakutina tau nugarą – surenkam juos ir inmetam atgal sodželkon – tegul gyvena. Mėgdavom ir mažučių, tik tik iš kūjagalvių išsiritusių, dar su nuo jų likusiom vuodegytėm,  varlyčių prisgaudyt – tupi in delno, išpūtusios akytes ir nežino – tupėt ar jau nušokt... Mano laikų vaikai nekankino gyvūniukų, o džiaugtis ir grožėtis jais mokėjo.

Pirtis buvo statoma atokiau nuo namų – pasitaikydavo, ją kurenant, kilti gaisrui, tad geriau toliau nuo bėdos,o ir iš senybos papročio, pirty nuprausti nešvarumai tegul jau ir lieka toli nuo vietos, kur valgoma ir geriama. Šitas statinys buvo ir ritualinis - kadai kadžių pirtysn, atajus laikui, buvo vedamos gimdyvės,čia kūdikiukas pirmąkart numaudomas, čia, apvelkant įkapes, būdavo nuprausiami ir nabašnikai: būties pradžioj ir pabaigoj žmogus apsišvarina gyvybės pradmeniu – vandeniu. Pirties kumpi sukrauta akmenų krosnis (krūsnis) inkaitinama, malkas kurenant pakuroj, vanduo bačkoj sušildomas, primetant jon karštų akmenų. Palų ((plautų) būna dvijei eilės – in apatinių palų prausiamasi, in viršutinių periamasi (vanojamasi). Užpilus undenio in krosnies, garui net svilinant, mės, vaikai, kavojamės pasuoliuos arba sprunkam priesienin (priemenėn). Untos (vantos) rišamos iš beržų arba ųžuolų šakų, vanotasi ir kadugiais (ėgliais) bei dilgynėm: puiki vanoklė sveikatai. Trinamasi ragažėm iš liepos žievės karnų išplėštų plaušų. Pirtelai apšviest pakabinamas žibalinis „fanoras.“     

Ugniniai aitvarai nešiojo žmonėm „naudą,“ naminukai (dvaselės, Žemaitijoj kaukučiai) veizėjo namus, Gabija, sužerta žarijosna priekrosnio žertuvėn, saugojo ugnį, laukus sergėjo Lauksargis, Žemyna visus penėjo, Perkūnas (Perūnas), tėviškai pagrūmodamas, žiūrėjo tvarkos – žmogus buvo Tvėrybos dalis, nuo jos priklausantis, bet jos ir globojamas – žmogus nebijojo „gamtos jėgų,“ bet jas gerbė, nes jom priklausė ir pats. Lauminyčios buvo tokios deivės, kurios geram žmogui, virtusios Laimėm, parūpina gerą lemtį, o nedorajam, virtusios Laumėm, atseikėja pilną skreitą nedalios. Deivių buvo daug: dalia (nedalia), galia, valia, lada (sėkmė), dora, baimė, mara (mirtis). Laumės  buvę linksmos štukorkos, bet su jomis juokaut neverta. Ketvirtadienis – žolynų ir vandenų diena, o jį savo darbam pasirinkusios laumės: verpia, žoliauna, prausiasi, velėja (sako, girdėję ežere kultuves taukšint, o skalbėjų nematyt – toji vieta užtat vadinas Laumenka – Laumėnai – Lauminyčia, o ježeras – Pampyro, ne ježeras, tik ježeriukas, vienut viena akis – akivaras vidury dumblyno, nebuvo girdėta, kad kas jame drįstų maudytis, o laumėm velėt savo drapanėlas, matyt, buvęs pats tas; gili loma šioj vietoj staigiai iškyla stačiu kalnu, vadinamu Žųsų: turškėsi gagendamos tam Pampyre ir, kažin ko baisaus pasbaidžiusios, išlėkusios iš ježero ir aptūpusios tų kalnų; o vandenai – ježeras ir upė – kasmet pasijamųs aukų: „Žmagelis, inmerkys meškery ježeran, žuveliava, tik – girdi balsų iš ježera: „laikas yr – žmagaus nėr, laikas yr – žmagaus nėr,“ - žmagelis nusgundys susdaroja meškery ir duj tekinas, bėgdamas  sustenka žmogų, net paknopstam lakiuntį un ježerų: „neik  ježeran, ti kažna kakie balsai girdis;“ - „ kad bais ukvata pasmaudyt“, - tik šlumšt ježeran – ir nebeišsikėla – prigėra: ježeras pasišauke...) Todėl šitoj dienoj moterim šitų darbų derėtų nedirbt (e žlugtų žlugt ir baltarūbius mazgot geriausia delčioj: visi purvai išdylų) -  užpykį laumyčios gijas suknarplios, nusprausus vačiūkštėm išmėtys. Laumės jaunos, gražios, linaplaukės, bet, vyruk, jieškodamas dingsčių jas tyčia pamatyt, gali rupiai nukintėt. Ėja berniokas pra pirtį, girdi – moterys šneka, tarška, untom pliaukši, žvilgt pro lungelį – laumyčios periasi. Žiūri, žiūri, akių negali atatraukt, koks jų dailumas, bet atsitik teip – pirst ir ištrūko, kad tau bala. E nuogalas ir ažgirda, kad sujudo, kad supyka, pati jaunė ir sakunt senajai laumei: „Įmote, įmote, duok bildukų, vismem pirdukų aplink pirtukį“. Nu ir pavejoja smalsuolį: veja ratu aplink pirtį, je anas iš užburta rata iššokt nevalioja – rytą rada leisgyvį...

Išbaidėm gerąsias dvaseles ir deives iš namų, laukų, širdžių, todėl kvaklinėjam kaip dūšios be vietos, belaimiai ir bedaliai, išmurzintom ir sujauktom sielom, pikti ant viso pasaulio ir ant savęs pačių. Net požemio dievaitį, laukiantį mūsų visų savo buveinėj - Velnią pavertėm piktuoju  žydišku belzebubu, šėtonu (juk žodžiai vėlė, vėluokas, vėlyvas, velėna skelbia ryšį su tuo dievaičiu, o Velykos – pavasarinį susitikimą su namų vėlelėm, vėliava – negandų metu visų gentainių  būrimąsi krūvon, po vėliava).           

Aluntos bažnyčioj atlaidai dveji – švinto Jokūbo ir Ražancavos (spalių mėnasio pirmas sekmadienis). Atlaidai  - ne tik metas pagarbint švintuosius, bet ir susieit toliau gyvenuntiem giminaičiam. Liepos pabaigoj, po Mišių, laukdavom Rakauckų iš Karališkių vežimo, insukančio nuo vieškelio mūsų keliūtėn pro Tėtės pavieškelėj pasodintą Eglės – žalčių karalienės „šeimyną.“ (Atvažiuodavo ir Rapolas Rakauckas, kitas Mamos brolis iš Dainiškių, ceta Darota iš Balnikų, ceta Rozalija iš Dvareliškių, bet rečiau). Levusia ir Stanislovas Rakauckai buvo mano ir Liūdūnės krikštatėvai, dėdė mudviem ir vardus pats išrinko, nors tuos vardus mes būsim tarsi „atsinešę“: keturių Irenų – kankinių vardu pažymėtos net keturios dienos, ašen dabar švenčiu rugsėjo aštuonioliktąją, bet yra ir gegužio penktąją, taigi, prieš  porą dienų  man gimstant, o Liudvinė – Liudvina – Liudvė - Liudgarda žymi Liudūnės gimtadienį, bet taip ją vienas krikštatėvas ir tevadino. Iš kermošnikų mės, vaikai, žinoma, gaudavom laukuvių – baronkų, saldainių (paduškyčių – bambonkių su murmuliadu), krikštamočios keptų rudų duoninių meduolių. Dėdė nukinko arklį, kad pasilsėtų, Tėtė jam pameta gabaną šieno, o svečiai prašomi stancinėn. Tėtė būna padaręs alaus, Mama neša stalan sūrį, sviesto, pyrago, kumpio, skilundžio, kepa kiaušinienę. Jeigu svečiai atsiveža pusseserę Giedrutę, tumetę su Auginute, tai mės ainam kuo nors užsijimt, Mamutė su broliene sėda po dižiąja vyšnia pasišnekučiuot, Tėtė su švogrium pasrodovaja apie „ūkę,“ ir svečiam jau laikas atsisveikint.

Prie Šepečio dvaro dar senesnių ponų pastatytoj Marijos Snieginės (žmonės vadindavo Sniegena)  koplyčioj (šiam krašte vis būta Marijos stebūklų) rugpjūčio penktąją būdavo atlaidai, žmonėm atvanga nuo darbų ir pasižmonėjimas, su toliau gyvenančiais pažįstamais pabuvimas – iš Aluntos atvykdavo kunigas, laikydavo Mišias, iš visų apylinkių susrinkdavo daug žmonių. Mane Mamutė apmauna baltom, dar smetoniškom, kojinytėn su kutosiukais, apauna juodais blizgunčiais tupliukais, papurena plaukiukus ir ainam atlaiduosna. Po Mišių ir giesmių žmonės pasklinda paupiu, šeimynom susėdę užkanda atsinešto, vaikai prisraško gėlių – širdys pavieši ramume. (Koplyčią skrebai suvertė, iš macnų jos sienojų surentė Malėtuos ambulatoriją, ir atlaidai, o žmonėm ramus pabuvimas kartu, buvo išvarytas).     

Mamutė mane vesdavo barstyt kvietkų: mergytėm ir mamom tai buvo „paroda“ – bažnyčios panyčių patvarkomos, baltom ilgom suknytėm apyvilktos, beriam laukų ir darželių gėlytes, kaip auką, kunigui nešant po baldakimu Švenčiausiąjį, plaikstantis bažnytinėm vėliavom su ilgais kasnykais: ir akiai gražu, ir širdžiai miela. Man išmokus kunigo Žičkaus (jis ir dainos „Gražių dainelių daug girdėjau“ autorius) Katekizmą, Mama nuvedė pas kunigą Grigaliūną „išduot,“ ką buvau išmokus. Nei vienam klausimui nesuklupus, kunigo, Mamutės psididžiavimui, pagirta,  galėjau ait pirmos Komunijos. (Tėtė, būdamas prie savo dėdės kunigo Aleksandro Raupelio, tuo metu kunigavusio lenkinamamVilniaus krašte, Sužionyse, kur, kiek galiunt, skleidusio lietuvybę, girdėjo  Katekizmo klausinėjamą mergytę: kunigo paklausta: „kto ciebia stvožyl?“ - mergytė bailiai tylėjo, tuomet motina niūktelėjo dukterį: „muv – Pan Bog, kabyla,“ – tad mergytė ir „muvi“: „kabyla“... o Tėtei iškada mergytės ir pikta in durnos motinos, nes jam tekdavo dar ir vaikus pamokint Katekizmo – ir lietuviškai, ir lenkiškai, ir ne tik vaikus, o ir norinčius šliūbą gaut, nes „didieji katalikai“ lenkai, tie nabagai „tutaiši,“ buvo žioplavoti: „bruku, bruku jiem poterius, a anys: „mne putanica kola Poncija Pilata“,-  ir niekaip neinvarau jiem: „Tikiu.“             

Balnikuos buvo švinto Lauryno, o Želvoj – švinto Ignoto atlaidai. Ataina Stukienė, motera kaip guba, ir kalbina Mamą: „Nu, kūma (Mama krikštijo jos Stasiuką, o ana – Auginutę), ar „dega Želva?“ (tas yr - ar aisme kermošiun: ana buvo beraštė, parašui dėjo tris kryžiukus, bet užtatai jos šneka buvo – kaip tekantis upelis: norėdama interpt Mamos kalbon kų nors savo, o nenorėdama negražiai jon inlįst, sakydavo: „Kūma, kirsiu žodį,“- ir tada jau, Mamai nutilus, „virozija“ savo mintį, išeinančią iš bendros kūmų kalbos... Taigi pėščios kuldenam iš unksto ryto, o Mama su ceta dar ir nevalgę prieš Komuniją, atlaiduosna. Po Mišių su Mama Balnikuos užeinam in gerųjų cetutį Darotyty ir in auksnio šventumo ir gerumo cetuti Varuti iš Karališkių, jeigu ana būva nuo darbų brolo ūky atlaista. O iš Želvos atlaidų užeinam pirma Dainiškin in dėdy Rapolų, labai mylėjusį Mamą,- gal todėl, kad jiedu buvo pametiniai ir brolis gražiai globodavo Mamą vakaruškose ir jaunuomenės subuvimuose, - tinai paviešnagėjy, par miškelį pro kapinaites traukiam in cetų Razalijų – mielą, atviraširdę, šnekią tetulytę: čia dažniausiai ir užnaktavojam, nes toliman kelian nakčiu meilieji giminės nelaistų. Pervakar būna meilių seserų šnekų, o man klusaus pasklausymo... Būna gera.

Paskutinė graži vasaros švintė – Žolinynė, išėjusi iš senosios mūsų vasaros darbų pabaigos ir padėkos Žemynai šventės, kai aukai buvo deginami javai, žolynai, dėkavojant deivei: „Žemyna, motinėla, Žemyna, žiedkelėla, žiedeliais žydėki, gojaliais šlamėki, upeliais almėki, paukšteliais ulbėki, ir mūsų darbus dievopi pakylėki“), pjaunami gyvuliai, žynio aukojami juos deginant, visai bendruomenei kartu puotaujant, sudorojus derlių ir didiesiem vasaros darbam pasbaigus. Žolinei moterys bažnyčion nešasi susiskynusios lauko ir savo darželio gėlių, jeigu da nenupjauta, avižų ir miežių šluotelas, vyrai nešdavo grūdų, baronienos (avienos) mentelas (petelius) ubagam, sėdintiem prie bažnyčios, ir bažnyčios aukai. Atsimenu, einam su Mama pro savo – nebe savo lauką Žolinėn, Mamutė, prisiraškius savo marguolių „dvylikamadžių“ jurginų, astrų, čižikų, levukų, čebačiukų, žirnikų ir skaisčai baltų kvapniųjų dobiliukų, skina iš dirvos avižų šluotelę, sakydama: „Nebemeilu jas raškyt, būdava, sava lauka skini, tai širdžiai gera“... Vasarų bažnyčion vieškeliu žmonys aina basi, autuvų nešdamiesi runkoj. Priėjy Baguslavo Tubos namus, paskutinįkart šiais metais sėdam in atšlaimo apsiaut kojų, atsigeriam iš pakeleivingiem in suolalio  pastatyto viedro su vandeniu – ruduo privers kojas apsiaut jau iš namų ainunt.. Ir šitie pašvintinti žolynai, kaip ir verba, Sekminių ir Devintynių bežiukai, bus užkišti grįčioj užu švintųjų paveikslų ir lauks kitos, jeigu Dievas lais, Žolinynės, kuomet bus sudeginti pečiuj, ainunt pasišvintint naujų... Teip sukėsi amžinosios laiko tėkmės ratas...

Tėtė prisimindavo piemenėlių Sekmines, jam ganunt Skritakalny, par krikštmočių, mamos seserį, Alenų Lunienį, išgyvenusią tik, tik ne šimtą metų. Iš vakaro piemeniukai pasistoroja sočiai priganyt karves, kad net šonai tom plyštų (tam  kelias savaites „taupoma“ ganiava – apyrinktas dirvono plotelis ginamas nuo galvijų, nelaidžiunt nuėst ligi Sekminių), karvės apvainikuojamos bežais, gaspadinei pririšama untų, (o kaip dailiai Tėtė ganydamas išmoko rišt untas, pint skrybelas iš rugienių šiaudų ir kašelas iš plonų jeglių šaknių), ir vakare raliuodami pargena žaląsias, dvyląsias, palšąsias ir šėmes namopi. Gaspadinės juos pastinka užu vartų su sūriu, apkrapija švįstu undeniu ir, suginosios karves dienykan (diendaržin), aina jų melžtų, o piemeniukai – samboriaut: pasirinkt kiemuos  kiaušinių, pyrago, sviesto, varškės. Sekminių diena - piemeniukam ne ganymo, bandą už juos gena pusmergė ar kas kitas, laisvas nuo darbų ir neišėjęs bažnyčion. Piemeniukai skolinas iš kurios nors gaspadinės keptuvę, pamiškėj kuria laužą, kepa čirškina, ligi vakaro baliavoja, o pavakary ataina ir darbus pabaigusios mergiotės, ir naktigonėn susiruošę bernai: vaišių visiem užtenka, smagu ir linksma, o jeigu dar atsranda armonika... Pavasaris ūžia, rugiai išplaukėję, gegutės kvatoja, miškai kvėpja – jaunystė...

Švintėm, laukiunt svečių, Tėtė darydavo alų. Darbas ilgas, kruopštus. Sudrėkinti miežiai sudaigenami, tadu paskleidžiami in marškos išdžiūt (gardu pakrumtyt jų salsterėjusius, susisukusius gelsvus diegelius), grūdai malami, užvirinus košiami pro išilgus rugių šiaudus aukštoj tam skirtoj bačkoj, piliama alaus bačkytėn su „špunka“, statatoma šiultai, alus pradeda bačkoj „vaikščiot,“ (būna kad ir bačkos lunkus išplėšia rūgdamas), ir laukiama alučio – aukštai putojančio, gražiai dainuojančio...

Dyki laukai paniursta, nuogi miškai nurimsta – artinas Visų Švintė ir Uždūšinės (Vėlinės). Prietemoj ainam in kaimo kapų. Moterys savųjų kapelius atsargiai, nemindydamos, apyravi, kapų viršų „aptaisa“ iš spireikos (lanksvos) baltų vuogyčių išdėliodamos kryžiukus, užudega žvakes, visi sustojy atgieda uždušines giesmes ir, pasišnekučiavy, ar gera bulbų pakasa, ar nesuguly miežiai, ar vabalai neišgraužė kopūstų – žmoneliai išsiskirsto po savo rudenėjančius kiemus.       

Kad kapuosna atgulusiem privalu duot ramybę, dainuojama dainose ir sekama pasakose. Nevalia skintis nuo kapų gėlių ir neštis namon, negalima kirst medžių – juose vėlelių būstai (jei miške girgžda medis – jame įsikūrusi dar be tikros vietos vėlelė dejuoja), neraikia jų akėt, kasiot, mindyt be nustojimo.

Mūsų dainose – baladėse motinos apraudamas karužėj kritęs sūnaitėlis, virtęs ųžuolu: „Oi sūneli, raitužėli, ko pavirtai ųžuolėliu, o žirgelis - šiaurum vėju?“ (Užtatai ir sapnuojami arkliai – tai pakasynų – šermenų – pagrabo pranašai. Dar suspnuoti žirgai gali reikšti ir vėją, vėtrą, nes kritę žirgai vėju ir virstą...) Anytos užkeikta martužė pavirsta baltuoju – raudonuoju putinėliu, sedula, radasta, germanų tautose – rožės krūmu. Vaikštant po gimtinę studijų metais su etnografinėm ekspedicijom, senučiutė Rytų Aukštaitijos bobulytė apsakė:  „Numira žmogus, guli in lintas, e dūšia skraidinėja aplinkui lungus be vietas, nedoram kūnui prikišdama ja nedarybes: „Oi tu kūne, tu levūne (lavone), tujei guli kaip šiekštela, ašei lakioju kaip paukštela,“- ir pasgaila Dievui dūšelas, ir insadina anas jų sausan medžian – ir sulapava (sužala) medis devintoj denoj“. Pagraban niekas skintų gėlių nenešė, nes jų nereikia dovanot ne tik mirusiem, bet ir gyviem – nuraškyta gėlė pyksta ne tik ant nuraškiusiojo, bet ir ant gavusiojo: pakasynosna nešdavosi duonos ir žvakių. (,,Aš negirdžiu, kaip vysta nuskinta gėlė.‘‘)  Atsimenu, kaip Tėtė, mirus Mamai, pasakė: „Nešiurpinkit jūs tų kapų, vis mainydamas kvietkus – pasadinkit žeminių, ir tegul būva“. Skintų gėlių nederėtų dėt ir in kapų - kokį džiaugsmą gali suteikti vystanti gėlė? Dainoj dainuojama: „Užželk, kapeli, užželk, aukštasai, žaliųju velanėly, tegul išdygsta toksai kvetkelis, katrų Dievas pasėja.“ Mūsų senoliai, nudoroję laukus, Vėlines – Ilges švęsdavo ilgai – devynias dienas. Vakarais (iš to vėlyvas, vėluokas, vėlė) kapuose statydvo „vėlių suolelį,“ apkraudavo valgiais, kviesdavo vėleles vaišintis kartu, kūrendavo laužus. Ilgėm pasibaigus, atgiedojus dainas – giesmes, likęs valgis išbarstomas vėlėm, o vėlelių gražiai paprašoma: „Aikit, vėlelės, savo nameliuosna, mūsų pamylėtos, gražiai pagodotos, išeikit ramios ir nepiktos, mūsų javelių neužgavusios, gyvulėlių nepakliudžiusios ir mūsų neišivesdamos“. Užganėdintos vėlės nesivaideno ir namuose nesilankė... Po pakasynų gentainis būdavo minimas ir garbstomas devynias dienas ir dar paminimas trisdešimt devintą dieną. Daina: „Devynias naktis miego nemigau, devynias liktis (žiburius, liktorėlius) lig sužibinau, motulės belaukdama, širdelės belaukdama“... „Degčiau ugnely tris dienas naktelas, kad ataitų tėvužėlis šian vakarėly“... Iširo mūsų papročiai, komercijos dėlei velkam baisionus vainikus, apstatom jais mirusį, leipstančiais kvietkais jį nuo mūsų atatolindami, o jo vėlelė, tris dienas dar prie kūno budėdama, su jo gedinčiais  artimaisiais pabendraut norėtų – po devynių dienų, artimųjų žibinamais žiburėliais pasišviesdama, siela išeina iš būvotų vietų, o po trisdešimt devynių –  suvis nuplasnoja dausosna... „Oi toli, toli, toli tolumėlėj, toli mano giminėla  až debesėlių“...

Žmonės sakydavo, kad kožnas kaimas turi vienų ubagų, vienų durnelį ir vienų paslaidely, o sumanių, išmintingų, nagingų, dorų kožnam kaime būdavo daug – beveik visi tautos šviesuoliai yra kilę iš šiaudinių pastogių ir dar net iš dūminių pirkelių (norėtųsi tikėt, kad jų, tų dorųjų,  suvis neiškasavos mūsų keisti ir nedori laikai). Ubagėlius mūsų kaimas turėjo dujenai : Kazimierų Kanapeckų ir Anely (Aniūtį) Ažubalaičių. Abudai anys buvo giminių nuskriausti ir išvaryti ubagaut. Aniūtei dėdė (paupės Rinkūnas) pažadėjo amžiną globą, monydamas paveldėtą iš motinos žemės dalį, o išmonijęs žebravojačios net naktavot neprijimdavo (o laikė save lenku, kataliku: „co polek – to kotolik“ – dangaus buvo tik tiek jam  atlyginta, kad tą žemę vistiek kolchozai atajemė). Par mum Aniūtė viešėdavo dažnokai, neretai ir užnaktavodavo, ir pirtin būdavo užprašoma. Sekmadieniais ana sėdėdavo bažnyčios bobinčiuj in ubagiukam pastatyto žemo suolo su savo išeigine, iš šiaudų pinta ir visokia kvorba nudažyta kašelyte, moterys, aidamos bažnyčion, kad per pamaldas rankos būtų laisvos laikyt maldaknygei, ubagytėm palikdvo savo krepšelius „papilniavot,“ po Mišių juos pasijimdamos šiuo tuo atsilygindavo saugotojom. (Kai neseniai Aluntos senelių globos namuos giedojau Gavėnios giesmes, ją atpažinau tarp kitų bobučių: sėdi tokia pati, kaip mano atminty, raudonais žundžiukais, o jai jau artie šimto...) Atsimenu, jai suvalgius paduotą viralą ir virtos mėsytės „šmočiuką“, Mamutė inpylė džiovintų obuoliukų kompoto. Jį išsrėbus iš bliūdelio, Aniūtė sako: „Gardu buva, ale nebėr“. Mamutė, žinoma, inpylė dar.          

Kanapeckas buvo mūsų apylinkės peizažo dalis. Žiūrėk – ar nuo šarmoto miško, ar pro mūsų obolėtą sodą ir atkūprina lopiniuotas kalnas, pakėlęs galvą  žiūrėdamas in kaminų: jeigu rūksta – tai ir viralo gaus; per kairį petį persmetys in nugaros ir kriautinės nukarusias terbas, dešni runku remdamasis storu gumbuotu riestu  lazdu – grangu. Žiemą priemenėj ilgai trepsėdamas snieguotas kojas, uoliai Tėtės kumpi pastatytu nebetinkamu vanotis untu nubrauks prišalusius, apladėjusius sniego gurvuolius, lėtai žergia par slinkstį, žvilgteri in prie pečiaus kukaraununčių Mamų, labinas, išsižaboja iš savo dvilinko nešulio, jį pasdėdamas unt suolo, pirštines inmeta pečionėn, kad pradžiūtų, ilgai kosti: iš šalčio intėjus šiulton gryčion atšunta peršalus kriautinė. Mama pasiteirauna „kaip kruti, Kazimierai?“, Kazimieras kažką suniurna ir toliau klostosi savo mantą. Mama jama iš čiuplėdos švarią lėkštę, svečio akyse dar pramazgoja karštu vandeniu (Mamai jis buvo skundęsis, kad viena iš Parudinės dvaro gaspadinių jam inpylusi  valgyt  bliūdelin, jį pajėmusi iš pasuolio, kur tas buvęs padėtas lakint katėm, ir, jam atsisakius tokių vaišių,  išvadinusi jį mandru ), pilia karšto viralo ir prašo pakeleivį slinktis užustalėn. Kazimieras nusijama storą kepurę, prasisagsto lopiniuotą „ubėrą,“ iš savo terbos išsijama duonos ir nesiskubindamas srebia karštimą. Kanapecko rūbas – sermėga, burka, rudinė, čerkesinė – visaip jį galėtum vadint, buvo iš vienas in kito susiūtų lopinių, iš kitkitokių mežiagų ir kailiakraščių. Kai kas buvo siūlęs jam padabnesnį, nesulopytą apsvilkimą, bet jis visiem atsakęs, kad jam jo paties rūbas meilesnis. (Tekdavo kartais vasarą matyt jį pamiškėj lopantį savo rūbelį, nes tiek žiemą, tiek vasarą in jo nugaros rūbas buvo tas pats). Pašildęs vidurius gal ir seniai nesrėbtu viralu, (jeigu jau vidudienį anas aina in mum, tai valgyt dar nėra gavęs – buvo ir piktų žmonių, kuriais tik mūsų Mamai ir Tėtei pasiskųsdavo ir tik mūsų gryčioj apsakydavo apylinkės nutikimus, negandas ir navatnus pramanus, nes tik mūsų kiemą laikė rimtu ir pasitikėjimo vertu), Kazimieras, plačiau atsisėdęs, neklausinėjamas apsakydavo daug jau žinomų ir dar negirdėtų visos parapijos nutikimų, pašiepdamas sukčius, nedorėlius, kolchozo pirmininkus, valdžios pataikūnus ir nevalyvas gaspadines bei kaimo pletkininkes.    

Kanapeckas buvo taip pat artimųjų -  brolio, gyvenančio Klabiniuos, apskriaustas ir nusiratintas, nepadalijus teisingai palikimo. Kazimiero būta „unaravo,“ - viską metęs anas išklysta net Žemaitijon (todėl jo šnektoj kartais jau sučiužėdavo smulkučiai pažemaičiavimai), bet po keleto metų grįžo ir, užsikabinęs terbas, išėjo lodyt šunų, o pas brolį bene ir neužsukdavęs... Sustvėrus kolchozui, visi pirmininkai, kiek jų, nelabųjų, buvo, jį gaudyte gaudė, norėdami uždaryt ubagynan, kad „nepėckintų“ kolchozo ir sovietų valdžios „veido,“ bet jam pavykdavo išsikavot, nepapuolus jų naguosna, nes savo laisvės anas nė už ką nenorėjo inkišt ubagynan, kaip ir apsvilkt svetimos sermėgos, (nors ir teko numirt vienam šaltoj žiemoj, užnaktavojus Lupišienės daržinėj). Kartą norėjau jį nufotografuot, bet anas paprašė to nedaryt, su nuoskauda pasakęs, kad tą yra bandęs Pilecko Jurgis, ir  aš nė slapčia to nebepadariau: žmogaus teisė būt Žmogum šventa, nors ir sulopytam gyvenime insiūta...                            

Retkarčiais užklysdavo Tarnauckas, o anas duoneliaudavo per kelias parapijas, ir visiem buvo įsiminęs, nes turėjo madą: vos tik intėjys trobon, jeigu pečius kūrenas ir puodai jau pakaisti, pasijama iš kumpo čepėlų arba kačergų, ir, bakstelėjys puodan, klausia: „Je kas gi šitan puodi verda?“ Taigi žmonės įkyriai kausinėjančiam pašnekovui atrėždavo: „Nebūk kaip Tarnauckas.“            

Dar vienas varguolis - tai Bakanaucko Viktoriukas. Jokio anas ne Bakanaucko, ir pavardę turėjo - Petniūnas, buvo iš  Balundžių, nuo Girstaikiškio, bet niekas tos pavardės nė nežinojo, visi vadino Viktoriuku. Mažaūgis, tykus, giminių buvo nuskriaustas ir išbruktas tarnaut. Visus Bakanauckų sunkiuosius darbus anas par visų savo amželį tarnaudamas  nudirbdavo, užėjus kolchozam, nesupratęs, kad gali išeit ir gaut prieglobstį iš valdžios, užguitas: „kurgi ašei, gaspadoriau, aisiu?“ – liko ligi mirties vergaut... Ataidavo in mum, tiktai ko nors atsiųstas, pasėdi, patyli, paklaustas, ko atajys, pasako, ir tyliai, kaip šešėlis, išeina... Mama, visų nuskriaustųjų gailėtoja, girdėjau, kaip ne kartą sakė Bakanauckienei: „Gaudanc, neaplaisk Viktara, bijok Dieva..“. Numirė, rodos, miške, šakų kūlaliam išsiųstas, nors buvo apskelbta, kad ir kunigas buvęs atvežtas... Duok, Dieve, jam dungų, nes švintai užsitarnavo...

Ir dar viena keistuolytė - moteriškė iš Laičių, mandru Gliorijos (žmonės vadino Iliorija) vardu, proteliui pamišus, aidavo iš namų,  nešdama savo kraitines marškas, kavodama nuo marčios ir kaišiodama žmonėm pasaugot, naktavodama kur papuola, nors namai buvo kaip namai, ir marti nelabai ir karti...

Išminčiai liepia nevogt iš ubago lazdos ir neškaičiuot savo pinigų vargšo akyse...

Tėtė pasakodavo apie savo vaikystės ubagėlį, atainuntį pasguost ir pasrodovot tiktai in Tėtės tėvukų. Išsidėliojys savo sužebravotas grivinėlas (ko niekur kitur nedarydavęs), juokais vaikam pasakęs: „kad nevogstet – tai skaitysiu,“ – nesiskubindamas skaičiuodavo išmaldą, dėliodamas grašelius krūvelėsna pagal jų didumą. Kartą, dar neperžergys slinksčio, vos nepargriūdamas, rodo krominius čebatus, vaikiškai džiugiu balsu: „Va, Mikadam, nuspirkau.“ Po savaitės ataina nusminys, nekalbus, vėl su naginėlam. „Tai kur gi čebatai?“ – „Pavage“... Kitu kartu, vėl švytinčiu veidu rodo gražiai išdrožtą, raštuotą lazdą: „Va, Mikadam, nuspirkau.“ Neilga trukus ataina  jau be tos lazdos, vėl su tuj pačiu sudilusiu grangu: „Tai kur gi gražioja lazda?“ – „Kad pavage“...  Sako, greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, negu bagočius pateks Rojun, ir tik pavargėliam Lozoriam – dangaus karalystė... Teesie...

Senojo kaimo bendruomenė, kaip išgalėdama, rūpinos savo pavargėliais, nes kožnas neužmiršdavo likimo pagrūmojimo: neatsižadėk ligos, lazdos ir tiurmos – bet kuris gali atsdurt in gyvenimo briaunos, ir be kitų ištiestos rankos – smūtnas būva   buvimas... Tėtė dar atsmindavo, kaip laikas nuo laiko par jų namų slinkstį, mesdama pirma savy lazdas ir terbas, garsiai tardama: „babasloviju (bagasloviju) šituos namus“, ingriūdavo šluboji Barbora – visos ūlyčios išlaikytinė. Kožna gryčia žiemų vasarų po savaity turėjo jų priglaust ir laikyt, valgyt duot, kų patys valgo, guolį  - kaip išgali – teip buvo nustatyta kaimo nutartim, o sustart kaimui buvo liepta iš pavieto valdžios, ir kiemas nukintėtų, jeigu išlaikytinis apsiskųstų skriaudžiamas.Taigi Barbora užsijimdavo vietų  šiultai, užupečky, poteriaudavo, jeigu raikėjo – mokindavo vaikus poterių ir tikėjimo tiesų, paprašyta numegzdavo pirštines ar „punčekas“. Valgė su visais kartu prie stalo, vaikam pasakėlių pasakydavo, o laikui pasbaigus, rinkdavosi savo mantely, dėkavodavo, vėl „babaslovydavo“ visus ir keldavos kitan kieman... Sakoma, kad elgetos palaiminimas ir malda labai veiksnūs, o prakeiksmas užu  jam padarytą skriaudą – aštrus ir ilgalaikis – kartų kartom...

Žydų Jahvė piktas ir kerštingas, nuolat grūmojantis. Kai pateptasis Eliharas (Elijas, Elijošius, Eliziejus, tas, kuris per dangų grumendamas ridinėjas auksiniu vežimu: „ut, jau Alijošius darda,“- sakydavo žmonės pradėjus griaust) atėjo pas stokojančią našlę, beturėjusią tik saują miltų ir lašą alyvuogių aliejaus ir, ketinančią iškept sūnui paskutinį paplotėlį, o paskiau jau ruoštis bado mirčiai, taigi tas pateptasis griežtai liepia moteriškei ne sūnui, o jam iškept paplotį, ir tik tuomet, kai toj nabagė pasisipyriojusi jį papeni paskutiniuoju kųsneliu, tas pateptasis jai atseikėja nesibaigiantį kubilą miltų ir neišgaruojančią  alyvos puodynę...

Mūsų Dievulis geraširdis, mokantis sugraudint, patiešyt ir užjaust: Rūpintojėlis. Mamutės untros ailios pusseserė Paliūtė iš Untaplaštakio, mum užejus in jų iš Lauryno atlaidų, man apsakė tokį nutikimų: „Buva labai biedna našlė su keturiais vaikais. Kuntrybes nuog Dievo turėja daugaliai, ale kai vargas ir nepriteklius ažgrauže, ana nuveja pa kryžium in kryžkelas, atsiklaupe ir, runkas ažlaužus, raudodama jėme Dievui sakyt, kal gi anas jų teip aplaidys ir ažmiršys. Ir ažgirda na kryžiaus: „Aik namo, ašei in tavi ryt svečiuos ataisiu“. Nusgunda materėla, kad teip Dievui priekaištavus, parlake namo, grįčių šluoja, vaikus prausia – atais Dievas. Kitoj denoj vaikus  sukėla kuo unksčiausiai, stalų baltai nušiuravoja ir laukia. Žiūri – pra vartelius ataina ubagas, jau toks suvargys, kad apsakyt nemažna, ir praša almūžnas. Vaikai alkani akelas blizgina, je močia paskutinį kriaušlaly duonas atadave ubagui, ba nevalnia pavargelia atstumt. Kai jau ubagėlis suvalge duonely, moteriške sakunt: „Tai jau aik, kad locka, daugiau nieka nebeturiu tau duot, je ašei laukiu Dieva atainunt.“ Tadu ubagas ir sakųs: „Ašei gi ir jesu Dievas, je až tava gerų širdį būsi apdavanota“. Ir na tos denos motera turėja visa ko pilna...“ Yra tokia giesmė: „Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių – tą padarėte man: buvau benamis  - duris atdarei, buvau aš nuogas – man rūbą davei: pas mano Tėvą tavęs laukia džiaugsmas...“ Dievas kasdien pro mus vaikšto elgetos, ligonio, nuskriaustojo veidu...

Ašen dar atsimenu, kai mūsų stalas buvo apklotas Mamutės austais milaliais ir baronų kailiais, o kažkoks dėdė, mum visus išmieravęs,  tyliai niūniuodas po nosim, ilgom žirklėm mitriai karpė meždiagas, jas dygsniavo ir siuvo, ir, dažnai linksmai pasakęs: „Šmaukšt, kur gi jūs, razbainikes?“- taukšteldavo delnu per medžiagom užklotą stalą: žvangteldavo žirklės, o „kriaučius“ jas pagirdavo: „Va kur jūs, slapukes,“ - ir, spėriai jas nustvėręs, vėl čiauškina audeklą. Vaikščiojantis siuvėjas „apsiuvinėjo“ mūsų šeimyną, kartu su mumis valgė, šposijo arba linksmai niūniavo – jis mūsų namuos išbuvo bene kelias savaites. Tai buvo paskutinis mūsų „apsiuvimas“ – vyresnieji išlakstė nuo kolchozo verguvės, o ir klajojantiem kriaučiam „išmintingoji“ valdžia užudraudė žmones rėdyti, vaikščiojant pakiemiais –  kurių neišvežė už „praturtėjimą“ iš savo runkų darbo, suvarė artėlėsna – taip pat kolchozan, kaip ir ūkininkus...

Su Mamute nešėm Alunton in Gliaudelį taisyt mūsų pečioroj kasdien gegute kukavusį laikrodį. Meistro troboj buvo pilna laikrodžių – ir in sienos tiksinčių, ir in žemės stačiai stovinčių, o vienam klaksint net dvijei „auksinės bačkytės“ sukaliojos aplink, in kurias man žiūrint, meistras, žvilgterėjys in mani kažkokia tūta (lupa ar binokliuku) užkišta akim, sako: „Ažu pažiūrėjimų raikia pinigus makėt,“ - o, man sutrikus, Mama jam sako: „Negųzdink, tamsta, mergytes.“

Teko Mamai mane nuvest ir išvežto žmogaus name įrengton ambulatorijon pas dantistę: taip pirmą kartą suspažinau su dakteru, kurio lig šiol bijau. Labai graži, išnaši moteris baltu rūbu apsvilkus, koja mindama kažkokį pedalą, prie mano dunčiuko priglaudė gelažiuką, padovanojusį man ligi senatvės  neužmirštamą sopę (galiu bet ką nuspjaustyt, net kojų kauliukus, anginą ar dar ką nors, bet jau dantų...) Prie staliuko sėdėjo berniukas, daktarės sūnus, kurį jinai šaukė keistu – Liūto – vardu (toks jo vardas ir buvo, o man įdėta dar, matyt, smetoniška plomba, laikėsi ligi studentavimo dienų).

Aluntoj turgus būdavo pirmadienį. Dar atsimenu dundantį nuo dardančių vežimų ratų bruką, pakeltų jienų mišką, arklius su in snukių užmautom abrako terbom, grūdų  maišus vežimuos, alasijančius vyrus, tarškančias moteris baltom skarytėm in galvų ir didelėm, storom skarom in pečių, girksinčias žųsis ir kudekuojunčias vištas kašelėse, spurdančius ir  gailiai mekenančius surištom kojytėm vežimuos baraniukus (man jų labjausiai būdavo iškada), žvygaujančius bekonus katukuos. Bet tokie turgai buvo nebeilgai: žmonės iš šešių „sotkių“ nebeturėjo ko parduot, nebent bobutės su kiaušinių kašelėm pėščios unkstutėliai, su aušru atkiūtindavo kapeikos prasmanyt... O kai in turgaus aikštės bruko buvo paguldyti miške nušauti vyrai, o užu aikštės, priešais bažnyčią, užkasti skrebai, nelabai kas ir benorėjo daryt turgaus šitoj vietoj, teip ir nunyko didiejo Aluntos jomarkai, kaip ir visa kita, kas jungė, vienijo, džiugino parapijos žmones ir kaimų bendruomenes... Liko tik kolchozų lažas, samagonas ir girta daina...      

Gražiausia man būdavo jaunimo „spacieras“ turgaus aikštėj po švinto Jokūbo atlaidų Mišių: ne gert berniokai ėjo, o užu aikštės pulkeliais sustojy, kepures in šalių atsmauky, vedžiojo akimis susikabinusias už parankių ir lėtai sukančias ratu aplink aikšty mergiotes. Kuris jau buvo apsrinkys širdžiai meilių mergioty, tai akylai dabojo, kaip čia nepraganius ir laiku pataikius pasišnekučiuot, o kurio širdis dar buvo laisva, dairės, kurių čia tiktų užkalbint, kai jau „spacieras“ baigsis ir mergiotės išsibarstys po aikšty – mat, kermošiun būdavo giminių užsiprašytų ir iš kitų parapijų mergų, tai raikėjo nežiopsot, kad neliktum be nieko. Čia būdavo apskelbiamos ir gegužinės -  kur bus, kas gros. Mergiotės, nuduodamos, kad bernai jom nei šiulta, nei šalta (nors ir „spacieras“ tik dėl jų, jiem, nevidonam,  pasrodyt), margom suknytėm dar iš tikro, smetoniško, šilko arba jau batistinėm ar štapelinėm, in viršugalvio susuktais mažais kuodžiukais, vainiku supintom kasom, lyg tai viena su kitu rimtai šnekėdamos, bet vis pažvilgčiodamos puse akies in bernus, suka ir suka lėtai ratu, kad visi visas patėmytų, susrastų, kad visų širdys pradžiugtų... Koks mielas flirtas, koks gražus mergavimas... Suplyšo tautos dora, kaip rudenio darganos nudrengta pašukinė marška...

Žinoma,  greit ir kermošiai, ir gegužinės išnyko: jaunuomenė išsprūdo po miestus sotesnės duonos jieškotis,  kaimas suseno ir apkerpėjo „traktorine kultūra“...            

Moterys namie nešiojo undarokus su laisvom palaidinėm ir „šniūravonėm“, o be kvartūko (žiursto, prijuostės, prikyštės) motera buvo kaip  be runkų arba kaip dabartės be rankinuko (tokia šmaikšti armonikierių dainuška: „mana bėda paskutine, kad netikus gaspadine, trečia diena be kvartūka, ir nežina, kur nusmuka“): kvartukan ir iš atšlaimo lėkdama kų nors graitom insimeti, kų raikia grįčion parsnešt, ir grūdų rieškučias insisemi vištom pabert, kai tos akysna lenda, vos par linkstį kojų iškėlus, ir vaikelį iš lauko insvyniojus parsineši, ir karštų puodų nuo priežido nukeli, jeigu puodakelis in graitųjų pa runku nepastaika, ir undarokas nesuspėckina. Išeigai, nulėkt kieman in kūmų ar susiedų, juosiamasi daili, su kvalbonais ir birbitais prijuostė, nes kožna moteris ko ne ko, o jau kvartukų turėjo visokiam raikalui. Dar mano atminime senesnės moterys ir bažnyčion ėjo su undarokais, šalbierkom, kvartūkais, o in runkos nešės gražiai sulunkstytų vilnony skarų, nuo lietaus ir šalčio in pečių ažsimest. Suknelių mada jėmė spėriai brautis kaiman, ir bažnyčion moterys pradėjo ait suknelėtos, bet užtat netekusios tautinio grakštumo ir kažkoko pasitikėjmo savim.

Mamutė, parėjus iš bažnyčos sekmadienį (jau suknelėta), dar norėdavo pabūt pamaldų rimty: nusiskynus gėlytę iš  savo puoselėjamo darželio (kaip ji mėgo gėles, ir kaip jos išlakiai augo, jos prižiūrimos), vaikšto su gėle rankoj: dar šventa, dar ne prie darbo... Bet tie sodietės darbai neturi jokių švintų dienų (tik žydai per šabą samdosi „gojus“ darbui, o savo kromus suvis uždaro, iš vakaro net senąjį raugą išvarę iš namų ir pečiaus) – Mamutė merkia gėlytę stiklinėn, velkas kasdieninius rūbelius, segasi prikyštę, jama viedrą ir aina in mūkiančių karvytį po žilvyčiais prie balos – pieno čiurkšlės užgroja dyko viedro dugnin, ašen laužiuosi karklo šakely neturinčiom jokios dienos pasnikui musėm baidyt. Dvylutė be rūpesčio gromuluoja, parvesta pavėnėn pasilsėt nuo vidudienio kaitros, kraugerių gylių, sparvų ir žabalių ir dar aprūkyta Tėtės pastatytu bičių dūliu, kad tie  par Dievulio neapsižiūrėjimų palaisti svietan vabalai nemūčytų gyvuliuko, retkarčiais užmesdama vuodegu par šonus ar pamuistydama galvu, Dvyloji, pririšta po žilvyčiais, gauna pasilko, kai kitų žmonių karvytės, mano  ir mamos didelai gailestai, stovi kur  kaitroj in dirvono bliaudamos, musių aptūptos, dar ir pietų nepagirdytos.

Gegužinės buvo jaunimo atvanga. Žiemą vakaruoja didesnėse grįčiose, jaunimo pasitrepsenimą in plūktinės molio aslos akylai stebėjo in suolų ir lovų susėdusios smalsiosios bobelės, ir kas su kuo ir kaip, ir kas iš to išeis – po vakaruškų žinojo jau visas kaimas (o iš tiesų, vakaruška – tai vienintelė proga suveit visam kaimui ilgais žiemos vakarais  pasižmonėt, pasguost, papletkavot). Jeigu vakaruojama ūlyčioj, ne vienkiemy, tai nemiegūklas moteriškės išbūdavo ligi bernam pasiskirsčius, katras katrų lydės – gryčios viena šalia kitos, naktį ir be žiburio atmintinai galma savan kieman intaikyt pareit. O jau vasarą, ypač po kermošių, kai pasmaišydavo šviežesnių kviestinių mergų ir bernų, jaunimėlis padūkt išsprūsdavo gegužinėsna. Aprinkus ir po pamaldų apskelbus gegužinės vietą, lygus dirvonėlis aptveriamas beržiukais, sukalama aukšta pasėda muzikontam (niekas, ko gero,  nebuvo matęs puotų dideliuose dvaruose, kur orkestras sėdi auštai, balkone, gal ir pasakose niekas apie tai nebuvo skaitęs, bet aliuziją į šitokią „karaliaus kapelą“  tokia muzikantų sosto įranga aiškiai turėjo). Jeigu vakaruškoj muzikontai grojo „iš lockos,“ žinoma, juos pavaišinant poilsiui, kai jaunimas ėjo ratukų arba vyrai, sustoję ratu ir apsikabinę per pečius plėšė dainą, kad net dešimto numerio lėmpa užgysdavo (aukštaičių dainos smagios, dvibalsės, lauko, ne taip kaip dzūkų baubiančios vienbalsės, miškan nusduodančios), tai gegužinėj jiem buvo užmokama, kaip tikram dvaro orkestrui  (ak, ne  tiek, kiek dabar lupa koks skystablauzdis dainorėlis, kaip kaimo žmonės juos vadina-skapai-pasivadinęs save „žvaigžde“ ir už mikrofono žiaumojimą, už jo nugaros baubiant fonogramai (išleisk tokį be to „užnugario“ ir mikrofono, ir numekena ožio balsu), atvažiavęs „padainuot kaimo užkampin“ užsiplėšia dievai žino kiek – ne, rengėjos mergaitės surenka po kelias grivinėles „už intėjimą,“ tai iš to ir muzikontam mokestis, ir bendram jaunimo pasivaišinimui... Nors iš seniokų mokestis nebuvo jamamas, bet gegužinėn tik pačios ukvatnosios ir „cekaviausios“ bobulytės, karves pamelžusios, ataidavo, ir tai neišbūdvo lig pačiam galui. In beržų pakabintų ir vasaros vėjo lengvai siūbuojamų  fanarų šviesai žaidžiant su šešėliais, armonikai virkaujant, taip gundančiai paslaptinga ir smalsu – beržiukų šlamesy ausin jau kužda pati, pati jaunystė...Vienas kitas taikosi namo lydėt, bet nė vienam dar nei rankos, nei širdies nesiūlau – pasalūnė lemtis dar laukia, dar ne tuoj... O kai vasarojant namie kaimo mergaitės mane paprašydavo pagrot gegužinėj (žinoma, ne už mokestį), tai palydai buvo pasiskiriamas nebent akordeono parnešėjas.

Tyliais vasaros vakarais, kai plakamų iš vakaro dalgių tintėjimas, melžtuvių žvangėjimas aidėjo, man grojant po senąja vyšnia, girdėjosi net Rūtėnuos ir Perkaliuos (Mamai bažnyčioj sutiktos moterytės sakydavo: „tai jau parvažiava muzikonte“). O už Virintos, Paųžuoliuos, man armonika atitardavo Babelio Kaziukas (su juo mokykloj lakstėm, dabar jis gydytojas, taip „sparną rėžė,“ kad net jo motina Mamai sakiusi, „gal būt ir gerai, kad suveitų“...) O kai subatos vakarais sugrįžtam gimtinėn visi, kas iš kur, kai uždainuos Vytukas, Auginutė pritars – „tai jau Braženai suvažiava, tai pasklausysme...“.

Vytukas buvo siaustas vyras – ugnis, ne bernas. Stasiukas sakydavo: „Nuveinam vakaruškan, mergų pilna, bernai pakumpiais varinėjas, mergas pašebelnaja, a muzikonta nėr. Vytas – gryčios vidurin: „Ar pagrabų švinčiat?“ – mergiotį iš kumpa viduaslin, vienu runku groja lūpini armonikėly, kitu panų suka, tų pašokinys ir atidavys stovinčiam bernui, jama iš pulko kitų – gryčioj sujudimas, atgaja. „Nu, mat – Braženai ataja – vakaruška bus.“ Vytas iššokindava visas panas, ypatngai tas, kurių nelabai kas vesdava arba pačios nedrųsios už kitų paskavojy sėdėdava: kad būtų visiem gera, labjausiai tiem, kurie nuskriausti... (Vytukas buvo geradūšis, atviraširdis, dosnuolis. Vyresnieji pasakojo: Tėtė iš turgaus ar kermošiaus parveža lauktuvių visiem vienodų ir po lygiai. Visi, žalčiukai, savo dalį grait sumaumoja (ne kasdien gi kermošius), o Vytukas – ne: prašo Mamos staladingtės, kloja in suolo ar „zaslano,“ Mamutės dar paprašo kompoto ar kisieliaus, deda savo lauktuves, Mamai pridėjus dar kokio pavilgo: „Baliavojam.“ Tie šuleriai, žinoma, ir brolio dalį sušlamščia su ukvatu ir neraudonuodami...)

Mamutė minėdavo savo jaunystės smagias vakaruškas, kai Parudinės dvaran suskviesdavo kaimo jaunimų (iš dvaro kaiman Rakauckaičiom buvo ne „uonaras“ ait vakaruot), Pilkas iš Klabinių su savo kapelija (armonika, skripka, basetlia ir būbinas) – in „padlaga“ (grindų), dvaro didžiojoj stancinėj šokt tai ne in plūktinės aslos. O kai uždainuoja abidvi Rakauckaičios – Darota su Mama, kaimo bernai akis ir pakabina. (Pagrabuose ar vakaruškose sakydavo: „Rakaucka giedarkas ataja, tai giedone sustvarkys.“ Gaudancia (su Laurynu gyveno kitam dvaro gale, pakajuos, Petras su Levusiu buvo dar maži) galvų inkišus vakaruškon: „Gana alasit, mana vaikai miega.“ – „A mana da nemiega,“ – atkirsdavo Mama, jai pritardavo ir brolis Rapolas.

Mamai buvo gera mergaut: brolis Rapolas (mūsų Vytukas daug kuo į jį panašus) buvo pora metų vyresnis, taigi junumenės suvėjimuos būdavo abudu kartu. Muzikontui tik užgrojus, Rapolas jama Mamą už parankės: „Nu, Marine, ainam šokt,“ – ir parodo bernam, kokia Mama spritni šokėja, tada jau Marytei pasėdėjimo nebėr – kol visi bernai neiššokdina. „Iš vienos vakaruškos Didžiakaimy parejau tupliokų nuplėštais padais,“- prisiminė Mama. (Didžiakaimis, netoli Dapkūniškio, link Nuotekų, tikrai didelis kaimas: „Vakaruškas vienam vakari darydava par dvijenai gryčias – vienon visi nepareidava, tai bernai mergas pašokdina venam kiemi, tadu pėrlakia kitan, a mergas tai jau nelaksta.“        

Talento, ir paveldėto titulo neišbarstysi per kartų kartas – jis šmėkšteli netikėtai vienam kitam palikuony kad ir permaišytuose per šimtmečius luomuose. Stebiu savo giminaičius pagal aprašymus, koks turėtų būti bajoras. (Todėl ir buvo griežtai draudžiama per vedybas luomą sumenkint ir išbarstyt). Eina, būdavo, Mama viedrais vandenio su naščiais nešina – bet visa savo laikysena tokia ori, o jos rankos, darbų darbais nudirbtos, bet ligi pat senatvės aristokratiškai dailios. (O iš Matelionių Mamutė buvo paveldėjusi jautrumą, gerumą, atjautą – toks mūsų Stasiukas: vyras, o motiniškai jautrus, ir vabalo pagailintis). Geroji cetutė Darota – tokia išnaši, puiki, o nesvietiško gerumo (teta Varutė tai jau jokio išdidumo, vienas gerumas). O dėdė Rapolas – ugnis: tik paduok kardą, ir eis kapot kryžiokų ar burlokų, kaip tas proprosenelis, už narsą kare su maskoliais  ir gavęs bajoro titulą ir padovanojęs jį  kartų kartom (bajoro devizas: be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk); dėdė Rapolas buvo išdidus (ne pasipūtęs „co to ja“, bet oriai išdidus, nes bajoro išdidumas, ne „ką aš turiu ar moku,“ bet kad nieko neužgaut (žinoma, nesileist ir savęs neteisingai įžeist) ir padėt tam, kuris labjausiai to reikalingas.

Kai Mamutė giedojo Aluntos bažnyčioj, klebonaunant kunigui Šimašiui, vargoninkaunant Juozapui Karosui (kompozitorius, dirigentas), Šimašius sakąs Mamai: „Netekėk, Maryt, su šitokiu balsu, mokinkis giedot“. Iš ko gi mokintis: broliai, grįžę vienas iš Amerikos, kitas iš Brazilijos, atkaišioję dalis ir pasogas seserim, patys taikės kaip sukurpt savo gyvenimus. Šimašius buvo pristatęs Mamą Kaunan, „suporavęs“ ir su Kipru Petrausku padainuot kartu: („Oi, Ciprokui patika mana balsas, sake, mūsų operai raikia solisčių“), o Šimašius pasakęs: „Jeigu nestatyč ubagyno (to, raudono, kurį žulikai skrebynu pavertė), tai tave išmokinč, Maryt. (Dar ir daug vėliau, jau prieš Broniukui gimstant, kai Mama su Rakauckiene Stasvene buvo pakviestos Kaunan Pažangiųjų Moterų Ūkininkių kongresan, ten buvęs Kipras Petrauskas pažino Mamą ir dar šnekino mokintis dainuot. (Iš tos viešnagės Kaune Mama atsiminė ir juokingą nutikimą: jiedvi su Stasvene nuspirko nematytą, raudoną „obuolį“ – tai buvo pomidoras: „Atskųndam, ai koks smokas šleikštus, nei šioks, nei toks, tik jieškom, kur jį išmest, kaip palaidem už tvaros...) Būdavo, atgiedojus Mišias, Našparo (Mišparų, kuriuos dabar bažnyčia nepelnytai užumetė) metu Mamai nulipus Komunijos, Našparas ir „pairsta“, anot  aluntiškės Sabaliauskienės: „Maryte ažulipe in viškų ir sutvarke Našparų“.

Tėtė buvo kruopščiai darbštus, „akuratnas“ (ir mum mokindavo viską daryt ne paskubom, „akuratnai“), nebuvo daikto, kurio jis būt nemokėjęs pats pasdaryt – net guzikus iš kaulo ar šukų mokėjo dailiai „išdilint“, ką jau kalbėr apie ūkio padargus ir namų apyvokos įnagius: kai barbarai melioratoriai sugriovė namus ir kaimo žmonių gyvenimus, širdį sopėte sopėjo, metant tėtės ir Mamos daiktus ir daikčiukus – neišsiveši gi jų visų miestan, tai ką jautė širdy Tėtė, kai jo gyvenimas buvo trypiamas traktorių vikšrais – apsakyt nesijamu, tik atsimenu, kokiais pajuodusiais veidais jiedu sėdėjo gyvenimo baigt nuvežti miestan (lygiai tokiuos jų veidus radau vos pradėjusi suvokt, kad esu šiam gyvenime: pasaulio šunvotės, bolševikai, dar kartą Lietuvos žmones nuvarė nuo žemės ir išspyrė gyvenimo viltį iš po jų kojų). Kokią nuostabią atmintį turėjo Tėtė ir kaip mokėjo vaizdžiai pasakot: ko nors paklausus, pasakojimą pradėdavo iš toliau, su istoriniu pamušalu, temai išsivysčius šonan, vėl be užuomaršos grįždavo prie pagrindinės temos ir jam niekad nereikėdavo gaudytis: „kų gi ašei čia sakiau, nuo ko gi čia pradėjau,“ -  kaip pasitaiko daugeliui klausytų pašnekovų (šitą bruožą, kaip ir daugelį kitų gerų bruožų iš dieduko, turi Gediminas). Kai, Dievui padedant, pasišalinęs iš caro armijos, (jau buvo nugabentas Dvinskan (Daugavpilin) ir rekrūto šinielium apyvilktas), Tėtė glaudėsi prie dėdės kunigo Aleksandro Raupelio, kunigavusio Vilnijos krašte, Sužionyse, klebonijoj „atostogaudavo“ Kaizerio oficieriai, šveisdavo arklius ir kamanas, „paliavodavo“ (medžiodavo), dairydavosi į lietuvaites, anot kaimo žmonių – dykinėdavo (ir šitiem svieto perėjūnam parūpo, kodėl jaunuolis ne jų armijoj ir neina caro Nikolajaus vyžotų rekrūtų lupt, bet germanas nebūt germanas: Tėtė buvo „koscelnyj“ (vokietukai mokėjo ir lenkiškai, o kai katrie su kunigu ir lotyniškai pasišnekėdavo), o religija vokiečiui – neliečiama). Taigi Tėtė, kad nereikėtų su „svečiais“ šnekėt lenkiškai, Vilniuje susistorojo lietuvių – vokiečių kalbos žodynėlį ir, ką buvo išmokęs, kad anų fricų nebūtų be kalbos „parduotas“, pritaikė ir kitam kare, užgriuvusiam Lietuvą.

Šalip mūsų esantis kaimas, buvęs dvaro kumetynas (dvaras priklausė Batvinkai, bet mūsų giminės buvo pirktas jau iš Dichmanienės, vokiškos kilmės liuteronės), susidėjo iš Lasių, Bidlauckų, Petrašūnų, o Rinkūnai, Pečiuliai, Meilūnas, Petrusevičius, Genys (gyvenęs Kelpšos gryčioj), Urbanavičius, Stukas, Gylys, Bikuntas, Maželis buvo jau atajūnai, dažniausiai par vedybas užkuriom. Lasiai buvo švieselasniai žmoneliai – Simonas Lasys buvo  „svetavas,“ Rusijoj žemės ūkio mokslų pasgraibęs, bet vaikus parsvežęs (buvo jau našlys), sugyventus su ruse – duktė Margarieta (diktai sudėta, kaip underia, slaviško stoto užkurinė merga) tėvo žemėn ir parsivedė užkurį, atajusiai valdžiai prijaučiuntį Bikuntą (buvo fermos vedėju). Rapolas Lasys, gerai mokėjęs rusiškai, aprašinėjo savo laiko  įvykius (tą visi kaime žinojo), bet vaikam tas nelabai rūpėjo, o sūnėnas, bijodamas, kad valdžia nepriskabintų už tuos raštus, juos pragurdė (aš buvau per maža jais pasirūpint – tai būtų buvus mūsų aylinkės istorija). Tik jo vedybos buvo romano vertos: jo dėdė turėjo kaime „kromą“,  Rapolas jau buvo bernas pabuvęs, ženatvė nustraukė tolyn, taigi, kai jau sumanė senbernis vest, pasipiršė iš tolimesnio krašto, nuo Balnikų, jaunai panelai, apsiskelbys, kad turiųs krautuvy, ir susviliojo mergiotė, ir atatekėjo už jau pabuvusia berna. Dėdė kol kas leido naudotis krautuvėle, tai Rapolienė mandra, koja in kojos, pardavinėja, kam ko raikia, jeigu pirkėjas prašo luto (taip buvo matuojama – maždaug „cininis“ (arbatinis) šaukščiukas) kvarbos, tai dosni pardavėja  užudeda dar pusę luto „už tą patį,“ taigi, dėdė, pamatęs, kad brolano (sūnėno) pati gali „išparceliuot“ kromelį, Rapolo „nuosavybę“ anuliavo: tos apgavystės jo pati neatleido lig gyva buvo, nors dujen vaiku vistiek šiaip taip sugyveno... Alpancas Lasys vienintelis kaime paprašė Tėtės užveist sodą, kiti verčiau pasobuoliaudavo Bražėno sode, arba miške (taip pat Bražėno) paskrėsdavo laukiniukų. Petrusevičius Untanas buvo atajys užkuriom, (užkurys, gaidys ir botagas – tokio paties stono, anot Stukienės), vedė Pauliną, Dailidės našlę. (Dailidė  buvo dvaruos „lesnyku“ (miško urėdu), užtat  šita žemė, jam duota pono, buvo dvaro žemė). Paulinos, tikros Deltuvos žemės duktės, kilimo iš Balalių, nuo Desiūkiško, (mūsų gimtinė Deltuvos šalis buvo išlikusi bene baltiškiausia, mažiausiai užteršta slavizmu) būta gražios: geltonplaukė, žydraakė, apskritaveidė, raudonžandė,  gal dėl to buvo pašaukta dvaro „panyte,“ ir ponas Marikonis ją buvo savo įnoriam išnaudojęs (Paulina, būdama tikrų tikriausia deltuviškė, susipurvinusi šlėktų lizde, vis taikindavosi pašnekėt... lenkiškai – vienas juokas ir gana), todėl dvarponis ištekino ją už savo urėdo, davęs jam dar ir žemės su mišku – toliau nuo pagundos ir žmonių kalbų (bet žmonės ne tam ausis turi, kad liežiuvjui neduotų darbo – nieko nėra paslėpta, kas žmonėm nebūtų žinoma). Paulina vaikelių suslaukt nebegalėjo, ir dėl to moterys metė šešėlį ant to nevidono pono, o vaikų labai norėjusi: man gimus, atajus in mum ir sakunt: „Ataduokit man šitų mergytį, jūs gi daugiau turit, gal gi jum da ir šitos raikia“ ... Būdavo, ataina ir prašo mane: „Jurut, pasakyk ailiuty“. Man deklamuojant Maironį, moters akys nušvinta, lūpos prasiveria – koks meno ir kažkokių negirdėtų reginių troškulys: „Da pasakyk, Jurut...“ O Petrusevičius, man grojant savo „Barcarole“ (kaimiečiam buvo „navatna,“ kad mergiotė groja, ir da „teip gražiai“, nes vakaruškose grojo tik vyrai), sako Mamai, o aš grodama girdžiu: „Tai jai kitokia ramuma (suprask, tekėjystės) ir neraiks – ana pati savi paramins‘‘.

Migiškiuos, užu Levasiaus raisto, gyveno Jakūbas su Razaliu, bevaikiai seniukai, kurių pavardės niekas ir nebeminėdavo (buvo Lasiai). Žmonės pikti, negailestingi: paseny anys, jeigu kur raikia toliau nuveit, aina abudai suskabiny, grangom pasrumščiuodami, tai kaimo ležiuvjingieji, matydami kų nors ainunt suskabinus, sakydavo: „Kų čia vaikštat, kaip Jakūbas su Razaliu,“ - tarsi patys nesiruoštų susent (jei nenori būt senas – numirk jaunas).  

Klabinių Baltrukas buvo štukorius ir pramaniūga (jo malūnas buvo in Virintos užtvankos, o per to malūno tiltą, vandeniui upėj pavasarį pakilus, mės aidavom mokyklon ir  iš mokyklos namo). Malūnan, kol jo bolševikai neatajeme, Tėtė veždavo malt grūdus, o mės su Mama dar ėjom vilnų karšt, nes Baltrukas turėjo ir karšyklą. Jeigu Baltrukas užeina, tai lauk kokios iškrėstos „štukos,“ kurią tujen rasi tik jam išejus, kaip ir iš jo malūno parvažiavy namo, rasdavo vežimi ar kur pritaisytų nepiktų ir nekenksmingų šposų (kol žmogus laukdavo sumalamų grūdų, šitas zbitkininkas malūnininkas pakinkydavo jo arklį snukiu vežiman). Net savo motinai buvo eibę iškrėtęs: kuriant pečių, būdavo inkišamas sausai išdžiūvįs smulkių šakų kūlalis (kai bernas būdavo niekam tikęs, jam sakydavo: „aik kūlalių (žabų) kapot“, nes tokiam darbui nei išmonės, nei jėgos neraikia), kūlaliui insdegus, primetama storesnių malkų, o kūlalis tai tik prakura, taigi, Baltruko motina, pakišus pečiun kūlalį, išeja su viedrais ir naščiais šulnin vandenio, o sūnelis balamūtas, ištraukė kūlalį, pats inlindo pečiun, o kūlalį užstatė prie pečiaus angos. Motina, ruošdamasi kurt pečių, su kačergu pastūmės gi kūlalį giliau – kaip tik ana kūlalį stuma, teip kūlalis šliaužia atgal: „Nugi, čia kas do užmačia?“- vėl stuma – kūlalis vėl atgal. Ar motina supratus, kad čia sūnaus „zbitkas“– buvo prie jų pripratus, ar ne, čirkštelėjo degtuką, tuomet iš pečiaus:  „Mom, nekurk, čia gi ašei“...

Vienas kviečiamiausių kieman parapijos žmonių buvo Paaluntės Putna. Bet kurio Aluntos parapijos žmogaus albume inklijuota mūsų laikų „fotkė“ tikriausiai bus padaryta Putnos, ir dar ne bet kaip padaryta: kai mūsų visokiom „smienom“ darytos nuotraukos seniai jau išbluko, šitos kuo gražiausiai rodo mūsų liūdnus, linksmus ar ramius veidus, mūsų nešiotas šukuosenas, kasas ir kuodus, talijon siūtas ar apdribusias suknelas. Panelės fotkintis eidavo in Putnų, o šeimynos paskviesdavo jį namo, savo sodybon (kaip anais gerais laikais dvarininkai kviesdavosi fotografą iš miesto), sušaukia vaikelius, gražiausiais, išeiginiais rūbeliais aptaisytus, Putna apyrenka gražią vietą sode ar prie darželio, ir visi, nekvėpuodami laukia aparato čirkštelėjimo. Tada fotografas pavaišinamas, ir vakarop dviračiu išvažiuoja namo. Putna buvo mūsų apylinkės vaizdų metraštininkas, bet, rodos, kaip ir Utenos Kazoko, kuris nuotraukose užšaldė mūsų jaunystę, šito neįkainojamo turto - nuotraukų archyvo, niekas neišsaugojo. (Putna mokėjo dar ir puikiai inrišt išsibarščiusius per laikmečius knygų lapus - maldaknyges ir mišiolus.) Dėkui anų laikų „potograpam,“ kad galim prisimint buvę jauni...     

Turėjom gitarą, Broniukui Vytuko dovanotą, tad visi bandėm ja grot (ir Mama mokėjo, ką ir mės grojom). Grojantis kriautine prispaudžia gitarą (septinstygę) prie stalo, o kitas iš palengvo judina kaspinu padabintą gitaros grifą: taip išgaunam „Havajų“ gitaros  garsus... 

Buvau labai prilipus prie Mamutės: kai jau visi vaikai buvo išlakstę iš kolchozo kas kur, ašen dar glaudžiaus po gimtų namų sparnais. Mamutė retai kur išvažiuodavo ar ilgesniam laikui išeidavo (in cetas Balnikuos ar Karališkiuos aidavom abidvi pėščios), nebent nuvažiuodavo in Ukmergėj besimokančią Auginutę (Stasiukas tai pats atvažiuodavo iš Ukmergės dviračiu), bet jeigu Mamutės nebūdavo nors ir trumpai – visi kumpai pajuoduodavo, jokių „zabovų,“ jokių skaitymų, tik žiūriu in vieškelį ir klausiu Tėtės, kadu Mama pareis, o jau kai pamatau ataduluojunt nuo vieškelio, tai visi namai prašvinta, noris šokinėt lig palubei. Levutė, jau gyvendama Viešvilėj, atvažiavusi paviešėt namo, sumanė mane nusvežt pabūt pas ją.  Kol dar ėjom per  žinomus laukus ir šilą in plento, buvo nieko, bet vos insėdom „koncesinėn,“ neramumas pradėjo graužt krūtinę, o nuvažiavus vieton ir suvis širdytė susgniaužė: vieta nematyta, žmonės kažkaip keistai (suvalkietiškai) šneka. Naktį šiaip taip pramiegojus, rytą atskėlus saulė atrodė patekėjus nei šen, nei ten – vakaruos. Viešnagės jokios negalėjo bebūt, nes pareikalavau vežt mane namo. Koks keblumas Levutei: vėl atsprašyt iš darbo (dirbo vaikų namuose), bet nebuvo kas daryt, nes negalėjo žiūrėt in mani sugrudusia širdele. Taigi, vėl per visą Suvalkiją namo, o Levutė, mane tik invedė kieman, ir - atgal Desiūkiškin, in plento...

Motinos meilė ir amžinasis vaiko ir motinos ryšys: „Katrų pirštų pjausi, tų sapės - kožnas nuo širdies atatrūkis.“ Mama pasakojo iš savo vaikystės, iš Balnikų. Už nedidelio Piršenų ježero žmonės vežė rugius kluonan. Vežimas jau buvo pilnas prikrautas, tik zbitkininkas kumeliukas apylake aplink ježerų kiton pusen ir striksi,  gailiai žvinguliuodamas, tai kumela su visu rugių vežimu pėrplauke ježerų in žvingintį kumeliukų, a žmones turėja darba išdžiavint sumirkusius rugius...  

Deltuvos žemė savo kalvų ir lomų grakštumu vilioja šių dienų prasisiekėlius, buvusių komunistų palikuonis, iš žmonių gero pralobusius nepraustaburnius: visos apleistos sodybos užtūptos, visos paežerės aptvertos dratom (to dar Lietuva nebuvo mačiusi), o mes, nuvaryti nuo prosenelių žemės. Įžūli lemtis  šaiposi iš žmonių, o dangus, apglėbęs visas visų žemes, kantriai stebi ir sunkiu pirštu pagrūmoja ne šiandien nuodėmingai ir  nežmoniškai gyvenančiam, bet jo ainių ainiam, o tie, nabagėlai, gromuluoja savo proprosenelių kaltes, nenutuokdami ir pykdami ant dangaus, kodėl jiem nesikloja gyvenimas (visa tai kaip ant jaučio skūros surašius atsispindi tautos archyvuose, ir, verčiant kelių kartų gyvenimus, ištiesus juos kaip ant  stalo, matai kaip in delno: koks nors ponelis tiek jau buvęs prisidirbęs, nusikaltęs dangui ir žmonėm, bet jis taip ir nesulaukia Dievo bausmės (tik Aluntos dvaro žiaurusis ponas Pam – Pamarneckas buvo už nedorybes žaibo muštas, už tai atsigaivelėjęs bažnyčios šventoriuj pastatė akmenį su tarsi nuskelta viršūne – anas ir tebestovi, toks navatnas žmonėm pažiūrėt ), bet už tatai iš negandų neisikepurnėja to nedorėlio palikuonių palikuoniai - toks jau Dievulio pagrūmojimas: kartų kartos atsakys už tavo blogus darbus, žmogau, kai tujen čirškėsi pragaruos...

Deltuvos žemė buvo kunigaikščio Daumanto tėvonija. Vėliau Daumantas per vedybas valdė Rusios Novgorodo žemes, ir už gerą būdą bei švelnų valdymą Rusijos cerkvės metropolitų buvo paskelbtas šventuoju Dovmantu (kaip ir mūsų Sofija, nutekinta už rusų Danylos, tapo šventąja, o Algirdo parvestos maskolės ne į šventąsias taikė, o statė Vilniuj cerkves, gabenosi iš maskolijos popus skleist stačiatikystei, kaip dabar iš Lenkijos sugarmėję vienuolės tarytum juodos varnos mokint lenkiškai Vilniaus krašto „lenkiukų“ – nutautintų lietuvų vaikų – ir „ratavot vilenčiznos“).  Mūsų aršieji kariūnai išbarstyti šimtmečių karų laukuose ir virtę ųžuolėliais, kaip toj baladėj dainuojama (o rusų bylinoj „o care Igorievie“ sakoma:  „boisia zlova tatarina i litovskava mečia“, o motina rėkiantį kūdikį maldo: „ne revi, a to litva (lietuvių kariai) pridiot“), todėl  mūsų tautinis altruizmas baigia suvirškinti mūsų aistišką prigimtį,  nors – kraujas kartais labai netikėtai atsinaujina ir atgimsta per kartų kartų kartas...

Mūsų gimtinė - Ramuvų ir Alkų buveinė. Kiek tik atsimenu, parvažiavus ar iš Utenos, ar jau iš Vilniaus, pasidžiaugusi su Mama, lėkdavau... in piliakalnio. Jeigu kas paklaustų, ko – nė negalėč atsakyt, ko: raikia  nuveit, ir viskas. Žinoma, pavasarį ten pirmos žibutės pražysta, vasarą pirmos žemavuogės, bet ne dėl to: būni in  to kalno, ųžuolais apkaišyto, ir gera, tarsi keltų kas tave aukštyn. Piliakalniai, Ramuvos, Alkai, vėliau bažnyčios buvo kuriama ir statoma ne bet kur, o nežinia kokiais būdais surastoj vietoj (sako, atvesdavo gyvulius aprinkton vieton – jei anys rimsta, sugula – vieta tinkama), kur žmogus tarsi glostomas gerumo (o yra vietų prie raistų, papartynų ar jeglynų glūdumoj (jegla, papartis, alksnis – mirusiųjų žolynai: jeglas nevalnia sodint sodyboj, jeigu jau buvo sodinama jeglių užutvaras sodui apsaugot nuo vakarių vėjų, tai tik užu sodo tvoros; nesodinamas sodyboj ir šermukšnis – jo šaka apsibrėžus aplink save ratą, galma apsgint nuo piktojo (pikčiaus, ledoko, nelabojo), bet sodint prie namų šermukšnio nedera), taigi, yra vietų, iš kur noris kuo greičiau sprukt, kaip ten nejauku). Prie piliakalnio aiškiai buvusi aukojimų vieta: čia ir Valiulio  akmuo  (Aliulio – aukos) kietai dunkso, buvo ir daugiau akmenų su duobutėm vidury (pro tokį, jau nutemptą Babelių laukan, matyt, pamuraukai, mės eidavom mokyklon, paskiau mano storone anas buvo atitemptas prie piliakalnio, bet dabar jo jau nebėr), o piliakalnio papėdėj buvusi gyvenvietė: Tėtė ardamas išardavo pelanų – taigi, čia mūsų prapramotės, deltuviškės, virė ir kepė, čia moliniai puodai žiesti, gal ir gelažis kaldinta – šalia almantis šaltinėlis po šiai dienai rudą vandenėlį čiurlena, todėl Raudine vadinamas, čia jų vaikeliai čiūčiuota, čia jų kritusių karužėj sūnų, brolių ir mylimųjų gedėta, tai kaip gi gali būti čia neramu būti: čia mūsų genties šaknys. Už upelio – Sabiniškio (Šeškinės) raistas: Levutė ir Stasiukas dar atsiminė, kaip jiem ganunt, karvėm par durnumų užklydus raistan, anos kone lig papilvei insmegdavo, toks dar liūnas buvo klampus. Tėtė, sausindamas raistą, kasdamas ravus, buvo užtikęs tikrų tikriausią kūlgrindą  iš ųžuolinių rąstų, pakavotų po klampyne: tik saviškiam žinomą kelią (juo ir mės aidvom link piliakalnio). Užu miško, mūsų žemėj,  būta  kapinyno – pilkapyno (todėl ir sakydavęs tėtei Kelpša: „bagota tava žeme, Bražėnai,“ nes čia matydavęs „pinigus degunt,“ o vieną kauburėlį ligi šiol beržiukas tebesaugo...) Užu Virintos, Sadūno, Matelionių ir Jūro žemėj - Alkų vieta, stačiais kalnais, staigiais pakriaušiais (o vandenų čia kadai kadžių tai srauniai almėta: skardžiai prie mūsų ir prie Rūtėnų vietom sunkiai užlipami, lazda ar rankom neatsirėmus). Prie Babelių – velnio tiltalis: po nakties dvylikei verčiau par jį nei ait, nei važiuot, nes „pajuokia“ (vaidenas) – arklys prunkščia, net iš pakinktų išsikinko... O nuo Kučiūškių kalno netoli Klabinių, tau bežiūrint, akmeniukai nei iš šio, nei iš to patys tau po kojom atrieta... Šventa, rami vieta. Marijos Snieginės (žiemą pasirodžiusi) stebūklas, o 1962 metais Janonyse mergaitei, išėjusiai karvės melžt, pasirodė skaisti Mergelė. Žmonės jėmė rinktis maldai, o Malėtų skrebai turėjo alsaus darbo: iš guminių žarnų pylė žmones vandeniu, areštavo, tardė, tampė (sako, vienas kitas po to priemėtį gavęs), viziją mačiusią mergaitę uždarė durnynan ir nugurdė jauną... Dabar toj vietoj pastatyta koplytėlė.

Ak, gimtinė: kai pamačiau vieną kadrą filme „Riešutų duona“ (beveik visi filmai be gažiosios Aluntos bažnyčios neapsiėjo), šaukte sušukau, net Aivorytė su Gedučiu krūptelėjo: „Taigi čia Sabaliauckienės namo „pamurauka“ (o ir rodė tik einančių žmonių kojas): juk aita ir aita tuo sutrupėjusiu „trativoru“, o mažai mergytei tai tik „pamurauka“ ir matėsi, ne visas  namas...

Mūsų miestelius žydai buvo apsėdę kaip maras (kur bent vienas žydelis dabar miestely, o gal jį kas nors ir kolūky rugienas grėbstunt matėt?) Lietuvą išmelžė melžte, sieliais išplukdė miškus užusienin (anot A.Baranaucko: „ten žydai sielius plukdo,“ užtat šiluos „tik kelios pušelės apykraivės liko“), iš „gojaus“ sunkdamas savo naudai (žydas net keikėsi kitatikiu „ui ghai“), nesėstų su juo valgyt prie vieno stalo, kad „nesusteptų pateptoji tauta“. Tarnaujančios pas žydus mergaitės matydavo, kaip žydės, nuprausę nekočioj savo vaikus, tam vandeny užmaišydavo duoną pardavimui (mano kaimynystėj žydė savo priedurės kojų patiesalėlį nupurtydavo kitų gyventojų padurin). Dar arsimenu važinėjantį žydelį, renkantį ryzus (skudurus), bet nebeilgai – išmovė miestan, o prieš sovietus žydeliai dažnai lankydavosi kaimuose, supirkinėdami kailius, kiaušinius, sviestą, žųsis, vištas, veršiukus (savo „košer“ maistui ir „gišeftui“), mainydami į savo vežiojamus prieskonius – pipirus, imbierą, činčibierą („ko čia toks piktas, kaip činčiberas?“), lauralapius, gvazdikėlius, cinamoną (Mamutės skrynia, ją atvožus, jau skrynią ir iš namų toli išvežus, dar tebekvepėjo anų laikų prieskoniais), adatas, žirkles ir visokią moterim raikalingą smulkmę. (In megztinių ar švarkiukų prisiūtas sagas - „guzikus“ skaičuodavom: „Pirktas, vogtas, dovanotas, sena žyda atnešiotas“). Kieman invažiavys žydelis arklį palaisdavo atšlaiman pasganyt (ko nei vienas kitas atvažiavęs  svečias nedaro – arklį pririša), o žiemą užsiprašo  „hlėbėlia šėna“, Mamos paprašo „bulby“, ir, jeigu kurenas pečius, išsitraukia savo puodą (gink Die, nevirtų žmogaus duotam: jų puodai atskiri virt mėsai ir pieniškam valgiui, nes jų tikėjimo priesakas: „nevirk ožiuko jo motinos piene“, pats sudeda neskustas bulbas puodan ir paprašo Mamos jas pakaist pečiun – kol Mamai rodo savo „tavohų“, bulbos ir išverda. Kaip ir musulmonas, laikui atėjus, žydas meldžias. Tėtė pasakojo, kaip žydelis atvažiavo pirkt teliuko, o jam ataja čėsas „barakatinuot“: „išsijame ilgų juostų, murmėdamas vynioja ir vynioja in kairės runkas, in kaktas prilipde  pučkely, pabraukia na lunga rasos, prideda in lūpas ir, atsisūkis in rytus, lingučiuoja ir barakatinuoja, ir vis atsgrįždamas in mani, klausia: „ar nepardavei jaučioka?“ (Kiek kartų žmogus atsakys jo klausiman, tuo geresnis jam būsiąs „gišeftas“ - o, kalbėdmi su žmogum, žydai klausiman atsakinėja klausimu). Kad jam sektųsi visos dienos „rokunda,“ žydas sutikto žmogaus klausia laiko: Mama pasakojo, kaip Balnikų žydai įsigudrindavo paklaust: „ui, ah soila auštai?“- nors toj saula kabo virš jo galvos. Piemeniokai nesiceremonindavo: „ pats, parka, dungun pasižiūrėk.“

Oras virpa nuo karščio ir bičių dūzgesio. Pats medonešis. Tėtė kuria dūlį, in galvos dedas sietelį ir aina kopinėt bičių. Tuo metu sode, netoli avilių, geriau nešmaišyt: bitės  neramios, gina savo namus ir pervasar suneštą naudą, bet ašen paprašau Tėtės kito sietelio burnai apsdingt ir ainu iš arčiau pasižiūrėt, kas tam avily dedas – jeigu ir ingelia viena kita – ne navyna: basom kojom užmynus dodiliukų su triūsiunčiu bituti, dažnai to gauni, nesopa ir netinsta, tik bitytės iškada – ana mumiršta. Išimtus korius Tėtė, paguldo in nekotytės, nuakiuoja, nupjausto korius prielipus ir duoda mum iščiulpyt: gardu kaip du medu. Dujei smaližiausi medaunykai – Levutė ir Broniukas, nors Tėtė prašyte prašo to nedaryt, užtat kad bitėm raikia gaišt laikas, taisunt pradurtus korius – tiedu icliai, Tėtei nematunt, inkiša šiaudus koriuosana ir čiulpia medų... Nuostabus Dievo tvarinys bitė, pagarbos vertas jų šeimyninis gyvenimas ir susiklausymas. (Tėtį verkiantį mačiau tik pranešus apie jo Motinos mirtį, melioracijai griaunant namus ir keliantis laikinai gyvent klaimelin, ir skrebam išplėšus bites ir sudeginus avilius su visom bitėm: „kuo gi jum nuskalta šitas vabalėlis...“)  Gražių dainų sudėta apie bites: „Ramias bitelas lankona skraida, škadas nedara ir nesubraida, visų denely ratuotas darbi, ir žmogui naudai, ir Dieva garbei.“ – „Skrida bitela grikia lunkytų, rada grikelį šalnas pakųstų, grįža bitela grikį girdama, šalnų bardama.“ – „Liepe bitins dviem bitelam gedrioj denoj medų neštų, niūkioj denoj korius siūtų.“ (Šitos dainos – tai aukštaičių trejinės sutartinės).

Mišką Tėtė prižiūrėjo ir puoselėjo kaip sodą,  kožną uosiuką, ųžuoliuką, beržiuką apglostydamas kaip ir sode obelis: auga pulkas vaikų, o miškas – tai turtas. Naujam, erdviam namui ir svirnui statyt jau ir vietą buvo aprinkęs – įkalniau nuo senų namų  link vieškelio. Deja, ne tik naujų namų neteko pasistatyt, bet ir senuosius teko nugriaut, ligi šalčių pagyvent klaimely ir keldintis miestan, kur jau buvo išlakstę visi vaikai, dilint senų dienų, nūdijantis ir gailestaujant namų, žemės, sveikatos ir viso gyvenimo... Mūsų Tėtė nešnekus, mes negirdėjom jo kalbančio apie skriaudas, bet naktį, visiem sumigus, sunkūs atodūsiai alsino Tėtės kriautinę...

Ilgiausia pemenėlių dalia teko Stasiukui ir Levutei (kiti vaikai  in juos ganunčius atlėkdavo tik bulbų laužo pelanuos paskept): kai jau nebebuvo sumdomi pieneniukai. Vienas sumdytas berniukas vaikščiodavo naktį, bet tėvai apie tai nebuvo įspėję, bijodmi gal, kad mūsų tėvai nenorėsią samdyt tokio vaiko, tai Mama, pati nuvargus perdien, budėdavo laukdama, kol vaikelis užmigs ir brazdendamas ruošis keltis „pasvaikščiojimui,“ tada Mama eidavo prie jo lovos, ramiai pasakydavo: „gulkis, gulkis, Jonuk,“ – ir vaikelis, pamanęs, kad savo žygį jau „bus atlikęs,“ guldavosi ir ramiai miegodavo lig ryto; kitas piemeniukas užmigęs kiauksėdavo kaip šuniukas, dar vienas siusiodavo lovon – tai Mamutei rūpestėlio su svetimais vaikeliais.. Taigi, vaikam paaugus, teko patiem ganyt – nuo saulytės užtekėjimo, ligi pačios laidos, nuo gegutės užkukavimo, ligi lapam nukrentunt, saulai kepinunt ir lietui lyjunt... (Mamutė, prisminus savo piemenavimą, sakydavo: „Kai užtriūbuoja ustovas (kerdžus) sava triūbu, širdyte tik tuk, tuk, tuk, galvyte linksta in paduškas, Mamute auna naginytes da miegunčiai, a ašei sakau – ataduosiu Raziutei ir suknytį, ir červikytes, tegul šindei tik už mani pagana...“ – o kad  Raziutės  kiti,  pusmergės, nebe piemenės, darbai laukia – Mama našlė, visas ūkis in jos ir vaikų pečių...) Man bolševikų buvo palikta ganymui tik viena Žalmargytė, tik aš ją ganydavau vedžiodama panuovaliais ir pamiškėm su linciūgu, nes valdžia  ganiavos  nė neskirdavo – gyvulį laikyk, kad teip nori, bet penėk jį kuom nori, nors ir švintu kvapu...

Ašenai dar sūpavaus lopšy, kai iš vakaro iš Karališkių ataja Varutė, nerami, liūdna, apdalino mum „kiškia pyragu“ – duonytiu, tik kitokio kepimo, ne kaip Mamos, su Mama pasišnekučiavo ir užsiliko naktavot, ko niekad nebuvo dariusi: brolio namuos jos visad laukė nepabaigiami darbai. Atsgulus stancinėj sukė ir sukė ražončių visų naktį. Rytą atskėlus ir padėjus Mamai apsruošt, apskabinus Mamą prabilo: „Maryt, nenusgųsk, Dieva valia, Ukmergėj sujeme Stasiaus Vytukų ir jūsų Anciūtį“... Apsakinėt, kas dėjos namuos ir Mamos širdy – nebedrįstu... Tėtė lėkė Ukmergėn, paskiau dažnai važiuodavo, veždavo valgio, bet jeigu skrebai ir prijimdavo „peredačią,“ Onutei jos niekas neperduodavo. Paskiau išsiklausinėję, neva jiedu išvežti Archangelskan, Tėtė su Rakaucku kelias savaites traukiniu važiavo tenai, žinoma, niekur ir nieko nerado... Ar galėtų kas atvert tėvų širdis ir pasižūrėt, kiek josna telpa kančios ir skausmo, ir iš ko padaryta Motinos širdis, kad ana gali pernešt tiek sopulių ir neplyšta? O dangau – kodėl gi neatsiveria tavo paversmiai ir neužupilia žmonijos nedalios, širdgėlos ir baisių negandų, kodėl nepraplyšta žemės įsčios ir ryte nepraryja tų baisiųjų žmonių, kurių nedorais kėslais aptvindyti kenčia ramūs ir nekalti žmonės?..

Mamutės mama Katryna gyveno par brolį Stasių Karališkiuos. Buvo nesvietiškai gero, nuolaidaus būdo, nuoširdžiai pamaldi. Kai prieš apsiveršiavimą pavasarį mūsų karvės užtrukdavo, ir, jeigu pasitaikydavo, kad Karališkiuos dar buvo viena kita melžiama, likus bergždžia ar vėliau teliuodavos, mūsų bobutė Katryna atrituodavo šešius kilometrus nešina pieno puodynėly, inrištu skepeton, kad būt lingviau nešt. Kartą rudeniop (Broniukas buvo mažas) bobutė, paviešėjus Gabrielišky, užeja Mamos aplunkyt (prieš mirtį apejo gimines...) Dirvoj link miško buvo pasėtos pupos, bobutė Mamai padėjo jas pjautuvais nupjaut ir surišt čiupkom. Žemė toj dirvoj buvo molinga, jau patižus nuo lietaus, liko basų kojų pėdos. Saulai pakaitinus, pėdos liko moly insmygusios. Bobutė, kitoj dienoj grįždama Karališkiuosna pėščia, sušilavo, sukaitus atsgėrė šalto vandenio ir pasgavo „zapalianių“ (plaučių uždegimą) – Mamutė net atlunkyt nepaspėjo: numirė, aidama saptyniasdešimtuosius. „Grįžus iš pagraba nuvejau dirvan ir bučiavau Mamutes insispaudusias pedytes kasdien, kol lietus jų nenuplove“, – dažnai verkdama pasakojo Mama.

Teta Varutė, kaip ir bobutė, buvo auksinio gerumo, pasruošus kožnam padėt ir viską už kitus padartyt: gyveno maldai, darbui ir pasiaukojimui (jinai buvo tikrų tikriausia dėdienė iš  Tumo Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“). Žinojo visas žolalas, katroj nuo ko gert, trint, klot (apie žoles ką žinau, tai iš Mamutės ir Varutės). Mokėjo nuostabių, nuoširdžių maldų į kiekvieną šventąjį, žinojo šventųjų gyvenimus ir kančias, o pati buvo (pagal savo vardą) gyvas atsidavimas kitiem be atlygio (Veronika, sutikus vedamą Golgoton Kristų, nušluostė Jo veidą skepeta, ant kurios ir liko Jo veido atspaudas – „Vera Ikona“). Kartą grįžtunt mudviem iš Aluntos, praainunt pro Laičių kapus, Varutė pasakė: „Kai aini, Irut, pra kapus, visadu sukalbėk „Amžinų atilsį,“ – tą ligi šiol ir darau, o visiem mum, vaikam, patardavo: „tik atskėly rytą, išgerkit stikliny vandenia in tuščios.“ Atvargus visą amželį be pasilko, grįžus iš burokų daržo, numirė kaip angelėlis – tyliai ir gražiai (jai buvo tik šešiasdešimt): jeigu Danguj nebūtų paruošta Jai buveinė, tai ir niekam ji ten nėra prirengta...

Iš brolių, tarnaujančių sovietinėj rekrūtų armijoj, gaudavom trikampius laiškiukus. Atbuvę grįžo. Gimtinėj – nykus kolchozas. Vytukas su Stasiuku dirba „zimagorais“ – kasa nusausinimo ravus, rodos, už Mygiškių. Paskiau išlaksto, kas sau.

Kartą parėjus iš mokyklos, randu sėdinčią su keistu rūbu („pafaike“) moterį: tai buvo grįžusi iš lagerio Mamos išraudota Onutė. Atavežė lauktuvių keistą daiktą – ugniavą apelsiną: jį nulupus, išsiskirstė navatnos skiltelės, žievė, ne taip kaip sultingo alyvinio, nevalgoma (tos nuluptos žievės dar ilgai voliojos už ravelio, niekaip nepagalinčios supūt).

Utenoj (buvusioj „Saulės“ gimnazijoj, pervadintoj Teofilio Tilvyčio vidurine) buvau pirmūnė, kaip ir pradinėj, „kabėdavu“ mokyklos garbės lentoj, bet aidama mokyklon rytais žiūrėdavau ton pusėn, kur Mama su Tėti rytais gieda „Valundas“... Klasiokai buvo mieli, dauguma iš kaimų, dorai tėvų išmokinti, paslapčia padainuodavom ir miškinių dainų, rašėm prisiminimus vieni kitiem į albumėlius, dainavom: „pamokos, pamokos, nėra jom galo, algebra, kalbos, rašto darbai, sėdime klasėje, nuovargis dvasioje, visi išbalę, tartum stabai...“ Mokino dar ir per stebuklą likę neišvežti smetoniški mokytojai – mokytojas Varnas, lituanistas Juozapas Žiurlys, gerai išmokinęs anglų kalbos Antanas Vainoris, mokytojai Lankininkai – vyras su žmona, aritmetikos mokytoja Valerija Kapėnienė, išmokinusi skaičiuot suapvalintai, kaip skaičiuoja bobutės turguj, botanikė Elvyra Skvarčinskaitė, savo dailia rašysena užrašiusi visas man mokyklos dovanotas „už gerą mokymąsi“ knygas, Aldona Sabalienė, rusistė Gervytė, lituanistė Karklinienė, „teatralė“ Matulionytė,  chemikė Aldona Juknevičienė (vėliau ji gyveno N. Vilnioj šalimais mūsų ir dėstė Aivorytei, tad, žinodama, kieno ji duktė, sakė: „šita mergaitė mokysis tik gerai“), paišybos mokytojas Vytautas  Petronis, muzikė Zenona Gylienė, Repečkaitė nuo Suginčių, bet buvo ir šleikščiai komunistuojančių parsidavėlių, gaunančių sovietų apdovanojimus: buvo tokia prastos prigimties dzūkė Ilčiukienė su pavainikiu vaiku, ištekėjus už priežabalio mokyklos ūkvedžio, mus sekiodavusi ainant bažnyčion, užtat gavusi „nusipelniusio tarybinio mokytojo vardą,“ norėtųsi pažvelgt akysna tada šviežiai iškeptai pijonierių vadovei, kratančiai mūsų portfelius, ar neatsinešėm Kalėdų šližikų ir Velykų margučių, o mane, kaip pažangią mokinę, klausinėjančią: „ar neserga tavo draugės Kūčių liga?“ „Sirgo“, bet iš manęs tu, vargše dvasios ligone, šito neišgavai... Mokykloj dainavau, grojau, deklamavau, vaidinau, (bet niekad šitos mokyklos nepamilau - J.Tallat – Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos studentukai ligi šiol susibėgam „pačiulbėt“ kasmet, o Universiteto, Konservatorijos bendramoksliai (nors Konservtorijoj  tik pora metų teko  muzikuot – maži vaikai, darbas „Lietuvos“ ansambly „ant ratų“) –  renkamės kas penkmetį, o klasiokus mačiau tik triskart, nors buvo ten ir mane įsimylėjusių, ir mylinčių, man nežinant). Po Utenos – Vilnius: muzikos ir Universiteto studijos (filologai buvom pašėlę, muzikalūs, buvo flirto, buvo meilių...), darbas  prestižinian tuo metu „Lietuvos“ ansambly, (visi ansamblio koncertai būdavo anšlaginiai – nė vienos laisvos vietos koncertų salėj), gastrolės užsieny (tuo metu oho), Radijo ir Televizijos chore ir kameriniam ansambly, Operos ir baleto chore, Mokslų akademijoj, saugumo „erzinimas“ lietuvybės darbais, idėjos draugai, „pogrindžio“ spausdinimo darbai, saugumo slenksčių žargstymas už nepalenkiamą lietuvės būdą, vaikai, vargai, Mamos ir Tėtės išėjimas iš šio pasaulio – tai buvo atgal neparviliojama ir negrįžtanti jaunystė, o viską sudėjus, tai ir buvo  gyvenimas...

„Žmogui paprasta su Manim, sunku tik su tais, kuriem su Manim nelengva. Kai tau bus sunku tarp žmonių, pagalvok, ar nori, kad tarp jų būtų lengva, o su Manim sunku? Ar geriau tegul lieka, kaip buvę – paprasta su Manim, nors sunku su tais, kuriems su Manim nelengva... Kai tave pašauksiu, neklausinėk ir nedvejok, tik išeik pasitikti ir lauk. Ateisiu ne toks, kokį Mane pažįsti, ir padėsiu tau Savęs laukti. Tik Man išėjus, Mane atpažinsi, tik tada suvoksi, kad buvau su tavim. Kai vieną gražią dieną vėl tave pašauksiu, neišeik Manęs pasitikti: žinok, kad Aš jau ten, kur tu esi. Kai ir vėl tave pašauksiu, atsiliepk, dar neišgirdusi – žinok, kad Manęs nebūtum išgirdusi, jei dar nė nepašaukta nebūtum atsiliepusi...“

Tėtės sesuo Ona su vyru

IKI  KŪČIŲ  NEKIŠK  NAGUČIŲ

(KALĖDOS,  KALINDAVOJIMAS,

TERPUKALĖDŽIAI,  MĖSIEDAS)

Advente vaikai vienas kitam rašydavom trikampius laiškiukus, ant kurių būdavo užrašyta: „Iki Kūčių nekišk nagučių,” o laiškiukuos meiliausi palinkėjimai: „Linkiu laimės begalinės gert miešimą iš puodynės”, „Linkiu laimės iš širdies visko Kūčiose turėt”...

Kūčios, Kalėdos – mieliausia metų šventė, tyli, rami, graži, snieguota, tik zylutės, alkanos sniegenos ir dagiliukai ciepsi paklaimėj, tikėdamiesi kokį mateikos grūdelį ar miežio sinklį rast nubyrėjusį rezginėm iš klaimo tvartan nešant  pašarą  galvijam šert (o dabartės avytės per Kalėdas ėdžiauna žalioj pievelėj užu kūtės – kaip pasakoj apie pamotės išvarytą našlaitę viduržiemy žibuokliaut...) Tėtė iš ryto jau kuria pirtį, Mama krauna malkom pečių Kalėdų pyragam ir babkom kept (krosnim nevadinta:krosnis, krūsnis, tai tik iš akmenų sukrauta pakura pirty). Seserys kočioja tešlą prėskiukam (šližikai, kūčiukai,  kleckiukai), kepamiem tik iš miltų, vandenio, druskos ir aguonų pagardinimui, o jau Mamutės kepami pyragai Kalėdom - tai jau kita šneka: tešla gražiai geltona nuo kiaušinių trynių, pakili, iš baltučių kvietinių miltų. Niekočioj (ne geldoj, gelda tai iš liepos kamlio skobtas platus lovys meitėlio mėsai sūdyt, o niekočia niekojami lauke pavėjui grūdai, kad vėjas nupūstų pelus ir sinklius) minkštai išminkytą tešlą Mama deda skardelėsna (tocelės, blėkelės), iš šonų apkaišydama karklo vytelėm arba stambiais rugieniais šiaudais, kad pakili tešla kepdama neišdribtų per skardelės kraštus: tokio gardžio pyragų, kokie būdavo Mamutės iškepti, niekur ir niekad valgyt nebeteko. Iš gyvatytėm, žalčiukais išvoliotos tešlos mum, vaikam leidžiama patiem sunarstyt kokį norint paukščiuką, kiškiuką ar voverytę – ak, kaip laukdavom ištraukiant iš pečiaus ant tocos iškepusio kožnas savo kūrinėlio – kas gi išėjo?

Advente mergų storonė grįčios ir stancinės (gerojo trobos galo, seklyčios) apsikuopimas po rudenio darbų – laukiant kunigo kalindavonės (mergos viena kitą net jerzina: „ko čia kuopies, čiustijies, švarinies, kaip kunigo kalindavojunt laukdama”. Tai buvo ir pagarba kunigui, vienąkart per metus aplankančiam savo parapijiečius, ir sau patieka po kūlės, linaminio, kopūstų čiečkavojimo apsišvarint: kunigas nepuldavo varstyt kamarų, tikrindamas grįčios tvarkos, bet pasitaikydavo čiujesnių štukorių kunigėlių, netinginčių pasilenkus ir pakėlus gražią austinę maršką, paveizėt, kas palovy dedasi – raudonuok tada gaspadinei ...

Kunigas, žengdamas per slenkstį, krapydamas švęstu vandeniu ir kartu su vargonininku lotyniškai giedodamas: „Viešpatie, laimink šiuos namus”, eina prie ant aslos eilute suklaupusių naminykščių, laimina paliesdamas kiekvieno galvą ir duodamas pabučiuot kryželį. Buvo iškilminga, širdis kuteno pamaldus jaudulys - bažnyčia su savo paskliautėm nusileisdavo žmonių trobosna ir sielosna. Vaikai kunigo laukdavom su smalsumu, pagarba ir mažumėlę baimindamiesi: apdalinęs saldainėm, kunigiukas dar ir poterėlių paklausinėdavo - neduokdie surikt, užsikirst, sutrikt ir susipainiot - tėvam negražu, kad vaikas neišmokintas.

Advento dienos pats trumpumas, kaimai jau senokai išsisklaidę vienkiemiais, tad kalindavonė intraukdavo ir naktin. Dažniausiai mūsų troboj būdavo ruošiami kalėdnykam pietūs (plačioj lineikoj ar važely, traukiamam gero arklio, važnyčiojant zvaninykui (varpininkui, špitolnikui), žvaguliam žvagant, kailiniuosna ar futrose inskrėtę sodžių aplankydavo kunigas klebonas su vikaru, vargoninkas ir zakrastijonas). Tėtė priklausė bažnyčios komitetui, tad prie pietų, pagurkšnojant Tėtės išvaryto miežinio alučio, būdavo aptariami ir bažnyčios, ir kaimo reikalai. Vaikai tyliai klausydavomės ir dėdavomės viską domėn. Gavę plotkelių Kūčių vakarienei, baronkų, saldainių, dar kartą peržegnoti ir palaiminti, išlydėdavom garbius svečius, o įspūdžių ir šnekų užtekdavo keliom dienom... Mieloji, doroji,  negrįžtamoji mūsų sodžiaus būtis...

Kiek gi tos gruodžio dienos – čia prabrėško, čia jau ir temsta. Stalas, šieneliu pakreiktas, baltučiausia, šiugždančia servetine staldengte apgobtas jau laukia Didžiosios Žiemos Iškilmės – Šveisos, Saulės grįžimo, Tikėjimo, Vilties ir Meilės apsilankymo. Pirty išsipėrę, pakilūs ruošėmės kūčiaut. Turėtų būt dvylika valgių – visiem metų mėnesiam soties, ištekliaus linkint. Valgiai pataisyti tik iš miško, sodo ir daržo gėrybių, augančių tik virš žemės, ne po žeme – netinka nei bulba, nei burokėlis, nei morka. Valgiai prėski, pasnikiniai (nors: mūsų Kūčios ir Kalėdos senos, kaip ir mūsų genties buvimas čia – Kalėdų dainose apdainuojamas zuikelis - kiškelis: ateisianti gili žiema, kaip jį per pusnis medžiokliai gaudys, kaip tujenai, zuikeli neiššoksi, neiššokinėsi, tave kurteliai pasivys, leliumai, strielčiukėliai nušaus, leliumai, nuners tavo šiultus kailinaičius, leliumai, ir patieks ant Kūčių stalo – Saulėgrįžos Šventė būdavo soti, dėkui tau, kiškeli: pasnikas atėjo tik po to, po to...)

Iš mūsų Tėtės inveisto didelio sodo Kūčiom ir Kalėdom obuolių turėdavom (Tėtė juos aruode grūduose, peluose ir pelenuose mokėjo išlaikyt net ligi Velykų), ant stalo prie sušaldytų miškinių laukiniukų obuoliukų (būtina per Kūčias, kartu su riešutais, kaip padėka Miško dosnybei - Giriniui), šermukšnių, putinų, šaltalunkių, gražavosi kvepėdami antaniniai ir nedidukai, rausvažandžiai papinkos. (Didelių antaninių staunios – statinės - bačkos dugnan Mama pridėdavo ir spalių mėnesy čiečkavojant ir raugiant kopūstus:ak, kokio gardžio anys būdavo, apie Velykas jau prisikasus ligi bačkos dugnio ir ištraukus tuos saldžiarūgščius vasaros Rojaus vaisius – teliko tik gailesta, skanskonis burnoj ir nutekėjusi seilė atsiminus...) Pilnos puodynės miešimo - aguonpienio: šližikai, sumerkti medum pasaldintan, trintom aguonom atmieštan vandenin, uzbonai sumaniai Mamos paruoštos gilių kavos, bliūdai avižinio ir spalgeninio kisieliaus. Būtiniausias Kūčių valgis grūcia iš virtų, medum pasaldintų kviečių (tai valgis, pasidalinamas su Išėjusiųjų vėlėmis, jiem ir atskiros lėkštelės padedamos, su plotkelės atplaišėle ir mažutyte jeglytės šakyte:tik čia ir prisimenama eglė, o trobon jos nešt šiukštu nevalia – tai mirusiųjų medis - papuošta ir aprėdyta jinai atėjo tik vėliau iš tolimos Europos: eglė nesodinama sodyboj, jos šakelėm pabarstomas tik šermenų takas: sentikiai, ilgiau išlaikę savo papročius ir atsigabenę juos su savim Lietuvon, pagrabe būtinai pirmiausia patiekia kūcią - valgį ir čielų kviečių, žirnių ar miežių). Mediniai, Tėtės skobti dubenys prikrėsti virtų žirnių, pupų-vėliau atsirado ir fasoliai – didelės, rainos pupelės, visokie žirniai – kad metai būt išteklingi - ir baltukai, ir rainiukai, ir greitukai, o pupos didžiosios ir mažosios. Grybų – kiek tik siekia šeimininkės išmonė, bet džiovintų baravykų ir rūgintų kopūstų troškinys – būtinas. Žuvų gaudavom iš meškeriotojų – Virintoj veisėsi ir lynai, ir didelės lydekos, ir raudokliai - raudonpelekės, ir karosai, ir ešeriai, ir kuojos. Tėtė nėra nė karto užmetęs meškerės, pajuokiamai šitą užsijėmimą vadindavo „dienos ilginimu,” taigi, gaišatim). Anuometinė silkė tirpo burnoj, jos dar ant liežiuvio neuždėjus, taigi dabartinė silkelytė–tik silkės pajuoka ir išniekinimas. Rasale rūginti agurkai, viskas pagardinta iš savų linų sėmenų išspaustu aliejum.

Tėtė jama krapylą iš liepų karnų, švęstu vandeniu apkrapija visas grįčios kertes, šeimyną, stalą, Mamos vedami giedam Kalėdų giesmes–pirmiausia apie Adomą ir Jievą (jų ir varduvės Kūčių dienoj). Persižegnojam, Tėtė perlaužia plotkelę ir duoda visiem ja pasidalint, laužiant ir viens kitam palinkint, kas visus metus širdį džiugintų, ramintų, kad išsipildytų viskas, ko kiekvienas trokšta: sveikata, santarvė, susiklausymas, paguoda viens kitam... Prisismaguriavę skanskoniais ir gardumynais, puolam traukyt šienokų iš po stalgdentės–kam papuls ilgesnis, šakotesnis, su smilgų ir motiejukų varpelėm: tai ir skalsa, ir margesnės dienos, ir sveikata... Varvinam vandenin uždegtą Kūčių stalo žvakę, paskiau žiūrim, koks pavidalas nuo sustingusio vaško krenta ant sienos žvakės apšviestam šešėly – tai ir žmogaus galva, ir šuniukas, ir vainikas, ir žiedas – aiškinamės šešėlio prasmę pasiginčydami, nestokodami išmonės... Lošiam čežu - vežu iš šližikų ir riešutų, skaitom taip ilgai išlauktus ir neatplėštus trikampius draugų, brolių ir seserų laiškiukus. Peržegnotas, bet nenukraustytas stalas lieka pernakt-  kad vėlelės pasisotintų, kad visi metai būtų išteklingi (Kūčiom pirty išsipert ir vakarienės kasmet pakviesdavom kaimo pavargėlius Kazimierą arba Aniūtę, jie apsinakvydindavo naktigultui  ir pasilikdavo Kalėdom). Tikėjau sakant, kad naktį ateisią vakarienės angeliukai, o gal ir pats Jėzuliukas:gulėdama už Mamos vis kilodavau galvytę, ar nepamatysiu mėnesienos šviesoj jų bevalgančių, kol miegiukas akytes užlopydavo saldžiu žiemos šventės poilsėliu, o ryte būdavo ir ašarų, svečių ateinančių „nesupilniavojus” – bet šaukštai jau popiet, pramiegota... Rytą Tėtė šieniuką išneša sušert gyvuliukam, vištom sulesina likusią grūcią ir vėlių plotkelę (Rytų Lietuvoj vėlių plotkelę duoda suvalgyt vaikam–genties ryšiam sutvirtint, vaikus mirusiųjų senolių globai pavest), Kūčių valgimų (buvo sakoma ne „valgis,” o „valgimas”) gauna ir Sargiukas, ir rainosios, ir margosios katytės:Kūčios visiems... O jau Kalėdos – pyragų, meduolių, skilandžių dorojimas “par abudu žundus,” pramanai su kaimynų vaikais, lošimai su fantais, žabalos vištos gūžynės, teip paskiau ir per visą mėsiedą, ligi Trijų Karalių, tada tų Išminčių su vedle Žvaigžde eitynės per kaimą – paskui tik už kelių slenksčių ir Užugavos, ir ilgas Velykų pasnikuotas laukimas – gražieji, nuostabieji, dorieji, šventieji sodžiaus Metai... Niekados tokie nebepasikartos, nepasibels širdin, nebepradžiugins – liko tik saldus prisiminimas...

Mamos pusbrolis kunigas Juozapas Matelionis

ŠALTINIUOTI  DIENŲ PAVERSMIAI

KLABINIAI. PAŪŽUOLIAI

„Bagota tava žeme, Bražėnai,“ - sakė Kelpša, - „joj pinigai dega...“

O tuos „pinigus“ saugojo beržas, senas, gruoblėtas. Kai senatvė jį išvertė, netoli savo kelmo paliko jis jauną berželį, su katruo mes ir užaugom: tesaugo, kas po juo pakavota, kas ir matydavosi seniesiems kaimo gyventojams vėluoke žaltvykste pavakariais klaidžiojant...

Kučiūškių kalnas už Paųžuolių, einant link Klabinių, virpindavo vėlioj prietemoj praeinančius tai niekieno nepastumtam akmenėliui nuriedėjus, tai spygiam paukščiui kvyktelėjus. O velnio tiltaliu po vidurnakčio bevažiuojunt, tai ir arkliai išsikinkydavę iš pakinktų...

Už Rudinės upelio, savo tyra šaltiniuota vėsa pervasar šaldžiusio mūsų basas kojas, kuprinasi Parudinės piliakalnis, pamėlstantis ankstyviausiom žibutėm, paraustantis pirmosiom žemavuogėm. Prie jo, velėnon suzmekęs, budi Valiulio akmuo, o aukų akmenį su duobute per vidurį mes kasdien praeidavom pakeliui mokyklon, Sadūno grįčioj įtaisyton, gaspadorius Sibirop išgrūdus – akmenį, tysantį Bobelio lauke: matyt, buvo pamestas vežant sunaudot pamatam ar skadam... Nebeaukojam nei Žemynai, nei Lauksargiui, nei Pajautai, nei Gabijai, pametėm savo Dievus, katrie šildė mūsų širdis, tad ir mūsų valgoma duona veliasi burnoj, ir namų ugnelė blausiai berusena...    

Paųžuoliai – būta ųžuolų šventavietės. Nebedaug jų belikę – pora ant piliakalnio, vienas kitas pamiškėj išsimėtę.

Klabiniai – Tėtės Motinos Marijonos Raupelyčios gimtatvietė. (Raupelių čia dar esama). Mariutės tėvai rindavojo Klabinių dvarą (su Tėte dar apčiupinėjom jo dieduko Teodoro Raupelio (pakavotas Suginčiuos) aptverto dvaro sodo ųžuolinius stulpus: Raupeliai ką jau darė, tai ir provaikaičiai ras (šitą Dievo dovaną buvo paveldėjęs ir mūsų Tėtė – įnagius, rakandus, ruošą, o ir visus darbus darė akuratnai, to mokino ir mum – kaip mės tam pasidavėm, sunku besugaudyt...) Teodoras su Barbora (mergom – Geniūčia) dungui tik, tik balstunt, ilgais drobiniais marškiniais apsvilkę, jėmė pjautuvus, ėjo laukan, lenkėsi saulei, žegnojosi ir stojo baran kirst rugių. Statė gubas, vežė klaiman, bloškė ant pado rugių kūlius, kūlė kultuvais, išdžiovintus grūdus malė girnom, liuobė meitėlius, šėrė gyvulius – visa šita procė ir skalsa dalijosi su dvaro savininku P. Batvinka perpus – ir taip kelerius metus – be pramigų, be atilsio, su rupia kantrybe ir šventu triūsu. Čia radosi ir šeimyna – Aleksandras, Kazimieras, Barbora, Marijona, Alena. Gyva proce užniūpriję išteklių, Tėtės diedukas ir bobutė  Raupeliai išeina „ in savy“ – perka Jonaikiškių dvarelį netoli Kuktiškių ir Suginčių, tolokai nuo gimtos vietos. Mariutę ir Aleną išsigabena mažas iš Klabinių – Tėtės Motinos čia buvo tik kūdikystė pralakstyta.

Diedukas Teodoras mirė dar nesenas – kaitroj pjovęs rugius, užvalgė sūraus kindziuko, šaltu giru užgerdamas, mirė susisukus žarnom. Tėtės bobutė Barbora nugyveno ilgą amžių (jos senatvę gražiai apvaikščiojo  sūnus kunigas Aleksandras). Jau gulėdama ant patalo, tebesirūpino ūkio reikalais, duodama išmintingus patarimus. Mūsų Tėtę, atlekiantį jos aplankytų jau iš Padvarnių, kur buvo nutekėjusi jo Motina už Nikodemo Bražėno, bobutė klausinėdavusi, ar daug šiškų in jeglių, šiškyčių in alksnių ir šermukšnių vuogų: jeigu jų gausu, tai bus ir bulbų gera pakasa (šie visi medžiai priklauso požemio karalystei, kaip ir bulvės: aliksnis (o juodalksnis – ne: vaistas), šermukšnis, papartis – požemio karalaičio Velnio (ne šėtono) augalai, o bulvės auga po velėna, todėl sapnuot bulves reiškia sulaukt mirties žinios, o šermukšniu patartina gintis nuo nelabojo).

Dar apie Klabinius. Nepertoliausiai nuo jų Libartavos ir Fardantavos dvarai (ponų išmonei ir fanaberijai, duodant dvaram vardus, nėr spaso). Kaizeriokam užplūdus kraštą, kad žmonės nemaltų grūdų, o priduotų surinktuvėn germanų plėšikam, rekvizitan Libartavos dvaran buvo liepta pristatyt ir girnas : apylinkės žmonių šventu darbo įrankiu po Didžiojo karo ponas išgrindė atšlaimą. Paųžuolių dvarą pasidalijo perpirkę Juras, Šepetys (jo sodyboj buvo vien kirviu, be vinių, suręsta  Marijos Snieginės koplyčia, dar mano atminime čia būdavo gražūs atlaidai rugpjūčio 5 d., Aluntos kunigams adoruojant, kol sovietai nesugriovė ir iš jos skambančių rąstų nepastatė Malėtuos ambulatorijos), ir Sadūnas (jo troboj buvo įrengta manoji pradinė mokykla). Visi šitie žmoneliai kaulus sudėjo Sibiro sniegynuos, grįžo tik vienas kitas iš jų vaikų. Parudinės dvaras priklausė daugeliui ponų – ir Batvinkai, ir Dichmanienei (buvo vokietė, liuteronė, jos kambarinė pakavota ant kaimo kapelių), o Rakauckai, Bakanauckas ir Pileckas dvarą pirko jau iš Naruševičiaus.

Gabrieliškis – vardas nuo Gabrieliaus Matelionio: čia Matelionių šaknys. Čia gimė ir mūsų Mamos Motina Katryna Matelionaičia (o už trejeto km. – Klabiniai, kur gimė Tėtės Motina: mūsų ne tik gimtavietė, bet ir moteriškosios, taigi, tikrosios, šaknys yra čia). Katrynos Tėvas buvo Paųžuolių dvaro lesnykas (miško urėdas, todėl šičion atvažiavęs malkautų (nes aplink Balnikus miškų negausu, o Paųžuolių miškai siūravo net ligi Janonių, Šilų ir Desiūkiškio), Vincentas Rakauckas ir išsipiršo sau Katriūtę). Katrinos brolis Mataušas buvo kriaučius, aidavo par svietų, žmonelius rėdydamas milaliais, čerkesais, trinyčiais, drobulėm bei avikailiais, jo adatos meistriškai sukurtptais į burnosus, futras, kailinius, undarokus ir marškinius. Katrynos Motina mirė anksti. Tėvas dienų dienas par dvaro miškus, brolis par kiemus su kriaučiaus manta – Katriūtei nūdna vienai vienasėdy, tad ir suskusijo ait užu pagyvenusio našlio (Katriūtei 20, Vincai – link 40)  miestelin, tolokai nuo namų – bažnyčia būsianti vietoj (Matelioniai gražiai, dorai dievobaimingi, kuniguosna išėjo bent keli, Katriūtė giedojo bažnyčioj in viškų). Vinca buvo apsinašlinęs vos pora metų santuokoj tepagyvenęs, jau ketino net kuniguosna aitų (našliui, neturinčiam vaikų, tas buvo leistina, o kunigaut jis buvo pasinešęs iš jaunumės –  apsiskaitęs, dievotas,  bet nebuvo kam paveldėt žemės, tėvo valako, tad teko vest), ir augintinę giminaitę jau buvo globot apsijėmęs – bet Dievulis pastūmėjo Gabrieliškin malkautų, o čia  - jauna, graži, pamaldi Katriūtė... Katrynos Tėvas, išmintingas, doras, vienatūrės nekusijo tekėt už našlio : mergaitė rami, padori o ir pasogos dukteriai  lesnykas valiojo ištaikyt – gautų neprastą jaunikį. Bet Katriūtė atidavė savo ranką  Vincui,  ir Balnikuos prasidėjo mūsų pradžia...

Mūsų Mama Marijona Rakauskaitė-Bražėnienė

VAIKYSTĖ  TARP  PIRŠENO  IR  ALAUŠŲ

BALNIKAI

Balnikai gražioj vietoj. („Buolnikų bažnyčia rudona“). Tyvuliuoja dujenai ježerai – Alaušai (prie  Utenos Alaušas) ir Piršenas. Ramus miestelis, ir žmonės ramūs – ne pavydelnikai, neskūpūs, neapkalbūs. Šičion atvesta marti Katrina rado karšinčių tėvą, mošą vienuolę Marijoną (mirusiai ji prašiusi po galva vietoj skiedų  paduškytės padėt plytą, kaip atgailą už save ir visą giminę – prašymas buvęs įvykdytas, nes, laidojant tokią pat geruolę cetutę Varutę, kasant žemę buvo atkasta ir toji atgailos plyta ; mūsų Mamai buvo duotas šitos jos Tėvo seseries vardas), randa Katriūtė ir išdukterę Uršulę Kiaušinyčią. Vincai galvą minkė šviesos troškimas, laikraščių ir knygų (gautų iš prieteliaus knygnešio Jurgio Bielinio) skaitymas, o rankas varžė žemė, kojos buvo supančiotos minkyt jos pūdymėlį ir purvynėlį. Kaimynai matydavo jį dažnai raitų jojuntį ir skaituntį, o arklį paravius ėdžiaununtį. Bet balnikiečiai Vincentą gerbė: jis buvo kilmingas, apsišvietęs, bene vienintelis raštingas, buvo pavieto seniūnas, taikė dvaro ir kaimo provas, dažniausiai laimėdamas žmonių naudai. „Rakauckas karų išpranašava,“- stebėjosi žmonės, karo ir sulaukę: nesunku buvo išpranašaut, kai „caitungai“ apie tai alasijo (Vincas skaitė lenkiškai, vokiškai, lotyniškai).

Žydų, kaip ir kožnam miestely, Balnikuos buvę daug. Jų trobos su iškala stovėjo palei ježerą.  Jie buvo įrengę ir pirtį miestelio reikmėms – už pinigus  subatom, kai žydam būdavo šabas ir jie net nosies iš trobų neiškišdavę, miestelėnai eidavę pirtin pertis. Mūsų Mamutė pasakojo mačiusi žydų vestuves. Jaunoji sėdėjo pasodinta kampe uždengtu veidu, o moterys šoko ratu, iškėlę rankas grojant graudžiai skripkelių muzikai.Veseliai susigrūdus ant tilto, rabinas sudaužė puodynę ir sutrypė kojom šukes: jaunieji sudaužo senąjį gyvenimą ir pradeda naują,  taigi, ne mūsų tai paprotys, o šukės mum laimės neneša – greičiau atbulai...Mamutė įsiminė ir jų „kučkų“ statymą: vaizduodami savo protėvių išėjimą iš Egypto, jie savaitę gyvendavo palapinėse, valgydami karčius ir aitrius valgius, tuo paminėdami karčią to meto protėvių dalią. (Mama bendravo su žydeliukėm, tad, nors jom ir buvo drausta šnekėt apie  jų reikalus ir papročius, bet vaikai šį bei tą išsišnekėdavo – Mama buvo ir žydiškai vieną kitą žodį pramokusi, ir apie jų namų „apsiėjimą“ sužinojusi). Šabo išvakarėse žydai išvarydavo iš namų rūgštį, užmūrydavo pečius, per šabą negamino valgių, tik vaikščiojo be darbo ir barakatinavo melsdamiesi, pasilenkę virš degančių žvakių. (Žydai vesdavo „gešeftus,“ vaikščiojo po kaimus su kromais, prekiavo, o žydės dienų dienom sėdėdavo dykinėdamos ant savo pirkių gonkų – visus darbus nudirbdavo samdytos kitatikės tarnaitės). Šabote jiem nevalia užsijimt jokiais kasdieniais reikalai, net, einant melstis iškalon, rankoj neštis talmudo – tam samdydavosi už baronką kokį piemenėlį (tai patvirtinimas Dovydo psalmės, kad jų priešai, taigi gojai, jiem tarnaus ir bus suoleliais jiem po kojom). Buvo toks vijurkas Ladokas (Vladukas): anas už bandelę pasisiūlo nunešt žydei talmudą, bet jį nuneša ir patupdo in tiltalio, sukalto toli nuo ježero kranto žlugtui velėt. „Ui, Laduk, atnešk knygas, ašei tau da vienų bundely duosiu.“ „Kad duosi tris, tai atnešiu,“ - jerzina Ladukas Icikienę... Iškalon (iš to ir „skiul“, ir „škola“) žydai rinkdavosi ir melstis, ir toros mokint vaikų, ir „gišeftų“ aptarinėt.

Darbščiajai jaunamartei darbelio - nors rieškučiom semk (bet, su pirmuoju gaideliu apruošusi šeimyną, ana atgiedojo visas rytmetines – jutrines, nes bažnyčia – tik per atšlaimą perbėgus). Įdukra  raukėsi ir pyko, sulaukusi Katrynos: Vincai pasišventus našlaut, visas namų geras būtų jai atatekęs, o čia jau pasaulin saulytės pažiūrėt pradėjo spraustis vaikiukai (Uršulė buvo ir mylima, ir išpasogyta, ištekinant už gero, padoraus žmogaus). Pirmagimis Simoniukas mirė nesulaukęs dvejų metų. Diedukas, vaikelį labai mylėjęs, - „nebus tokia vaikiuka, kaip mūsų,“- baisiai jo gailestavo, iš tos gailestos pasiligojo ir numirė. Netruko atriedėt Gaudancija, Dorotėja, Stanislovas, Rozalija, Varuonika, Rapolas. Emericijana ir Pelargija mirė mažos (Vinca vaikam paskyrė mandrus, gražius vardus). Kai pasaulin vargelio pasisamstyt atkeliavo Marytė, mūsų Mama, Tėvas jau buvo pasiligojęs. Visi darbai gulė ant vyresniųjų seserų ir Motinos pečių. Tėvas mažiausią Marytę labai mylėjo, ir, pikčiurnai Gaudancei priekaištaujant dėl vaikų gausumo ir dar vienai burnai atsiradus, Tėvas ją griežtai sudrausdavęs, o vyriausiosios pikčiurnos subarta, Marytė kavodavos už gulinčio Tėvo nugaros. (Ak, gaiži buvo Gaudancia, kaip dyglys visoj geradūšėj giminėj, ir kandus rusų posakis „každaja rodnia ne bez uroda“ labai teisingas (panaši buvo ir jos duktė Filomena, jau mūsų atminty ir mūsų gyvenimuos). Labjausiai Marytė suteikdavo su Rapolu – abudu mažiausi, ir rūgščiu pakrita obuoliu dalindavosi, ir vaikiškų eibių prasimanydavo kartu, nes buvo abudu gyvi „kaip cidabras,“ paskiau vakaruškos ir gegužinės kartu ir pasidainavimai in gonkų vakarais (kai Rapolas jau sirguliuodamas gulėjo Dainiškiuos, netoli Želvos, Mama vis, atatrūkus nuo namų, lėkdavo, kartais ir su manim, braliuka atlunkytų, nes tas, dairydamasis pro langą šalia jo lovos, viltingai šnekėdavo: „kur gi toj Marytė prapuola, kad nebesulaukiu“, o sulaukus jau būdavo šnekos lig suotemai – kai kada net užnaktavodavom).

Darmai duoną valgančių jokiuos namuos anuomet nebūdavo: jau saptintus užkabinus, Marytė rytmetėliais be pramigų keliama ganytų, nors ustovas (skerdžius) ir burnoja, kad „iš lopšia laidžia man piemenis.“ Saulytei tik tik kišant šviesą iš už miško, ustovo triūbai smengant plastančion vaiko širdytėn, Motina verkdama auna naginytes, velka undarakiukų, sodina leipstančią miegu mergytę – nėr kam ganyt, vyresnėliam jau kiti  darbai užkrauti, nes duoną, kad ir labai rupią, raikia pelnytis... „Mamut, ataduosiu Raziutei ir bliuskytį, ir skarytį, tegul atgana šindei už mani...“ Jau prieš karvių ganymą Marytė, vos žeme riedanti, jau ganė unčiukus ir žųsiukus pabalėj netoli bažnyčios: aplink bažnyčią eina procesija, Marytė girdi Darotos ir Gaudancės, svarbiausių bažnyčios giedorkų, balsus, ir ramu jos širdytei. Žmonės kalba, kad per pačias Mišias pabalėj raudonos panytės pasirodančios, Marytei baisoka, bet girdi seseris giedunčias, ir nusramena. Kiek gi to vaiko – už unčiukus nedidesnė, užtat ir baimė didelė...                             

Marytei užkabinus untrus metus, in runkytės išsikėlė sopstas -  votis: tokiam vaikui – didelė liga.  Gaudancia labai norėjo, kad mergytė mirtų:  „Vaikų kaip Koikelia (žydas turėjęs daug vaikų),“ bet likimas lėmė ir jai nemažai vaikų palaist svietan, o jeigu jos Laurynas nebūt prabuvęs 8 metus Amerikoj, būtų buvę dar daugiau, o su Maryte teko dalintis ir vienu dvaru, ir gyvenimu kaiminyste ligi grabo, Marytė ją su vaikais išratavojo ir nuo išvežimo Sibirop... Darota buvo tikra Matelionių ir Rakauckų duktė: geraširdė, gailestinga, Marytę meiliai slaugė, glaudė, nešiojo, ramino verkiančią iš skausmo, vočiai „sukantis“- Marytė pasveiko.

Ustovas, pavarde Trusa, buvo Dievo valia laimingai grįžęs iš rusų – japonų karo (1902 m.): ūkį radęs jau brolių pasidalintą, tad niekam daugiau nebetikęs, kaip ustovu (tokia dalia buvus visų caro rekrūtų, tarnavusių armijoj po 25 metus). Jis, gyvuliukam sugulus pokaičio, porindavo jį apspitusiem piemenėliam apie savo tarnystę caro armijoj ir japonų karo baisumus. „Patrankų buva kaip miškas, je krauja iki blauzdų.“ (Apie tai ir dainose dainuojama). Piemeniokai (visų laikų paaugliai), tų baisumų dar neuostę  (nors apie Didijį karą „caitungos“ jau trimitavo), jerzino seną žmogų. „Dėde, tai ar gi buva šimtas tų patrankų,“- smailu balseliu klausia pramaniūga Ladokas. „Būva,“ – užsidega diedukas. „A pinkiasdešim ar buva?“ – „Būva,“ - karščiuojas seniukas, o iclius Ladokas nesliauna klausinėjęs, mažindamas skaičių.   

Piemenavo švepla mergytė, vietoj „l“ tardavusi „r“ (dažniau būva atvirkščiai): „Ut, kiaura rakia (kiaula lakia“). Berniokai kaip šuniokai jerzina nabagytę, o Marytei jos teip iškada... Aršiausias pramaniūga tai buvo tas Širvinskiokas Ladokas. Kartą vienatūrė Pusvaškyčia, augusi su keturiais broliais, (o tai mergiotei raskažis ir uonaras, ir ateities padėtis), nešdama šienaunantiem broliam pievon „sniedonį“ – pusrytį, užkliuvo už kimso ir išvertė skrylius ir blynus su smetona: sėdi mergytė in ežios ir graudžiai rauda: broliai liks be pusryčio, o nuo motinos gaus jei ne lupt, tai bus gailiai apibarta. O tas vėjūnas Ladokas jerzina: „Rink, rink blyniukus, Domicėl.“ (Toj Domicėlė ištekėjo už Gervinsko, katro sėdyba buvo Karališkiuos prie cerkvės, netoli Kazlo namų, ant kalno, pro juos praeidavom, eidami namopi iš Rakaucko, tai toji Domicėlė iškarto „paturėjo“ keturius vaikiukus, bet anys mirė iškart, bet žmonėm buvo navatna, ir šnekų užteko ilgam).  Ir šitos mergytės bais iškada geraširdei Marytei...

Parginus karves vakare, Moma da zacirkas siūlia, bet mergytės, vargo piemenytės, akytės lipte limpa – kiekgi tos vasaros naktytės, auštunt ustovui sutriūbavus vėl tvaksės iš baimės širdytė. „Trumpas ragas Matauša, bedūduojunt išauša,“ – dainuoja piemeniukai. Oi skaudus šitas ragas jiem... Kai kokia reta dienytė išpuola neganyt, tai ramumėlis palakstyt su kaimyno šaučiaus (batsiuvio) Paukštės mergyte Kaziūne. Lig šv. Agotos stovylos, pastatytos tolokai nuo namų pakelėj link Karališkių ir sergstinčios miestelį nuo gaisrų, nušokinėt in vienos kojos, o grįžt šokinėjant in kitos - vienas juokas. Kai duona būva tik iškepta, abidvi inlenda kamaron ir nulaupo atšokusią plutą – ai gardumėlis – šeimynykščiai bėdą pelėm suverčia ir nakčiai kamaroj palieka katę... Kaziūnė buvo našlaitė, augo prie pamotės. Tėvas šaučiavo, uždirbdavo lišną pinigėlį, tai ir pamotė jos neskriaudė, bet mergytė vistiek ilgėjos Mamos. Kai rudenį abidvi su Maryte eidavusios vert ant vytelių  nukritusių klevų ir ųžuolų lapų duonos kepimui (lapai arba ajerai klojami ant lyžės, ant jų padėjus duonos kepalą, šaunant pečiun bakanas atsigula ne ant gryno pečiaus pado, bet ant lapų ir neišsipelanuoja), ainunt pro senuosius kapus Kaziūnė apskabindavus tvorą ir gailestaudama šaukdavus: „Mamutyt, Mamutyt, kelkis.“ – „Ainam, Kaziut, nebeprikelsi Mamutes,“ – ramena Marytė. „Jeigu lig vakara šaukč, gal atskelt?“ Jos tėvas apsinašlindamas liko su saptyniais vaikais, Kaziūnė liko da visai mažutė, vyresnėja duktė ugdė mažuosius, privargo, in galo pasakė: „Ženykis, tėvai, aš nebetesėsiu.“  Taip vaikai gavo pamotę. Kaziūnei mažai kėlėsi galvytėj net šešios votys, mergytė labai sirgo, žolininkės sakė, kad gali pult in smagenų: mergytė augo menkesnio nuovokumo, nekaip kiti vaikai, bet labai geros širdytės, tai Marytė ją mokino ir skaityt, ir uždavinių, ir poterių. Kai Marytė neganė, abidvi prasmanydavusios „zabovų“ – kopūsto lape raugt agurkus: nuraško tik užsimezgusius agurkiukus ir užmerkia kopūstlapin... Marytė buvusi labai atjauti: išeidami laukan šienapjūtėj ar rugiapjūtėj, namiškiai ją palikdavo vieną. Sėdi mergytė prie langelio laukime parimus, palange berėpliodamas vabaliukas inlenda plyšelin ir prapuola. Grįžę iš lauko randa mergytę verkiančią: gal vabaliukas alkanas, gal jam šalta?.. 

Žydiškoji padermė ailinguoja ir gvolto šaukia nuo amžių, kaip jų nekenčia ir skriaudžia, bet tokio suktumo gal nė viena svieto tauta neturi. Kaziūnė karvių neganė, nes tėvas jų neturėjo, batsiuviavo, bet mergytės be darbo namie nelaikė – ana židaukai plėšė pluksnas. Ataneša Berkienė kietai prikištą pluksnų puodynę, mergytė jau, rodos, baigia plėšyt, o kai ana pareina namo pavalgyt (plėšydavo pas židauką, toj gi neduos pluksnų neštis namo – patys būdami sukčiai, gojais nepasitiki) arba laukan minutei išlakia – židauka vėl prikiša artipilnę puodynę, o mokestis sutartas tik  puodynę atadykinus.     

Kerdžius rusų – japonų karo metu perėjęs Mandžūriją ir Kaukazą, vieną aukštesnį kalną  netoli Balnikų pavadino Kaukuozu – teip jį vadino ir piemenėliai, teip ir liko ilgam. „Šindei ginsme in Kaukuozų“... Marytė basom kojytėm lėkdama nuo to Kaukuoza pavaryt iš iškados Dvylosios, in akmenį nusimušė pirščiuką, žaizda užtvinko, bet mergytės nebuvo kam pamainyt ganymui – praganė visą vasarą šlubuodama, žaizda sunkiai gijo, numušta nagytė teip ir nebeataugo... Kai vėlyvą rudenį ganyt nebereikėjo, karvytes suvarius gurban, Marytė ėjo mokyklon.  Mokykla buvo įrengta buvusiam „magazine“ – pastate, pastatytan dar „pančizvinikų“ (lažininkų, baudžiauninkų – Marytės Mamos Motina dar atsiminė baudžiavą)), ir kurian, nupjovus ir iškūlus javus, visi ūkininkai turėdavo suvežt nustatytą kiekį grūdų karo ir badmečio atvejui – pavasarį, jei neprisieidavo jų sunaudot nelaimėm, grūdus isidalindavo, o rudenį supildavo šviežius (jei ką nors ištikdavęs nepriteklius, jeigu javai supūdavę ar sudegdavę, iš tų išteklių, bendru bendruomenės nutarimu, žmogų sušelpdavo: ir šituo reikalu tekdavo rūpintis teisuoliui seniūnui Rakauckui). Marytė buvo nuovoki, mokintis sekėsi, ana geraširdiškai padėdavusi ir netaip susigaudančiom mergytėm. Labai mėgdavusi sakyt „eilutes“ atmintinai – jos atminty likosi ilgam... Mokytojo pavardė buvo Nekrešinskas, tai tie patys padykę piemenėliai jį vadindavo „tamsta mokytojau Krešinskai“. Mokytojas kantriai skiemenuodavo savo pavardę, o tas pats Ladokas smailu balsiuku, tarsi nustebęs, išpučia akytes: „Kaip gi Nekrešinskas, pone mokytojau, kad gi Krešinskas“... Mokytojas buvęs geras, kantrus, nepiktas (jau buvo atgautas lietuviškas raštas, tad ir mokytojas buvo jau nebe maskolis). Mergytės buvo paklusnios, tik kartą Marytei teko būt pabartai. Kaziūnė atsinešė spalgenų, vaišindama Marytę pylė jai saujytėt, Marytei išskėtus pirščiukus, spalgenos išbyrėjo – teko po vieną uoliai surinkt...

Dievobaimingos seserys Kukaraičios mokino vaikus poterių, o mergytes dar ir rankdarbių. Vaikai susrinkdavo špitolėn ir iš aplinkinių kaimų, mokintis tekdavo ilgokai, miestelio vaikai pavalgyt parlėkdavo namo, o vaikiukai iš toliau, suvalgę, kas būdavo mamų indėta, o gal ir nebūdavo, tai Marytės Mama prikepdavo blynų, privirdavo bulbų, pieno šlakelį inpildavo, ir nešdavo išalkusiems. Kad gailestinga tai jau gailestinga buvusi Katryna Rakauckienė. Nei vienas ubagėlis neišeidavęs iš Rakauckų nepavalgydintas. Kasmet Kūčiom ir Velykom vienų žabalų ubagyty Rapoliukas parsvesdavo iš špitolės. Nuo bažnyčios link namų par balų liepčiukas, moteryte nepataika in liepčiuka lintelių, a Rapoliukas: „ Kur gi, babut, aini, gal gi nematai?“ Ubagytė, už Velykų stalo sėdėdama, pasakoja, kaip ją vedė Rapoliukas ir juokias: „Taigi, kad nematau, Rapaliuk.“ Žmonės iš kaimų aidami bažnyčion tuntais užeidavo Rakauckų kieman žiemą sušilt, vasarą kojų apsiaut (vieškeliu aina basi): būva ir prijimti, ir pagirdyti, ir sušildyti – ūžlai lūždavo nuo džiūstančių skarų rudenį, par lietų sulydytų, kabliai svirdavo nuo sermėgų. Prieš Velykų Rezurekciją tolimesni žmoneliai ataidavo iš vakaro naktavot – prikloja in padlago šiaudų, kailinių ir kaldrų – ir sulaukia žmonės Velykų Aleliuja, lovų visiem gi neužtektų.        

Senieji Balnikų kapai buvo netoli bažnyčios, bet jau Mamutės atminime ant jų nebekavojo, svyruliavo tik keletas kryžių (dabartės juos težymi tik auštas kauburys). Ant jų užsiveisė savaradžių vyšnių ir obelų iš grūdo, bet niekas jų vaisių valgyt nedrįsdavę... Kai Juočepio sodyboj kasę sklepą, radę nuo karo pakavotų ir užkastų bažnytinių daiktų ir reikmenų. Senieji diedukai pasakodavę, būktai nuo Balnikų link Perkalių ėjęs požeminis kelias, ir miestelis buvęs nusitęsęs tenlink, nes dar vieni kapai buvę ainunt link Karališkių.

Par Ažugavas ataidavę „turliukai“ – persirengėliai: gervė, giltinė, žydai, meška, arklys: „veikėjas“ inlenda sudėvėto sieto krijun, apsgaubia visokiais senais rūbais, išverstais kailiniais,  - jiem  inejus grįčion mažesnieji iš baimės net po suolais sulenda... Ataidavo ir Trys Karaliai, linkėdami namam laimės, sveikatos, gerų metų, „zgados“ (santarvės). Su Karaliais aidavus ir Žvaigždė arba Marija. Karaliai ne tik dalindavę dovanas vaikam, bet ir patys mielai prijimdavę vaišes, o Marija jų atsisakydavusi: „Ašei visko pertekus, ašen turiu Sūnų, pasaulio Išganytojų.“ Par Velykas vaikai vaikščiodavo pakiemiais, mainikaudami kiaušinius ir margučiaudami, paskiau krykšdavo juos in panuovalio ritinėdami.

Didelėj Rakaucko gryčioj jaunimas dažnai vakaruodavo, jeigu ne Adventas ir ne Gavėnia. Muzikontai buvo šumni: smuika, armonika, būbnas, kartais ir klerneta su basetlia. Gaudancia su Darota jau mergos, vakaruška rengiama jų valia, o Marytė, Varutė ir Rapoliukas da tik iš už pečiaus koptūra žiūri in šokunčius – Gaudancios prigruminta nesmaišyt po kojom. Vienas šuleris bernas pasmonija Marytę, inbruka rieškučios „gastinčių“ ir pamokina: „Išeik viduaslin ir pasakyk, kai muzikontai nustos grojy : „Bernų kaip šunų, mergų kaip kalių.“ Marytė teip ir padaro, nes mokestis taigi pajimtas. Bernam juoko, o kokia sarmata Gaudancei ir Darotai. Darotytė tai tik biškį pabarė Marytę, o jau nuo Gaudancės tai teko kavotis už tėtės nugaros – bet „gastinčius“ in pečiaus buvo pasdalintas ir sudorotas... Ne tik polkas, pasiutpolkes ir kadrilius šoko jaunuomenė, bet ir pasiskolintus kukanušką, aleksiondrušką, vengerką, padispaną, padikatrą, krakoviaką, mazurką. Muzikontam silsintis ar girą geriant, mergiotės dainavo pamainom su bernais, net lėmpos užgįsdavo nuo garso iš visos kriautinės. Padainavus būdavo ailė ratukam – „Pjaun šienelį“, „Puikios rožės gražiai žydi“, „Pučia vėjas, neša laivų“, „Ut ataina daug jaunima“ ir kitokiem raznokiem.

Kai Tėvas pasiligojo, Marytė buvo da maža. Ligos patale gražiausiai ir meiliausiai jį prižiūrėjo Darota – drobiniai marškiniai ir patalo marškos buvo baltai išvirintos su šarmu, ligonis pavalgydintas ir pagirdytas. Tėvui mirus Darota jį labai graužiai apraudojo su žodžiais (jos ir Mamutės raudas esu užsirašiusi).

Krašte siautėjo šiltinė. Neaplenkė ir Balnikų: visos moterys apsirgo (tiesa, Gaudancia jau buvo ištekėjus už Lauryno Bakanaucko Varguliuosna). Ligos neužkabinti liko tik mažieji Marytė ir Rapolas. Moma, Darota, Raziutė ir Varutė gulėjo leisgyvės, vaikam liko ir gyvuliai, ir valgio virimas ir ligonių penėjimas bei priežiūra. Žmonių patarinėjami, jie virė visokias žolienes, girdė ir kilojo ligones, perklojinėjo patalus. Buvo pavasaris, už lango kvepėjo jazminai, razetos ir pivonijos. „Atnešk nuruoškius (balnikietiška tarme) bezų (alyvų), Maryt“, – slobnu balsaliu paprašė Darota (visos labai mėgo gėles, Darotos darželis buvo puikiausias visam miestely). Ligones labai troškeno, jom norėjosi rūgščiai, bet vaikam žolininkų buvo prisakyta rūgšties gink Dieve neduot. Raziutė slaptom šiaip taip nušliaužė ligi suolo, kur diečkelėj rūgo burokėliai, ir atsgėrė rasalo, Varutė nugriebė rūgintą kopūstą. Rapolas su Maryte duj jas vytis, tos sulindo papečin su savo grobiu – Raziutės šikna stora, ledva insispraudė... Pasveiko visos, o vaikam liga neteko.

Buvo toks Ažubalis iš Ažubalių. Anas viso gyvenimo triūsu buvo instaisęs linų dirbtuvę, tai kažin koks nedorėlis ją užudegė su visais linais ir jų apdirbimo padargais: Ažubalis išdurniavo (Dieve, Dievuliau). Vaikščiodavo po kaimus ir užpuldinėdavo žmones, tarsi visus laikydamas jo gero padegėjais. Jeigu tik kas pasakydavo: „Ataina Ažubalis,“ – visi užsibraukdavo duris ir kavodavos kur kas gali. Jeigu anas užklysdavo pro ganomą bandą, tai piemenai kavodavos užu pikčiausio jaučio – tokio pikto, kad jam in kaktos buvo pririšta linta, kad ragais nepasiektų indurt. Kitas durnelis buvo Varžgalys iš Žemaitkiemio.  Visų laikų paaugliokai - nedori paršeliai: kai statė Balnikų bažnyčią (Buolnikų bažnyčia rudona ky kruji – Balnikų bažnyčia raudona kaip kraujas), tai piemeniokai pasema vopnos (kalkių) ir duoda jam: „Vuolgyk, čia smetona.“ Ir pravardėm beveik visi žmoneliai būdavo apkrikštijami: nedidukai buvo kiškiai, o vienas Aukštuolis (pagal savo pavardę iš aukštumo gunktelėjęs), buvo šaukiamas Gruonga (lazda riestu galu).

Žydai kromelnikai nešiodavo po kaimus savo prekes: adatas, siūlus, lėkštes, silkes, imbierą, činčibierą, pipirus, devyndrekį, vanilę. (Tokias pačias prekes nešiodavę ir vingriai – kromelnikai iš Vengrijos, jie dar atnešdavo ir vaistų, nes žmonės, žinodami žydų pasalas gojam, iš jų vaistų nepirkdavę, todėl žydeliai jų ir nenešiojo). Žydai pas žmones net kviečiami nevalgydavo (nekošer). Per pirmąjį Didijį karą žydus persekiojo kazokai – maskolių kareiviai. Žydaukos prašydavo moterų škaplierių ir ražončių, sėdi jais apsikarstę, vaizduodamos katalikes: žmonės ir tada juos gelbėjo, duodami savo maldos reikmenis, o jie tai prie savo iškalų kitatikių nei artyn neprisileisdavę, ką jau kalbėt apie leidimą gojam pačiupinėt jų talmudus.  

Parėdus ir autuvą sušlavė karas – mažieji rudenį ir žiemą net nosies negali laukan iškišt – sėdi in pečiaus basi. Sekmadienį visi išeina bažnyčion, namie tik Marytė. Ir jai maga nuveit – groja vargonai, gieda abidvi seserys. Marytė susjieško apiplyšusias červykiotes (burlečiai, suvarstomi rudeniniai čebačiukai), nutepa varveliu (degutas, varvelis – išdegas iš medienos ir kelmų tept ratam), ir nutrepsi bažnyčion, link savo seserų. Červykytės ne tik garsiai dundėjo mergytei ainunt par padlagų, bet da ir varvelio pėdas paliko: oi buvo gvolto Gaudancei po Mišių...

Marytės Mama kiaušinius Velylom dažydavusi ne tik šienu, untų lapais, svogūnų lukštais, bet ir su „lekerium“ (laku), paskiau išmargindavusi gėlytėm (dailaus meninio skonio turėta Katrytės – jos audinių skiautės dar mano atminime šėpoj ir skrynioj gulėjo). Darota giedojo in viškų. Vargonininkas visas giedorkas po Rezurekcijos apdovanojo margučiais. Kitokis margutis bais „pasnaravijo“ ir Marytei, ir Rapoliukui, tai geroji Darotytė ėjo in Čereškyčių apsmainyt kiaušinio, kad abiem mažiesiem širdyčių nesopėtų (Gaudanciūtė būtų tik aprėkus abudu).     

Bernai, navatnai apstaisy visokiom baidyklėm (vaikų baimei) ataidavo in viešinčias (vakarot suvėjusias vienon gryčion susnešusias ratelius verpėjas, mezgėjas, pluksnų plėšytojas), kirkindami panas ištųsydavo linų ar vilnų kuodelius nuo  verpimo ratelių, nupūsdavo nuo stalo suplėšytas žųsų ir vištų pluksnas. Jeigu ne Adventas ir ne Gavėnia, vakarai būdavo su dainom, su armonika, su pasakom ir visokių nutikimų priminimais.Vasarą klaimuos jaunimas ruošdavo vaidinimus, sakydavo „ailutes“ (dažniausiai Maironio, Margalio, Baranaucko), vasarą linksmybės pakermošiuos ir gegužinėse – su gira, alum ir ramumėliais...

Gaudancia ištekėjo už Lauros „kalnalin“ – Varguliuosna (yra piliakalnis), netrukus ir Darota nutekėjo vietoj, Balnikuos, užu Medasto (Modesto) Purliaus. Mažieji par seserų veselijas gavo cukierkų (saldainių), popieriukais aplipdę sienas in pečiaus, džiaugėsi seserų laime... (Par Gaudancios tekūtę Marytei ėjo gal aštunti meteliai).

Kai Gaudancei atsrado Petras, Marytei dažnai tekdavo pabūt su juo Varguliuos, labjaus par šienapjūty ir rugiapjūty. Aždara abudu vaikus svirni, a patys skubina rugius pagadoj. Marytei nuobodu, jau ir praalkus, Petrokas zirzlus (anas Levutės krikštatėvas, bet, išlėkęs Amerikon, nei Mamai. nei Levutei nė gugu...) Mergytė iškiša lazdą pro svirno langelį (langelis prakirstas svirnan supiltų grūdų vėdinimui), barškina ir šaukia: „Aikit namo, manenai nusboda.“ Bet skubintis niekas nesiskubina. Kartą, šeimynai grįžus par pietus pavalgyt, Marytė, susrėbus savo rūgštų pienų su bulbom, pirščiuku voliodama in stalo duonos trupiniukų, sukurpia „laisvės“ planą: kol visi namie, išlindus iš ažustalės, dui par Laumenkų namo, Balnikuosna (apie 4 km.). Persižegnoję visi kelias ait in darbus laukan – je „nėnkos“ nei padujų. Gaudancia, suspratus, kaip čia yr, atkurnėjo Balnikuos, su rėksmu, su aršiu jos prigimtu piktumu – Marytę Mama vėl išsiunčia Petro (2 m.) dabot – rugiapjūtė nelaukia...

Užgriuvo Vincos Rakaucko išpranašautas karas. Stasius (Marytės brolis, mano krikštatėvas, išrinkęs man vardą, dėkui jam) su švogrium (svainiu)  Laura  (Laurynu) nuo caro armijos ir karo, kad neliet kraujo „za caria batiušku“, ištrūksta Amerikon (abudu išvažiuoja prieš Sekmines, o karas užgriūva rudenį). Ūky lieka mergiotės, našlė Katryna ir pusbernis Rapolas. Vargas karias in pečių. Iš Vargulių nuo anytos Balnikuosna sugrįžta ir Gaudancia  su dviem vaikais – Petru ir Anciu. Visa šeimyna, savo žemę Balnikuos uždavę dirbt kitiem, apsijema rindavot (dirbt in pusės) Kačinsko palivarką Trumponyse (vėliau tą palivarką nupirko Pretkelis, prieteliavęsis su mūsų Tėvais jau Parudinėj – Trumponys netoli, 5 km., už Migiškių). Ir Trumponyse Marytei atatenka toj pati karti piemenėlas dalia. Per patį karą Rakauckai grįžo Balnikuosna.  

Apie Vincos Rakaucko būdą. Kartą jam teko važiuot Ukmergėn pro Nuotekas (užu Dapkūniškio), par Didžiakaimį. Kaimas  (ulyčia) ilgas, viso kaimo vaikėzai, sekdami paskui vežimą, vienas kitą prarėkdami lojo kaip šuniokai. Vinca sustabdęs arklį ir sakąs: „Lokit balsiau, kai grįšiu, ažu lojimų parvešiu baronkų.“ Bernėkai jo grįžtančio pavakary kantriai sulaukė. Vinca sustojo, šaukė po vieną vaiką prie vežimo ir, duodamas baronką, mokino: „Vaikel, šuniu tapt nygdy nenorėk – šunio dalia sunki, ir nygdy nelok in žmogaus.“ Vaikiokai grįžo namo labai susisarmatyjį ir pamokinti...   

Apie Marytės mokyklą. Mergytė atsinešė gražų sviediniuką, gavusi dovanų iš vargonininko. Mokytojo sasuo, gaspadinavusi  ir gyvenusi pas jį, pasijėmė iš Marytės sviediniuką,  padėjo jį užu dubultavų lungų mokytojo gyvenaman trobos gale ir neataduoda. Marytei iškada gautos dovanos,  bet nei prašyt jį ataduot, nei pati pasijimt nedrįsta, todėl pažada drųsuoliui laidokui Ladokui nupirkt iš Ickienės bundely, kad tas išimtų jos brungų daiktą iš už langų. Tam tai tik juoko darbas – išėmė, atadavė Marytei ir sudorojo gautą užmokestį. Mokytojui jį barant, kam jis taip padaręs, teisybės gynėjas išdrožia: „Pone mokytojau, šitas sviediniukas ne Tamstos, ir ne panelas“... Vaikai skaidrūs, kaip Dievo rasa. Žygdarbis ir bundela užsimiršo, kitąkart mergytėm ainunt ratukų, Ladokas timptelėjo Marytei ažu undarakiuko (pakibino), ir pairo kvoldai, tai nuo Marytės („zakatnos“ ir neužsilaidžiančios), Ladokas gavo nebe bundely, o šakaliu par kinkas.

Ladokas laidoku ir šulerium liko ligi senatvės – kai jau darbuotis nebegalėjo, buvo špitolniku (bažnyčios patarnautoju). Per procesiją aplink bažnyčią parapijiečiai neša bažnyčios vėliavas, altorėlius, vaikai prilaiko vėliavas už kaspinų, mergytės barsto gėles priešais nešamą Švenčiausiąjį. Mergaitės, jei turi, dėvi savo austiniais tautiniais rūbais, mergytės baltom suknytėm, o vyrai privalo apsvilkt baltas kumžas. Taigi prieš procesiją Ladokas, jau dabar visas Ladzius, aina par bažnyčių ir, nieko nesakydamas, apmėto vyrus kumžom – šliopt vienam, šliopt kitam, tie nesipriešydami velkas ir ruošias procesijai nešt liktorių arba vėliavų. Mamutės vaikystės atminime buvęs saulės užtemimas (mano atminime buvo 1954 m.) Gyvuliai baugiai mūrojo, vištos keistai kvarkdamos skubinos tvartan.Visi prisgatavojo aprūkytų stiklų ir pro juos žiūrėjo šiurpiai juoduojančion saulėn, senieji žegnojos ir poteriavo. Ladokas ir baisume liko Ladoku: geradūšiškai duoda savo stiklą Paukštei pasižiūrėt, tas išsisuodina pirštus, ščyrai beveizėdamas dungun, o Ladokas iš to jau taikos prasmanyt šposo ir kvatonės. „Kas gi čia dėdei in burnos prilipa?“ – rūpenas šulerius. Dėdė čiupt ažu burnos suodinais pirštais – Ladokui ir visiem vaikiokam gardaus juoko...

Laumenkoj, slėny prie Pampyro ježero, (kurio akivare maudydavosi laumės), buvo karčema. Varguliai netoli, Lauryno tėvas patraukdavo karčiamon. Anas jau senokas vedė antrąkart pačią su dviem vaikais. (Atkočiai – Lauryno netikrų seserų šaka: pavardė iš meistrų gildijos „tkači“ - audėjai, audę labai plonas drobes). Toj moteriškė, jaunėlasnė užu našlį, globė viską tik savo vaikam, senio nežiūrėjo. Laurynui išvažiavus Amerikon, Gaudancia, nebeapskintus gobšios šešuro pačios, parsgabeno in savus Balnikuosna, bet, pabijojus, kad senis neaprašytų visko pačiai, vėl grįžo Varguliuosna. Seniui pasligojus, jo pati grįžo kalnalin in dukterį, šešurą nukaršino ir pakavojo marti Gaudancia, ir liko tvarkyt ūkio. Laiškus Amerikon Laurai rašydavo Darota (ana buvo pabuvojus Vilniuj „par ponais,“ išmoko rašyt ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, išmoko siūt ir siuvinėt, atveždavo iš Vilniaus mandrų suknyčių). Laurynas išvažiavo Amerikon in netikrų brolį Atkočių, katras tinai jau buvo insbūvys, turėjo saliūną, tai Laura jam šinkavojo alų – dirbo nesunkiai ir nelabai garbingai (todėl gal ir užšinkavotą dvarą maskoliai iš jo nugvelbė). Atkočius Lietuvon nebegrįžo, išsikvietė, atsiuntęs šipkartę, pačią (atbuvus Sibirą, gavus nuo erkės encifalitą ir apšlubus, jo sasuo Atkočiūčia šiaip teip irgi išsikapstė in brolį Amerikon, iš ten nebegrįžo). Laura su Stasiu (Stasius dirbo sunkiai mainose – kasyklose, pramoko angliškai) prabuvę karą (apie 8 m.) grįžo namo ir nusipirko Parudinę.   

Darotai piršosi Leita ir našlys Miškinis (jo vaikai vėliau ganė mūsų Tėvų ūky) iš Raudoklos, bet ana pasrinko Medastą Purlį iš Balnikų (tėvo namam sudegus per karą, anys inskūrė vienkiemį prie Balnikų). Anytos Darota neberado, tik šešurą. Medastas buvo geras, ramus žmogus, o jo tėvas tai piktas, nedoras, da ir šveplas – sūnui ir marčiai Darotai sakydavęs: „Jeigu būšte nezgadni, išvarysiu puseliaut“ (dirbt in pusės). Anas sugyveno dvijei pačias, ir abiem buvo nedoras. Pačiai atajus laikui ir paprašius atvest bobutę (pribuvėją), tas sakųs: „Tai gal da palaukėši biškį, ašei da miškan važiuoju.“ (Diedui gi ar boba numire, ar pečius sugriuva – vis tasia (tas pats). Nabagė siunčia kaimynų vaiką bobutės, o tas nedorėlis grįžęs iš miško sako: „Tai jau sušdorojai pati, nu ir gerai.“ Anas buvo šinkorius (skerdikas), jį visa apylinkė kviesdavo kiaulių skerst (iš to tatai ir toks nedorumas – kaip gi kitaip...) Darota jį, nedorėlį, slaugė kaip tėvą, prie jos anas ir numirė.

Varutė tekėt nebuvo ukvatna, šokt nenorėjo – žiūrėjo, kaip arčiau prie Dievulio prišokus, buvo labai gera ir pamaldi. Par Trusytes iš Plaštakos išsimokino siūt. Stasius jai intaisė rankinę siuvamąją mašiną. Ana mokėjo gražiai giedot, labai gražiai skaitė ir mokėjo begales nuoširdžiausių maldų.

Raziutė nebuvo labai prašmatni ar išvaizdi, bet peršamiem bernam labai išranki : „Raikia čia man šitų pemenų,“ – ir lipa in pečiaus pašilt, piršlius palikus tartis su broliais (o ištekėjo už daug užu save jaunesnio). Raziutė darbuodavos iš resvo, nesiskubindama. Rytais Motina pabrazdina svirno duris: „Mergiotes, kelkites.“ Raziutė da virsteli in kita šona, o Marytė kaip stirna šoksta be pramigų.

Kalėdodavo tokia ubagytė Marcisia (Marcelė), biškį vėplavota. Užeja in Rakauckus naktigulto (visi pavargėliai čia rasdavo prieglobstį). Paguldė ją stancinėn (seklyčion), kur buvo in mestuvų apymestas audeklas. Rytą atsikelia šeimyna – audeklas visas suplentotas. „Čia ne ašei, gal velnias par kuominų inlinda ir suplentaja,“ – dievagojas Marcisia. Audeklas audimui nebetiko...           

Buvo toks nepritamnas žmogelis. Verbų sekmadieny atsineša bažnyčion savo verbas  išteptas medum, brauko mergom par lūpas. Pačiam Mišių vidury braunas par žmonis murmėdamas: „Luoskit, luoskit, spira veržias“...  

Žemė miestely, kaip ir visose ulyčiose, buvo išdalinta šniūrais – kur rugiai, tai visų rugiai, kur javai, tai visų javai, grečium, tai ir pjaudavo visi kartu, talkoj. Rugiapjūtėj laukas baltuodavęs skarelam ir drobiniais marškiniais (rugius pjaudavo dar pjautuvais, dalgės atsrado vėliau, dalgėm rugius jau „kirsdavo“). Šienapjūtės pavakary, in pečių užsimety grėblius ir dalges, talkinykai grįždavo dainuodami...

Stasius Amerikon išeja (žmonės nesakydavo Amerikon išvyko ar išvažiavo – sakydavo išeja ) būdamas 18 m. (pats tas carui karaivis). Dirbo kasyklose, fabrikuose. Ilgiausiai išbuvo Niujorke. Pirmas grįžo Laura, pavasary, Stasius su Kazlu iš Karališkių grįžo rudeniop. Laurynas parduoda Vargulius, Rakauckai ūkį Balnikuos (ūkį nuperka Galinis iš Laičių) ir perka iš Naruševičiaus Parudinės dvarą. Rapolas jau iš Parudinės išeina Lietuvos karuomenėn – savon, nebe maskoliškon.               

Senosios kapinės buvo netoli bažnyčios, dabar tik pakilesnė vieta, net karves jau ant jų ganė, senasis vargoninkas net sodą ant jų buvo užveisęs, bet vyšnių niekas nedrįso raškytis. Katrytė iš Gabrieliškio vienkiemio ištėkėjo už vyresnio Vincos: „Žmones bus arčiau, ir bažnyčia, rokuok, in atšlaima.“ Rado mošą Marijoną, vienuolę (ji prašė mirus po galva padėt plytą) ir pikčiurną augintinę giminaitę Uršulę Kaušinytę;  Katryna rami, nuolanki, visiem intinkanti, niekam pikto žodžio nepasakiusi (Matelionių bruožas). Sekmadieniais gryčia būdavo pilna užėjusių iš kaimo kojų apsiaut, atsgert, rūbų pasdėt – pilni užlai džiūstančių skarų: „Kur užeisme – in Rakauckų.“ O Velyknaktį, laukiant Rezurekcijos, grįčios asla būdavo priklota rugių kūlių ir drapanų – apnakvindinti žmonės, laukiantys Prisikėlimo. Vyriausias berniukas buvo Simoniukas, mirė 2 m., tai Mamos diedukas tiek insisielojo, kad pasiligojo ir mirė iš sielvarto: „Niekur nėr takia berniuka, kaip mūsų.“ Ustovas Užga, puslenkis: „Juragam, batagam, kaip duosiu pa kojų.“ Karvių žaizdas liepdavęs tept degutu, o žmonėm – medum. Magazinas – vėliau buvo Mamos mokykla – statytas dar „pončiznikų“ (baudžiauninkų, lažininkų) iš akmenų, jan kasmet žmonės turėdavo sudėt dalį derliaus blogiem metam.Vinca buvo apsibaudęs mokintis kunigu, bet būdamas vienas prie seserų privalėjo paveldėt ūkį (dar ir apsinašlinęs norėjo eit kuniguosna – jei neturi vaikų, našlys tą daryt galėjo). Pikčiurnos Gaudancės suarliota Marytė kavodavos už pasiligojusio gulinčio tėvo nugaros – tėvas ją labai mylėjo, buvo mažiausia, lagadniausia – gimė per Tris Karalius. Rytais, užkūrus pečių, kol sukildavo šeimyna, Katryna lėkdavo atgiedot rytmetinių Mišių. Viena moterėlė jai sakydavusi: „Tavo, Rakauckien, anan svieti jau pilnas maišas žirnių pripiltas,“ – mat, už kožnas išklausytas Mišias angelas inmeta maišan žirnį. 

Tiku, tiku nuo žemės paskilėjus Marytė jau daboja unčiukus pievoj už namo, netoli bažnyčios, viena arba su Paukštyte Kaziūne (ana buvo našlaitė, motina mirus, jos tėvas buvo šaučius, par dienas palungėj kaukšėdamas kūjeliu). Žmonės šnekėdavę, kad per patį Pakylėjimą „pajuokia“ – pievoj šokančios  panytės raudonom suknytėm, bet Marytei nebaisu – girdi per procesiją giedančias Darotą ir Gaudancę – jų gražūs balsai išsisikiria iš giedančių. Mažai Marytei kėlėsi votis ant rankytės, labai sirgo, Gaudancia norėjo, kad mirtų – ir teip daug vaikų „kaip Kaikelia“ (žydo), ineina grįčian: „ar da nenumire šitoj mergiote?“ O Darota labai mylėjo Marytę, nešiojo, guodė verkiančią. Maža kaip trupinėlis Marytė jau siunčiama ganyt – trumpi saldžiamiegiai mergytės ryteliai, ustovas tik saulytei kraštelį kišant užtriūbija, mergytei širdytė tvakst, tvakst iš baimės. Leipstančią miegan motina auna naginytėm, jai pačiai ašaros byra iš gailestos, bet kiti vaikai jau sunkesniais darbais apkrauti: „Mamut, ataduok Raziutei tų mana suknytį su raudanais taškiukais, tegul nars šitų rytų pagana“... O ustovas zaunija: „Tik išsirite iš lopšia, jau ir siunčia ganyt, kų aš darysiu su takiom pemenem.“ Marytei da baisiau, da skaudžiau. Rasai nudžiūvus pasdara šiulčiau, miegai išsibarsta, karvėm sugulus pokaičia piemenytės aina ratukų, mėta saujoj akmeniukus, ustovas savo prietykius apsaka.

Už Untapalaštakio ježero gyveno Makonas, jo avela pardien bliaudavo, tad liko pasakymas: „Ko bliauni, kaip Makona avela?“ Žemę dirbo šniūrais, talkose laukai raibėdavo nuo baltų skarelių ir marškinių. Šienapjūtėj grįždama talka užsimeta ant pečių dalges ir grėblius ir skardena laukus dainom. Našlė Katryna su vaikais vargo. Rėžiais suskirstyta buvo ir žemė, ir pievos. Nabagė nespėjo sudorot šieno, tai toks Putokas pervažiavo jos pievą, sumaigydamas šieną: „Kad nepaspėji, tai man ataduok.“ Pas Rakaucką pasrodavot užeidavo ir žydai – jis buvo seniūnas Užėjusiam žydui Bjomkai sakydavęs: „Mana grįčiaj jermulkų nusimk“. Žydelis paklusniai nusijimdavo savo šlikę.

Žydai bijojo kazokų, prašė katalikių paskolint ražončių ir škaplierių (nebebijojo net susitept gojų tikyba) ir sėdėjo pašaliais jais apsikarstę – neva, katalikės besančios. Marytė nuo mažumės gražiai giedojo, iš vyresnių seserų išmoko giesmių ir dainų, Darota Marytę pasimdavo giedot kartu ir bažnyčion (Gaudancia nenorėjo, kad Marytė aitų kartu), o kai jaunuomenė plaukydavo čelnom Alaušuos, ir Marytė plaukdavo kartu ir dainuodavo. „Ai gražiai aidava skardas par vandenį, toli kaimai girdėdava ir sakydana – tai gražiai gieda Rakauckaičias.“ Ir pagrabuos anas būdava pirmosios giedorkas – ir ten Marytę Darota pasijimdavusi, užtat Mama mokėjo kantičką   ko ne   atmintinai – ir mane pramokino, tik toli gražu, ne viską... Davatkytė Trusytė (pravardė), mokinusi vaikus poterių. Kukaraičia siūlėsi Marytę pamokint megzt virbalais ir kabliuku, mergytė jau ir siūliukus sustaisė terbytėn, bet atlėkus pavydelnikė, rėksnė Gaudancia išmėtė kamuoliukus, pravirkdė mergytę: „Raikia čia varlai snarglai pramanų, tegul pluksnas plėša (mat, jai jau pasogos raikėjo),“ – ir Marytės motina nepaprieštaravo vyriausiajai pikčiurnai ir nelaide Marytės in Kukaraičių.

Per karą Gaudancia su dviem vaikais – Petru ir Ancia – atskrausta namo, Balnikuosna. Laurynas Amerikoj dirbo pas švogrių Atkočių  saliūne ir sukčiavo, Stasius vargo mainose (kasyklose), fabrikuos Niujorke. Grįžo po 8 m. Darota ištekėjo už Medasto Purliaus Balnikuos. Marytės gimti namai (didelė, dviejų galų gryčia) parduodami – nuperka Galinis iš Laičių ir statosi sau trobą – su Galiniais ir vėliau bendrauta, trioba, menanti Mamos vaikystę, tebestovi. Stasius su Lauru perka Parudinės dvarą, visi Rakauckai keliasi ten (1920 m.). Kai Marytė dainuodavo vakarais dvaro sode, visas kaimas išeidavęs pasiklausyt (na, o manęs tas pats kaimas klausėsi grojančios).

KITATAUČIAI  BALNINKUOSE

Anuo metu Lietuvoj nebuvo nė vieno miestelio, kuriam nebūtų gyventa  žydų. Gyveno jie užsidarę, nei savo papročių, nei kalbos, nei įpročių, nei tikybos net skepetos krašteliu neatskleisdami kitatikiam „gojam“, nors su jais mindžiojo tą pačią juos apgyvendinusios šalies žolę, vaikščiojo tais pačiais  takeliais, malė tą pačią juos svetingai priglausdusios tautos  laukų išaugintą duoną. (Su mūsų krašte gyvenusiais kitataučiais būta vis kitokių susigyvenimo ir bendravimo būsenų, priklausomai nuo jų gyvensenos būdo, kultūros, suopračio ir gudrumo – senieji rusai stačiatikiai (sentikiai), viešintys pas mus oi kaip seniai, taip ir neišmoko lietuvių kalbos tarsenos, nors ir susišneka su jiems reikalingais žmonėm, o kito „užplaukimo“ rusai, pragyvenę šičion pusę žmogaus amžiaus, kiti jau ir gimę čia, kalbos  neišmoko, tarsi jiem gomurys būtų pakulom apvyviotas, nes nesimokė – nematė tam reikalo; lenkai, anais  laikais niekinę „prasčiokų“ kalbą, šiandien purtosi jos mokymosi būtinumo, manydami, kad ta savo „fanaberija“ išlaikys savo aukštesnį tautinį „honorą“ (mitinguodami prieš siūlymą jų pačių labui išmokti valstybinę kalbą, jie užmiršta, kad Lenkijos lietuviai, gyvendami savo protėvių prigimtinėj žemėj, nė  savo namų slenksčio peržengt negalėtų, nemokėdami lenkų kalbos, dar gailiau, kad dauguma mitinguotojų yra prievarta lenkų nutautintų mūsų tautiečių palikuonys); vokiečiai, raute išrovę užgrobtosios Prūsijos kalbą, vos įžengę mūsų kraštan per abudu Didžiuosius karus, elgėsi ir tvarkė žmonių gynenseną, tarsi čia kitos, nei jųjų, kalbos nė būti nebūta; žydai elgiasi kitaip ir suvis atbulai – savo kalbos kitataučiams, kurių krašte jie apsigyvena, neatskleisdami anei vieno žodelio, visas kalbas, kur jie begyventų, nebijodami „susitepti“ svetimom kalbom, puikiausiai jas išmoksta, nors ir su jidiš tarsenos priegaide: jų neparduosi ir nenupirksi, nes „gojai“ jų kalbos nemoka, o jie, kuriam kitatikių krašte  begyventų, moka.

Dėl įvairiausių priežasčių, susibėgusių per ilgą istoriją gyvenant pašaliui su žydais, daug kur jų nemėgsta, jais nepasitikima (buvęs toks posakis: „gražu, kaip in žydų kapų“ – akmeniniai jų kapų paminklai vietiniams žmonėms buvo tiesiog kitokie, „navatni.“). Ypač  keistoki ir paslaptingi žmonėm atrodė jų tikybos papročiai, juolab, kad iškalon kitatikiam prašalaičiam buvo šiukštu net per slenkstį peržergt. Rudenį jie statydavęsi „kučkas“ (šėtras vaizduojančias palapines) ir jose gyvendavę savaitę, valgydami karčius valgius, taip paminėdami tautos išėjimą iš Egipto. Kaip ir musulmonai, atėjus skirtai valandai, žydai sustoja darbavęsi ir meldžiasi. Vincento ir Katrynos Rakauskų plačiam atšlaime žydas Bjomkė drožė guntus (gontus, skiedras, lenteles stogams dengti). Atėjus maldos metui meistras eina grįčion, atsigręžęs saulės link, dedasi prie kaktos „ragą“, kaip vadino žmonės, pritvirtinęs prie jo  ilgą valinį (juostą, kaspiną), vynioja jį ant kairės rankos, dešiniosios suglaustais pirštais pasidažydamas nuo lango stiklo rasos ir vis priglausdamas pirštus prie lūpų, ir poteriauja, kaip žmonės sakydavo, „barakatinuoja.“ Miestelio iclius, pramaniūga Širvinskiokas Ladokas (Vladukas), kur buvęs kur nebuvęs, o iš tikrųjų tai jau ir laukęs Bjomkės maldos meto, lėkte inlėkęs gryčion šūkteli: „Us, kiaula,“ – ir išdumia laukan. Kiaulė prie žydo poterių nedera, tad ją paminėjus, maldininkui tenka poterius pradėt iš naujo. „Ui, Rhakauckien, uždaryk duris na šita bizūna,“ – prašo žydas. (Rakauskų vaikai buvo išmokinti neužgaut jokio žmogaus, tad žydai girdavo ir gėrėdavos jais: „Ui, kad visa mestėlia vaikai būtų takie, kaip Rhakaucka.“ Marytė padraugaudavus ir su žydukėm, buvo ir jų kalbos pramokus).            

Prieš šabo dieną žydai išvaro iš namų senąją rūgštį, iššluosto pečių, net ir užmūrydami jo angą,  ištrina indus, išmeta nereikalingus daiktus, kad šventam šabui viskas būtų nauja ir šviežia (tą matydavusios pas žydus tarnavusios balnikietės moterys, nes pačios tą ir padarydavusios). Šabo dieną žydams nevalia ne tik nieko dirbt, užsijimt „gišeftu“, bet ir be reikalo nepakelt jokio daikto, nueit žingsniais tik nustatytą atstumą – dažniausiai ligi iškalos (sinagogos), tad šabo metu  už švenčiančius dirbančios lietuvaitės prisižiūrėdavę ir jų apeigų. Jom nuostabu būdavo besimeldžiančių lingučiavimas virš degančių žvakių, tarsi norint apglėbti jų liepsną (gal tai senų seniausias Amžinosios Ugnies pagoniškasis pagarbinimas, vienokia ar kitokia apraiška užsilikęs visų tautų religinėse apeigose?) Pro neuždangstytus langus vaikams pavykdavo pasižiūrėt ir žydiškų vestuvių. Vaikai stebėdavosi nuotaka, pasodinta kampe skepeta uždengtu veidu ir ratu šokančias ir rankom plojančias moteriškes, „skripkai“ griežiant vienodą, nuobodoką melodiją.        

Užėjus žydo kroman ko nors nusipirkt, apsukrus prekijas užsiprašydavęs nemažą kainą, o pirkėjui nusispjovus ir numojus ranka einant per slenkstį, žydas čiupdavęs jį už sverno: „Ui, paliauk, sugrįžk, nuloisiu,“ – ir mažina kainą ligi tikrosios, kol pirkėjas galop sulygsta su kromelninku. Todėl žmonėse vaikščiojo pamokymas: „Gyvinkim kaip broliai, rakuokimes kaip žydai.“ Žinodami, kad apsukrumu jų nepralenks, prigalvodavo apie juos ir pašiepiančių pasakojimų. Ėjęs žydas naktį per lietų, nešinas kirviu, pradęję griaust ir žaibuot. Žaibui tvykstelėjus, žydas meta žaibo link kirvį: „Kad tujei sutrūktum“. Patamsy neberandąs kirvio, tad prašąs žaibo: „Ui, pažibuhriok, kihrvį atadok.“ Vienas netikša sakąs žydui: „Dieva gal nėr, tai parodykim jam špygų.“ Žydas apgalvotai atsakęs: „Jegu ja nėhr, tai kam jam hrodyt, ui, a jegu būs?“

Kailius Balninkuose raugindavo rusai sentikiai (stačiatikiai), o išdirbdavę totoriai. Rūgstantys kailiai skleisdavo miestelyje bjauroką smarvę. Tuo piktindamasis tas pats nenuorama  Ladokas, pralėkdamas pro sentikių raugyklą, greitakalbe sutalaluoja: „Peku blyn, peku blyn – dam blyn, peku blyn, peku blyn – dam blyn,“ – taip neva dindėdavę Karališkių cerkvės varpai. Kailių raugėjas, pagriebęs storą, plačią eglės žievę, naudojamą raugui, taikėsi užgelnyt giedoriui per kinkas, bet kas gi galėjo pavyt tą gyvąjį sidabrą – dumdamas taip, kad ažupinčiai net pakaušį siekė, berniokas taikėsi vėl kam nors debesis pašiaušt - ir  atpėdžiai netrunka užkliūt už  guntininko, pavarde Gaidys, tad Ladokas atsisvedėjęs nesitaupydamas išdrožia dainušką: „Luokia kiškis par dirvonų, gaidys muša barabonų,“ – bet ramus besidarbuojantis žmogus neima domėn besispaigliuojančio gaidžiuko kakarynių, o Ladokui, žinoma,  būt smagiau paaitrinus žmogui gerą ūpą, kad ir gautų už tai per blauzdas.                

Po kaimus važinėjantys prekijai žydai vežiojo smulkius, ypač gaspadinėm reikalingus daiktelius: puodus, lėkštes, skareles, kasnykus, valačkinius ir vilnelės siūlus, adatas, žirkles, dažus rūbam dažyt (kvorbą), mergom pažibinčių, prausylo (muilo), prieskonius – imbierą, devyndrekį, činčibierą, vanilę, pipirus, gvazdikėlius, cinamoną, lauro lapelius, o mainais iš šeimininkių surinkdavo kiaušinius, kiaulių šerius, arklių ašutus, skudurus (ryzus, juos užtat vadindavo ryzelnikais). Vežiodavo ir vaikam kokių nors pagražų „zabovų“: kartą, kai namiškių nebuvo, o grįčioj palikta buvo tik viena Marytė, užvažiavęs žydas paklojo prieš mergytę ant stalo „lalytes su čelnytėm“ (lopšiukais): mergytei širdytė sutvaksėjo, akytės sužibėjo, Marytė ant užlų sujieškojo mamos panešiotą, bet dar nesudėvėtą skarą ir pateikė prekijui – svečias skarelę sudorojo, bet „lalytes“ mergytei nepaliko... Važiuoklis pakiemiais pavalgydavo, nes nesikuklindavo pasiskųst esąs išalkęs, o ir plėkelio pašaro  retas kuris kiemas pagailėdavęs numest po žydo arklioko snukiu, tiktai Dieve gink žydas nevalgydavęs  jį prijimančios ir vaišinančios gaspadinės viralo ir iš jos padėto dubenėlio:  keliauninkas vežiodavosi savo puodą, bliūdelį ir šaukštą, pasiprašydavęs jam duoti bulvių, morkų, griežčių, ropių, rūgintų kopūstų, o jei užtikdavo kieme skerstuves (žinoma,  ne meitėlio, o tik veršiuko ar baraniuko), tai prašydavo ir mėsos,  jei gaspadinės pečius kūredavosi, paprašydavo ir jo puodą prikaist, jan sudėjęs mėsą ir daržoves ir pats savo ranka užsipylęs vandeniu, kad gink Die, jo maistas nepasidarytų nekošernas, svetimai rankai prie jo prisilietus. Nepaklususius, insdūkusius vaikus motinos gąsdindavę: „Oi atais Leiba žydas, ataduosiu tavi, insdės kroman ir išsineš,“ – ir grįčioj pasidarydavo tyku ir ramu, kaip po angelo sparnu, vaikai suskavodavo užpečkin ar ant pečiaus, pro koptūrą baukščiai žiūrėdami langan, ar neatklebena kromelnikas su nešuliu. Ant kelio ar vieškelio susitikt važiuojantį žydą buvę nepatartina – jis atimsiąs tavo dienos darbų skalsą, o jei tas dar vadelėtų baltą arklį, tai tikrai užgirsi pakasynas, o jau mergom susitikt žydą, niūkiantį margą arklį – tai jau pabaiga svieto: septynis metus gali nesulaukt piršlių...O tėvai dukteriai sakydavę: „tekėk až ko nori, tik ne ažu žyda ir cigona,“ o sūnui: „ ženykis su kuom nori, tik ne su žydauku ir cigoni.“           

Viena žmona savo žmogaus drobinius marškinius užmiršus taip suvirino pelenų šarme, kad „sagone“ (ketiniam, variniam katile) teliko tik iš kaulo išdrožti „guzikai.“ Moteriškės vyras buvo požabalis - pjautuvu išsidūrė vieną  akį. Gaspadinei nesant namie, užėjo su kromu vingrius – žinoma, jis jau nebebuvo anų laikų tikrasis prekijas – kromelnikas vengras, o tik su vaikštančiais  žydais „konkuruojantis“ šlėkta lenkas. Norėdamas pavalgydint pakeleivį, gaspadorius ištraukė iš pečiaus „sagoną“ ir pripylė svečiui pilną bliūdelį „viralo.“ Pavargėlis pakeleivingas žmogelis pradžiugęs skubinai persižegnoja, sriubt, sriubt... „Ja taki buzy nie liubliu,“ – ir atstūmė patiektą paburnę, supiltą  palivotan dubenėlin...

Vieno gaspadoriaus grįčioj buvęs javų kūlimo patalkys. Ilgi stalai nukrauti dubenim su aviena, žąsiena, ant medinių dugnelių (lentelių) padrėbti sūriai su kmynais, sviesto lūstai, uzbonai giros ir širdis suminkštinančio miežinio alučio: ruduo – didžiųjų darbų pabaigtuvių, Dievo dovanų sudorojimo ir pasidžiaugimo jomis metas. Gaspadinė pagamino naujamadišką, miestuose nusižiūrėtą tortą, kuris gražiai gulėjo ant dailiai iškarpyto sviestinio popieriaus stalo vidury, kaip tik vieno lenkuojančio talkininko paburnėj. Suėję kaimynai po sunkių darbų atsigavę dažė ūsus alutin, gnybo sviesto, raikė sūrį, sočiai kando mėsos, o šitas kaimo senas bernas kabliavo ir kabliavo šaukštu šeimininkės stalo papuošalą – tortą. Moteris neramiai, jau ir piktokai žvilgčiojo kaimyno besidarbuojančion rankon ir priėjus galop tarstelėjo: „Tamista prieteliau, kaštavok gi mėsos, riekis babkos (pyrago), kų gi čia vienu patrtovu ažsijemei“. O talkininkas, ramiai atsakęs: „Je kad muonenai ir šitoj blyna gerai,“ –  ir toliau dorojo gardųjį kepinį...   

Piemenėlių „generolas“ kerdžius (skerdžius, nes jie ne tik ganydavę „ulyčios“ bandą, bet ir skersdavę gyvulius ir apie juos daug išmanę) miestely buvęs ne vienas – „ustovas“ Užga buvęs lenkuojantis, užpykęs ant piemenėlių, sakydavęs: „Jeragam batagam, kap dosiu pa kojų.“ Laidokas Ladokas ir jam turėdavęs paruošęs prieskonį, skardžiu balsu užtraukdavęs: „Trumpas ragas Matauša, betriūbuojunt išauša,“- bet trumpas Mataušo  ne tik ragas, bet ir botagas šito baiboko kinkų nepasiekdavęs... Kitas piemenų „vadas“ Trusa atbuvęs Japonų karą, grįžęs su medine koja „bulvanka,“ savo ūkį radęs giminių jau išsidalintą, tad betikęs tik piemenų „pulkaunyku“ būt. Pokaičio gyvuliukam sugulus, seniokas porindavęs apie to karo baisumus: „Patrankų buva kaip miški medžių, je krauja ligi blauzdų“... Dabodamas piemenis ir bandą, jis gaspadinėm parinkdavęs vaistažolių, pririšdavęs untų (vantų), užtatai gaudavęs iš jų gardesnio pavilgo. Apie vaistažoles ir gydymą jomis pasakodavęs ir norinčiom klausyt mergytėm, aiškindavęs, kad degutu, išdegtu iš beržo retono gumbo reikia tept gyvuliam ir žmonėm žaizdas, o vaikam duot jo pauostyt, kad „dėlas“ (askaridės) išeitų laukan. Buvęs nepiktas (ne taip, kaip Užga), mylėjęs ir gyvulėlius, ir piemenėlius. Kerdžius žmonės dar laikę ir „čeraunikais“ (raganiais, žiniuoniais, nes kai kurie jų mokęję atkalbėt gyvatės kirstą ar nuo persiėdimo išputusį gyvulį. Šito kerdžiaus žmonės klausdavosi ir patarimų apie gyvulius. Vienai moteriai jis pataręs nepirkt suderėtos karvės sakydamas: „Nepirk, žmon, ba ana vilka žymy turi“. Moteriškei karvytė labai patikusi ir ana patarėjo pepaklausiusi: dar tą pačią vasarą karvę pripjovęs vilkas...        

Didisai karas, kaip jį vadino žmonės, buvo skausmingiausia kraštui Dievo pakelta rykštė Marytės vaikystėj. Maskoliai surinko vyrus „vaiskan,“ kaizeriokai iššlavė aruodus – našlaitystė ir badas kaip juoda šmėkla slinko per kraštą. Liūdniausios ir skaudžiausios dainos, kurių daug mokėjo mano Mama, tai iš ano meto: „Girdžiu – dunda vakaruosi patrankų baisyne, až kelių denų bus žuvus ir mana Tevyne; Ūžia, dreba jau laukuosi armotų smarkybe, gulda galvas, lieja kraujų jaunumės gražybe; Atsiklaupiau pre altoriaus Motinas Švinčiausias, kad padėt kari kintėti vargelius didžiausius; Ir užgirdau iš sakyklas graudindus žadelius, kaip ramina mum klebonas jaunus karaivėlius; Mum visus sugulde kaip silkes bačkelaj, raitemes par naktį, ažmigti negalim; In Didžia kara dungus raudonas, karaiviai šaukia – Dieve malonus; Iškasa duobes be jokių mierų, prigulda kūnų visokių vierų; Kur kajalas, kur runkelas, kurgi liemenėlis – nebėra žmagaus paveiksla, tiktai mundierėlis; Katram kojų, katram runkų par pusiau nutrauke – kad lig širdies nedasieke, smertes nesulauke; Da kiek galėdamas pakeliu galvaly, mažu pamatysiu undenia klanelį; Sudieu, mamute, nebesugrįšiu, in Dieva sūda pasimatysme; Atais laiškelis su juodu kryžiu – žinok, mergela, kad nebegrįšiu; Nuo didžia baisuma širdis mėlynava, pilkas kulipkytes veidelius bučiava; Oi ciesoriai, oi švysoriai, ar turit išmintį, del ko jūs mum sugalvojat takių baisių mirtį; Plėšia, dreskia žmanių kūnus ir su žemem maiše, kas pakliūva pa armotu – kaip unkštį išaiže; Namelių vietaj pelanų pusnys, rugelių vietoj siūruoja usnys; Kaizeris karalius, ciesorius prūsų, nori sumygti galyby rusų; Neiškase mum dabelių trijų aršinėlių, tik sugulde mūsų kūnus kaip kakių žverelių; Išgyvenam mės, braliukai, dvidešim metelių, neaždirbam del grabelia nei šešių lintelių; Su nekaltu krauju žemely nutaške, jaunuosius bernelius pa svietų išblaške; Artojam žemely pradėjus vartyti, ariunt brolių kaulus priseis pamatyti; Rusas su prūsu kaip liūtai pjoves – vienų pre kitam juos pakavoja; Prieš vienas kitų venoj duobėj guli – kaip tikri broliai, ir ginklų neturi; Nesėja in kapa žaliųjų rūtelių, tik prisėja šiaurus vėjas laibųjų smilgelių; Nebėr Lietuvoj takelia, kur nebūt krauja lašelia; Kruvini kardai iš runkų svyra, a mūsų broliai kaip lapai byra; A matinėla galvų linkdama, in savy kryžių užsidėdama; Sūnus šaukias matinėlas paskutinej valundėlaj, kad jo kūnų apraudotų, švinton žemen pakavotų; Atajy germanai žydiškai šneka, gišeptus vara, mūs turtus renka; Atajame grūdus, baisiai štrapavoja, kitus su bizūnais jau nukatavoja; Ataja germanai, viskų iškrate, sujėde kiaulas, šunis ir kates; žydai iškirta mūsų miškelius, nuplukde upem juos in germanus; Bėda mum buva, kai valde rusas, a pre germana valgam be druskas; Šauda armotas, dega ulyčias, be varpų lika mūsų bažnyčias;  Žmonys ažu šunis pagalves makėja, pa pinkias markes, kad ir neturėja; Vištelas nabages nustoja kvaksėti – pa du kiaušinėlius raiks germanam dėti; Pirkti, parduoti mum yr ažginta, tiktai vieniem žydam skrynia nerakinta; Kiaušinius ir sviestų prūsokai išliežia, kur tiktai suranda – ar senų, ar šviežių; Duonytį kepam tik bėralyny, su medžia žievi ir pelavinam; Jų kalbos negal suprasti – kaip žydeliai knarkia, jiem už šunis raik mokėti šešiolika markių; Nuvažiavus turgun neramu stavėti – pasumdyti juodabarzdžiai liepia susmakėti; Jų kepurių smailūs kuodai, negali prajoti, liepe sodi abelėlių šakas iškapoti; Dieve mieliausias, matyk, kas daras, tegul tik baigias tas baisus karas.           

Užplūdę kryžiokų palikuonys be ceremonijų rekvizavo arklius, suskaičiavo karves ir visus gyvulius, nustatė prievolių normą, čia pat išikūlę javus klojime palikdavo tik pelus. Libartavos dvaran buvo liepta suvežt po vieną girnų girnapusę, kad žmonės, nors ir pasikavoję grūdų, neturėtų jų kuom sumalt (suvežtom girnom Libartavos dvaro ponas po karo išgrindė savo atšlaimą, nes kur gi ten kas bepasijims tas girnas atgalios). Kaimynai susitarę veždavo  priduot vienas apatinę girnapusę, kitas viršutinę, iš likusių sudėję, kad ir nelabai suderančias girnas, paslapčia naktį, paskavoję šieno ar šiaudų prėsme, kad ne taip girdėtųsi girnų zurzimas, malė nusislėptus grūdus alkanų vaikų penui. Karves, naktį nusivedę miškan, nusimelždavo nors pavilgui, nes rytikščio pieno pasijimt prisistatydavo atėjūnų parankiniai (dažnai tai būdavo vietiniai žydai – jie susišnekėdavę su vokiečiais savąja jidiš, kuri ir buvo sudurstyta ir germanų kalbos, prasisukantys žydai bet kurioj šaly begyvendami, skubindavos prisitaikyt prie besikeičiančių valdžių ir santvarkų - gražiai globoti ramiu laiku vietinių gyventojų, suirutei užėjus jie skundė žmones, slepiančius gyvulius, grūdus ar girnas, taigi, per šitą karą žydai su vokiečiais buvo glaudūs, bet bijojo kazokų kaip ugnies: žydės prašydavę moterų paskolint škaplierų ir rožančių, ir juos užsivėrusios ant rankų, nebijodamos net „susitepti“ katalikų tikėjimu, sėdinėjo ant gonkų, vaizduodamos „katalikes.“) Susitarę su žydais, vokiečiai uždraudė jiem pardavinėt druską ir žibalą – kad ir pasiskerstų slapčia žmogus kokį meičiuką, tai nesūdyto jo ilgam „nepasičėdysi.“ Žydai, o ir patys vokiečiai, slapčia pardavinėdavo druską už sviestą, lašinius, kiaušinius. Balnikiečiai ėjo pėsti net už Šventosios, Kavarskan, užgirdę, kad ten žydelis slapčia pardavinėja druską. Marytė (jai tebuvo dvylika metų, bet parnešė ant savo peteliukų pūdą druskos – šešiolika kg.) su seseria Rozalija ir broliu Rapolu druskos parsineštų ėjo net kelis kartus.Tiltas per upę buvo išgriautas, todėl keliauninkai brisdavo per slaptas brastas arba už sviestą ar lašinius juos perkeldavo „paromščikai paramu“ (keltu, plaustu), traukdami jį kitan krantan virvėm. Grįžtant tekdavę ir užnaktavot pasiprašius naktigulto pas žmones. Kartą keliauninkai apsinakvojo Nuotekose,  grįčioj, kur jaunuomenė, nors ir baisiam  graudume kraštui esant, vakaravo – armonika ir klernetas grojo kadrilius ir valcmanetus, o jaunimas šoko, sustoję dainavo jau naujas, Marytei dar negirdėtas, liūdnas, tik ką iš žmonių skausmo sudėtas, dainas apie karo baisumus. Šeimininkės pavalgydintos bulvėm „su mundurais“ (lupynėm) ir „maslionkom“ (sviesto pamušom, pasukom), Marytė su Raziute buvo paguldytos už staklių, tai Marytė, nesileisdama užmigt, vis kilojusi galvytę ir klausiusi dainuojančių...

Karui užgriuvus, balnikiečiai išsikasė už miestelio „akuopą“ (žeminę, slėptuvę), namiškiai išėjo ten prisiglaust su kitais miestelėnais, o Marytė su motina likosi saugot namų – kas bus, tas bus. Tik namiškiam išėjus, netruko užgriūt „austrijokai“ su smailiom kepurėm „kaip dzidom,“ apzuję namus ir neradę nei lašinių, nei kiaušinių, nei sviesto, ant pievos išsidriekę susitaisė virtis kavos ir arbatos. Marytę vienas kareivėlis pakalbino, Marytė jam pabėrė rieškutytes laukinių obuoliukų, kareiviukas, gal savo paliktus vaikelius prisiminęs, Marytei davė saldainių (tas pats pasikartojo jau per kitą karą, kai Parudinėj mano tėvams gyvenant užvažiavusi jau kitų kryžeivių palikuonių karo virtuvė nudrengė ir nuganė dobilus – tada dar vokietukai linksmi traukė rytuosna ir taisėsi švydru paeit savo „blyks krygą,“ buvo geraširdžiai  ir šnekūs – užmokėjo ne kažin ko vertom markėm už nuniokotą dobilų lauką, Levutę pasisodinęs ant kelių kareiviukas rodė savo vaikų nuotraukas ir visus vaikus apdalino šokoladu: dėl pasaulio nevidonų užmačių klojo galvas motinų vaikai jiem svetimose žemėse, nežinodami, nei už ką, nei kam...) Nespėjus kareivių pulkeliui nė sriubtelt karštimo, atlėkė jų žvalgas putotu arkliu, šušuko „rasen, rasen,“ visi skubinai sukilo, palikdami kavinukus, „rindliukus“ir kareiviškas gertuves. Marytės mamai vos spėjus sumest tuos rakandus balon, kad nerastų kazokai, tie ir netruko kaip viesulas užgriūt. Ak tu žeme prigimtoji, kas tik tavęs netrypė ir nedrengė, ak jūs mano tėvynainiai, kas tik jūsų širdžių negrudino juodan nuodėgulin...

Utenoj

RASKILOM  NURASOJĘ  VAIKYSTĖS  RYTAI

PARUDINĖ

PILIAKALNIO  PAUNKSMĖJ  PILKAPIŲ  PAPĖDĖJ

Dvaras nedidelis, ramioj vietoj, prie skardžio, paversmių ir vasarą išdžiūstančio Rudinės (Raudinės – vanduo ligšiol teka rudas) upelio; tikriausiai būta alkavietės, nes tolėliau esama kapavietės („degę pinigai“). Upeliuko tėkmės būta sraunios, nes dabartės jis guli gilaus skardžio dugne. Šalia Rūtėnai, Perkaliai, Pavinkšnis, Migiškiai, Trumponys, Aklušė, Upeliškis, Laičiai, Paųžuoliai, Klabiniai. Iš Naruševičiaus Rakauckai, Bakanauckas ir Pileckas 1921 m. atpirko jau išparceliuotą – išdalintą dvarą, 4 valakus – 80 ha. Perkant dvaras priklausė Naruševičiui, anksčiau – vokiškos kilmės liuteronei Dichmanienei (Gudrun – Gabriel Deichmann). (Naruševičiai pakavoti kaimo kapeliuose, išcementuotam rūsy, jame per karą, tingėdamas išsikast žeminę, kavojos bolševikuojantis Untanas Bidlauckas). Kapinaičių patvorėly, kaip „nekrikštė,“ pakavota ir liuteronė Dichmanienės kambarinė. Prie dvaro buvo gražus parkas su riešutmedžiais, laibaisiais baltalapiais topoliais,  daili liepų alėja (kolchozo tvėrėjai nulupė liepų žievę, iš karnų privijo punčių, iš žmonių atimtiem arkliam punčiot, tad liepos nudžiūvo), dvijenai aukštos jeglos, kurios matosi net iš Aluntos, kaip kelrodis namo, dar tebėra (dar mano atminime ir miške buvo dvijei iš viso miško išsiskiriančios jeglos – nukirto, žinoma), sodžiauka (sodželka, tvenkinys) su karpiais ir karosais, didelis sodas su įvairiarūšiais vaismedžiais. Dvare buvo talpus klaimas (kluonas), tvartai, gražių, rausvų tašytų akmenų svirnas su „filioriais“, „balaganas“ (kumetynas), paskardėj „andinarščikų“ (rindavojančių pusininkų) pastatai, pirtis  - visus didžiuosius pastatus kolchozas nugriovė, dabar likęs tik pats dvaras, mažieji tvartas su svirneliu ir pirtis. Tuose pilioriuose kartą rudenį Raziutė su Maryte braukė linus, jom parėjus pavalgyt, ataita cigonių su vaikais, viena priskreta už pavalgymų paburt ir sakunt: „jūsų baltas gyvulys gali prapult, teip korta roda,“ - mergiotės nuvejy rada vazaunės stogų inlūžusį ir užgriuvusį in ti pririštos  baltos kumelas - jeigu mergiotes nebūt tuo metu parejusios namo, būt ir jas užgriuvy- ir negodok tu cigonių, kad nori...). Artimiausi dvarai buvo Laičių, Klabinių, Libartavos ir Fardantavos (ponų išmislo prisegtais vardais).          

Dvare apsigyveno visa Rakauckų šeimyna, Bakanauckai su dviem vaikais, Petru ir Ance, atsivežtais iš Vargulių, ir Pileckai, dar su senąja Pileckiene, pirmąja Pilecko žmona (ji mirė, palikdama dvijenai dukteris -  viena nutekėjo už Matelionio Klabiniuosna, kita, Vikcia (Viktorija, truputį keistokos natūros) pasijėmė užkurį Untanų Strazdų (taip pat keistavotą, su jų Genute (Genovaite) ėjau mokyklon, mokytoja Emilija Limbaitė ją ir kitas mergytes mane prašydavo jas pamokint skaityt). Pileckas, vesdamas kitą pačią (Klatinaičią iš Laičių, jos brolio duktė Birutė mokykloj buvo geriausia mano draugė, kartu sėdėjom, žuvo jinai avarijoj būdama 23 m.), dukteris išpasogijo ir atidalijo, Vikciai atskirdamas dalį dvaro žemės už miško.

Marytė dvaran atskraustė pačiam jaunų dienų gražume. Dvaras praskambo dainom. Iš dvaro ait vakaruot ūlyčion (kaiman) – ne uonaras, tai po Mišių  ar atlaidų Rapolas Aluntoj užprašo jaunimą dvaran vakaruot – vasarą atšlaime, žiemą didžiojoj stancinėj (pokylių salėj). Muzikontai pakviesti iš Klabinių broliai Pilkos (anys atgrojo ir Marytės veselijai). Kaimo jaunimas ir senimas sakydavęs: „Mės neatsklausom jūsų dvari dainuojunčių vakarais“ (Rapolas oho kokią kakarynę turėjo – mūsų Vytukas ją gavo, nes viskuo ir tapo panašus in savo krikštatėvų Rapolų). Taigi, užgirdy dvari vakaruojunt, ataidavo ir kaimo jaunimėlis. Žiemų vakaruojunt didžiojoj salėj, Gaudancia išlenda iš savo palocių: „Gana čia aluosit, muona vaikai miega.“ Marytė atakerta: „Mana nemiega.“ Laura labai mėgo Marytę ir ja gražavos, tai drausdavęs savo pikčiurną pačią: „Nustok, Gaudanc, tegul vakaruoja.“ Marytė gražiom kasom, žvitriom akim, smarki, spritna šokėja, dainininkė, verpėja, audėja – ne vienas Klabinių, Rūtėnų, Perkalių ir savo kaimo bernas varvina seilę ir siunčia piršlius. Svirne rudenį braukiant linus Marytę pertraukė skersvėjis ir ana apsirgo kosuliu ir sukarščiavo. Senoji Pileckienė, atnešusi žolalių, išeidama Gaudancei sakunt: „Jeigu Maryte, Dieve neduok, numirtų, numirt ir dvaras.“ Bet Marytės būta sveikos prigimties...Dunda staklės šviesioj dvaro podėlinėj (kamaroj), riečias dimai, servetos, nyteliniai raštai, drobės, stuomenys, trinyčiai, čerkesai, audiniai blakeli ir jegluti, milalai (milaliai tokie dailūs, kad moterėlės čiupinėja ir netiki, kad anys ne krominiai, ne pirktiniai gelumbiniai). Raikia gi kraitį susaust.

Kartą Rapolas pakermošin nusivežė Marytę Didžiakaimin netoli Nuotekų. Kaimas tikrai didelis, vakaruškas jaunimas rengdavęs par dvijei grįčias, ba vienon nepareidavęs. Vakaruška buvus troboj, katros stancinė buvo grįsta raudonom, kietom, gerai išdegtom plytom. Vos muzikontam užgrojus, Rapolas: „Nu, Marine, ainam šokt,“ – ir parodė, kad sasuo šoka kaip viesulas. Nu, tai jau bernai nepasdalindami šokino Marytę – net červykų padai pradilo in plytas... 

Garsas apie dvaro giedorką grait pasklido – po vienų Mišių prie Marytės prieina vargoninkas Juozapas Karosas nuo Leliūnų (vėliau tapęs iškiliu kompozitorium ir lietuviškų dainų skleidėju, išmokinęs aluntiškius ne tik Juozapo Naujalio giesmių, bet ir chorų iš operų, kurias aš maža pirmiausia ir išgirdau iš dainuojančios Mamos; kai, man dainuojant  Radijo ir Televizijos chore po vieno koncerto, kuriam dirigavo jau senuolis kompozitorius – jis išgyvevo ligi 90 metų – aš parodžiau nuotrauką, kur jis išnašus, nors nedidukas, stovi Aluntos bažnyčios  choro prieky, ir pasakiau: „Maestro, Tamsta dirigavot mano Mamai, dabar jos jauniausiai dukteriai,“ – tai baltas kaip obelė senuolis net susgraudino). Slauna giedorka buvo Marytė, su Tumėnaičiu iš Runionių ir dvejos (jas abidvi) par Mišias vargonikas išlaisdavys pagiedot – Marytės aukštas kaip varpelis balsas (jo aukštumą pasijėmė Vytukas ir Auginutė), o Tumėnaičia turavodavus: „mės gražiai su juj sutardavom.“ Vienųkart Aluntos Sabaliauckienė sakunt: „Klausau, klausau Našpara (Mišparų) ir girdžiu, kad jau irsta giedone, kas gi čia yr, misliju, agi žiūriu, kad Maryte nulipus na viškų Kamunijas – kai ažulipe atgalia, ir sutvarke Našparų.“ Vėliau, J. Karosui išvykus Vilniun, bažnyčios chorą tvarkė atajūnas, ne aluntiškis Vžesniauskas, prie Smetonos pasivertęs Viržoniu (dirigento Vytauto Viržonio, į senatvę labai „sužydėjusio“ – visi pusžydžiai būtinai nori būt Vytautais, kad nebūt abejonių jų lojalumu bet kokiai valdžiai). Taigi tas Viržonis, kaip ir žydelis  Liudas Gira, norėjęs tapt ir burmistru, net ir kunigu, bet žydui norint juo tapt,  reikia, kad žydiškas kraujas būtų atmieštas per saptynias kartas - jų taip pamėgto skaičiaus riba (mūsų mitologijoj 7 reiškia kirvį, karą, o žydų Talmūde, taigi ir kupiūruotam iš to Talmūdo Senajam Testamente, šitas skaičius švytruoja kaip švytuoklė). Kunigui kalindavojunt, šitas žydelis, būdamas suktas, kaip šitai padermei ir prijimta, kalendą jau padalinus,  pučia runkas „atata, šalta,“ – suprask, gaspadin,  raikia pirštinėm vilnų. (Jau mano atminime zakrastijonu buvo Danius (Danielius) – ir ilgai zakrastijonavo, tai skūpiam Ladziui Lasiui padavus rublį (tuo metu rublis buvo labai menkos vertės) ir liepus vargonikui ir zakrastijonui jį pasdalint, Danius pėrplaše rublį ir duoda vargonikui: „te tau puse, ir man puse.“). Taigi, giedančios, dainuojančios, ramios, darbščios jaunystės dienos Parudinės dvare vedėsi ir skubrino Marytę...

Broliam Stasiui ir Rapolui rūpestis ištekint seseris, atadalint jom dalias: kol seserų gyvenimai nesutvarkyti, broliam savas gūžtas sukt nedera. Stasius, pamatęs (jo, kaip šuleriaus, jau ir Amerikoj buvo prisižiūrėjęs), kad su Laura rokunda bus sunku vest, savo žemės dalioj in kalno statosi gražų vienkiemį, kurian suskrausto visa Rakauckų šeimyna:  Motina, Stasius, Varutė, Rozalija, Rapolas ir Marytė. Varutė siuvėjauna, in tekūtės neukvatna (giedunt ana Marytei turavodavus – ana buvo dorumo, gerumo, sielos skaistumo šaltinėlis – Dangaus namai tik tokiem Dievo tavariniam ir tegali priklausyt), broliam  išpasogyt lieka tik Raziutė su Maryte. Raziutė vis spjaudo jai peršamus bernus, bet kai jau apie Maryty jama sukinėtis piršliai, tadu jau nebe nosėn vyresnėlai, kam jaune noriunti jų aplinkt. (Ketino pirštis ir Marytės tavorčkos Sabaliauckienės, da tadu netekėjusios, brolis iš Valių, bet anas buvo grįžys iš Rusijos, pakaštavojys bolševikų raugo, tad nė nedrįso išsižiot Rakauckam apie piršlybas). Marytei piršos berniokai ir iš Dejūnų, ir iš Brazgių. 

PIRŠLYBOS. Po šv. Jono sekmadienio, pačiam vasaros gražume, aluntiškiai surengė jaunimo vakarėlį Aluntos dvare. Suginčių mokytojas su atvažiuojančiais atostogų studentais suburdavę kaimo jaunumenę, pavasarininkus, ateitininkus, ruošdavę vaidinimus, eilėraščių skaitymus gegužinėse, klojimuose, didesnėse trobose. Tuokart sugintiškiai buvo parengę vaidinimą „Genovaitė ir Zygfridas.“ Viktoras iš Padvarnių vaidino Zygfridą, o Marytė su bažnyčios choru giedojo ir dainavo – čia pirmąkart ir susižvalgė abudu...

Rudeniop Rakauckų sodyba sulaukė piršlių. Marytė parlėkė apšėrus gyvulius sparti, guvi, kaip visad, o čia svečių besama – manė, kad in brolius kokie vyrai su raikalais. Pasisveikinus Marytė atsisėdo prie pečiaus megzt dubultavos pirštinės – jau rudenėjo, šeimyną ir punčiakom, ir pirštinėm raikia apmegzt žiemai. („Teip sparčiai mezga, teip sparčiai,“ – jau man prisiminė savo piršlybas Tėtė). Kai Varutė pradėjo nešt stalan dešras, skilandį, sūrį, sviestą ir šypsodamasi kvietė Marytę sėstis prie stalo – ana terp kitų vyrų pamatė ir jau matytą Aluntos dvare Viktorą... Motina sirguliavo, gulėjo in pečiaus ir pro koptūrą apžiūrėjo jaunikį... Vyriokas, regis, mandagus, mėlynakis, šviesbruvas, skaistaveidis. Viktoras pirštis atvažiavo daugaly: su savo tavorščiais Klemoku (Klemensu) Maigiu, Žiogu ir Kulieša išsiruošė Klabiniuosna (savo Motinos tėvonijon) malūno raikalais, ratlunkių apsklaust par meistrus, tai vienu žygiu nutarė ir piršlybas atbūt. Žiogas buvo iš šita krašta, tai Rakauckus pažinoja. (Klabiniuos pakeliui da buva ažusuky ir kitan kieman nebe tai apsdairyt, ale toj mergiote Viktorui iškart netika). Marytė Viktorui pasdaboja, tai negaiždamas jau ir apie veselių prieš Ažugavas norėtų tartis, bet Marytė tekėt nešoka, kaip akis išdegus:  „Man da prisaust audeklų raikia.“  Tai veselia kaip ir sutariama vasarai...

Marytė tekėt nesispartina, jau norėjus Rapolų siųst piršliam atsakyt, jau tas buvo ir arklin besėdųs, ale užvažiava žmonys iš Dapkūniškio su ūkiškais raikalais, teip ir lika atasakas... Marytei neskubu tekėt, bet broliam jau norėtųs sau pačių dairytis. „Aisi – nelaikysme, neisi – nevarysme,“ – sakęs Stasius. Bet pražvalgais (tulkais, žvalgytuvėm) Viktoras atvažiuoja jau su broliu Vincu. Vinca skubina Viktorų ženytis, ba jo, mat, laukia Viešintų dvarelis, ūkį raikia ataduot broliui ir palikt jį pre Motinai. (Bet  Dievulis ratų teip apysukė, kad abidvi martelas buva parvestas tuosna pačiuosna Padvarnių namuosna in anytėly puikonėly...)

Jau paduoti ir ažusakai par kunigų (prieš mėnasį). Veselia sutarta Devintiny (1924 metais Devintinės buvo birželio 19 dieną). Marytė su Viktoru da sustenka Traicėj Skudutišky. (Viktoras, nabagas, in rata ašį buvo susdraskys gelumbines kelnes, je čia raiks su panu sustikt, jieška su stroku par žydų adatas ir siūla...)     

SVOTAI. Broliai Marytei svotais kviest pataria Gaudancę ir Lauryną Bakanauckus. Sutinka, bet onoravi – patys pėsti aina, o puikybę nešte neša... (Gaudancia tokia pati, kaip buvus – prieš šliūbą ne jaunąją rėdo, bet savo šaliką taisos ir taisos...) Viktoro svotai Untanas Lunius su Alena Luniene – taip pat bagoti, valakiniai,  Lunienė, Viktoro Motinos sasuo ir jo krikštamočia (Lunienė tumetė su Gaudancia, abidvi sulaukė beveik šimto metų).

PAJAUNIAI IR PAMERGIAI (pabroliai ir pamergės). Marytės: pusbrolis Untanas Matelionis  iš Gabrieliškio,  untros ailės pusbrolis Juozapas Matelionis iš Kalvių, brolis Rapolas, sasuo Rozalija, Darotos moša – vyro sasuo – Varuonika, untros ailės pusseserė Levanora Šalaviejūčia iš Gaidelių, pusseserė Ona Matelionaičia (kun. Juozapo, Viktoro ir Untano Matelionių sasuo) iš Gabrieliškio.  Viktoro: pusbrolis Jonas Lunius iš Galiniškio netoli Suginčių, pusbrolis Sarapinas Raupelis iš Padvarnių.

MUZIKONTAI. Kastantinka grojo Genys (pravarde Šapalinis), smuika – Pilka, klernatu – Bajerūnas, basetlia  ir būbinu – Pilkos. Visi iš Klabinių.   

Mirksi žvakės ant altoriaus, lemia marčiai dalią...Tuo metu Aluntoj klebonavo Juozapas Šimašius (pastatė raudonąjį ubagyną, Marytei siūlęs netekėt, o mokintis dainuot, buvo išvežtas), bet vinčiavojo Vyšniauckas, tądien  viešintis kunigas iš Skiemonių.

Ant šventoriaus pastinka trankūs muzikontai. Ilgos jaunosios tulios (veliumas) nusidriekia per visą lineiką (paradinį vežimaitį). Prie Laičių Žigelis (prasčiokas blevyzgorius) nebetai pastato ragatkę (bromą) – ištiesia kartį be parėdų ir prakalbų - jaunieji unaravi, prie tokios bromos nestoja: „Op, Širmut,“ – suragina Viktoras, ir Širmutė dailiai peršoka su visa lineika per nevykusią ragatkę, net karties nenuversdama, o prastuoliai prašeivos lieka su nosim.

Po šliūbo veselnykai užvažiuoja pas jaunosios svočią vaišių.

Ant aukšto kalno šalia vieškelio Rakauckų sodyboj aidi per mišką veselia, nusinešdama jaunosios dalią...

Pirmoryčius jaunieji prašoko ir prasėdėjo ligi ryto – atajy veselnikai jų kelt, rada sėdinčius in suolalia...

Atveseliojus jaunosios šone, veselnykai su kraitvežiais išsidangino untran šonan – jaunojo pusėn. Marčią sutiko anytėlė ir jau parvesta marti, Vincos pati, vienatūrė valakinė Ancia Sukaravičiūčia iš Viešintų.

Veseliojunt, atsiklausęs Viktoro, Marytę šokt išvedė šumnas bernas, šokikas Maigys. Sušokus valcmanetų (per dvarus jau ėjo ¾ ritmu šokis - valsas, prisdvailinęs prie įprastų polkų, kadrilių, krakoviakų ir mazurkų), visi veseliontai gražuojas: „Ot šoka jaunoja, kaip viesulas“. Anyta iškart atataria: „Šokt ne visa, raikia, kad darbus gerai dirbtų.“ (Rapolas buvo sakęs: „Kur mės ir dėsme Maryty, šitokia pravorna ir bistra“).

Marčios dalia karti. Vincienė – vienatūrė, prie darbo nepratus, nuspenėjus, da ir vėplavota: visi darbai gula in Marytės petelių... Anyta be galo darbšti, be krašto taupi (taupyta dar žemei prisipirkt, turtui, katras nei sudega, nei supūsta, kurio joks vagis nepavogs, o tais sutaupytais dideliais caro rubliais su nupaišytais Jekaterinos plačiais undarokais mės maži klijavom sienas in pečiaus – nuveja visos santaupos zanyc, nes žmoneliai – ne žydai gi – nebuva ukvatni mainyt popierokus in auksa – mat, tie gelažiniai slidaus, da išsmuks iš kešenes, a bumažkas gali saugiai padėt giliai skrynion po raktu, a taupyta žemei buvo skrebinant alei sviesto kruopelytę). Namie anytos komanda, jos sumtis, jos viralas, jos duonkepis pečius, jos kepama duona – marčios tik pagalbininkės. „Privede čia man marčių iš dvarų, man darbinykių raikia“. Išsiunčia anyta abidvi marčias laukan prie darbo, Ancia nuvirsta panuovaly ir parpia, o darbą raikia vienai Marytei padaryt. „Dvijenai dirbat, je nieka nepadaret,“ – baras anyta. Marytė prašo anytos: „Nesiūsk, mom, man jos, aš viena pasdarysiu.“  Bet anyta tos marčios ir namie pre sau nenori paslikt. Vinca irgi ne iš supratingųjų, da moša Ancia atvažiuoja pakomandavot (Ancia buvo prie cetos Barboros, Motinos seseries, Vilniuj, išsimokino siūt, siuvinėt, lenkiško ir rusiško „druko‘, tai žiemą atvažiuodavus pamokint Noliškio dvaro vaikų). In kaimynes nei kojos nevalnia kelt, nei pasišnekėt, nei pasiskųst. Lunienė, jaunė anytos sasuo, subardavus: „Marijon (ir anytos vardas Marijona), neūdyk tu jos, tokia pravorna, spritna, darbinyke.“ Užstodavus Marytę ir kaimynė Justinienė.

Kartą Marytė (žinoma, tik su anytos komanda) vėrė audeklą. Nyčių lazda užsikabino užu srusčių ir audeklo gijos ir nalaidžia pakojom kelt audeklo ir nedaro žiočių šaudyklai. Anyta dejonėn: „Va, Devuliau, suvėre, pažink, neprejau pati, tai ir pa visam“. Vinca sėdi in lovas ir juokias: „Mom, galgi nematai, kad pagalys neduoda...“ Bet anyta nei nemislija prispažint, kad neteisi buvo. Suokia kaimynėm: „Alei gijala mana suverpta,“ – o verpė Marytė. Tam krašte dobilų čiupkom nestatė (vieno sučiupimo glėbelis, palaidai surištas kuleraiša iš tų pačių dobilų – vėjas grait išpučia ir išdžiovena) – Marytė išmokino visą kaimą taip dobilus rišt. Tik po veseliai anyta už durų rokavojas su Vinca: „Kažna, ar ana makes darbus dirbt, iš dvara gi,“ (o Vincos pati, insvėlus kaip staunia, anei jokio darbelio nenusgriebia). Kitąkart prieš Kūčias kepė pikliavotą duoną: Marytė ir užmaišė, ir užminkė (oi gardi būdavo mūsų Mamutės kepta duona), pečius iškurintas beržinėm, kaitriom malkom. Viktoras buvo miški malkaut, Vinca sėdi in lovas, Viktora sasuo Ancia galy stala, Vincienė (ir jos vardas Ancia – Ona) in lyžes kloja kleva lapus  ir barsta juos miltais, kad tašla neliptų (ųžala lapų barstyt miltais neraikia – in juos tašla nelimpa). Vincienei anyta daugiau nieka ir nepatiki daryt. Maryte jama tašlų iš duonkepės bačkelas ir deda in lyžes, apvilga vandeniu, brėžia kryžių in bakanėlia – anyta, stovėdama šalimais zaunija ir zaunija, uja ir uja abidvi marčias – ne teip ir ne teip darunčios. Ancia, mieščionka, sėdi ažu stala ir nei žodžia, Vinca nebeiškinte: „Mom, nebeskabink gi in jas.“ Marytė, pašovus pečiun duonų, norėjo apsvilkt ir lėkt naktį kūčiaut in savus, Parudinėn (15 km.) - nebebaisi nei pūga, nei Šemetiškių kapeliai, pro kuriuos ainunt vaidindavos, bet grįžo iš miško Viktoras... Yra graudi daina apie marčios dalią: „Netropijau rytelio paskeltie – kėlaus unksti, sake ultojkela, kėlaus vėlai, sake tinginela; netropijau par pirkely aitie – ajau spėriai (tunkiai), sake vėtraukela, ajau zodziai (lėtai), sake žydaukela...“

Viktoras su Maryte, pagyvenę Padvarniuos dvejus metus, pamatė, kad su Vinca sugyvint nesduos (Vinca turėjo išeit užkuriom Viešintosna, bet uošviai jį apmonijo, tai jam teko likt Padvarniuos). Viktoras pasiūlo broliui atsdalint. Marytė, sužinojus, kad ir jos brolis Stasius, supratęs,  kad nesutars su nezgadnu Laurynu, parduodąs savąją dvaro dalį, apsdžiaugia, galėsianti grįžt prie savųjų nuo popiktės anytos, ir siūlo Viktorui atpirkt iš savo brolio  žemę. Viktoras atsijama iš Vincos savąją Padvarnių dalį ir perka Parudinę (matyt tai įvyko tam, kad mės visi pasaulį išvystumėm savo abiejų bobučių tėvonijoj...) Kol Viktoras su Maryte statėsi vienkiemį dvaro žemėj, teko pagyvent in kalno Rakauckų vienkiemy, kuriam neseniai buvo jų atveseliota. Rapolas, Viktorui prirodžius, jau buvo vedęs bagotą, už Rapolą vyresnę Varuoniką Vyžinyčią iš Galiniškio (Vižinių sėdyba  Lunių kaiminystėj, anys abeji atpirka Galiniškia dvarų). Iš dalies Varuonikos kraičio Rapolas atpirko dalį Stasiaus žemės (kitą dalį atpirko Viktoras su Maryte), ir pačią Rapolas parvedė Parudinėn. Taigi, statant trobesius pagyventa kartu su broliu, broliene ir su jais gyvenančia dar netekėjusia Raziute. Čia jau buvo ne anytos, savi namai – prie vieno pečiaus gaspadinaudamos, trys moteriškės nė karto nesuspyko (Varuonika buvo lėnta, ramaus būdo, užtat Rapoliuko ūmus ir spartus būdas juos abudu atsvėrė...) Stasius, vedęs Levanorą Talksniūčią iš Runionių, perka žemę Karališkiuos (ten būta laisvųjų, karališkųjų, ne baudžiauninkų valstiečių) netoli Balnikų.

Vilnijo trečioji žmonelių plūdimo užsidirbt Amerikon banga (pirmoji banga po 1863 m. sukilimo ir dar prieš jį, antroji prieš 1914 m. karą, trečioji apie 1928m., ketvirtoji prieš 1941 m. karą, o tokios žmones iš Lietuvos nešančios bangos, kokia plūsta dabar – dar niekad nebuvo...) Rapolas, judrios, gyvos prigimties vyras, nutaria išvažiuot palaiminėt Brazilijon, palikdamas Varuoniką su dviem vaikais – Anielia ir Jonuku. Geruolė Marytė globė ir guodė užsiplūkusią ūkio darbuos brolienę. Ameriką užgulė žydų sukelta krizė (Lietuvos žydai, žinodami, kas dedasi Amerikoj, skleidė propagandą ir kusijo žmones važiuot, lobdami iš šipkarčių ir nusigyvenusiem teikiamų paskolų). Teišbuvęs vos dvejus metus, nieko neuždirbęs, net ir uždirbtą praradęs, Rapolas grįžta namo Varuonikos jam nusiųstais pinigais (nabagė pardavė gyvulius ir dar susiskolino).

Grįžęs Rapolas parduoda dalį žemės Bakanauckui (ir anas suprato, kad su švogrium Laurynu nesuteiks kaiminystėj ūkininkaut), kitą dalį Marytei su Viktoru ir perka krūmingą žemę Dainiškiuos palei Želvą. Statosi trobesius, rauna kelmus, sunkiai dirbdamas spartuolis, ugningasis Rapolas, gavęs dusulį, pasiligoja. Per karą sodyba sudega, su tvartuose buvusiais gyvuliais, klaime sukrautais pašarais, svirno aruoduosna supiltais grūdais – vėl viskas iš naujo. Iš Dainiškio Rapolas išduoda Raziutę Dvareliškin, šalia savo sodybos, tik už miškelio ir kapelių (tose kapinaitėse ir palaidota Raziutė su Mykolu), už gerokai užu ją jaunesnio Mykolo Rudoko (Mykolas jaunokas miršta – važiuodamas dviračiu savo keliūte, visai netoli namų, papuola po girto vairuojamu sunkvežimiu, Raziutė lieka našlaut su paaugliais trim vaikais).

Studijų metai

GIMINIŲ  IR  KAIMYNŲ  BENDRYSTĖS GERUMAS

„Marčios dalala, dalia daluže – kuodelis verptie, puodelis kaistie, lopišėlis linguotie.”

„Ašei atslinkčiau saulalas lunkstu anytas piktuonėlas”- „Anyta niauri, kaip debesėlis, šešuras piktas, kaip šeškas”. - „Aš nutekėjus radau anytų, piktų nepramanytai, radau mošelas, kaip žiežulėlas, ir šešurėlį, kaip perkūnėlį,”- taip griaudžiai dainuodama amžiais virkavo martaut parvestoji martelė. Glėbiai liūdnų dainų sudėta apie karčią marčios dalią…” Pinkias nemeilias mošas ir pikčiurnų anytų radau atatekėjus, juodžiausi darbai manenei, aštriausi žodžiai – manenenai, išsiverkiu išejus šiena grėbt, nusprausiu upely ir parainu dainuodama, kad niekas nematytų, kad niekas nežinotų,” - išsipasakojo viena motutė, man užrašinėjant jos dainas. Ana padainavo jos mėgstamiausią, širdim išvirkautą dainą, pavadinusi ją „Mislinčium,” apie mergelę, susilaukusią vaikelio „mergom”: „Ašei inlindau lapes urvelin, ir paturėjau mažų sūnelį”, – šitą dainą motutė dainuodama visad apsiverkdavo: jos duktė taip pat buvo palikta su vaikeliu, kurį motutė ir užugdė kaip savo sūnų sunkiam varge, ir žmogus, vedęs jos dukterį taip ir nesužinojo, kad jo pati turėjus pavainikį…” Prausdama vaikelį nekatėlaj, liepini ragažiti trindama nugaryty ašaram aplašinu ir vis sakau, kad tam nedoreliui – jeigu žalė, tai kad nebūt minkšta, jeigu rasa, tai kad nebūt gaivi, a kriautinytį ašaram apvelėdama sakau, kad jam ir duona nebūt skalsi, ir druska kad nebūt sūri, a vanduo kad troškulia nenumalšintų”… Nebuvo laiminga jos duktė, už pijokėlio išleista, o ją palikęs „su pasoginiu” vaikeliu, pats savo vaikų taip ir nesusilaukė: nedavė Dievulis, nors tu ką, ir labai norėjęs savo pamestinuką priglaust, ir paliktąją mergelę susigrąžint…

Iš tolo pradėjau apie žmonių marčias, norėdama apsakyt ir savo giminės moterų mergautines godas. Atsimenu, kaip meiliai Mama atvoždavo savo kraitinės skrynios išgaubtą antvožą, atverdavo prieskrinkį (iš šito prieskrinkio skrebai, radę mus, vaikus, vienus, išgrobė Tėvų šliūbinius auksinius žiedus, Mamos mergautinius žiedelius ir karolius, o iš skrynios ir šėpos – audinius, baronų kailinius, Tėtės gelumbinę „futrą” – kailiu muštą kelioninį aprėdą). Šypsodamasi, nesisikubindama Mamutė iškilodavo razetom apibarstytus (rezeta – kvapni darželio gėlytė kukliais, žalsvais žiedeliai, bet ja iškvėpinti rūbai ir trioba ilgai meiliai kvepėdavo) savo išeiginius rūbelius, išpurčius vėl gražiai suklostydavo skrynios dugnan, skrynios kampuosna prikaišiodama gailių šakelių apsigint nuo niekadėjų kundžių. Skrynia – tai mergaitės dvasios pasaulėlis - mergystės godos, išsipildę ar su nuoskauda nuraškyti laimingo martavimo lūkesčiai, išeigai ir ištaigai suklostyti aprėdai ir šventiniai lovų aptiesalai: iki pačios senatvės moteris verdavo skrynios dangtį, tarsi grįždama jaunystėn, tarsi ruošdamasi meilesnio, gražesnio, prakilnesnio gyvenimo atlaiduosna, niekas iš naminykščių be jos valios negalėdavę raustis skrynioj, nebent apatiniuos stalikuos,  kvepiančiuos džiovintom mėlynėm, žemavuogėm ir aviečiais, iš kromelninko už sviestą, kiaušinius mainais pirktu imbieru, vanile, lauru, pipirais, gvazdikėliais, kur buvo sukrautos gražiosios lėkštės, „spatkiukai,” blizgantys peiliai ir šakutės gerbtinam svečiui. Su dėkingumu, pagarba Mama dažnai minėdavo „stalėrius”, sumeistravusius skrynią ir šėpą jos pasogai sukraut, ir muzikontų kapeliją – skripką, armoniką, klernetą, basetlią (bosinis styginis) ir bubiną, atgriežusią jos veselijai.                   

Mamutės Motina Katryna jauna nutekėjo Balnikuosna už gerokai vyresnio, bajoro Vincento Rakausko: „Nei Mamute, nei Tevelis  nemusija, nevare až jo ait, ale pamislijau – mestelis, bažnyčia netoli (Katryna buvo dievobaiminga, Aluntos bažnyčios giedorka, gulagų kankinys Arkivyskupas Teofilius Matelionis – artimas giminaitis), tai ir paukvatijau,” – mūsų Mamai pasakojusi bobutė Katryna (mirusi, kaip ir mano Mama, per Petrines: bobutė aplankiusi gimines Gabrielišky (Mamos diedukas Gabrielius, nuo jo vardo pavadinimas teko ir vienasėdžiui), Klabiniuos, Kalviuos, grįždama Karališkiuosna užėjus Parudinėn, Perkaliuosna, sušilus ir atsigėrus šaltoko vandenio, ir pripuolus „zapaliania”  (plaučių uždegimas) – bobutė buvo jau aštuntoj dešimty). Katrynos ramumas, nuolaidumas, gerumas palaima gaubė namus: net akštingajai augintinei buvo nuolaidi (Vincentas, nebeketindamas vest ir net manęs apie kunigystę, buvo pasijėmęs našlaitę giminaitę, kuriai parvesta  marti grėsė  netekt „vienturystės,” bet buvo gražiai užauginta, išpasogyta ir išduota už gero būdo vyro), net vyriausiajai pikčiurnai dukteriai Katryna buvus nuolanki: “Namų piktumai, vaikai, tik ligi slinksčia, neišneškit jokia pikta žodžia in atšlaima, saula laidžias, ir jūs vienas kitam atlaiskit.”

Pėsčiuojant po kraštą studijų metu ir lasiojant dar užmirštinai neišbirusius tautos išminties krislus, išklausius virkdančią sakmę apie anytos ir vyro skriaudžiamą marčią, man  ją apsakiusi senuolytė, skarytės kūlaliu nusišluosčiusi išbirusias ašaras, pasakė: „Juokas jama dabartės klausunt, kaip skundžias moteras sava sunkiu daliu, labjaus miesti gyvindamas – nei kiaulas žviegia, nei sulytas šienas pūsta, nei unduo šulny ažušųla, a kad diedas pijokas – tai na amžių amžių geras vyras tai iš šimta vienas tepastaika, a na piktos anytas tai nars ir in kvateras gali išsikraustyt (ir padainavo dainą: „Geriau būtų blogi metai, ne kaip blogas vyras – blogi metai visam svietui, blogas vyras – tik man vienai”), va mūsų laikais martavimas, tai buva,  link Dieve kuo taliau, Dievuliukau, susmylėk – gulies raudodama, kelies verkdama”…

Mamutei nutekėjus teko pamartaut su jau vyresniojo dieverio parvesta marčia. Anytos būta apylinkėj išgirtinės gaspadinės – to reikalauta ir iš marčių, rintės (intė, rintė – marti marčiai) būta potinginės, tad sunkieji darbai tekę jaunajai marčiai, mūsų Mamai, bet nei kartelio nesusipykta nei su vyresniąja marčia, nei su reikliąja anyta – gal tik paverkta nemačiom… Broliams atsidalinus, Marytė, mūsų Mamutė, grįžo savo tėvonijon, Parudinėn. Statantis vienasėdžio triobesius, teko pagyvent brolio grįčioj, keptis duoną ir gamintis valgį prie vieno priežido, vienam pečiuj su broliene: nebuvo nei pasižodžiauta, nei piktai išsirokuota.                                      

Abiem broliam su šeimynom išsikrausčius savuosna vienkiemiuosna – vienam prie Balninkų, Karališkiuosna, kitam užu Želvos, Dainiškin, vienai seseriai nutekėjus Balninkuosna, kitai palei Želvą Dvareliškin, mūsų Mama juos lankydavusi dažnai, kiek leisdavo ūkio darbai ir pulkas vaikelių, ypač, kol dar buvo gyva jos Motina Katryna, gyvenusi su vyriausiuoju broliu Stanislovu. Buvau jauniausia, vis prie Mamos ir su Mama – daržus ravint, šieną grėbiant ir pas gimines paviešėt nuvykus: vis pridurmu ir pridurmu, kaip lapės vuodega. Oi, kiek meilaus pasišnekučiavimo Mamutės su sasutėm ir su brolienėm, oi, kiek  gražaus manenai jų šnekančių pasiklausymo: susisės, būdavo, galvijus sužiūrėję ir pašėrę, vasarą ant gonkų ar sodnelio pavėnėj, žiemą ant šiulto pečiaus už gobtūro, ir virvena kaip upeliuks pati gražiausia aukštaitiška šnekta, balnikietiškai ir aluntietiškai skalsius žodžius, jų priegaides ir pertarus atmiešiant, ak, kaip saldu mano vaikiškom ausim tą šnektą nuryt, saldžiai apčiulpius, kad niekuomet neprasiskiestų jokia kita tartim ne tiktai mano, bet ir mano vaikų vaikų burnoj, kur jie bebūtų… Mūsų Mamutei brolienės pasitaikė abidvi ramios, ne garsiakalbės, ne rėksmingos, tad rimtauna mieliausios Moterys – mano ir mano gentainių Motinos, baltas skarytes pasitaisydamos, liūdnumą prisiminę, padūsaudamos, gerumą minėdamos šypsena apjuosę: „Ar atameni, mart (brolienes mūsuose marčiom vadinta), je ar da gyva… duok, Dieve, jai sveikatas,” – ir negirdėjau nei kartelio tų Moterų lūpom nė vieno žmogaus apšnekant negražiai, nesigardžiuota šnekančiųjų savo jaunystės prietelkas pajuokiant, purvinant ir velėjant apkalbom, kaip tekdavo ne kartą girdėt per kaiminystes klausantis liežuvių, velėjančių kitus kaip kultuvėm ir plūkiančius kaip kultuvais. „Ai, Maryt, ana jau seniai pa šaknim, je ašei da tūsaus Dieva takeliuos“ (kamavos dusuliu viena Mamos brolienė). Teip rimtaunant ir vinguriuojant meiliem jaunystės atsiminimam, žiūrėk, jau ir pazarėliai vasarą nušvisdavo, mane snūdas ant suolo prilenkdavo, tai, saulytei rasą nuo atšlaimo gyslonų ir takažolių nuraškius, mudvi su Mama po tiesumu papieviais, nebe pro Laumenką, nebeužsukdamos nei pas Mamutės ant Aluntos bažnyčios  viškų giedojimo prietelką Kalnalio Narušienę, nei Paraisčiuos pas Mamutės pusseserę Paliutę (Apolpniją Tvarijonienę, kunigo Vytauto Tvarijono motiną), sutrumpinę šešius kilometrus kelio dirvonų takeliais, parsirasdavom namie Žalamargei mūkiant, rytikštį pienelį ataduot siūlant: ašen virstu patalėlin, Mamutė džiugi, paskieminėjusi, su meiliom giminėm pasišnekėjusi, tom pačiom akelėm prie ruošos…

„Ažeisme in Viktuty Untaplaštakin, ana mana trečios kaleinias pusseserė,” – sakydavo Mamutė. Vikcia, kaip ją šaukdavo namie, mokėjo paporyt visokiausių nutikimų. Ana apsakė ir sakmę apie pas varganų varganiausią našlę užėjusį Dievulį ubago sermėgėle apsitaisiusį, ir, našlei jį meiliai prijėmus, apnakvydinus ant plataus suolo grįčios palangėj ir papenėjus paskutine žiaubere duonos, Dievulis ją apklėtęs nestokojančiu išteklium. (Mano vaikiškoj galvelėj, neužkrautoj sunkiom gyvenimo pažinimo naštom, tuokart susigretino Aluntos kunigo K. Grigaliūno sekmadienį skaityta Evangelija, kur Elijas ateina pas varguojančią našlę ir jai griežtai paliepia iš paskutinių miltų iškept jam paplotėlį, ir tik jai iš baimės paklausius ir pavalgydinus piktąjį Eliją, tas pripildo jos ąsotį aliejum (buvo keista, kad aliejus ąsotyje) ir rėčką miltais).

„Žiemų važeliu, bėru žirgeliu, vasarų ir žingsneliais, jumenai, mieli mana bralaliai, ašenai aplunkysiu.” Ak, kaip gražiai giminiuotasi – trečios „kaleinės” giminės, tai dar labai artimi, tikri giminės. Ak, kaip viešėta pakermošiuos – po Aluntos šv. Jokūbo atlaidų Parudinėj, po šv. Lauryno – Balninkuos, po šv. Ignoto – Želvoj – su alučio šnekučio pasisėdėjimais, su dainom, javų, daržų apžiūrėjimais, pasiguodžiant, pasidžiaugiant, apgailint giminės mirusiuosius, Sibiruos kenčiančius, miškuos nugurdytus… senuoliai prie stalo, sodeliuos, padarginėj, kamaroj prie miežinio bačkytės „špunkos”, jaunimui atlaidai – po pamaldų „spacieras” aplink miestelio aikštę, mergiotėm už parankių susikibus, bernam iš pašonių į jas smailiai  žvilgčiojant, vakare - kviestinė gegužinė: kaimo bernam šviežių, giminių susikviestų mergų, mergiotėm - kitos parapijos berniokų, nors „kermošiniai,” svetimi berniokai nedrįsdavę kviestis šokt vietinių panelių, kaimo bernų neatsiklausę, jei nenorėdavo būt „perspėti“, už beržiukais apkaišytos gegužinės tvorelės išsivedus…          

Oi, kaip laikdavom gerųjų cetučių, Mamos seserų, Dorotėjos iš Balninkų ir Rozalijos iš Dvareliškių, nuo vieškelio per kalniuką atrietančių - anos buvo ramaus būdo, meilios, o ir ataneštas „kiškio pyragas” būdavo neprošal, nors pokarinis zuikelis, cetučių užtiktas  pakrūmėj, dažniausiai teiškepdavo savo pečiuj tik juodos duonytės abyšalę arba miežinį raguoliuką, bet anas buvo cetučių ataneštas baltoj skepetytėj suvyniojus ir su meile mum paduotas, o Mamutės apibarstytas cukraus žiupsneliu būdavo gardesnis už visus kromelnikų anuočės atneštinius cukrainius… 

Vaikai – mes, ir artimiausių kaimynų vaikiukai, laukdavom medonešio pabaigos ir liepinio medsukio. Tėtė iš vakaro paruošęs indus, medžio puvėką (ilgai smilksta ir tirštai rūksta bitytėm atbaidyt), saulytei iš rytmečio  rasos išbridus, vilkdavosi baltus drobinius marškinius (linas kvepia laukais, ir bitutės nepyksta, o pamėgink apsivilkt vilnoniu, tai iš savo amžinos bičių pramočių patirties pripažins tave meška ar lokiu, ir gausi dūrį sprandan ar riešan), kurdavo dūlį, gaubdavosi galvą sieteliu (dažnai ir be „apsaugos” eidavo pas biteles – bitukės nebuvo piktos, o Tėtė ir susišnekėt su jom mokėjęs), peržegnojęs voždavo gulsčius avilių stogelius – ir visą dieną vaikų žandai, burnytės, delniukai ir rankovytės lipdėsi nuo saldaus Dievo vabalėlio mum patiekto gardėsio (kai turguose paragavusi medaus nusišypsau ir tyliai pasakau, kad jis ne visai medus, arba grikinį medų pavadinu pušiniu ar jegliniu, pardavėjai nustemba, gal ir supyksta, bet burnos gomurys, nuo vaikystės teptas tikruoju gimtinės pievų ir miškų nektaru, nesiduoda apgaunamas, nors tu ką…) Bičiuolis, nors ir ne giminė, pasidalinus su juo aviliu ir bičių spiečium, tapdavo artimesniu už bet kurtį gentainį: susipykęs su bičiuoliu, netolygiai pasidalinęs su juo išsuktu medum, koliojantis, burnojant prie bičių avilių arba, gink Dieve, per medkopį – ne vieniem metam atbaidysi bitukių darbštumą ir meilę, ir, nors ir per dienas budėdamas, „nesupaliavosi” išlekiančio spiečiaus su visu medum – nė vienas spiečius nesusimes ant sodno grūšnės ar obelies: galėsi jam tik ranka pamojuot oru nulekiant ir sparnelių naščiais išsinešant pervasar sukoptą medutį… Visi gyvuliai ir gyvūnėliai dvesia, stimpa, krenta, gaišta: bitutės, būdamos Dievo vabalėliai, kaip ir žmogus, miršta.      

Grįždamos iš pamaldų vasarą moteriškės susėda panuovaly, ant pasitiestų drobinių skepetyčių pasideda duonos, pyrago, sūrio, skobtose, medinėse vagonėse sviesto – dažniausiai visos po Komunijos, iš vakar vakaro nieko burnoj neturėję susitinkant su Švenčiausiuoju. Nesiskubindamos laužo duoną, medine mentele tepasi sviesto, trupina sūrį, viena kitą vaišindamos, pasikeisdamos sūriu savo slėgimo, sviestu savo mušimo, duona savo kepimo: „Jimk, gi, kūma, pakaštavok mana… nepabrokyk ir maniškia.” Šnekučiuojas palingučiuodamos, pasirodovadamos, plačių šnekų neužvesdamos: visos po išpažinties, kad neinspult, kad ko neapkelt kalbom nejučia ir nesusitept sekmadienio šventumo. Persižegnoję pamažu keliasi ir suka kožna savo namų linkui. Šventa, gera diena.

Pareina, būdavo, Mama iš bažnyčios sekmadienį, išeiginių parėdų nenusivilkus, atakelia vartelius, užeina darželin, nusiskina pivonijos, medatkos, kvapniojo žirniko, nasturniko (nasturtos), čebačiuko, levanijos (levandros) ar irgino žiedą – nelygu, kas tuomet žydi, ir vaikšto po sodą ar atšlaimą, žiedą pakvėpindama: dar šventa, dar rankos darbuosna nesmenga, dar pirštai lepinasi gležna gėlele… Bet – karvytė mūroja, paršiukas žviegčioja : nėra lietuviškam kiemui „šaboto,” nėr samdytų „gojų” darbam nudirbt, gyvulėlių šventei neuždarysi – Mamutė tyliai nusirėdo gražius rūbus ir nesisikubindama išeina kasdieninėn ruošon – nėr mūsų sodžiaus moteriai žydiško pasilko…

Mūsų Mamutė turėjo tris marčias: nei vienos neužgavo, nei vienai nepapriekaištavo, mūsų broliams pasakiusi: „Pasijemet, tai ir šėnavokit, guoskit, neažgaukit, moterai vis sunkiau, kaip vyrui, anas jūsų abiejų vaikus ugdžia, anas jų motinam labai brungias ir jas jama gailesta, jeigu vyrai jų dukteris skriaudžia.” Marčios mūsų Mamai visos yra sakiusios: „Esi mum kaip tikra Mama.” O mum, dukterim, Mamutė pasakė: „Turit sūnų, tai ruoškitės ir anytam būt – jeigu sūnui gera žmona, tegul ir jum būna gera, neužgauliokit, neniekinkit, mergytes bus atajy iš kitų šeimynų, kitaip makintas, ne kaip jūsų sūnai, nei žmanų sūnam, nei vyrų dukterim jūs neišrinkstet, je anys turi sava tėvus ir jiem jų vaikai labai brungaus.”         

Bėručius pasikinkę, o dažnai ir pėsti, mūsų senoliai lankė savo meilias giminėles nesisikubindami, ne galvotrūkčiais, spėdami ir sunkiausius darbus nudirbt - nei šieno nesulydydami, nei rugelių nesupūdydami, nei sėjos, nei pjūties, nei bulbakasio  suvėluodami, ir  paviešnagėt pasidainuojant ištaikydami laiko – gailu žiūrėt į mūsų laiko žmones vėju lekiančius, susirūpinusius, susikrimtusius, neatriekiančius bent riekelės savo laiko nei persižegnot, nei skaisčian dangun akių pakelt, juos pačius tam “neturiu laiko” paklaikusiu botagu vejant…                                             

PLAČIOM  PRADALGĖM  SUGULĘ  

DIENŲ ATOLAI

PADVARNIAI

TĖTĖS GIMINĖ IR GIMINĖS

Nesuprasi  ponų  raikalų, ubagų poterių

Kalvota Aukštaitijos pavieškelė. Noliškio raudonasai dvaras. Vienaaukštis, su mansarda, fligeliu ir altana. Jos dvarininkas ponas Lukoševičius, save laikęs lenku, bet vedęs pravoslavę. Pats retokai buvodavo dvare – atvykdavęs trumpam tik vasarą, atostogų, jei tuo metu neviešėdavo Prancūzijoj, nes gyveno Petaburke, o dvarą tvarkė palikti ūkvedžiai. Gyvendami Rusijoj, šitie ponai matė, kad žydų klanas rengia ten baisų pragarą, tad, parvažiavę Lietuvon, apie tai sakė ne tik pažįstamiem, bet ir šiaip žmoneliam, tik niekas nebuvo linkęs tuo patikėt, nes Lietuvoj dar gražiai žydėjo lankoj dobilėliai ir ramiai dūzgė  bitutės, bet šitie ponuliai paskubom išparceliavo dvarą, išpardavė ir išmovė Prancūzijon, dvaro parke palikdami amžinom laikų pavietrėm ten pakavotus savo sentėvius ir protėvius... 

Dvaro ponai nebuvę lėbautojai nei kortyžnikai, dvaras buvo užlaikomas gražiai (kaip kokia vasaros  poilsiavietė v Severno zapadnam kraje). Klestėjo didžiulis sodas, buvo intaisyta obuolių ir slyvų džiovykla, vyno bravoras. Darbam džiovykloj ir bravore buvo samdomi sodiečiai: už darbą mokėdavo neskūpiai, tą pačią dieną atidirbus, tad dirbt žmonės, net vaikai, eidavę noriai. Dirbdamas sode obuolių ir slyvų galėjai valgyt kiek lenda, bet ažuntin dedantis prievaizdas tuoj suseks ir kitoj dienoj dirbt jau nebebūsi laukiamas. (Ir mūsų Tėtė, ir kiti jo namiškiai buvo dirbę dvaro sode, Tėtei, kaip vaikui, buvo gražu ir įsiminė, kaip ranka sukama mašinkytė plonai ir dailučiai, apvalainai nulupa obuolio žievę). Ir šiaip, ir teip veizint – pono niekur nepraeis: jeigu pavieškelėj pasėtos pupos arba žirniai, tai pora vagų nuo vieškelio būdavo užsodinta bulbom – kad, aidami bažnyčion Suginčiuosna, žmonelės jų šiukštu nenusraškytų (vaikiokai išsimiklindavę ilgu kabliuku nusrtaukt kokių vienų kitų unkštį...)

Ponai turėję tris sūnus, kol buvę maži, kiekvienam buvo priskirta atskira nėnka (auklė guvernantė, mokinusi apsėjimo ir kalbų, ir Tėtės sasuo Ancia, vasarom parvažiavus iš Vilniaus, tokiam darbui būdavo kviečiama). Ponų būta neišlepėlių, darbščių, darbo buvo išmokinti ir sūnai – atvažiavę vasarą paviešėtų, nusimeta išeiginius rūbus ir stoja su visais prie darbo ir su dalgėm, ir su šakėm: sodiečiai tuo neatsistebėdavę ir tik pečiais traukydavę, mat nuo amžių buvo pripratę, kad dvarų „pse krev“ šlėktelės tik baliavoja, kortuoja ir uliavoja. Sodiečiai gražuodavos ponu ir ponia, kai tie, susėdę ant dviračių, pramogaudami apvažiuodavę  savo laukus. (Tėtė sakydavo: „mat, mokytiem žmonėm tai ir saulėlaidis kitaip, gražiau regis – žmonys, dirbdami nuo tekos lig laidos, jo ir nebemata...)      

Padvarniai užtat ir vadinos Padvarniais, kad šliejos prie dvaro. Bražėnų čia jau būta nemažai, nors iš tikrųjų visi Bražėnai kilę iš netolimo Laluičių kaimo – „anas ponas su Noliškių ponu iš dyka buvima sumislija pasmainyst  savo padvariniais, teip visi Bražėnai čia ir buva sukelti“. Jono Bražėno, Tėtės dieduko, tėvai kumečiavo jau Padvarniuos, o jų tėvai čia baudžiavų (pančizvų) ėjy. Dvarą išparceliavus (išdalinus), Jonas Bražėnas gavo pusantro valako (30 ha.) Jonas buvęs labai darbštus, taupus ir sumanus. Dirbdamas dvaro sodininku, išmokęs skiepyt obelis, tad, pasirinkęs  iš dvaro obelų skiepų, paskiepijęs laukinukes obelytes, pats pirmas kaime (ulyčioj) užsiveisė puikų sodą, kurį rado jau ir mūsų Tėtė: jo sodyba buvus gražiausia ir tvarkingiausia.

Jono Bražėno duktė, Tėtės ceta, ištekėjo Pašekščiuos už Ramono. (Jos sūnus Klemukas atsnešdavo Padvarniuosna gražiai margintų kiaušinių). Jono sūnus Klementas buvo išsimokinęs kavolio amato (kavoliavo dvare), o jo broliai  Adomas (Tėtės dėdė) ir Nikodemas (Tėtės Tėvas) iš tėvų palikimo pamokėjo broliui Klementui (Klemensui), ir tas išėjo užkuriom Kunigiškiuosna, netoli Suginčių, vesdamas vienatūrę, išpiestytą  daktero dukterį. Broliai atsrokavo gražiai, sutardami, Klementui išmokėjus pinigais, žemę pasdalino Adomas ir Nikodemas.

Adomas su Mikadamu (Nikodemu) pasdalino tėvų žemę. Adomas liko vietoj, o Mikadamas išsistatė trobesius šiek tiek tolėliau. Čia ir buvo atvesta Marijona Raupeliūčia iš Janaikiškio, o paskiau ir Marytė Rakauckaičia iš Parudinės...

Teodoras Raupelis iš Klabinių, vedęs Barborą Geniūčią iš Gilūžių (mūsų Tėtės diedukas ir bobutė), „kuntriai atrindavojys Klabinių dvari ir sustaupys, pirka palivarkų Janaikišky, netoli Suginčių. Marijona Raupeliūčia, Tėtės Moma, jau iš čia atateka ažu Mikadama Bražėna Padvarniuosna. Teodoro ir Barboros Raupelių vaikai: sūnus Aleksandras išsimokia kunigu; Kazimieras (kriaučius) perka vienkiemį netoli Padvarnių; dukterys Barbora su Grasiliu buva dvynos, Grasilia išeja ažu Stepanavičiaus Pelaniuos – vyro būta gražaus, tai jį vadino ne pavarde, ale Gražuliu („atvažiuos Gražuliene,“ – sakydava vaikai Padvarniuos); Barbora, atgaspadinavus broliui kunigui, išsikrauste Vilniun, buva pre ponais, būdama lagadna (prielanki), ponų locku (šalpa, pagalba) išsimakina siūt, siuvinėt, siuvėjava „zaklodi,“ gerai kalbėja ir raše lenkiškai, parveždava navatnų panyčių suknelių, buvus labai graži, bet tekėt nenarėja až nieka.“ (Ant mūsų stancinės langų iki mano atminimo kabėjo „fironkos“ iš gražių nėrinių, o per Velykas, Sekmines ir šv. Jokūbo atlaidus, laukiant svečių pakermošin, stancinės lova būdavo užtiesiama alyvų spalvos raštais išmarginta „kapa“ – tai vis išsaugotos Barboros miestietiškos dovanos, nors mūsų Mamos austinės servetos, dimai ir rinktinės marškos – lovatiesės buvo šimteriopai gražesnės už tas „kromines“).  (Vėliau Tėtės sasuo Ancia pas ją Vilniuj išsimokino amatų, instaisė Anykščiuos siuvyklą, samdė siuvėjas (kriaučiankas), vėliau išvyko Argentinon pas giminaitę Gisią (Grasildą), ištekėjo, turėjo dukterį Marytę (buvo graži); Alena ištekėja ažu Luniaus Šakiuos – Skritakalnin (buvo apyskritas kalnas, jį artojai jaučiais ir ardavę aplink ratu – tikriausiai, piliakalnis), vėliau pirko parpus su Vižiniais  Galiniškių dvarų).

Padvarniuos Mikadamui ir Marijonai Bražėnam gimsta Adolpa (Adolfas, išvykęs Amerikon, jaunas žuvęs fabrike), Grasilia, Vinca, Viktoras, Ancia, Kleopa (Kleopatra) ir Varuonika (šitos dvijei miršta mažos). Namuos buvus tvirta tvarka: nieko be reikalo, niekur be reikalo. Tėvai dievobaimingi, darbštūs be galo ir taupūs (apie dykinėjimų šituos namuos nebūdavo nei pamislenias). Tėtė atamena Advento ir Gavėnios rytų sambrėšky, jam tik atbudus, tėvus, giedunčius Valundas (Adynas, Jutrines) arba Kryžiaus kelius – Tėvo macnas balsas ir Motinos švelnesnis budina vaiką iš miego ir žadina jausmus (lygiai taip ašen, busdama iš sapnų lapkričio ir balandžio rytų prieblandoj girdėdavau giedančius Mamą ir Tėtę).           

Nei Matelioniai, nei Rakauckai, nei Bražėnai nei vieno žmogaus nepaniekino, neišjuokė, neapšnekėjo (apie mūsų Mamą kaimynės sakydavo: „Tai, Bražėnenei pasakei, tai kaip sienai – iš jos burnos kalba toliau neišsiplės“). Šito ir mum mokino ir Mama, ir Tėtė: „ Vaikai, visas namų ir kaimynų šnekas – tik ligi slinksčia: laukan išejat – ir ažmirškit.“ Ir šeimyninius barnius, ir susipykimus buvo liepta gryčios slenkstį žergiant užmiršt: „Suspykat, vaikai – saula laidžias, ir jūs atslaiskit.“ Ak, kad taip elgtųsi ir mūsų provaikaičiai... (Gal užtat visad buvau mažesniųjų, menkesniųjų užstojėja. Kartą „bistro“ kavinukėj prie mūsų staliuko, žlegančio margom slaviškom kalbom, taikėsi prisėst čigonės su vaikais. O, kaip užburbuliavo maskolkos ant jų: „pošli atsiuda, prochodimki.“ Tada jau aš užsiutau ant šitų mūsų kraštą apgulusių „kvietkelių“: „ Jūs   tai tikrieji perėjūnai, benamiai, parazituojantys visas tautas.“  Burliokės išsiviepė, bet nė kvakt man atsikirst, o čigonės mane laimino: „Kad tau ir tavo vaikam viskas gerai klotųs“... Matydama skriaudžiamą, nesidroviu skriaudikui, apkalbėtojui drėbtelt: „Kuo gi tu už jį geresnis? Ar tavo nosė su trim skylutėm, o gal turi akis ir pakaušy, kad viską taip gerai matai?“  Gaila, bet pasitaiko žmonių, su katrais net ir su savo meškere nesinorėtų eit žuvaut... 

Piemenėlių dalia visur vienokia. („Ar až piemenį, ar ganyt – vis tasia,“ – sako vienas. „Ne, bralyt, - pasumdytas ganyt tai tik gana, a až piemenį, tai atganius da gaspadinei raikia bulbas nuskust, buroklapjų kiaulam priraškyt, vaikų lapšy pasupt – jam daug daugiau klapatą,“ – atvožia kitas.)  (Ustovui užtriūbavus, Viktoriukas patale negaišta - iškart šast lovoj ir sėdi: „Kuo ilgiau ažudelsi, tuo sunkiau keltis...“ (Visą amželį toks ir liko: raikia, tai raikia. Ak, kaip gerai būtų mūsų dienų išlepusius vaikužėlius ganytų išvaryt saulytei tekunt, aušrelai auštunt – nereikėtų nei blevyzgų, nei narkotikų...) Karvyte pamyža – piemeniukas basas kojas, ryta rasos nudrenktas, pašyla... Je kai saulyte paskylėja – mažna ir „kiauly dvaran invaryt“. (Piemenų žaidimas, iš kurio išsirutuliojo mandrusis golfas: vidury lauko duobutė, nuo tam tikro atstumo vaikai turi invaryt akmeniuką ton duobutėn: kas pirmas, tas ir laimi – baronką ar blyną.) Viktariukui Padvarnių, Triberžių laukuos žinomas kožnas akmeniukas, kožna duobytė. (Prie Triberžių buvo trys beržai ir dideli mėlyni akmenai: „ginsme in mėlynus akmenus,“ – suskaldė sovietai ir suklojo plentan). Susglaudžia piemeniukai pa vienu maišu ir laukia, kolai lietus su perkūniju praais... (Tam krašte pamainom buvo tie patys ustovai – kerdžiai, caro rekrūtai, ir Mamai, ir Tėtei – Užga (lenkas), Kauza, Trusa). Viktariukas, atganęs namie, pora vasarų gane ir pas savo krikštamočią, Aleną Lunienę Skritakalny, netoli Pavirinčių, kur Luniai rindavojo. Ganydamas pindavo šiaudines skrybėles (pint išmokino ir mum, vaikus, ir anūką Gediminą) ir kašytes iš labai plonų, lanksčių jeglių šaknių. Atostogų Skritakalnin  atvažiuodavo ponaitis studentas, tai jis paprašė Viktariuko nupint šiaudinę skrybėlę: Viktariukas nupynė labai dailią, užtat gavo visą rublį ir, ponaičiui parsivedus  jį namo, gavo pavartyt gražių, storų knygų,  o knygos Viktariukui nuo mažuminės labai magėjo, mokėjo su jom apsieit pagarbiai ir jas saugot. Labai nūdna vienam ganyt, pasprašydava pabūt kartu jaunesnio užu Viktariuką Lunių Januko, atnešdavusio jam „sniedanes“ (rytelio, pusryčių, pavilgo), bet ceta Lunienė tuoj šaukdavus Januką namo, kad abudai vaikai besbovydami nesulaistų karvių „iškadan“ – javuosna. Labai stropus buvo Viktariukas visame kame – ligi pat savo dienų pabaigos („darykit, vaikai, visa akuratnai“, – mokindavo mum: džiaugiuosi šitą bruožą užčiuopianti savo sūnuje... )

„Pirmų dienų pavasary išlaidžiunt gyuvulius ganyt, pa tvarta slinksčiu padedami dujenai kiaušiniai, kad juos guvuliai peržergtų, kožnas gyvulys aprūkomas kadugio verbu, Žolinės žolynais, piemenėliai apkrapijami švįstu undeniu, jiem interpiunt džiovinta sūria ir ragaišia: visa tai daroma tam, kad gyvuliai neprapultų, nepasmestų, kad jų vilkas nesudraskytų, kad karvės būtų pieningos ir telingos, ne bergždžios, kad baraniukų daug būtų, kad piemenėliai nesirgtų ir būtų žvalūs. “

Sekminės – piemenėlių ir jaunuomenės šventė, samboriai (susibūrimas). Iš vakaro pargindami bandą piemenėliai apkaišydavę karvių ragus beržų vainikais, užtat gaspadinės pašiulindavę vaikelius sūriu, kiaušiniais, lašiniais. Sekminių dieną, susikūrę laužą, iš gaspadinės pasiskolinę petelnią (keptuvę), čirškindavo kiaušinienę su lašiniais, ateidavo iš kaimo ir pusberniai, ir bernai, ir mergiočių, vaišės baigdavosi ratukais, dainom, ripkų mušimu ir gegužine su armonika. Jaunumenė pavakare aidavo parugėn lunkyt plaukėjančių rugių, nešdavosi varškės, pyrago, giros, alaus, sulos, užraugtos su avižom nuo pavasarinio sultekio prieš Velykas („sula supiliama diečkon, in viršaus užpiliama avižų, inberiama džiavintų laukinių abaliukų, avižas sudygsta, abaliukai išbrinky paduoda rūgštį – ai gardu“.)  

Po Sekminių – Kryžavos dienos. Mergiotės išpuošia, išdabina vainikais visus kryžius – ir sėdybose,  ir pavieškelėse, ir laukuose, iš miestelio atvažiuoja kunigas ir su sodžiaus žmonėm, prašant lietaus arba pagados, giedodami „Pone, Karaliau“ ir melsdamiesi lanko visus apylinkės kryžius. Subuvimas baigiasi vaišėm pamiškėj su sūriu, sviestu, gira, pyragais ir miežiniu alum.

Citvaro (indiškas augalinis vaistas nuo kirmėlių, būdavo atnešamas žydų ir vingrių kromelnikų), nors anas ir aitrokas, bet užtat maišomas su cukrum, todėl vaikai prašydavę: „Jau manenai pilvjukų sopa ir raiža, duok, Mom, citvara...“ Valgio niekad nebūdavo pervirš, penas sūriu prakaitu uždirbamas, todėl šventas, taupomas, prašant Dievo skalsint jo išteklių (jei žmogus užėjęs randa bevalgančius, visada palinkės: „Skalsink, Dieve,“ o užėjusysis visad prašomas sėstis kartu prie to, kas patiekta ant stalo), bet maistas buvo užaugintas niekuo neužterštoj žemėj, sveikas, sotus, ir vaikai sveiki, nes visą mielą dienelę prabūdavo lauke – ar ganydami, ar daržuose ir pievose besidarbuodami (vasarą mum, vaikam, besitrinantiem grįčioj, Tėtė sakydavo: „Lėkit, vaikai, laukan, neduskit viduj“). O dėkingumas už tiek, kiek turi, stiprina žmogaus dvasią ir viltį, nuskaistina sielą, jos neapkraudamas nepasotinamu gausybės troškimu.

Suginčiuos mokyklos nebuvo, caras tik Kuktiškiuos intaisė „narodnają školą“ (parapijinę mokyklą). Žiemą, kai nebeganė, karvytės tvarte (kūtėj, punioj, gurbe), Viktariuką jon ir leisdavo.Visų savaity abudai su Lunių Januku būdava par giminaites davatkėlas „in kvateras“, je subatoj „makslinčiai“ paspustydava papades ir duj nama pa tiesumu par laukus – Viktariukas Padvarniuosna, a Janukas Skritakalnin. Mokytojai buvo pravoslavai vyras su pačia. Viktariukui ir „slebizavot,“ ir „drukavot“, ir „rokuot“ ėjos gerai, liniuoti par delnų nuo mokytoja nigdi negaudavys, gaudavys vis pinkiukes ir pinkiukes. (Vaikai būdavo mušami ir už tai, jeigu tarpusavy šnekėdavęsi lietuviškai, ir dar ant jų nugarų būdavo užkabinama lentelė su užurašu: „On gavaril po litovski“). Prieš pamokas kasdien būdavo sugiedama „Bože, caria chrani.“ Dainuot ir giedot Viktariukui sekdavos, bažnyčioj buvo statomas giedot prie vargonų. Vargonininkas siūlė mokintis vargoninkaut, ir pamokint jau buvo vaiką pasikvietęs, bet kas gi namie darbus dirbs... Vinca nuspirka armonikų, liurlina, a Viktariukas pajėmys grait surairava polkas ir kadrilius, bet Matula tuoj: „Gan, gan jau viena muzikonta.“ Iš Vinco muzikontas neišėja, o Viktaras grojo ir armonika, ir vargonais. Neilga trukus  atsirado mokykla ir Suginčiuos ir, žmonių džiaugsmui, jau lietuviška.

Viktoro vaikystėj Suginčių kunigai buvo Plungis, Ragažinskas (abudu žemaičiai), broliai Bakšiai (iš Kuktiškių). Ragažinskas žemaičiavo per visą savo kunigišką tarnystę (neveltui vyskupai M. Valančius, A. Baranauskas, T. Matelionis kunigam liepdavęs išsimokint ne tik vietinės tarmės, bet ir gudų (baltarusių) „po prostu“, kad žmonės su kunigais galėtų susišnekėt), taigi parapijonys jo šnektos  nelabai suprasdavo. Su kunigu gyveno ir jo motina, Viktoro Mama nunešdavus klebonui sviesto, sūrių, kiaušinių, tai su tikrų tikriausia žemaite ana beveik nesusišnekėdavus. Viktoriukas prie Ragažinsko mokinos katekizmo, anas ir pirmąją Komuniją davė. Tikybos moksle, kaip tikras žemaitis, buvęs kietas, vaikus „macnai“ klausinėjęs tikėjimo tiesų - Viktoriukui tas nebuvo sunku, ir žemaitis kunigas buvo juo patenkintas. „Jeigu rasdavos parapijiečių par Mišias ar pamokslų trinuntis ne bažnyčioj, ale in švintoriaus, tai kunigas nepatingėdavys jų pats suvaryt bažnyčian.“ Deguto ir varvelio (išdegto iš kelmų ar medienos) mazelnyčios kabėdavusios palei grįčios duris, tas žemaičiui buvę neregėta ir navatna, tai kalindavodamas (kalėdodamas, lankydamas parapijiečius prieš Kalėdas)  klausinėjęsis žmonių, kas tas yr, ir šiaip domėjęsis aukštaičių papročiais. Žmonės sako: „Ko čia švarinies, kaip prieš kuniga kalendų?“ – nes kalėdodamas kunigas rasdavęs ir prasčiausią pirkelę apšvarintą ir apšluotą: kunigas kartais nešdavosi ir Švenčiausiąjį Sakramentą, jeigu tektų jį suteikt ligoniui, o tam reikia didelės pagarbos, atsirasdavo kunigų, atadarančių duris ir „kamarėlan ar stancijan, pažiūrėt, ar tinai tvarka“, ir tai buvo ne vien iš smalsumo – nors kartą metuose žmonės būdavo paakinami apskuopt.      

Viktoriuko atminty iš jo parapijos žmonės vasarą eidavo pėsti Vilniaus Kalvarijų atlaiduosna (ir ašen su Mama dar jas, Vilniaus Jeruzalės Kalvarijas, suspėjau apeit 1953 m., iki jas sovietam išsprogdinant). Šimtą varstų žmonės pėsti, kunigo, irgi pėsčio, vedami, eidavę savaitę (jau ir tai šventų švenčiausios Kalvarijos). Jeigu kunigas neidavęs, tai piligrimus vesdavęs Viktoriuko Tėvas Mikadamas – buvęs „svetavas,“ „daugalį kartų buvys Vilniuj ir Kalvarijose“. Maldininkai grįždavę labai privargę, bet dvasiškai atsigavę, vėl kupini jėgos ir vilties nešt sunkių sunkiausią žemdirbio naštą... (Sukaravičienė, Vincienės motina, gyrės, kad, insdėjus kelionėn 5 kapeikas, jas ir parsnešus atgalio, pramitus iš terbelas – teip taupant buvo sutaupyta dvarui: norėta  pirkt didelis, gražus, garsus Cirkliškio, bet nupirktas  Viešintų: tas, iš katro Tėtės brolis Vinca vedė vienatūrę Oną, bet keturių valakų dvaro taip ir negavo – parsivedė Padvarniuosna tiktai pačią ...)

Par visus kaimus vaikščiodavę kromelnikai vingriai ir žydai, rinkdavę ryzus (škurlius, skudurus), kaulus (juos rinkę tik žydai), nešiodavę smulkų tavorą – pipirus, imbierą, činčibierą, devyndrekį, cinamoną, adatas, siūlus, noparckus (antpirščius siuvimui). Po kaimus keliaudavo ir amatininlkai – kriaučiai ir šiaučiai: „atsgabena siuvamų mašinų, įnagius ir inrankius ir apsgyvena gaspadoriaus troboj, kolai neapysiuva visas šeimynas na didelia ligi maža“.

Kavarsko paviete (parapijoj) buvęs toks čeraunikas (užkalbėtojas, užžavėtojas) Zuja  (yra ten ir Zujų kaimas). „In jį veždava žmonis gydyt, kai jau niekas nebemačydava. Vienųkart anas buva atavežtas net Padvarniuosna in nebesikeliuntį ligonį, a tadu tuos namuos kriaučiavys Maigys, kabai gražiai siuvys burnosus (ilgus švarkus), sermėgas, baronus (kailiu vilna viršun apvedžiotus kailinius, ypač moteriškus), lingierkas – ilgus žiponus),  (siuvėjai, svetavi svieto perėjūnai, žinoję viso pavieto žinias ir nutikimus, dažniausiai būdavę šnekoriai, pasakoriai, laisvamaniai, žodžiu, palaido liežuvio). Taigi, tas Maigys pasišaipys iš užkalbėtoja gydyma, tadu Zuja pakėla ja žipona palų ir pasake: „Pasjuoksi, tamista, iš savys“. Tai tas visų savaity miegoja neprabusdamas: priseja  šaukteis ta pačia čeraunika, kad atgrųžintų nopastį“. (Mūsų Tėtė nelabai buvo linkęs tikėt panašiais dalykai, bet šitas nuotykis įvyko jo akyse, ir tai jis man rimtai papasakojo).

Gavėnia būdavo „sausa“, be mėsos ir pieno net paaugusiem vaikam. Bet ant stalo buvo tikro sėmenų (linų sėklų) aliejaus, rūgintų kopūstų, morkvų, griežčių, išlaikytų sklepe smėlyje, gardžios ruginės duonos, laukinių obuoliukų, saladuškos iš rugienių miltų (oi, kaip gardžiai ją virė mūsų Mama), biguzo iš aliejaus ir svogūnų, kaplūno iš sumerktos duonos ir cukraus, avižinio kisieliaus, šermukšnių, putinų – vaikų žundai raudonavo kaip tie putinai – Gavėnios pasnikas nebuvo badmiriavimas, o valgis nebuvo nei chemizuotas, nei „genetizuotas“ velniaižin kuom.

Velykų laukimas buvo dvasinė viltis, paguoda, širdies šventė, apmąstymas, susikaupimas, atlaida, susitaikymas – pačios gražiosios žmogaus savybės, dabar virtę neapykanta, palaidumu, nesantaika. Vaikam – tai kiaušiniavimas: „privalomų“ kiaušinių susirinkimas iš krikštamočių ir giminaičių, margučių daužymas (kieno macnesnis – „puskunčiai (pusberniai) pristaisydava ir „falšyvų“, ažtat labai kietų, lukšta vidun pra skyluty privarviny karšta vaška) ir ritinėjimas – jeigu šiulta- lauki, panuovaly, jeigu šaltoka – gerojoj stuboj, stancinėj. Ataidavys cetos „Gražulienės“ Klemukas iš Pašekščių, atsinešdavys gražių margiukų kiaušinių. Didžiojo Šeštadienio  pavakary vaikai aidava nuo bažnyčios švintoriuj iš sulūžusių, senų kapinių kryžių sukurta lauža atsnešt pašvintintas ugnies. In vytelas pristaisa kimpynį (geriausia nuo berža karpuočia), jon nuo lauža inpučia liepsnų, kimpine smilksta pamažu, kad neažgystų, vaikai aidami švytruoja vytelas – saulai nuslaidus, visas kelias švytuoja pašvintintu ugnim“. (Argi ne Dangaus rankos vedini nekalti vaikai tuo būdu pašventindavo gimtus laukus ir namus?

Atsgavėjimui – pyragai, sūriai, jeigu būna jau apsteliavusių karvių, krekenai, dešros, kindziukai (skilundžiai), virtas kumpis, avėtina, veršiena (iš tik, tik atsvestų teliukų), jeigu būna paskerstas kiaulis (paršas), tai gardi kraujinė juka, virta iš skerstuvjų kraujo. (Jukoj plaukiodava mėtų ar petruškų lapai, tai vikresnis vaikas, išgriebys iš bliūda buzotų lapų, brūkšteli visiem par lūpas ar žundus – juokas be piktuma). Jukai ir viralui srėbt visi šeimynykščiai turėdava kožnas sava medinį šaukštų, tai, aidami in stalų,  jį ir psijimdava iš čiuplėdas (šaukščiaus, indaujos). Valgant prie stalo būdavo šventa tvarka ir rimtis – Tėvui peržegnojus valgį ir valgančius, pasmeldus ir padėkavojus Dangui už patiekta gera, visiem persižegnojus, jokių kalbų ir juokavimų, tik ramus  Dievo duoto valgio pagerbimas valgant.

Mūsų Tėtis Viktoras buvo vidurinysis iš saptynių, po jo Anciūtė (Ona) ir Kleputė (Kleopatra) - broliukui patikėta jomis rūpintis. Moma pusryčiam mažajai mažėlai pritaisė košytės su skalsesniu sviesto priedėliu, Viktoriukas jau pavalgęs, jam pavesta papenėt Kleputę: košytė jam rodos gardėlesnė, negu jo sunemniota, tai, duodamas mergytei bunytėn vieną šaukščiuką, kitą nusisuka savojon: „Momut, tai gardi kašyte, Klepute neatsvalga,“- Moma prie prieždo triūsdama puse akies mato gudrybę, nusišypso ir dar pritaiso tokios pačios kašytės. Pavasaris. Žliugsi paleistas sniegas, į sniegą nebepanašus. Anciūtė pareina varvančiais rūbeliais verkdama ir besiteisindama: „Ašei neingriuvau ravan“, - Viktoriukas nesužiūrėjo: sodžiaus vaikai augo aprūpinti tėvų rūpesčiu, bet apkaišyti ir pareigom. Penkerių Viktoriukas neša ariančiam Tėvukui pusryčius lauknešėlyje - blynus, spirgų dažinį, surūgintos sulos. Takelis link ariamo pūdymo vinguriuoja pro linamaką, kurioj rudenų mirkomi linai, kad atšustų kietas stumbas ir minant mintuvais nubyrėtų spaliais. Linų baloj nebėr, tik žalsvam nuo mirkusių linų vandeny plūkinėja postorės kaladės - jomis primygami kūdroj linai. Viktoriukas matė vyresnėlius brolius Vincą ir Aduolpą ežere maudant arklius, vaikiuko svajonė ir jam jodinėt arkliais, muštravot juos. „Misliju, kalades bus mana arkliukai, aš juos išmaudysiu, pasijemiau pagalį, stumdau kalades, murkdau, muštravoju, tik-šlapja kranta velėna atplyša, ašei ir murkt undenin, kabinuos balos krašta, ledva išsikebernojau, visas šlapjas, nusgundis, susrinkau puodynėlas ir bliūdelius, parlakiau namo, už sarbintų ažsiglaudis tėmiju, kur čia Moma verčias, nesrodisiu, nesisakysiu, kai tik Moma in tvartų, ašei kuti kuti in klaimu, atsistojau in durų skersinia ir džiūvu saulaj, ale rytas unkstyvas, saula da nekaitri, sušalau, tai paslapčiom duj in pečiaus ir kiūtau, Moma parejus klausiun, kal gi ašei in pečiaus, kad šalta, sakau-vistiek raikėja prispažint, Moma pėrvilka žipanėlį, pati nusgundus nebebare ir manys.“

Tėtė dar atsiminė arimą jaučiais: sukinkyti du jaučiai jungan, timpia arklą (arklas medinis, tik jo ašmuo apkaltas geležim) kaktom. Jorei atrakinus žemę, išleidus rasą per Jurgines, išginus galvijus ganiavon, pūdymai sumirguliuoja anksti rytą, prieš aušrą paganytų jaučių  kinkiniais ir suoliuoja artojų balsais: „Šėmi, vagu, Palši, kraštu, Dvyliau, viduriu,“- jautis žino savo vardą, girdi žodžius, tik jam pasakytus, ir klusniai tvarko arimo rėdą. Arimo vargo jungą tempė jaučiai - arkliai tada dar tik vežė šieną, malkas, gūdus malūnan ir gaspadorius kermošiun - nebuvo dar plūgo, todėl nebuvo ir arkliai inkinkyti orės kinkinin. Mūsų Tėtė, susirinkęs įgudimą iš dieduko Jono-jis buvo kaimo račius, bindorius, dailidė - jo sumeistrautų įnagių gerumu naudojosi dar ir mano vaikystė Parudinėj- Tėtė buvo meistravas, nagingas, akuratnas. „Viktoriukas man arklalį padaris,“- grožėdamasis brolio darbu sakė Aduolpa, ale pasaulio besočiam pagrasinus Japonų karu, nenorėdamas tapt maskolių rekrūtu, Adolfas su pusbroliu ir kitais sodžiaus berniokais iškeliavo Amerikon, nepasinaudojęs arklaliu, broliuko sumeistrautu, juo nesuraikęs nei vienos vagos dosniosios tėvų žemelės-iškeliavo, niekadėjų išguitas iš gimtinės, vargo žydo fabrike, kaip tas juodas jaučias tėviškės arime ir žuvo, trūkus veleno diržui...                          

Gyvenimo lankstai ir atsilankstymai. Jau sklido kalbos apie gaminamus gelažinius plūgus, ariančius platesnes ir gilesnes vagas. Broliai su keliais kaimo vyriokais susibaudė važiuot už Vilniaus, Vileikon, padabot ir gal ir atsvežt tų išgirtų padargų. Paskinkė pora vežimų, dar nesant skubių lauko darbų, ankstų pavasario rytą, Motinų palaiminti, išvažiavo.  Važiavo lig suotemai, stabčiojant paganyt, pašert ir pagirdyt aklių, pro Giedraičius, Jeruzalę, Kalvarijas, pro Rapolo bažnyčią, per Žaliąjį tiltą, pro Antakalnį, per gražų mišką pasiekė Vileiką jau sutemus, naktigultui kvatera ant kalno, netoli bažnyčios  pas gudus buvo žinoma, anksčiau važiavusių sutarta (žemiau, nuokalnėj, bolavo gražus vokiškos mados namas-ūkio padargų, šmaikščių dalgių „litovkų“ gamyklos savininko vokiečio namai). Praušus visi susikėlė negaišdami, atsmokėję už kvaterą lašiniais ir skilandžiais, išsikubino. Nusileidus akmenim brukavotu keliūti nuo kalno, atvažiavėliai sustojo ant kalvelės - ir visiem apraibo akys: apačioj, už aukštos tvoros, suguldyti gražiom eilėm tekančioj saulėj blizgėjo plūgai - kaip ežero sidabrinis vanduo. „Ajaj, kaip buva gražu, visi tik aptylam ir gražavamės,“ - pasakojo Tėtė. (Ilgai tam miesteliuky gyvenau – nevykusiai vadinamam tiek Vileika, tiek Nauja Vilnia: nebuvo senosios Vilnios, buvo tik Vilnia, bet tuteišam ją panorus pavadint Vileika, teko pridėt Novaja Vileika, nes tikroji Vileika yra Gudijoj, o gamyklos, kuri buvusi pirma baldų gamykla, paskiau žemės ūkio padargų, savininkas palaidotas N. Vilnios kapinėse, jo paminklas vienintelis dailus, rudo granito, nulaužto medžio pavidalo - jei dar vandalai jo neišgriovė - gamykla man ten gyvenant buvo paversta dažymo aparatų gamykla, vadinama „Pakraske“, jos gaminamais dažais, po skernu išneštais, buvo nudažyti daugelis aplinkinių kaimų namų - visokiausiom, mūsų kraštovaizdžiui nederančiom, ryškiom spalvom: „kakuju krasku svarganul, takuju vynes, čevo ješčio chočeš‘, bery i kras“). Vyrai plūgus parsivežė, ir prasidėjo krašte orė arkliais, ir pasibaigė  dainom apdainuotas rytelio jaučių ganymas, ir nutilo artojų oliavimas „Margi, vagon“, - atėjo arklių naktignės su laužais, bernų dainom ir rūkais kvepiančiom vasaros vakaronėm – arklai - žagrės liko kėpsot ant klaimo ar tvarto kreklių, o jauteliai gromuluodami ilsėtis pūdymo,  kurį jų protėvai teip sunkiai jungą traukdami arė, ganiavoj. Su Tėtė užulipem ant to kalnelio (dabartės per jį jau nutįsę gelžkelio bėgiai), Tėtė prisiminęs gražiai žibančių plūgų vaizdą, susigraudino – gal jaunystės, gal sovietų sumaitoto žmonių gyvenimo...        

Kiaulių neganęs ponu nebūsi... Tėčio tėvai nebuvo biedniokai, galėjo samdytis ir piemenėlį, ir pusbernį ar berną, (ir diedukas Jonas, ir Tėtės tėvukas Nikodemas buvo Noliškio dvaro agruodnikai - prižiūrėjo sodą ir bityną, talkino vyno spaudykloj ir vaisių džiovykloj: visos tos gėrybės plaukė Petaburkan, nes ponai buvo rusai, pravoslavai), bet ūyje triūsė savi vaikai, nebindzinėdami dykai be darbo (dvarui miško vuogas surinkdavo vaikai ir nuo darbo liuosesnės moterys, už tai ponų akmistrinė atsilygindavo). Tik paūgėjęs Viktoriukas išėjo ganyt - pirma savų galvijų, paskiau Skritakalnin krikštamočios Alenos ir Untano Lunių ūkin (sovietai, Luniam palikę tik virtuvę, jų gražioj sodyboj įtaisė mokyklą, o prie darželio stovėjusį kryžių liepė nugriaut, Luniam to neapsijėmus  daryt, atsirado tam darbui tinkamas ir kryžių sukapojo: užtat jo vaikui medis sutraiškė kojas...) Iš dieduko Jono išmokęs (Tėtė mokėjo ir ūkio padargus pasidaryt, ir vailokus velt, ir kriaučiaut, ir alų virt - nebuvo amato, kurio nebūt mokėjęs), Viktoriukas ir ganydamas nedykinėjo: iš šiaudų, jeglių šaknių ir karklų vytelių pynė kašikus, underytes, skrybėles, drožė šaukštus, rišė untas, jo dailiom šiaudinėm kašytėm, pamargintom visokias dažais, mergiotės gražavos ir kermošiuos, ir turguos, skrybėlių užsiprašydavo ir ponų atostogaujantys studentai. Ganiavoj prie mėlynųjų akmenų (tuos gražius akmenis sovietai sutrupino plentan) piemeniukui buvo žinomas kožnas akmeniukas: „Naktį ažsimerkis prieš miegų galėdavau pasakyt, kur katras akmeniukas guli“, - sakydavo Tėtė, - „karvem sugulus pokaičia ir spakainiai gromuliuojunt, atsguldavau aukštielnikas ir akim, ir mislam valiai gražuotis debesais - čia tik nepaspėju sumatyt kokia žvėries ar paukščia, anas jau pasvertis laivu ar kalnu-tai man buva navatna, tai gražu“. (Dar apie Noliškio dvarą: sovietam jį užėmus, perdėtiniu dvare paliko Rasiejoj pabuvusį ir uoliai bolševikuojantį, storą burlokę pačią parsivežusį,  žmogelį, tas apsitaisė ponų paliktais rūbais, valiavojas po dvarą, ir užėjo gauja nevietinių bolševikėlių, tie, pamanę, kad jis tebesąs ponas, pareikalavo valgių, gėrimų ir viso gera, o tas geras seniai jau jų sėbrų išpustėtas, tai žmogelį nupalintavojo, sudaužė mėlynai ir paliko, tad, praėjus daug laiko, tam žmogeliui dažnai ateinan pas mus pavalgyt (kaip ir visi bolšvikai, buvo tinginys, savo dėdės paliktą ūkį prauliavojęs), jam gražuojanis sovietų valdžia, Tėtė pašiepdamas primindavo: „gal užmiršai, kaip buvai nugelnytas  šitų sava draugų?“- „ai, mat tinai buva padaryta jų klaida“, –„gera klaida, kad du mėnasius sėst neažsisėdai in sava pasturgalia“...

Tėtės bobutė Barbora buvo karšinama Janaikiškyje prie sūnaus, ir kitas sūnus kunigas Aleksandras ja labai rūpinos, jai buvo įrengtas atskiras alkierius. Viktoriukas dažnai nulėkdavo pas bobutę, nes Padvarniai nuo Janaikiškio netoli, bobutė klausdavusi, ar daug alksnių šiškyčių tais metas ir šermukšnių vuogų – tuomet būsianti gera bulbų pakasa (šermukšniai, alksniai, bulbos, papartis, jegla – požemio karaliūno Vėlino-Velino-Velnio priklausomybėj, tad tie augalai ir suraišioti terpusavy), bobutė aiškindavo berniukui apie tų ar kitų žolių vaistingumą, kokias ligas ir prietvarus kokiuo žolynu gydyt (Barboros anūkus Aleksą, Alfonsą, Nataliją išvežus, gražus bitynas nebuvo išdraskytas, bet iš jo sukurtas Skudutiškio kolchozo bitynas).

 Išmokti amatai Tėtei pravertė visada: prasidėjus Didžiajam karui, Viktoras su kitais kaimo berniokais maskolių buvo pajimtas „akuopam“ kast, pėsti nuvaryti ligi Suvalkijos (šnekėjo, kad vokiečiai tuo metu jau buvo prie Augustavo), buvo įkurdinti ir valgydinami kartu su maskolių karaiviais: utėlynas, nešvara, nuo kareiviškos buzos lietuviukam paleido pilvus, tad Viktoras skubinos jieškot išeities: apsižiūrėjęs valyvą suvalkietę, pirkosi pas ją pieno, kiaušinių, miltų, gavęs „skauradą,“ „segoną,“ miške virėsi ir kepėsi valgyt, išsišutinęs utėlėtus rūbus katile, davęs pinigų „zvodnui,“ gavo leidimą naktavot ne su kareiviais (Viktoras pinigų turėjo, gaspadinei dar ir šaukštų pridrožė, ir untų pririšė - suvalkietei labai patiko valyvas, darbštus bernaitis, tad siūlė jam leistis jį įsūnyt, mat, jos pats buvo pajimtas karan, o prie ūkio reikėjo vyro, bet Viktoras ne tik nepanoro tapt suvalkietės įsūniu, bet, atkišęs namažai pinigų, „zvodnui“, buvo suvis palaistas namo (nuo amžių paperkami maskoliukai), tad grįžęs išsiskubino pas dėdę kunigą, nes nei vokiečiai, nei maskoliai bažnyčiai tarnaujančių vyrų negriebė karan).

Ganiavai rudenį pasbaigus, Tėtė lankė parapijinę caro mokyklą Kuktiškėse. Mokytojas maskolius Nikolajus Čerepanovas su savo pačia, mokslai tik maskoliškai, lietuviškai šnekėtis draudžiama. (Tėtė rusiškai išmoko puikiai, buvo balsingas, tad kasryt prieš pamokas „Bože, caria chrani“ giedonę turėjo jis ir užvest, buvo uolus mokinys („man vis pinkiukes ir pinkiukes raše učitelius“), tad likusioj pageltonijusioj nuotraukoj mandrai atsilošęs učitelius  Viktorą pasisodinęs šalia savęs-nuotraukoj visi vaikiukai liūdni, susirūpinę, surauktais veidžiukais). Peržiem Viktoriukas gyveno pas dėdę kriaučių Kazimierą, subatų pavakariais pardumdavo pėsčias penkiolika kilometrų namop, Parvarniuosna, o pirmadienio rytą anksti ankstėliausiai vėl pėsčias mokslų semtis ir „Bože“ giedot...   

Kaiman dažnai būdavo kviečiamas „čeraunikas“ Zuja iš Voversių netoli Skiemonių. Anas mokėjo atkalbėt gyvatės kirstą gyvulį ar žmogų, užkalbėdavo votis ir šunvotes, kad tos graičiau išsisuktų, prietvarą, nuomarį, grizą (nuo darbo ar sunkiai ką nors pakėlus sutinusį raumenį ar sąnarį – „runkan inlinda gryzas“), gumbą, rožę  ir kitas kitokias pavietres ir negerumus – buvo labai pamačlyvas. Kartą jam girdint Žalalis pasišaipė iš jo galių, tai Zuja, pakėlęs jo žipono palą pasakęs: „iš savys pasjuoksi“, - ir žmogelis inkrito miegan kaip nuomarin, šešias dienas miegojo neprabusdamas, jį miegantį penėjo ir girdė (šeši - nelabojo skaičius, tad ir sovietų dalinami kolektyviniai sodai talpinos šešiuos aruos, ir pasodybinis kolhozniko sklypas buvo iš šešiasdešimties „suotkių“).

Padvarniuos apsistoję žiemavot cigonai pasigarsino galį sutaisyt vaikus jų negalintiem iš Dievulio prisišaukt. Vieni tokie bevaikiai paskvopija jų pamačiu, užsimokėdami net visu meitėliu. Cigonkos žalian kiaušinin priplakė  mažų vaikų plaukų ir da balažin kokių noglų, liepė gert tiem bevaikiam, bet vaikų teip ir nesusradus, tie bandė meitėlį atsteist, ale kur gi tu su ciginais pristeisi – teip ir liko ir be vaikų, ir be meičioko... Vienam tie šuleriai maininykai buvo pardavę vogtą baltą arklį, jį perdažę juodai, lietui nulijus arklys patapo vėlekos baltas.

Kaip vaikštantis krašto peizažas buvo ubagėliai, kalėdotojai. Pirma savy terbas mesdama duoneliava Barbora Sakaliūčia. Jų kaimai iš kaleinias laikydava pasavaičiui (toks buvo ir valdžios, ir bažnyčios paliepimas). „Jeigu nelabai prijemnai, nesvetaunai, nesočiai katroj trioboj jų ažlaikydava, tai ana, terbas susrinkus ir skirta laika neatbuvus, nei neatsisveikinus, išsikemėrodavus  kiton gryčian, a jeigu žmonys jų gražiai ažlaikydavy, tai išeidama laimindava ir žegnodava namus: „Babasloviju jum ir visų jūsų gininį, babasloviju“ (buvus švepla).“

Vaikščiojo ir kelias kartas, ir kelias parapijas atubagavęs Tarnauckas. „Ineis grįčian, pagarbins, ir, jeigu pečius gaspadines jau ažkurtas, preina in pečiaus priekaktį ar  priežidų, baksi lazdu puodus ir klausinėja: „A kas šitan puodi verda? A kas šitan?“ (Jį ubagaujuntį atsiminė ir Padvarniai, ir Parudinė, su juo užaugo  tėvai ir vaikai). Jeigu gaspadorių anas žino jesunt rimtų ir jo nepajuokiuntį, tai išsipilia in stala iš kapša surinktus pinigus – ir cara kapeikas, ir vokiškus pfeningius, ir lietuviškus centus - nusišiepia ir saka: „Kad tamista nevogsi, tai skaitysiu.“ Bražėnus anas laikė rimtais, razumnais, tai kieman ažeidavys ir pasguost, ir pastart, ir pasrodovot, ir panaktavot. Visą gyvenimėlį taupė, rinko skatikėlius skūriniam čebatam, insgijo, rodės Viktoro Tėvui, džiaugės, gražavos. Neilga trukus ataina apsievys nebe čebatais, ale tom pačiom vyžom. „Kur gi čebatai?“ – klausia Mikadamas. „Kad pavage,“-  prispaustu balsu proverksmiais atsakęs. (Kietai įmigusį vasarą pamiškėj laidokai, nedorėliai nuavė). Ilgai guodės nabagas Viktoro Tėvui... Kitąkart, tik par slenkstį peržergys, nei nepagarbinęs: „Va, Mikadam, pirkau,“ – ir rodo išmargintą lazdą: šuleriai išmonijo iš biedno grašius, parduodami pagalį. „Kad gal neapsmakėja pirkt, galėjai pats nusdrožt,“ – pagailestavo Mikadamas. Tarnauckas nešiodavos knygą – skaityt nemokėdamas, atmintinai išpasakodavęs, kas joj parašyta – Mikaldos pranašystės.

„Tuntai ubagų suplaukdava Skudutiškin par Traicių (Šv. Trejybės atlaidai). Pėsti ir važiuoti, kas kokį arklalį ir vežimų turintys, susgabendava krūvom jau iš vakara. Pa vienu vežimu paršelis knisinėjas, sau ėdala prasmanydamas vietaj, pa kita ratais ir mažas vaikelis valiojas (tokią pačią tėvų dalią sau  nokindamas). Visokių pramaniūgų pilvui prapenėt atsrasdava: vienas toks, nuogas kojas kiaulių žarnom apsvyniojys, rodydava sava „ronas“ – vasara, smarve neišpasakyta... A alasas maldų, giesmių ir vaitojimų, kad tik Dieve susmylėk...“

Bražėnų kiemas buvo rimtas, dievotas, čia iš nieko nebūdavo šaipomasi, niekas nebūdavo apkalbamas ar pašiepiamas (šitaip elgtis Tėtė ir mum diegė ir mokino) – net žydai, kai jiem ateidavo laikas melstis (panašiai kaip musulmonam), „anys ažeidavy Bražėno kieman (lauki anys nesmeldžia, turi būt „kupa“ – pastogė, ne pavietrė). In kaktas žydelis pristaisa ketvirtainų (ketvirtatų) pučkely – ragų, in jos išraižyti trys balti rėžiai, a nuo jos  kaba trys šikšnos (diržai), dviem šikšnom apsvynioja runkų, trečia kabaliuoja šiaip sau. Atsisukys in rytus, balbatuodamas, barakatinuodamas pirštais braukia nuo lunga rasų, vis priglausdamas pirštus  in lūpas. Ažeidava toks Šimelis, katrų vadindava balbatūnu, ba bais neaiškiai šnekėdavys. Tas ir barakatinuodamas sava maldas, neperstodava galvoj vest šmugelių ir gišeptų. Buva su Adolpa (Tėtės broliu) derėjys teliokų, ale jo kaštas Adolpai netika, a žydui tavoras rūpi, tai anas, nutraukys sava šapsėjimų, vis atsisuka in Adolpų: „Ar pardavei jaučiokų?“ – su stroku klausia. Ir vėl sava šapsi. Žydai bijodavo „strošnosios“ nakties: prieš jų Vekykas, girdi, velnias žydus peklon nešąs. Kartą starovieras (sentikis) Cimocha (Simjonas) naktį pačiupa Bjomky, maišan ir raistan: žydeliui ir blusas ažumire... Sukti žydai. Žmogui paklausus, kiek kaštuoja kokia prekė jo krome, tas užprašo keturgubą kainą, ir, „kai jau žmogus, runku numojys, aina šalin, žydas tysia ažu skverna: „Ui, palauk, nulaisiu,“ – ir laidžioja ligi apytikrės kainos. Duodavo pirkinių ir bargan, paskiau nuošimčius riebius atsiriekdavę. Buvo sunku pamilt šitą suktą padermę, tai ir anekdotų apie juos vaikščiota visokių. Žydų vaikų būdavo daug (skalsioj Lietuvos duonoj  skalsiai ir savo veislę pladijo). „Paklausius Bjomkės, kiek anas turi vaikų: „Ui, pinki meta, šeši vaike, ir saptintų jau pasvaike“...

Viktoriuko Moma buvus labai akuratna gaspadinė: ponam dvaran sviestą, sūrius pristatydavo kaimo moterys - gyvulių Noliškio dvaras nelaikė. Deja, sviestą dvaro akmistrinė imdavusi tik iš Bražėnenės, nes jis būdavęs ne tik iš šviežios smetonos sumuštas, bet ir kruopščiai, „par kelius vandenus išplaustas, kad neliktų maslionkų balzganumo ir sviestas ilgiau išbūtų šviežias, neaprūgtų“. Taigi „viena materėla prašunt Tėtės Mamos, kad ana ir jos sviestų nuneštų priduot, kaip sava, je Moma atkirtus: „Kaip gi ašei gadinsiu sava runkų su tava sviestu?“

Miško buvo ir valdiško, ir priklausiusio dvarui, bet žmonės jame vuogaut ir grybaut galėjo laisva valia, kaip ir žuvaut ežeruose. „Vaikai, kartais ir babelas, nuo darbų atatrūky, privuogavy nešdava dvaran, surinktas miška gerybes ūkvedžiai supirkdavy, a tinai iš jų vyninėj būdava spaudžiamas vynas.“

Marijona Mikadamienė (mūsų Tėtės Moma) buvo ne „pustelnikė“ (neišlaidi, nepletkininkė – dykai laiko negadinanti), darbštumu ir taupumu garsėjusi visoj apylinkėj. Tėtė pasakodavo, kaip anas, būdamas nedidelis, ūlyčioj (viskas gi vykdavo prie visų kaimo akių ir ausių – ūlyčios atšlaime) matęs tokį pritikimą: garsiausia ūlyčios tarškula (šnekorka) Justiniene, boba kaip guba, staunia ar underia – nei pastumt, nei patraukt – „unksti rytų sustikus takių pačių Untanieny, terškėja, viskų abidvi ažmiršy. Kai jau Justinienes diedui nusboda laukt gryčiaj sniedones (pusryčių), anas išsiunte vaikų, Juozapokų, jas šauktų nama, je tadu jau močia, susgavus, kad ana par ilgai bešnekunti   vidury ūlyčias, klausia vaikų, kaip niekur nieką: „Jazapuk, ar apyvertei blynų?“ – „Kad šindei da nekepei“, – atvože vaikas visų taisyby, ba teip ilgai bešnekunt, blynas būt nebe prisvylys, ale suvis sudegys“. Tokių netalkaunų bobelių Mikadamiene nelaike dorom moteriškėm ir su jom jokių rokundų nevedė (toj pati Justinienė prašiusi ir jos sviestą kaip savo nunešt priduot dvaran). Diedas jos buvęs spakainas, lagadnas, atlaidus pačios bobiškom „smulkmėm“ tik, jeigu kas pasakodavęs apie kokį nors nuotykį, tas nepatikliai pakraipydavęs galvą: „Jeigu  mana boba ape tų raikalų da nieka nežina, tai čia da ne prauda“...

Buvęs žmogus ilgoka nosim. „Pakuštom daugalis iš jo pasišaipydavy, je viena mandra merga, jam atajus vakaruškan, išvože: „Da ir šitas ilganosis atsgrūda,“ – tai tas žmagelis, pasuke sava nosį šonan ir saka: „Tai gal kaip kalvek praaisi pra mani neažkliuvus“...  Buvo dar ir vientulys nabagėlis, nendznas (nedidukas) Anupras, tai anas retsykiais, iš nūdnūma išmesdavys čerkely: atsistoja preš veidrady, pakelia kieliškėlį: „Nu, Vakeniuk Anupriuk – ašei tau sveikas, tujei man sveikas...“    

Viktoro vaikystėj dar orė jaučių tempiamu arklu (žagre, žambiu), su mediniu, paskiau jau gelažiniu noragu. Jaučiai sukinkyti jungu – sustatyti kaip gardan, pakinktai pritaisyti prie jų kaktų: „arklys plūgų  timpia sprundu, o jautis arklų kaktu“. Jaučiam kėravot artojai botago nei vadelių nevartojo – jaučiai buvo varomi balsu: „Šėmi, atlaisk, Palši, ažeik, Dvyli, vagu.“ (Paklusnus, kaip ariamas jaučias; senas jaučias vagos negadina). Ir alasijo, skambėjo orės metu pavasarį pūdymai artojų balsais ir vieversio giesme... (Kai Tėtė viešėjo pas mane N. Vilnioj, anas atpažino vietą ir gamyklą, kurioj buvo gaminami plūgai ir šmaikščios, nedidelės dalgės „litovkos,“ garsėję visoj carinėj Rusijoj – tai dabartinė „pakraskė“; gamykla buvo įkurta vokiečio, kuris palaidotas N. Vilnios kapinėse, jo gražus paminklas iš rudo akmenio, tarsi nulaužtas medis; kai plūgų jau buvo pakaktinai prigaminta, toji gamykla ėmėsi gražių, vokiškų baldų gamybos; taigi, Tėtė pažino vietą ir atsiminė, kaip jiedu su broliu Adolpu atvažiavo pirkt didelio pagalbininko ūkyje – plūgo, sėdėjo jiedu ant aukšto pylimo ir gražavos, kaip už tvoros fabriko kieme saulėj blizga jų išsvajoti, gelažiniai plūgai...)

Kiek galėdami, Bražėnai pramokino visus vaikus – ir Adolpą, ir Vincą, ir Grasildą, ir Ancią, ir Viktorą. Barbora, būdama Vilniuj „pre ponais“, pati būdama lagadna, gero būdo, graži, darbšti, pamaldi ir nuovoki, ponam intiko ir patiko (ponai, žinoma, buvo lenkai, par juos ana buvo akmistrine), tad anys jai padėjo išsimokint amatų ir kalbų. „Zaklode“ ana išmoko siūt, siuvinėt, kitokių dailių amatų. Broliui kunigui Aleksandrui gavus parapiją Sužonyse, ana, pas jį atgaspadinavus, grįžo Vilniun, padėjo išsilavint dukterėčiai Ancei (Tėtės seseriai), Vilniuj ir mirė (palaidota, tikriausiai, Rasose). (Pas prelatą Aleksandrą glaudėsi ir mokinosi ir dukterėčia Ancia, ir brolanas (sūnėnas) Viktoras, slapstydamasis nuo caro karumenės, ir Aleksandro seseries Grasildos Stepanavičienės (Gražulienės) duktė Amilia (ana padėjo Aleksandrui prižiūrėt jo Motiną, mūsų Tėtės bobutę  Barborą Raupelienę – Geniūčią, sirgusią ramatu (reumatu), labai mylėjusią lagadną Viktariuką, mokėjusią begales giesmių ir maldų). (Viktoro diedukas Teodoras Raupelis mirė šienapjūtėj, „pareja suplūkys karšty, ažvalge sūrias paūdres, ažgėre šaltas giras ir gava prietvarų – apsiverte (susisuke) žarnas“, babute ažtatai ilgokai našlavus ir viena ugdžius vaikų pulkų).

Tėtės sasuo Ancia (Ona), išsimokinus Vilniuj, būdama gabi, sumani, instaisė net siuvyklą Anykščiuos su keturiom „učnenkom“ (siuvėjom), ant siuvyklas durų buva užrašyta: „Onos Bražėnaitės siuvykla“ (Tėtė man tą namą parodė). Ancia buvo graži, pamokyta, išnaši, tai bagotas ūkininkas Baltrūnas, stotingas, šumnas vyras „jų labai pasdabojys, ir buva beveik sutary ženytis“ (yra nuotrauka su juo - nespaveiksluokit neženoti: nebūstet kartu). Anykščiuos Ancia prabuva trejus metus. Žmogus šaudo – Dievas kulkas gaudo... Ancės (taigi, ir mūsų Tėtės) dėdės Klemento Bražėno sūnaus Klemo duktė Gisia (Grasilda) buvo išsikrausčius Argentinon, ana pamonijo atvykt ir Ancią. Toj, būdama svetava, pardavė siuvyklą ir išvažiavo (jau buvo Lietuvos, Nepriklausomybės metas). Išvažiuodama (išplaukdama) pažadėjo Baltrūnui atsiūst šipkartę: pažadą ištesėjo, atasiuntė, bet prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė, žmogų atskvietus, jį raikia intaisyt, rast darbą, be to, ana pasdabojo kitą, bagotą, šumną lietuvį jau insgyvenusį, su padėtim, tad Baltrūnui sužadėtuves atsakė ir jo Argentinon nebekvietė. Ancia inskūrė gerai, turėjo ir krautuvę Buenos Airese, ir fermą – ūkį. Iki karo su Tėte susrašinėjo, buvo atsiuntus nuotrauką, kurioj  su dukteria Maryte šlavinėjančios kiemą, bet, skrebam išplėšus skrynią, pavogus mūsų Tėvų sutuoktuvių žiedus ir visa kita, dingo ir antrašas, tad ryšiai nutrūko (tai būt saugumas neatstojęs, gal taip turėjo būt). Baltrūnas ilgai gailestavo Ancios, buvo insdabojys, jeigu priseidavo mūsų Tėtę sustikt Anykščiuos, tai užsikviesdavęs in sau ir gailestaudavęs: „Tai pabrokija mani Anciūte...“

Sako, kožnam paskirtas savas kryžius, ir tujei, žmogel, kaip besispardytum, musėsi jį išnešt per savo gyvenimėlį... Taigi, dujenai žmogeliai sunkiai nešę kožnas po jiedviem  uždėtą kryžių. Vienas nešęs kantriai, neaimanuodamas, tik retsykiais atsdusdamas, o kitas įkyriai prašęs ir maldavęs Dievo jo naštą palengvint. Dievas, nebepakęsdamas nekantruolio zaunijimo, jo kryžių patrumpino. Gyvenimo kely jiedviem teko prieit ligi gilaus skardžiaus, kurį abudu turėję pereit. Ramuolis ištiesė savo sunkų, bet  ilgą kryžių per skardžių ir lengvai juo perėjo kitan krantan, o nekantruoliui lieptui iš savo kryžiaus nusitiest per bedugnę ir neužteko jo ilgumo: nabagas nugarmėjo prarajon... 

Viktoriukui einant 13 - tus metus, prieš Pirmą karą mirė Tėvas. Mirė žiemą, per Tris Karalius, sulaukęs 70 metų. Sirgęs ilgai dusuliu (vis tai nuog sunkių darbelių...) „Lydint Tėvų in kapų, Viktariukas tungiai (kietai) su vilnonėm punčiakytėm apsiave čebačiukais, tai kol pakavoja (žiema buvus labai šalta), vaikui teip ažeja kajelas (sušala), kad jų nebenumane, buva kaip medines, tai sugrįžys na kapų, nulake tvartan ir sumerke jas ušėtkan (medinis indas)“ su visom červykytem, šaltan undenin, ir laikys tolai, kolai kajalas ataja savyn... (Žiemą, einant unkstyvųjų Rarotų prieš Kalėdas, Moma vaikam iš vakaro, kad rytą nebūt gaišta, liepdavus čebačiukuosna prisdėt šiaudų, kad kajelių nenušaltų). Motina, likus našle su vaikais ir dideliu ūkiu, bet, būdama atkakli, su visom negandom sustvarkė, dar ir žemės prispirkimui sustaupė.  Tėvas buvęs griežtas, reiklus, pamaldus, labai teisingas.

Adolpa (Adolfas), mūsų Tėtės brolis, buvo vyriausias (gražus, panašus į Tėtį). Visi ūkio darbai, Tėvui mirus, teko jam. Prieš Didįjį karą jam buvo apie 20 metų. Dingdamas stogų, nugriuva ir suslauže kojas čiurnų. Neišgulėjys, būdamas uvėrus in darba, par unksti atskėla, nujeme šinų, tai kulnalis bišky iškrypa, ale nešlubava. Vinca buva sirgys raupais (raupsais), pastaise (tai buvo sunki, limpama, beveik neišgydoma liga), ale burna lika bišky graublėta. Viktoras neažsikrete – vienas spaugelis išsikėla in burnas, daugiau nepasrode.Viktoras nuo mažuminės buvo meistravas, jaunas jėmės varstota, buva prasmokinys nuo seseries ir kriaučiaut. Adolpa su Viktoru labai sutiko. „Tujei, Viktariuk, manenai arklalį sumeistravosi,“- sakė brolis. Vinca buvo aštrokas, taigi Adolpa, būdamas švelnaus būdo, Motinai vienųdien sakųs: „Mamut, neūkininkausme su Vincu abudu čia krūvoj – važiuosiu Amerikan.“ (Viktoras, matunt, kad jamas amatų, norėta išmokint dailidi ar kriaučium, bet viskas verčias, žmogui tik runkam mostiguojunt). Kad nepatekt Didžiajan  karan, su pažįstamu Petrošium ir pusbroliu Geniu Adolpa išvyko prieš Japonų karą. Gyveno Brukline, dirbo fabrike, vedė prieteliaus nuo Kurklių seserį, buvo atsiuntęs nuotrauką  - su pusbroliu gražiai besėdį ant krėslų. Vos įsidarbinęs, atsiuntė namo 300 aukso rublių, kuriuos buvo jėmęs kelionei. Trūkus pavaros diržui fabrike, žuvo jaunas. (Apie tai pranešė draugas ir žmona; vaikų neliko). Susrašinėjimas su giminėm nutrūko, antrašai per karus išsimėtė)  

Visa Bražėnų šeimyna sirgo šiultine – apsikrėtė nuo tokio šlėktuojunčio Stankevičiaus, „ataidavusio in Ancių nebe tai „druka“ (Ancia buvo gramatna) pasmokint, bet iš tikrųjų tai labai jau in jų merginos. Viktorui net kunigų veže, ba jau kliedėja vaikas, teip buva sujėmus kvaraba. Motina in galvų dėjos kiaulas pūsly su ladais, kai toj pūslė nusmunka, tai ana graibos aplink ir niurna: „Kur tas mana pupuliukas?“ Bet būta macnos giminės: visi pastaisė, išgijo. (Ancę dabojos ir vargonininkas Goda iš Suginčių, vargoninkavęs dar ilgai, net Vincienę apgiedojęs 1984 metais. Sužinojęs, kad Bražėnų marti Marytė gražiai giedanti, pakvietė ją ant viškų ir norėjo patikrint jos klausą - mūsų Mama įsižeidė, kad  nepasitiki jos balsu, ir giedot nėjo, o ir anyta būtų neatleidusi marčios nuo darbų).

Viktoro vaikystėj Suginčiuosna buvo atvažiavę štukoriai, dykaduoniai cirkininkai  (tie patys draikės ir Aluntoj): „rija peilius, peiliais apibesdava stovintį žmogų, jo nesužeisdami, savo kūnan insisegdava špilkas, apsvyniodava gelažinį virbų aplink runkų. (Tas pats vargonikas Goda pamėgina apsvyniot, tai runka mėlynem nuveja“).  

Netoli Padvarnių buvo starovierų (sentikių) kapai. (Tebėr, ir didžioja jegla, Tėtės menama, tebėra). „Par jų Sekmines iš Kulių (dabar vad. Akmena, netoli Giedraičių, nes kūlis – tai akmuo), atvažiuodava popas švintint kapų ir pasmelst už mirusius. „Vidury kapinių pastatydava berniokų, in jo kriautines ažkabindava medžiagų su nupaišytu kryžium, visi lingučiuoja in jį kaip in altorių, žegnojas ir gieda: „ Gospadi, pamilui.“ Giedot pradeda djačiokas plonai, paskiau kitas šventikas storiau, kol in gala užbosija popas. Prisiveža  arielkas, geria, nupildami ir in kapų, keptų miltinių „lepioškų, miakuškų,“ jom pavaišina ir sulėkusius pramogos pasižiūrėt Padvarnių vaikus.“

Užeja Didisai karas. Viktorui 17 metų – carui kareiviaut jau tinkamas. Kai jį pašaukė prijoman, kaizeriokai buvo jau Augustave. Suvarė visus kaimo bernelius Švinčionysna. Viktoras apsimetė sergančiu. „Nugabena Pskovan, ale sergunčius grųžena atgal Švinčionysna. Važiuojunt traukiniu iš Dvinska (Daugavpilio) Dūkšti jau apysupe vokiečiai. Viktoras su draugu tarias, kų daryt – su ruskiu niekas ait nenori, ar bėgt, ar ait in vokiečius? Numeta šinielius, ir miškan. Ruskių karaiviai rėkia: „Kuda, niemcu v ruki“. Abudu tik runku numoja. Gavy par žmonis rūbus (buva da nešalta), Viktoras su vienu ukmergiškiu pasprunka „ot batiuški caria“: ukmergiškis patyliukais par miškus link namų, a Viktoras „in dėdy kunigų Aleksandrų, katras klebonava netoli Švinčianių, Striūnaičiuos‘‘. Jiem bebėgant, sutiko vokiečių kavaleriją, bet tie  bėglių nesulaikė, tik lenkiškai paklausė, ar nėr rusų?  

Visą karą Viktoras prabuvo pas dėdę kunigą: vokiečiai bažnyčios patarnautojų karuomenėn nejėmė (čia Viktoras buvo pradėjęs mokintis ir vargonikaut). (Po karo, kai vokiečiai namo, ir Viktoras namo, o dėdė iškeliamas kunigaut Rudnion, Dzūkijon – prieš tai jis dar kunigavo Stirniuos, Sakulkoj: vis tam pačiam lenkų dusinamam krašte, kur kiek galėdamas plėtė lietuvybę ir lengvino tautiečių dalią; Rudnioj kunigavo ligi mirties 1962 m., pakavotas Valkininkų šventoriuj).

Per visą karą Striunaičių klebonijoj pamainom „viešėdavo“ Kaizerio aficieriai.“ Pirma jų prisistaty kukoriai ir meistrai intaisa kuknių, graitom subudavoja iš lintų kirky (kirchę). Gražu būdava žiūrėt, kaip uniformuoti aficieriai pa dujenai susrikiavy aina Komunijas in sava kunigų (pastorių). Kartų in savaites visi išeidava „paliavot“ (medžiot). Navatna būdava, kai anys sunešdava kuknian, kų nušovy: kas varnų, kas vaverėly, kas katy (tik šunų nešaude). Kukoriai jemas darba, numauky žveriukam kailalius, sumeta visakų didelian puodan, prideda prismokų – tai kai puodų pradingia, tai ajej kaksai gardus kvapsnys, nepasakysi, kad tinai katė verda (bet nei kunigas, nei vargonikas neprijimdavo lockos ir prašomi prie stalo tokio viralo nekaštavodavo...) Ištušiny patiekdava in stala, a jau lėkščių, lėkštelių, ir kožnoj vis kitokias patrovas ir priprovai (prieskoniai) – ruda, geltona, žalia kašela, a jau kvapas, kvapas (prieskonių pasgamindava ir vietoj iš dilgynių, balundų ir garšvų). Jeigu kukoriam kas nenuseina ar prisvyla, visų petelnių šiūpt ugnen – ir vėl iš nauja kepa verda. Vokiečiokai gerdavo kakavų ir kovų tikrų pupelių su čekaladu, da ir mazagraną (saldi juoda kava su ledais ir konjaku).“ O jau gėralų kokių tie aficieriai turėję: alaus bačka visada pilna, konjakas, viskis, kuriam plūkinėja tarytum auksiniai žuvų sriegai (žvynai) - (visa tai jiem pristatydavę ir tiekdavę žydų karčemos). 

Arklius arklininkai kas rytą šukavo, šveitė, blizgino, čečkarne pjovė akselį iš šiaudų ir šieno („aksel machen“), maišė su avižom ir šėrė žirgus sočiai. Oficierius prieina prie arklio, perbraukia jo strėnas baltutėle batistine nosine ir, jeigu skepeta išsitepa – nabagas arklininkas darbo jimtis turi iš naujo...Važinėjo ne tik arkliais, bet ir dviračiais. Atėjūno teisėm mandagiai, vokiškai daug ką iš žmonių „pasiskolindavo,“ žinoma, negrąžinamai: taip iš kunigo buvo „pasiskolintas“ medžioklinis šautuvas, šlajos (išeiginės ragutės) ir geras arklys, paliekant vietoj jo netikusį šlubą baltoką.

Kartą Viktoras bažnyčios raikalais su kunigu nuvažiavo Švinčionysna. Dėdei viešint klebonijoj, Viktoras „nuveja rinkon apsdairyt“. Rinkos aikštėj buvo suvaryta daug arklių, rekvizuotų iš žmonių. Kaizeriokai šmirinėjo po turgų, jieškodami žmonių, katrie turėtų arklius nuvaryt skirton vieton. Nučiupo Viktorą, pristatė prie arklių, Viktoras ir lenkiškai, ir, kiek buvo pramokęs, vokiškai (vokiečiai klebonijoj „viešėjo“ 4 metus, tad teko pramokt) aiškina, kad „klebonijoj jo laukiųs kunigas, bet vokiečiokas nei rakundon nejema jo spaviedonės. Kai tas friciukas nusisuke, Viktoras paslinkys terp arklių, terp arklių ir zavulkiais ištrūka iš turgaus, a kunigas jau belaukiųs ir nežinųs, kur Viktoras pasdėja...“

Trempė Lietuvą tie kryžiokų palikuonys, sauvaliavo ir grobė: „klaimuos išarpavojy javus, žmonėm palikdava tik pelus, paliepy suvaryt karves vienon krūvon, tris kartus pamelžy tikrindava, kiek duoda piena pardien, tai tiek žmonys ir turėdavy pristatyt, nežiūrint, ar namie yr mažų vaikų arba ligonių. Materėlas apsnaktavodava tam kiemi, kur būdava suvarytas karves, ir paslapčiom paskavojy nakty išmelždava karves, kad ryta anas piena duotų mažiau. Kad žmonys nesusmalt grūdų ir visus ataduotų prievolei, liepdavy suvežt girnų vienų girnapusį (vienu akmeniu gi nemalsi). (Viktoro brolis Vinca paslika viršutinį girnapusį, je pusbralis Juozapas apatinį, pakavoja ušėtki pa pelais, tai šiaip teip prasmaldava grūdų nakty paslapčiom šiena prėsmi, kad nesgirdėtų zurzima). Girnas buva liepta suvežt Libartavas dvaran, netoli Klabinių, tai pa kara dvara ponas jom išgrinde visų atšlaimų (rodos, tebėr ir dabar). Kad nepasisūdytų skerdienas, žydam ir kromam buva uždraudy pardavinėt žmanėm druskų. Kiaulas paslapčiom žmonys penėdava ne tvartuos, ale šiaudų ar šieną prėsluos. Paskerstai kiaulai liepdava nulupt skūrų ir pristatyt su šeriais (negirdėta žmanėm, kad kas luptų kiaulai skūrų – labai kebla ir sunku“ - nusižiūrėjy in vokiečius, pa kara ir bolševikai liepdava kiaulas lupt. Ot judošiai, kamavo žmones, paskiau sugulė svetimos žemės kapuos ir miškuos – žinoma, tie karaivėliai, motinų sūneliai, nekalti, varu visokių kaizerių ir nikolajų išvaryti kitų žudyt, ir patys žūt...

Tie gniūsos, niuprylos, kaip žmonės sakydavo, ir iš šūda girų mygdava: liepdavo priraut dilgynių, nubraukyt lapus, sudžiovint ir pristatyt (taip pat ir kanapes bei linus) – iš pluošto sukdavo virves (iš dilgynių pluošto ir kaimo moterys verpdavo siūlus, labai švelnius, blizgančius, o iš jų ausdavo „dilgyninį šilką“- sijonai išeidavę puošnūs ir mandri).Vokiečių uždėtas prievoles tikrindavo ir žmones skųsdavo smirdžiai skretenos  žydai, nes jie buvo „gešefte“ su vokiečiais, jų idiš kalba iš vokiečių ir išvesta, o bijojo peisiai kazokų kaip maro, nes tie juos katavodavo „bej žida – spasaj Rosiju“, matyt, jausdami ir numanydami, kokias kraujo upes tie judai išlies, sutvėrę revoliuciją  (ot parkų skūros, ir dar gvolto rėkia, kal jų visas svietas nekenčia). Kaizeriokam talkino dar ir padlaižiai vietiniai šlėktos (jie ir Napoleonui skvernus glostė, o lietuviai su jokiu uncvotu, per jų žemę karus varančiu, nesidėjo – arė savo žemelę ir garbino Tvėrėją).        

Vokiečiai per karą atsinešė savo svorio ir ilgio matus – kilogramą, kilometrą, ir nušlavė caro svarą (1,5 kg.) pūdą (16 kg.), pūrą (8 kg.), varstą ir mylią (7 km.), ir tie matai jau ir užsiliko Lietuvoj.

Viktoras tvarkė visus bažnyčios reikalus. Per karą pakavojo geruosius bažnytinius rūbus, relikvijas – ant bažnyčios aukšto Viktoras pritaisė antras lubas ir terp jų saugiai sudėjo bažnyčios turtą. Kraštas buvo smarkiai aplenkintas,  žmoneliai žioplavoti, apsnūdę. Kunigas  Mišias  laikė lietuviškai, lenkiškai ir gudiškai. Viktoras privargdavo, kolai prieš šliūbą jau sumitusius, suaugusius šlėktelas išmokindavo poterių. Vienas gudukas gailestavo Viktorui: „ Tut mne velka krutanina kola Poncija Pilata“...Vaikiukai irgi buvo žioplaliai. Mokindamas Katekizmo, kunigas klausia murziną mergytę: „Tak kto cebia stvožyl?“ (kas tave sutvėrė?) Toj tyli nabagytė. Motina kumši ją: „Kaži, Pan Bog, kabyla ty“. Vargšiukė ir atvožia: „Kabyla“...Viktorui iškada buvo šitų vaikelių nabagėlių ir jų po vargų nešuliu nusbaigusių tėvų...

Nors karas mygo kraštą, per šv. Jurgį (IV. 23 d.) „žmonelės klebonijon sunešdavo, kas kų turėja, net margų audinių mergas suvilkdavo, a Velykom – kiaušinių, pyragų. Atnešdavo ir bėralinės – pelų duonos nabagėliai: „Kakių pats valgau, takių ir tamistai, klebone, atanešu“. In altoriaus tiek pridėdava aukų, kad net altoriaus nebesmatydava. Kiaušinienes nebesnorėdava nei plaktos, nei sodintos, nei talaknos -Viktorui dėdė liepdavo visa gera išdalyt ubagėliam... Ir par kalendų prieš Kalėdas žmonės prikraudava vežimų visokių gėrybių. Būdava, ineis visi trys  - kunigas, vargonikas ir zakrastijonas gryčian, kad užtrauks namų palaiminima giesmy (visi balsingi), tai net gryčela sudreba... Kunigas Aleksandras Raupelis buvo aukštas, stambus, griežtas: jeigu po Mišių, nelaukdami pamokslo, nekantruoliai vyriokai taikydavos išsmukt iš bažnyčios, kunigas liepdavo užrakint bažnyčią. (Žiemų važiuojunt par miškų kalendon tekdava sutikt ir vilkų - arkliai prunkščia, baidas, a tie pilkiai kalena duntim ir nelabai  ruošias na kelia trauktis...“)

Par brolį ilgokai gaspadinava sasuo Barbora, labai akuratna, valyva, taupi, lagadna, ale kai ana išsikėla Vilniun, tai laikinai patalkina ir vargoninkiene, ir Viktorui tekdava pa kuknių pasisukaliot – nabagui ir bažnyčių Mišiai sutvarkyt, ir arbotų samavori kaist. Vienųkart užsiplūkys suskrove samavorų ir arbotų in tacos ir dui bažnyčian, jau pre varteliais susigriebe, kad ne teip – gerai, kad buva unkstyvas rytas ir niekas prieblindy nepamate...      

Per karą Striūnaičiuosna atklydo pavargėlis su berniuku iš Gudijos, kalbantis trupučiuką ir lenkiškai. Abudu nuvargę, nubadavę. Kunigas jį priglaudė zvaninyku (varpininku). Žmogelis dirbo uoliai, buvo meistravas, vaikam pridirbdavo malūnėlių, arkliukų, iš tašytų lentelių, be jokio cvieko dailai sudūrė Viktorui skrynutę su podėliu (slėptuve – čiuplėda, ana ilgai stovėjo stancinėj prie šėpos, o skrynutė kamaroj, kaip ir piesta, buvo sumeistravota dar mūsų Tėtės dieduko Juozapo).

Kraujais nugurgėjęs karas baigėsi, palikęs žmonėm dykus kluonus, tvartus ir aruodus. Kunigas išsikelia Rudnion, o Viktoras grįžta Padvarniuosna.    

Viktoro Tėvas Nikodemas turėjo brolius Adomą su Klementu ir seserį Magdaleną, ištekintą Pašekščiuosna už Ramono – „Gražulio,“ jos sūnus Klemensiukas per Velykas Padvarniuosna atlėkęs paviešėtų atsnešdavo gražių margiukų kiaušinių (anas Viktorą ir piršlėm palydėjo Parudinėn, ir pajauniu atbuvo).

Klementas buvo išmokęs gero, reikalingo ir pelningo amato – kavoliaut. (Jeigu šeimoj būdavo keli broliai, o žemės  neperdaug, tai vienas ar dujenai iš jų būdavo išmokinami kokio nors amato - kalvio, račiaus, dailidės, kailiadirbio, siuvėjo, batsiuvio, rimoriaus (statybininko), kubiliaus, ir, gavęs amatą, tas brolelis turėjo ait užkuriom – vest dukterį  iš tokių namų, katruos nebūdavo sūnų, taigi, ir užkurinei brolių – atėjęs užkurys visišku ūkio savininku netapdavo (užkurys, gaidys ir batagas), nes visas turtas - užkurinės, jo pačios, jeigu ana būdavo vienatūrė, o jeigu šeimoj būdavo dar daugiau seserų bet nebūdavo brolių, tai ūkyje likdavusi vyresnėja, o jaunės būdavo ištekinamos, atskiriant jom pasogas – dalias. Šiaip ar taip, atėjęs užkuriom žentas ūkį tvarkė kartu su uošviais, o pačios tėvui mirus, gaspadorium likdavo žentas. Užkuriom išėjusio broliai, likę tėvonijoj, žemę pasdalindavo arba ūkininkaudavo kartu, todėl pas anytėlę niūronėlę kartais būdavo suvedamos net kelios marčios.

„Taigi, Klementas apsiženija su vienatūri daktera dukteri ir išsikelia Kunigiškiuosna, netoli Suginčių. Daktera vienkiemis buva didelis, gražus, kaip dvarelis. Uošvis daktarava, žintas kavoliava – par abiem kasdien žmanių pilna. Pre klajma panuovaly  in pievas vasarų žmaneliai ūtarauna, pypkiuoja, štorauna, laukdami sava ailės – vieni dakterui pasrodavat dėl sveikatas, kiti in kavolį kaustyt arklių, ratų ratlunkiais apmaut ar lineikas pavažų taisyt. Kaip ir visi Bražėnai, Klementas parvirš darbštus, akuranas, je vienatūre dakteriūčia išpiestyta, darba neišmakinta, buva vėja pamušalas – uliavoja, baliavoja su vyrais, jas išlaidų nei tėvas, nei žintas nepaspėdava aždingt. Klementas buva ir šiaip kuntrus ir atlaidus, da ir kaip užkurys nelabai galėja kų pačiai sakyt, atajys in uošvia gera, tai varga nabagas be rodas : na pačias sunkiai aždirbtų  pinigų negalėdava niekur pakavot – ana rasdava visur. Nebeturėdamas jokia podėlia, pa  gelažiniu priekalu išsikala dabelį ir jon pakavoja sidabrinį rublį – toj ultojka ir tinai rada...

„Vienas jų sūnus, Klementas (tėvo vardu), buva labai akuratnas, meistravas, kaip tėvas. Tėvas jį išmakina kavoliaut, gyvena Piešiškiuos, turėja kalvy, krautuvy ir vilnakarši. Kalvėn prisrinkdava daug vyrų, kad ir be raikala, papypkiaut, paštoraut, nu, ir pablevyzgot. Žalalia Vincokas, potinginis ir blevūzga, atsisėda in priekala ir tauzija niekus, a Klementui raikia kalt, tai anas inkaitina žegelų (virbą) ir pavirbina iš priekala apačias par skyly Vincokui šiknon – tai tas kūliais nusirite in kalvės pada. (Kai užeidavom Rėzos kalvėn Parudinėj, tokia navatna, gelažies skonio vėsa padvelkdavo...) Vyrai, nelabai švankiai šnekėdami ir rakundan nejema, kad aplink zujinėja ir jų vaikai, vienu ausely pasklausydami. Sava nebetai „štukaunas“ kalbas ir tauzalus diedai jau buva ir ažmiršy, a vienas vaikiokas lakstydamas, gal ir nenutuokdamas, kad čia kas negražu, burba sau panosej tėva šnekų, a tėvas, vytely pagriebys, ažgelnija tam par kinkas: „Kų čia šneki, varla?“ A Klementas atsigrįže nuo priekala ir saka: „Ne vaikų lupt raikia, ale tavi, nepritamnas tėvai“. (Šito Klemoko duktė Gisia (Grasilda), būdama jau Argentinoj, pasikvietė ir Nikodemo dukterį, mūsų Tėtės seserį Ancią: išlakstė, kas kur – kas Amerikon, kas Petaburkan: po šiai dienai nemunais tvinsta Lietuvos vaikai po svetimus kraštus...). Kai dakteriūčia, jau šito Klemensiuko, Klemento sūnaus, motina, prauliavojo tėvo vienkiemį ir vyro pinigus, prikailijo Klementą atsidalyt dar žemę nuo brolių Adomo ir Nikodemo (visi trys broliai, būdami ščyri ir teisingi, dalydamiesi žemę, jokių popierių nebuvo surašę, viską darė ant broliško garbės žodžio, nes caro valdžioj juridinių popierių rašymas dar gerokai ir kaštavo). „In galų gala, pamatis, kad su šituj ultojku rodas nebus, Klementas su juj pasiskyre (kas tuo laiku nebuvo girdėta), išejys iš užkurystes kaip tas gaidys su batagu, savo dalioj Padvarniuos pasistate vienkiemį, jį ažudave rindon, je pats išeja kavoliaut Aluntos dvaran in ponų Aleksandrų Pam – Pamarneckų: buva labai praslavytas,  pripažintas kavolis. Jam mirus, jo vietoj kavoliavo mūsų Tėtės dieduko Jono pusbrolis Mykolas, taip pat išgirtas ir dvaro tausotas meistras. Visi Bražėnai nepagyrūnai, kuklūs – būdami sumanūs, gabūs, išradingi, niekuomet tuo nesididžiuoja ir nesigiria – o jau Pamarneckui intikt galėjo ne bet kas, ba anas netikusiam ar neklusniam lazdų negailėdavo, todėl žmonės net pasiuntinius siuntė Žemaitijon pas vyskupą Motiejų Valančių, ponu skųsdamiesi, jo žiaurumu nebeapsikęsdami, o patį poną  už nedorumą trenkė perkūnas, tai jis, likęs gyvas, prie savo dviejų numirusių pačių – viena buvo indė - paminklo Aluntos bažnyčios šventoriuj pastatydino rudą akmenį, tarsi žaibo numuštu viršum (tebestovi), o pats išmovė Paryžiun ir nebegrįžo.

Kitas Nikodemo brolis, Adomas – taip pat darbštus, „cekavas,“ akuratnas, taupus. Anas apsiženijo su jų namuose tarnavusia samdine – buvus labai graži, augmi (augalota) ir lagadna, Katryna vardu (ją šaukdavo Kasia). Jiedu turėjo sūnus Juozapą, Pranciškų, Stanislovą, Joną ir dukterį Malviną (Masią). Broliai talkauni, suteikiantys tarpusavy, teisingi. Išpasogiję seserį, kad sėdybos nedraskyt, ūkį palieka vyriausiajam, kaip ir priguli, o kiti taisosi amatus ir jieško dalios sviete. Stanislovas išsimokia kriaučium, išvyksta Petaburkan. Užėjus Japonų karui 1902 m., papuola karan, paskiriamas „zakroiščiku“ (siuvėju), būdamas labai meistravas ir sumanus kriaučius, pačiam karo baisume ir kraujuose nebraido – kurpia šinelius varguoliam rekrūtėliam, klojantiem savo galveles Mandžūrijos raistuos ir smėlynuos „za caria“. Būdamas labai dievobaimingas, maldoj pasižada: jei grįšiąs namo gyvas, pastatydinsiąs tėviškėj kryžių. Dievo išklausytas, grįžęs tuoj pat randa puikiausius kryžadirbius, ir mūsų Tėtė atsiminė, kaip vasarą Nikodemo klaime dievadirbiai drožė prašmatną kryžių su daugeliu mūkelių ir statulyčių, ir, numaliavotą mėlynai, pastatė jį prie Padvarnių kaimo kelio. Ilgai kryžius laimino ir saugojo sodžių ir laukus, kol skrebai jo nesušaudė ir nesuskaldė. Karui užėjus, anas dar spėjo Padvarniuosna diližonais (ilgais kelioniniais vežimais) sugabent savo puikius rakandus - šėpą, skrynią, zerkolą, komodas, liktorius, kandeliabrus, lėmpas (kai ką iš tų daiktų dar teko pamatyt užsilikusius pas Vincą).

Karui pasbaigus, Stanislovas pasijama Petaburkan ir jaunį brolį Joną, kuriam tuomet tebuvo vos 13 metų, jį ten išmokslina meistru – mechaniku. Jonukas dykai brolio duonos nevalgo, besimokindamas dirba meistrų artelėj „malčikom“ (gizeliu, pasiuntinuku), paskiau pameistriu ir galop meistru. Vėliau Jonas persikelia Minskan (tuomet vadinaman Miensku, nuo upės Mienkos). Čia instaiso dirbt pašte, neilgai patarnavęs tampa to pašto viršininku. Labai gerbiamas, sumanus, žmoniškas, teisingas, toj tarnyboj išdirba  nuo caro ligi sovietų – iki senatvės (jo pavardė yra inrašyta Minsko centrinio pašto garbės knygoj). Veda Jadvygą, gerą moterį – sugyvena kartu ilgą amželį (Jonas buvo gero būdo, nuolaidus tiek namiškiam, tiek pavaldiniam). Du vaikai miršta maži, sūnus Stanislovas žūsta Antrajam kare, kitas sūnus, Jonas, dirba tėvo vietoj pašte, su dukteria Vanda bendravom, susirašinėjom (ana tumetė su mūsų Onute ir labai į ją panaši). Kai tėveliukai viešėjo pas mane Naujoj Vilnioj, besikalbant su Tėte apie gimines, nutariam važiuot susjieškot, jeigu da gyvas, Tėtės tikriausio pusbrolio Jono. Rast pavyko: susitikimas neaprašomas, kalbos ir šnekos buvo daug meilios ir gražios (Jonas, labai mielas, inteligentiškas, lietuvių kalbos  nebuvo užmiršęs, nors Lietuvoj nebuvo buvęs beveik 60 metų ir gimtos kalbos nebegirdėjęs: gražu buvo klausyt jo senųjų, mūsuose jau beveik pamirštų žodžių, vaikai tėvo kalbos buvo pramokę, bet susirašinėjom su Vanda nebe lietuviškai). Susitikt tik, tik suspėjom, nes po metų Jonas mirė, sulaukęs 95-rių. Tada Vanda paprašė manęs užpirkt Mišias Lietuvoj už Tėvulio vėlę, ir kasmet atvažiuodavo pas mane paviešėt: labai miela, švelni, išsilavinusi (kai avarijoj žuvo jos anūkė Irena, Vanda ir jos vyras labai susikrimto, vyras tuoj po to ir mirė).

Apgiedojau kitą Tėtės pusbrolį, Vilgelmą, ilgai gyvenusį Amerikoj, sulaukusį 98-rių: rašytoją, publicistą, karininką, aršų lietuvininką ir antiglobalistą, operos solistą, labai panašų į mūsų Vytuką; Tėtės pusseserė Nijolė (panaši į mūsų Levutę), legendinio partizano Juozo Lukšos – Daumanto, VLIK-o įkūrėjo, žuvusio  Markuliui išdavus,   žmona,  jos dvyna sesuo Vida: neseniai pristačiau ir apdainavau jų Motinos, atkentėjusios Sibirą, parašytą knygą.     

Dar vienas Adomo sūnus, Pranciškus, buvo išgirtas kavolis, kavoliavo Padvarniuos.

Adomo duktė, vienatūrė, Matilda vardu. „Buvo labai mundra, auga terp keturių bralių, išlepinta, išpiestyta, gražiai aprėdyta, šiena grėbtų ar linų rautų aidavus tik iš raškažia, paspuikavima – visus darbus nudirbdavusias sumdytas mergas. Turėja gražų balsų, mėgdavus dainuot, iš jas stancines (seklyčios) pra lungų vis skambėdavus daina „Kad gi gražus, gražus rūtelių darželis.“ Braliai dažnai, seseries ažugaidu, taisydava stancinej, a vasarų atšlaimi, vakaruškas. Piršlių vienatūre neatsgindavus, ale buvus labai mudra ir išrunki. Vakaruškam grodava taks mizernas, ale geras muzikontas, Juliukas, tai Matilda jį ir insdabojus – sėdi abudai palungej, Juliukas groja, ana dainuoja: niekas neatšnekėja jas na ta Juliuka. Kai aja šliūban, svotu buva jas pusbralis Klementas iš Radvoniškia, šumnas vyras, tai visi mislia, kad anas vienatūres jaunikis, a kai kunigas aždėja stulų in Juliuka runkas, visi bažnyčiaj dusterėja nusdyvijy... Juliukas ir pa ženatves eja par vakaruškas, vienatūrei ne kokia dalia nuseja... (Kas tėvų neklausa, valga duonų sausų - jeigu tėvas su močiu saka: ne ažu sava aini ar ne sava vedi, tai raikia tuoj apsmislyt)“. 

Vyriausias Adomo sūnus Juozapas, kaip ir prijimta, liko tėvonijoj. Su pirma pačia turėjo sūnus Juozapą ir Rapolą, likęs našliu vedė kitą, su ja susilaukė Albino. Tėvas Juozapas buvo Noliškio dvaro sodininkas, labai darbštus, kruopštus, patikimas ir giriamas; iš dvaro sodo obelų skiepų, pats paskiepijęs laukinukes miško obelytes, užsiveisė didelį sodą (tam krašte tik Bražėnai ir turėjo sodus, kiti jų veisimu neužsijėmė ir tam laiko negaišo). Viktoras, grįžęs  po karo iš kunigo, rado Juozapą ir jo antrą pačią mirusius nuo „špankos“ (ispaniško gripo, nuo kurio išmirė ištisi kaimai). Trys vaikai liko visiški našlaičiai. Juozapuką su Rapoliuku priglaudė Viktoro Motina (mūsų Mama, atatekėjus Padvarniuosna, Juozapuką čia dar rado). Valdžia, paskyrusi Viktoro Motiną našlaičių apiekūne (globėja), jai pavedė valdyt ir jų tėvų turtą su žeme iki tolai, kolai vaikai užaugs. Albuką pasijėmė globot jo motinos giminės. Užaugusiam Juozapukui buvo ataduota tėvų žemė, ir anas išėjo ūkininkaut.

Rapoliukas išsikėlė Saldutiškin, palei Uteną. Vedęs susilaukė dviejų sūnų, (Gediminas – Girdzijušas garsus mokslininkas – biologas, bražėniškai kruopštus, jo žmona gydytoja, mergautine pavarde Zovytė, gydė mūsų Mamą).

Radvonišky gyveno Viktoro dieduko Jono brolis Stanislovas, su jo sūnaus sūnais Martynu, Liudviku ir Andriejum Viktoras buvo antros eilės pusbroliai. Martynas, šumnas kavolis, mokėjo burt iš vardo raidžių, ir šiaip, „pažiūrėjys in žmogų, galėdava daug apie jį pasakyt“. Liudvikas buvo Noliškio dvaro „agruodnikas“ – ne tik sodininkas, bet ir vyndarys, namie visad turėdavęs gero, išlaikyto vyno, aidamas kieman atsnešdavo „tribušonkę“ (tribriaunis butelis) ir medaus – visus vaišindavo, nors pats visiškai negėrė. Buvo vedęs mandrą, „šlechetną, panaberną“ pačią (lietuvę, žinoma). Aidami pagraban, žmonės nešdavos duonos (toks paprotys: per duoną ryšys su vėlėm – vėlių suolelis), tai Liudvikienė atsnešdavo pyrago ir tokioj baltoj skepetoj, kad net akį veria (ana dvari buvus pročka). Ir Liudvikas buvo išnašus, stotingas, augalotas, taigi abudu su pačia būdavo laukiami svečias ir viešnia. Liudvikienės tėvas, bagočius Jakimavičius, buvo Viktoro krikštatėvas, kartu su Alena Luniene, Viktoro Motinos seserim. Martyno atlaidai buvo Suginčiuos, o tai jau paskutinis metų kermošius (XI. 11 d.) – jeigu Martynas in undenia, tai Kalėdas bus in lada, ir atbulai – jeigu Martynas in lada, tai Kalėdas in undenia. Bernai, kur pačiupy, ažpjaudava Martynų: „Jau visi švinti nuveja, je kur gi tujai buvai, gal krūmi paskavojys tupėjai?“ „Andriejaus varduves da vėliau – XI. 30 d., tas dienas pačiam vidunakty aidava nusraškyt vyšnių arba slyvų šakų, jas raikia pamerkt undenin, in šakelių sukabint surašytus norus, tai, katroj šakela par Kūčias pražydėsiunt, tas noras ir išsipildysiųs. Trys braliai pasdalina tėvų keturius valakus (80 ha) - („kamarnikai“ – matininkai labai taisingai padalina žemy), ir tadu anys vienas pre kitam netoli pasistate vienkiemius, gražiai, be piktumų. Jų Motina, likus našlė, iš kaleinias aidava par kožnų sūnų pagyvint, buva lagadna, neuporta, tai marčias da ir išlaist jas nenarėdavusias.

Tėtės pusbrolis Kleopas buvo Petrapilio miesto laikrodininkas.

Teodoro Raupelio ir Barboros Geniūčios – Raupelienės vaikai: sūnai Kazimieras ir Aleksandras, dvynos dukterys  Barbora su  Grasilda (nutekėjus Pelaniuos už Stepanavičiaus, praminto Gražuliu, mat, buvęs labai gražus, gražios buvusios ir visos seserys; Barbora tekėt nepanorus), ir Alena, ištekėjus užu Antano Luniaus Skritakalnin.        

Aleksandras buvo išmokintas kunigu. Mokinantis Vilniaus kunigų seminarijoj, brolį rėmė jau Vilniuj gyvenanti ir  prakūtusi sasuo Barbora. Aleksandro primicija (pirmosios Mišios) buvo Suginčiuos (primicijos visad būva seminaristo gimtinėj). Kunigaut buvo paskirtas Sakulkon, Sužonysna, Striūnaičiuosna ir galop Rudnion – vis varganan, aplenkintan Vilniaus kraštan, kur kunigo varomam  lietuvybės darbui buvo kieti, nesuarti, usniuoti dirvonai. (Striūnaity pas dėdę nuo Kaizerio ir Nikolajaus kariuomenių glaudėsi ir Viktoras). Aleksandras buvo išnašus, augalotas, stotingas, turėjo gražų, galingą balsą – kai užgiedodavęs per Mišias prie altoriaus, bobelės net susigūždavusios. (Kai Tėtė atvažiavo Vilniun jieškot įkalintos Onutės, jos Lukišky jau neberadęs, nutarė traukiniu nuvažiuot „in dėdy Rudnion“. Kai Rudnioj žmogelio pasklausė, kur gyvenąs kunigas, dzūkelis pats užklausė: „Musėt, savyba, kad labai padabnas ing klebonų“. Dėdė sūnėną atpažino, susgraudino, sužinojęs apie sujimtą Onutę, klausinėjo apie gimines, ar tebesanti gyva jo sasuo, Viktoro Motina: „Ašenai jų vis Mišioj paminiu“, (tuo metu dar buvo gyva, mirė 1948 m, o Tėtė Onutės jieškojo 1946 m. „Dabar maldon pasnersiu už tava dukterį,“ – pažadėjo kunigas.) Aleksandras mirė 1962 m., pragyvenęs 90 metų, pakavotas Valkininkų bažnyčios šventoriuj.

Kazimieras išsimokino kriaučium, gyveno Jonaikišky, buvo labai akuratnas, geras amatininkas: „jeigu kitas kriaučius, pavartis milalia, gelumbės kavalkų ar avikailius, baidydavos, kad jam iš tiekos materijola siuvinys gali neištekt, Kazimieras apsijimdavys ir teip taupiai ištaikydavys medžiagų, kad, siuvinys išeidavys ne tik dukslus, neapytimptas, ale da šmotelių ir lopiniam likdavy. Būdava, sustenka sekmadienį in švintoriaus žmogus Kazimierų ir ažsipraša pasiūt ar ti burnasų, ar futrų, tai Kazimieras išsijema sava „jierkų“ (iš avikailio arkirpta ilga juosta), juj pamieruoja žmogų, kraidu pasižymi in jierkas, nama parejis jierkų pakabina in sienas, kad znokai neišsitrintų, neišsikasavotų, a jeigu jierkas neturėdava toj denoj, tai  virveli žmogų išmieruoja, in virvelas susraiša mazgelius – jam ir  tikros mieros neraikia. Siūdava pavalniai, akuratnai, medžiagos nesuraukdamas, rytą unksčiausiai atsikelia, sukalba ražončių, pėržegnoja siuvinį ir valiai dirbt. Siūdava ir pre balanai, ir pre lempytei, švesuma, kaip vilka akis, žiemų, jau visiem sugulus - siuva ir gieda (turėjo gražų balsą, giesmių mokėjo daug; Tėtė pre jam mokinos siuvėjaut, ir išmoko akuratnai).  Siuvinius iš gerųjų medžiagų – gelumbės, krakulio kailio, gero milo žmonės patikėdavy tik Kazimierui. Iš savo triūso ir išteklių Kazimieras prisidėjo prie Kuktiškių bažnyčios varpo nuliedinimo - varpą liejant, žmonės sunešė ir pagedusius varinius samavorus, puodus, varpas buvo pavadintas jo vardu, varpo viduj iškaltas ir jo vardas, varpas zvanija lig šiol, o jo ir skambesys tarsi aidėtų: „Kazyyymieras Kazyyymieras“... (Per Didijį karą, kad kaizeriokai varpų nesulietų kulkom, Aluntos žmonės varpus pakasė in kapų, buvo užukastas ir Kuktiškių „Kazimieras“).“

Raupeliai Alponsas, Aleksas, Sarapinas ir Bruonius, Natalija (Natėlia) ir Levanora (Levusia). Visi buvo išvežti, išskyrus Levusią - skrebam atvažiavus vežt, jos nebuvo namie, likusi ana gyveno Molinkoj, netoli Suginčių. Natalia labai gražaus, lietuviško veido,  dangiškai mėlynų, linažiedžių akių, buvo ištekėjus už Sakaliaus, gyveno Padvarniuos (Sakalius mirė nuvargintas Sibire). Alpansas labai panašus in mūsų Tėty. Sarapinas grįžis iš Sibirų išeja užkuriom Vastapuosna. Bruoniaus 20 kelmų bičių skrebai išgabeno Skudutiškin, iš jo mano šešuras išveisė  kolchozui didelį bityną. Alpansas su Aleksu liko nevedę (nespėjo ligi išvežimo, o tremty tinkamų lietuvaičių neradę, su ruskėm, kaip padarė kai katrie, nesusdėjo). Atbuvus tremties peklą, jiem namai nebuvo grąžinti (Natėliai, kadangi ji priglaudė ir brolius Alpansą su Aleksu, tai pusę gryčios grąžino, kaip ant pajuokos – su Tėte dar juos aplankėm, o Alpansas su Bruonium užeidavo pas Tėvelius, kai jie jau buvo numelioruoti ir iš savo nuostabios sodybos Parudinėj, mūsų vaikystės lopšio, buvo ištremti Utenon).       

Grasilda Stepanavičienė (jos kitaip nevadindavę, kaip Gražuliene) nutekėjo Pelaniuosna.Turėjo keturias dukteris – Adėlę, Apoloniją, Amilią ir Konstanciją (Kastanciją, Kastulę). Vežant Sibiran Lunių dukterį Ancią iš Kašaikių dvaro (jos vyrą kieme nušovė), tuo metu ten buvusi Kastutė apsimetė jesanti jų samdinė, tad ją paliko ten gyvent pusėj namo, o kitoj pusėj buvo įsteigta mokykla. Kastulė ilgai prižiūrėjo bobutę, Motinos Motiną Barborą Geniūčią - Raupelienę, kurią karšino sūnus Kazimieras Janaikišky. „Motina labai rūpenos ir sūnus kunigas, pralotas Aleksandras, brolio prašė inrengt jai šiultų altanų, pats dažnai aplunkydavis; bobuty prižiūrėjo ir mūsų Tėtės sasuo Grasilda; bobutė sirgo ramatu (reumatu), ilgokai gulėjo in patala, buvo labai pamaldi, makėja begales maldų ir giesmių, prie jos lovos atlėkdavys ir Viktoriukas iš Padvarnių, bobutė jį glostydavus, mokindavus maldų, klausdavus, ar daug šiškų in jeglių ir šiškyčių in aliksnių – tai būsiunti gera bulbų pakasa. Grasildos „Gražulienės“ duktė Apolionija ilgokai gyveno Rygoj, buvo prisižiūrėjus naujoviškų madų, išmokus naujamadiškų šokimų – vengerką, kukanušką, padikatrą, padispaną, aleksiondrušką (juos mokėjo ir mūsų Mama). Kaimynas Žalalis taipogi buvo buvęs Rygoj ir pramokęs šitų šokių, tai juodu vakaruškoj tuos šokius šokdavę, o visiem navatna, nematyta, gražu, bet dar neprijimtina... „Gražuliui“ mirus, Grasildos dukterys dar buvo netekėję. Grasilda buvusi labai graži (visi, turėję Raupelių „deltuvinių“ bruožų, buvę labai gražūs, tą rodo ir viena kita išlikus nuotrauka), todėlei norinčių gaut gražią ir turtingą našlę buvo ne vienas: Grasilda išteka antrąkart už gerokai jaunesnio užu save Budrienioko, pasijimdama jį užkuriom (bet ir jį Grasilda pergyvena). Budrieniai buvo valyvi, padorūs, darbštūs, nepabastūnai, todėl už patėvio brolio kriaučiaus išteka ir mandroji Grasildos duktė Apolionija...

Beje, visi mūsų Raupeliai pakavoti jau nebe Klabiniuos, kur jų tėvonija ir kur Raupelių dar tebegyvenama, bet  Suginčiuos: Teodorui Raupeliui ir jo pačiai Barborai Geniūčiai – Raupelienei iš Klabinių išejus „in savy“ ir nuspirkus Janaikiškio dvarelį palei Suginčius, mūsų Tėtės giminė amžių nugyveno jau čia, šnekėdama nebe aluntietiškai ar klabiniškai, ale jau malėtiškai – ištęsiant balses ir labai sukietinant priebalses, o kad Raupeliai, likę Klabiniuos, turi mūsų prigimties, neišsiginsi: man mokinantis Paųžuoliuos, klasėj buvo labai tykus, meniškas, ramus ir paslaugus Janukas Raupeliukas – man su juo, nors anas buvo berniokas, ne mergytė, persimest žodeliu būdavo gera, o ir anas rasdavo priėjimą prie manęs.            

Grasildos dvynė sasuo Barbora (vardas duotas bobutės Geniūčios Barboros), kaip ir Grasia, buvus nepaprasto gražumo, geltonplaukė, žydraakė, labai darbšti, pamaldi, akuratna. Nors dvynės buvo išore panašios, bet būdu ne visai: Grasilda vyrų draugijos nebrokijus, net ir likus našle, suskusijo dar kartą ištekėt net užu save daug jaunesnio, o Barbora buvo susikaupus  kažkur savo vidiniam pasauly (vėliau ir ašen užčiuopiau savy jos ne tik išorės, bet ir vidaus bruožų), ir, nors piršliai ir tukseno tėvų namų duris ir jos brolių širdis, ana nenorėjo tekėt nė užu vieno. Jauna išsikraustė Vilniun, savo darbštumu, lagadnumu, atkaklumu susikūrė savo buitį ir ramų pasaulį, išmoko kalbų (lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, dirbo ir guvernante ponų namuose), broliui Aleksandrui mokinantis kunigu, glaudė jį ir rėmė (vėliau globojo ir Viktoro seserį Ancią, į ją panašią, išmokino siuvėjaut, dailiųjų rankdarbių, padėjo jai įsisteigt savo siuvyklą – artelę Anykščiuos). Barbora pradėjo dirbt par ponais akmistrine, būdama „prijemna“ ir sugyvenama, greit gavo darbo valdiškam „zaklode“ (mergaičių amatų mokykloj), kur ana mokino mergytes valgių gaminimo, mereškuot ir siūt „rišelje“ „fironkas“ (užuolaidas), siuvinėt kapas (lovos užtiesalus), megzt, nert vąšeliu (jos darbo užuolaidos ir „kapa“ dar gražavos ir mūsų stancinėj, kaip laiko vėjų dvelksmas...) Broliui kunigui Aleksandrui gavus parapiją, Barbora parvyko iš Vilniaus jam gaspadinaut, išbuvo per visą Didijį karą (tuomet pas dėdę kunigą glaudės ir mūsų Tėtė). Karui pasbaigus, o kunigui išsikėlus Rudnion, Barbora vėl išvyko Vilniun, ten ir mirė, palaidota, tikriausiai, Rasose.

Alena Raupeliūčia – Lunienė, pati jaunė, mūsų Tėtės krikštamočia. Ištekėjus už Untana Luniaus gyveno Janaikišky, paskiau pirko Skritakalny (kalną apriečia Virvintos upė, todėl teip vadinas, kalną artojai ir ardavę apskritai, aplink). Skritakalny par krikštamočių gyvulius ganė Viktariukas: kožnas dirvona akmeniukas basom kajytėm nutapentas, akytem apžiūrėtas; atskuosdavys kai kadu ganyvon užuolunkam, paskavojys nuo Mamos, ir Janukas, už Viktariukų mažėlasnis, jam rūpi pasbovyt, ir Viktariukui ramiau, ale Luniene tuoj Janukų šaukiunt nama, kad ganyma nemaišytų, kad ažsibovijys Viktariukas karvių iškadon nesulaistų. Kartu ganydavys ir pona Pamarnecka eigulia Tamulionia vaikas, labai meilus, bet švepluodavys. Viktariuka ganyva vienoj Virvintos pusėj, Tamulianuka kitoj, tai sustoja piemeniukai, karvėm sugulus, ir šnekas susišaukdami par upy, vienas in viena kranta, kitas in kita,  kožnas sava dalioj. Pona bandoj buvys veislinis švediškas bulius, labai buinus, dažnai „in panas“ pabėgdavys net par upy visai nakčiai, tai rytą Tamolianiukas švepluodamas klausiųs: „Viktaliuk, al nematei mana „tveda“ (šveda)? Gimnazistas, vasarų atvažiavys atostogų (atostogos – tai sugrįžimas po savo stogu), gaudydavys peteliškes, skainiodavys pievoj visokius kvietkų žiedus ir lapus, prašydavys ir vaikų jų prigaudyt ir pririnkt. Buvys labai mandagus, kai pamate Viktariukų su šiaudini skrybėly, paprašė ir jam nupint: Viktariukas nupyne labai dailiai, už nupynimų tas gimnazistas Viktariukui dave visų sidabrinį rublį  (o tai buvo didelis pinigas: už centnerį grūdų (50 kg.) žydai  mokėdavo tik pusę rublio) tai Viktariukas  až tų rublį par Traices (Trejybės) atlaidus Skudutišky nuspirka lūpiny armonikyty ir da su skambaliukais – lūpam groja, je pirštais da ir tuos žvaguliukus brauka – aj gražu. Lunius, susisadinys bričkelan, nusveždavys Janukų su Viktariuku Traicen Skudutiškin, piemeniukų Našparan (mat, Marija pasirodžius vaikam, piemenėliam, tiem, kurie nemoka meluot ir išsimislyt, o vaikiukai jai pūtė skudučius, iš to ir Skudutiškis, taigi, per tuos Mišparus iki šiol laiminami vaikai). Aplink švintorių kromelnikų su baronkam, meduoliais, cukierkam, giru, liminadu, citro – akytes vaikų tik raibsta, prekijai kožnas in sau monija, šaukia. Lunius vaikam visko priperka, da ir visokių dūdyčių, švilpukų. Nuo ganymą Traicen Viktariukų palaisdavus Luniaus sasuo Nastazija, likus netekėjus ir gyvenus pre broliui, mokėjus giesmių ir dainų, būdava, mala šaltais žiemos rytais ir gieda gadzinkas (valundas), taigi vienųkart až Viktariukų atganius, Nastute ir sakunt Lunienei: „Kaip tas vaikas, mart, ir daturi žėdnų (kožnų) dienų atganyt?“)         

Lunių žemė rubežiavos su Aluntos dvaro pono Aleksandro Pam – Pamarnecko žeme ir tęsėsi link Pavirinčių. Žemė buvus smėlinga, tai darbštuoliai Luniai parduoda ir perka  Galiniškio dvarą perpus su Vižiniais (Varuoniką Vižinyčią Tėtė vėliau išperša Mamos broliui Rapolui). Perka keturius valakus – 80 ha, bet čia būta ir raistuotos žemės, drėgnos, vadinamos Gervyne (tenajos iš tikrųjų tūtuodavo gervės ir tratėdavo perkūno oželiai), teko pridėt daug triūso ją sausinant.  Luniai turėjo sūnų Joną, dukteris Ancią, Aleną ir Adelę. Vos gimus Jonui, Lunius nuo Japonų karo su kaimynu Tutinu (anas turėjo pačių iš Rutėnų Paškevičiūčių) pabėgo Amerikon, prabuvo ten tris metus, bet grįžus, jiem caras to nedovanojo – abudu pasodino Ukmergės kalėjiman trejiem metam. (Kai skrebai atėjo plėšt namų, šautuvus susistatė priemenėj, o patys užsikorė in gryčios kumpių ir lašinių nuskabint, Tutkus griebė šautuvą, bet iššaut nesuspėjo, tie razbainikai jį nušovė vietoj, o žmoną su vaikais išvežė).

Kai su Mama Galinišky aplankydavom Lunienę (buvom ir su dar maža Aivoryte, Adaliutė su ja pašoko „tu žilvyti tūta, tūta“), Lunienė jau senučiūtė, bet guvaus proto, šviesios atminties ir nuovokos, gelažinės sveikatos, pasakojo man apie savo vaikystę, jaunystę, žmonių vežimo laikus (mirė vos, vos ligi 100 metų keletos dienų, ją su Mama apgiedojom). „Melsdavaus, kad vaikai nesiženytų ir ūkės neišdraskytų“.  Išklausė: nei ištekėjo nė viena, nei Jonas vedė  (Alenutė turėjo bernelį, miško brolį, pati buvo jų ryšininkė, jam žuvus, labai markatnavo), bet ūkį skrebai taip išdraskė, kad neliko nei grėblio koto, nei norago. „Tai matam gi par žmonis svieti sava daiktus, ale gi nepasakysi, kad ne sava dalgi anys šienauna ne sava pievų...“

Tik Lunyčia Ancia ištekėjo už Kraujalio (partizano Kraujelio – Siaubūno giminaičio) Kašaikių dvaran. Atvažiavus jų išvežt, Ancios vyras pasisprečija, jieškodamas savo tiesos (pas galvažudžius bolševikus norėjo susitart dėl savo teisių), tai jį nušovė vietoj, atšlaime, o Ancę išvežė. Jų dukteris Aldutę ir Danutę pavyko paslikt Luniam – jas bobutė ir cetos Adaliutė ir Alenutė  gražiai užugdė, jiedvi gyvena Kaune, o tėvą Antaną Lunių taip pat išvežė – pabuvęs Amerikoj, atbubęs kalėjimą Ukmergėj, kartu su duktaria Ancia kaulalius suguldė Sibiro sniegynuos. Lunienė, atmindama tuos baisius laikus, pasakojo:  „Teveliukų išveže, ašei ažsiglaudus tvarti ažu zalaba pradrebėjau paskavojus, je vaikai išsmuka miškan, išsklyda kas kur. Girdėjau, kaip judošiai razbainikai viskų neše, lauže, paskiau girdžiu, kad šauda miški. Širdis ir dūšia apymire. Išlakiau tekina miškan, kai tie ultojai iš atšlaimą išsibruke.  Jieškau, patylam paūkaudama, teip neramu, teip kriautinį myga – Devuliau, Devuliukai, jau ažumuše vaikus, nebegirdžiu nei paukščiukų uldunt, nei lapų šlamunt... Gervynes raisti vaikai šiaip teip išsikavoja, ašei jiem naktį valgyt nunešdavau, kalai biški apsispakajija visakas („Alenutė ir pas mus ilgai slapstės, graužėsi baisiam sielavarte“ ). 

Lunių sodyba buvo labai graži, dešimt pastatų tvarkingai sustatyti, patrobėj dailus kryžius (tveriant kolchozus, Jonui liepė skrebai jį nukirst, ale Jonas pasakęs: „Ašei tai nekirsiu, jeg norit, kirskit, kad jum kliūva“. Bet tie fariziejai patingėjo kirst, tik visą sušaudė (sako, šaudžiusį taip pat panašiai kažkas sušaudė...) Name buvo įrengta mokykla, Luniam paliekant tik virtuvę ir kamarą. „Daug mūsų žmanių Rasiejaj prisėta,“- linguoja galva senoji Lunienė, jau bebaigianti savo šimtmetį, o dar dilgynes vištom rauna be pirštinės jokios, tai sūrelį pasienio atokaiton džiauna, tai pomidorus linkia saulės linkui, ir giesmių man dar pagiedojo. (Untano Luniaus sūnėnas, seseries sūnus, buvo kunigas kanauninkas Jonas Mintaučkis (1913 – 1998 m.), labai darbštus, pedantiškas – kunigų vadinamas „pelės ir bitės kruopštumo“ žmogum, žinoma, Sibirus „bendra tvarka“  atbuvo, bet grįžęs tvarkė ir leido maldaknyges, giesmynus (turėjo muzikinį išsilavinimą; ilgokai kunigavo Želvoj, pakrikštijo mūsų  Mamos ir Tėtės krikštadukterį, Rapolo Rakaucko  Anielią. Kai, palydėję Adaliutę (ana jaunesnė užu Alenutę, bet mirė pirma), susėdom gedulo vaišių Galiniškio stancinėj, kanauninkas Jonas Mintaučkis pasakė: „Tai gal jau paskutinįkart Lunių seklyčioj viešim.“ Taip ir buvo, nes dukterėčios Alenutės vienos  sodyboj nebepaliko (Jonas jau buvo miręs anksčiau) – Alenutė mirė jau Kaune, bet visi Luniai pagarbiai palaidoti Suginčių bažnyčios šventoriuj). Luniai dieną pradėdavo bendra, sodria malda, ir baigdavo dieną Dievui matant ir girdint, Visų Šventųjų dieną ir per Uždušines (Vėlines) visi ubagėliai, storai nusėdę šventorių, būdavo apdalinami baroniena (aviena) ir pyragais.

        Mūsų Tėtės, Viktoro, sesuo Ancia jau buvo išvykus Argentinon, brolis Adolpas Amerikoj, sesuo Grasia išleista Mažeikiuosna užu Bražėno (Bražėnaičia užu Bražėna, jeigu ir buvus giminė, tai jau labai tolima). Padvarniuos lieka tik Vinca ir Viktoras. (Vinca su Viktoru ėjo kaimo seniūno pareigas; atostogaudami studentai kaimo jaunuomenę suburdavo klojimo teatran, Viktoras vaidindavo, spektaklių roles atmintinai mokindavos ardamas). Ūkis visada lieka vyriausiam, taigi Viktorui reikia jieškot pačios, ženyties ir išeit – dujenai broliai retokai išsitekdavę vienuos namuos. Bražėnišku taupumu dar brolių tėvų buvo pritaupyta carskų bumaškų, didelių, kaip staladingčių, su nupaišyta cariene Jekaterina, apsklosčiusia plačiais undarokais. Vinca su Viktoru buvo apsiklausinėję pirktis Žalėno dvarelį palei Skudutiškį, jau buvo nuvežę ir grūdų kitų metų sėjai, ale laiku sužinojo, kad dvaro dukumentai negerai sutvarkyti, ir broliai nuo pirkimo susturėjo, atsimetė. Paskiau buvo besuderą ir Svobiškėlio dvarelį, bet tos carskos bumaškos neilga trukus nuvertėjo, ir amžiaus žmonių procia „nuveja zanyc.“ (To meto Amerikos lietuvių laikraščiai perspėjinėjo Lietuvos žmones apie caro pinigų artėjantį žlugimą, bet reta kas tuos laikraščius gaudavo, žmonės, darbuos prapuolę, retas katras juos ir paskaitydavęs). „Vinca sukinėjos apie nešpėtnų, bagočkų Sakaliūčių. Kai jau Vinca taikės pirkt dvarelį, ana sakunt: „Tai jau, kai būsi bagotas, su dvaru, taliau išsikelsi, tai mani ir ažmirši.“ Bet dvarui nuplaukus, Vinca Sakaliūčių parvedė, bet pagyveno moterystėj tik pora metų – po vienų atlaidų Malėtuos, važiuojunt namo (20 km.) sušilusių marčių perpūtė, ir ana nedaturėja – gavo galvos smagenų uždegimų (jau ir vaikelio laukės). Atvežus dakterų Jauniškį iš Utenos, tas badinėja ligony adatu klausinėdamas, katruo adatos galu – smailu ar buku dūriųs... Taigi, Vinca, ženatve vos pasidžiaugis, apsinašlina – vėlekos tenka dairyties pačios.“

„Dėdė, siuvėjas  Kazimieras, aidamas kriaučiaudamas par svietų, žinodamas kaima žmanių raikalus, Viktorui apsaka, kad Gimžiškiuos jesunti užkurine, bagota pana. Abudai su Vincu važiuoja nebe tai piršlėm, apsdairytų: mergiote valyva, ūkis kaip ir baikis – lyg ir sutaria. Būsimas uošvis žintui ažusaka atvežt plytų prieš Velykas pečiui perstatyt -  Viktoras ir jam, ir dukteriai patikys, tai anas sakųs, raikala talyn netimpdamas: „Turi litų, yra plytų – tai pėrsistatysi pečių jau kaip sau.“ Viktoras nugirsta, kad tų mergioty dabojas vietinis bernas, Katinas pavarde. Viktoras nuo piršlybų atšlyja, tai tas Katinas, turguj sustikys, Viktorui sakųs: „Kad man gadini, tai ir tau nebus,“  o Viktoras atrėžys: „Gal gi mergų svieti maža – da jų babute nenumirus, ot gi daikta, tai pagųsdinai, ašei na tavy mergas neraišysiu.“  O piršlybos neišdegė dar ir dėl kitko: „Vinca buvo girdėjęs, kad Salalių raudonų plytų dvarely jesunti bagota užkurine, jų kai kas jam jau buvo rodijys, taigi, grįždami iš Gimžiškių, broliai ir ažvažiuoja in tų užkuriny, Sukaravičiūčių Onų. Ūkis kų ti, kų ti - pinkių valakų (100 ha.) Užkurinė vienatūrė terp trijų brolių, vienas mokias dakteru (vėliau anas išeina Amerikon, siunčia Vincos vaikam siuntinius). Tėvai – uošviai tik šneka, riečia „vat, vat, vat,“ ažumeta ir ataudžia, roda ūkia planų, žada dukteriai valakų, ir vietoj pastatyt vienkiemį. Vinca, nebeišejus patiem nuspirkt dvara, paskvopija  šituo dvaru, ir jau atšnekinėja Viktorų nuo Gimžiškių užkurines panelas Sluckiūčias (panela labai gailėjus viežlybo, gražaus Viktoro, piršlybom iširus) ir nebekusija  vežt plytų pečiui : abudu broliai išeit užkuriom negali – liks savas ūkis ir motina viena Padvarniuos. Viktoras, lėntesnis, nuolaidesnis, nuslaidžia vyresnėliui. (O dangaus pirštelis teip pamojuoja, kad, broliai, taikęsi vos ne abudu išeit užkuriom, parveda Motinai dvijenai marčias...)   Sukaravičiai tik suokia, tik burkuoja: „Galgi kaip kalvek pragyvinstet in valaka?“ Broliai piršlėm išvažiava gražiai apstaisy, insdėjy užgertuvių, tai kai Vinca atšlaimi narėja apeit balų, žųsiokų išturkštų, kad neišpėckintų chromavų čebatų, užkurines močia sakunt: „Ai, brisk, neiškadavok, nuspirksi kitus čebatus.“  Tėvai toj pačioj dienoj nori jau ir sutartuves sudaryt, tai Viktorui, akuratniau mislijančiam, navatnokai atrodė, ba ir užkurine kažna kal prie piršlių nesrodžia, tik girdis jų kvatojuntis  su sumdytom mergom, a nei močia, nei tėvas jas ir nesiskubina šaukt in stalų pasrodyt jaunikiui.  Viktorui teip atroda, kad brolis ne mergų vest ruošias, ale jos pasogų, tai anas grįžtunt ir sakųs Vincai: „Tujei nesiskubink, geriau mergų apsižiūrėk,“ - a gvaronas Vinca: „Ai, kai valakų turėsiu, tai pasumdysiu mergas, ir apsdirbs ūky, jeigu pati ir tingės dirbt.“ Užugula broliui valakas akis, nors Viktoras kaip ir buvo girdėjęs, kad užkurinė, išpiestyta, ne darbinykė, kad vieniem piršliam atvažiavus derėt jos pasogos, ana užvertus kelią akmenim, kad tie suvis nebeišvažiuotų, bet in valako paskėlusiam broliui jau nieko nebesako...“

Vinca nuvažiuoja Viešintosna dar kartą, vienas, be Viktoro, ir Velykom jau sutaria veselią... Viktoras vėl, būdamas rimtesnio proto, pataria Vincai bent kokiuos nors dokumentus surašyt  dėl to valako, o Vinca: „Nu kų jau, su takiais rimtais žmanėm čia su popieriais ažsijimsi.“ Viskas buvo palikta „in žodžia,“ bet po veselijai uošviai ir broliai apie valaką nebešneka, tik prikailija išsibodėtą, gerai įmitintą  dukterį vežtis pas anytą, namo... Tai kai jos brolis Jonas išsimokino dakteru ir prasišveitė, iš savo sąžinės vis pamokėdavo Vincai už tėvų ir brolių nedorumą. Marti kaip kuodas sėdi užu stalo palungėj Padvarniuos, darbo nemoka ir tingi, žiūri ūlyčios kieman: „Ut, boba su kaši nuveja, ajegi, kakių naštų diedas tysia rezginem“ (kaip teip nemylėt ir negailėt tėvam duktės: kad neišdraskyt ūkio, ją, žioplą ir  nesusgaudančią, ataduot anytai?)  Motina, Vincai parvedus marčią,  tik linguoja galvą, rankom susijėmus: „Devulėliau, tai kas gi čia bus?“  Kadangi buvo numatyta Vincai išeit Viešintosna užkuriom, tai ir Viktoras parsivedė pačią iš Parudinės Padvarniuosna – trys gaspadinės prie vieno pečiaus - bet Viktoras neilgai trukus pamatė, kad su savo vyresniškumą  nuolat rodančiu broliu kartu subūt neišeis, taigi, abudu su Maryte  pasitarę, atperka iš jos brolio Stasiaus Rakaucko Parudinės dvaro žemę, Marytė grįžta prie saviškių, o mums prasideda mūsų visų Parudinės godos...

ŠALTINIUOTI  DIENŲ  PAVERSMIAI

NENUŠIENAUJAMI SAPNŲ  IR  SVAJŲ  ATOLAI

Žilvytis draikosi pabaly kasas, berželis pavieškelėj savąsias dailiai susišukuoja, jepušė dreba nepurtyta, laukdama po ja išdygstančių raudonikių, uosis, visada paniūręs ir susimąstęs – sprogt, nesprogt, nubert lapus, ar dar luktelt, ūžuoliukas, dar jaunutis, dailutis, bet regi jau savo platų šakų glėbį, šventai saugantį važiuojančius vieškeliu – ar miestelin, ar bažnyčion, ar pakermošin, eglelė, liūdesio ir netekčių palydovė, terpu žalių sūnų parimusi, skarom apsiklaisčiusi (Tėtė pavieškelėj buvo pasodinęs Eglės pasaką: melioracijos baubas išrovė, sudarkė, sumaigė – medžius, o su jais ir sodžiaus žmonių gyvenimus, jų širdis ir dvasią), avietiniai, vynuoliai, šampaniniai, grabštainiai, antaniniai ir alyviniai nustebo patys, be vėjo nubyrėję po obelim ir iš nunokimo net suskilę, raudonieji sarbintai vidury sodo žarija žėruoja, o juodieji žiba čigonėlės akim, sodo gale kuklus ir pamirštas putinas kavoja savo purpurines vuogų  kekes po plačiais, karpytais lapais – surtėkši, aptėkši suknelytę, ir nebeižmazgosi, senoji kiemo vyšnia, kamieną aplipdžius smala – sakais (vaikų gardėsiu - va tai bent tikroji kramtoma guma), šakų laja užklėtus Tėtės sumeistrautą suolą. Našlaitė žiūri vargdienėlės akytėm, lelijos kvepia prancūziškais šanel farfumais, senberniai jurginai kraipo karčiuotas galvas, pivonijos rasa nusiprausė baltus ir ružavus žundus, čebačiukai, atidarę savo auliukus, laukia bitučių, levukai, lūpytes atvėrę, kvepia nektaru, simivuodas sverdinėja susisarmatijęs, išlaistęs vandenį iš savo ąsotėlio, šalbabonas užsikoręs ant tvoros, jau taikos obelin inskart, nasturnikai, apyskritus lapus  ant ežios paguldę, akis traukia nekaltu atlasinių žiedų skaistumu – tai mano Tėtučio sodas ir Mamutės darželis. Tai sodžiaus žmonių, išguitų iš namų vaikystės svajonių pievos, ilgesio debesų laivai, sugrįžtančių minčių kelionių pradžia ir pabaiga...                                     

DAINA  IR  GIESMĖ

„Ką žmogus daro, jo paties akyse atrodo teisinga, o Dievas pasveria širdį.“ („Patarlių knyga,“ 12;24.)

Mano dainavimo Mokytojas yra pasakęs: „Jei nors trumpam įsipainioji į muzikos gijas, iš jų jau visą gyvenimą nebeišsinarpliosi.“ 

Daina ir giesmė, kurias žmogus savo jam Dangaus padovanotu balsu paleidžia erdvėn, yra aukos, pagarbos išraiška Visatos  Tvėrėjui, tarsi padėka už tą jam duotą dovaną (vienoj Psalmėj sakoma, kad, kas gieda, tas dvigubai meldžiasi). Visos tautos dievopi šaukėsi giedodamos, nes giesme žmogus atveria savo sielą dievybei, ir nesvarbu, kokiu vardu tą dievybę pasaulis vadintų – Praamžium ar Rama (Rama – tai ramybė), Kristum ar Krišna, Buda, Alachu. Maldų skaitiniuose mums sakoma, kad Danguj gieda Cherubinai ir Serafimai – šešiasparniai Angelai, kukliai sparnais prisidengę veidus nuo Amžinosios šviesos spindesio. Kai a. a. Mamą sapne paklausiau,  ką ten veikianti, Mama, visą amžių dainavusi ir giedojusi, atsakė: „Giedu,“- ir tas teikia gražios vilties, nes anapus giesmė tikriausiai daug našesnė, skalsesnė ir tyresnė.         

Šiandien mūsų ausys, trobos, įstaigos, gatvės, parkai pilni garsų, vadinamų muzika, bet žmonės vistiek liūdni, surūkę, ir visa tai sudėjus, atrodo, kad tų garsų trenksmu žmogus tarsi norėtų paskavot pats nuo savęs, pasaulio ir nepakeliamos gyvenimo naštos, nes dažnai ta muzika panėšėja į velniavos makalynę, o ne į džiugesio ar susimąstymo dainą. Tai toli gražu nebe ta sakralinė giesmė, kuria žmonės pasitikdavo rytą, pradėdavo ar užbaigdavo darbą ir padėkodavo Dievui už atėjusį poilsio vakarą. Išeina, būdavo, šeimyna pjaut rugių, baltom drobulėm apsitaisę, šventai nusiteikę kasdienės duonos pakvietimui, parsivedimui namopi, ir užgieda Dangui, Saulei, Žemynai, Rugiui. Tai buvo šventa auka ir padėka už žmogaus esatį tam, visur Esančiajam, kokiuo vardu jį bepašauktum. Nebemokam prašyt, melstis, dėkot, mokam tik pykt, priekaištaut ir keršyt,  todėl ir mūsų dainos – tik dainuškos, nebe giesmės. Gal jau atimta dovana žmogui tokias dainas dainuot, o pats žmogus tokios dovanos Dangaus nė nebeprašo, nes retokai akis dangopi bepakelia. Žmogelis susidievino pats save ir giriasi, kasdien dainuojąs apie meilę, nors meilės jo dainuškose – nė kvapo: jis nebemyli nei savęs (kas jam liepta daryt pirmiausia – pirm, negu pamilsiąs kitą žmogų, turi mylėt save, kaipo dievybės kibirkštėlę),  nemyli nei jam padovanoto pasaulio, nei gėlės, nei medžio: nemyli nieko, nes seniai užmiršo žodžius – šventas, šventė, švęsti. Žmogaus dvasia subyrėjo šipuliuosna. Juk dar mūsų tėvų atminime kaimas dainavo patalkėse, pabarėse, giedojo pakryžėse ir pagrabuose – iš sodžiaus ėjo tikrumas, šventumas, meilė: kaimą sumurkdžius – tautą nugalabyt nebesunku, nes tik tolei gyvuos žmonija, kolei žmogaus rankos glostys žemę. 

Kokį sielos virpulį gali įskelt strypinėjanti ir žiopčiojanti asaba ir už jos nugaros spiegiantis garsiakalbis? Vaikai, jūsų amžininkai nebedainuoja, o rikdo gerkles ir širdis arba grūdasi sau vadinamą muziką per ausines, o jas nusijėmę vienas su kitu nebesusišneka, nes nebeprigirdi. Kaip atkakliai veikia šėtonija, atimdama iš žmogaus, ką Dievas sukūrė tobuliausia – grožį, gamtos harmoniją, muziką, o subalvonėjusį žmogų piktajam pradui labai bus lengva sudorot, ir mūsų pasakų - mūsų šventraščių pranašystės išsipildys (viena stebuklinė pasaka seka, kad: „ jam buvo atimta dovana klausytis paukščių giesmės ir dainuot, ir jis virto pabaisa“).

Kiekvienam amžiui Dievulis pašaukdavęs pasauliui keletą gabių garsų kūrėjų, kurių harmoninga muzika glaudė žmoniją prie savęs, o žmonės toje muzikoje rimo ir guodėsi per šimtmečius. Tai buvo muzikos genijų kūryba. Kai pagalvoji, kokia dykynė, kiaurymė turėtų tvyrot dabartinių vaikiukų dūšelėse, vaikiukų, kurie spjaudosi, užgirdę klasikinę muziką. Jie dar nesuvokia, kad jų sielų dykuma užpiliama išdrikusių garsų chaosu, garsų, katrie audrina, drasko jų laikmečio bruzdesy pasimetusį dvasinį pasaulį. Visa Lietuva apsigyveno televizoriuj, yra jau ir toks posakis: jei niekas tavęs nematė televizijoj, tai tavęs iš viso nėr. Tuštybių tuštybė, kaip sako šventraščio galvočius iš Saracido knygos. Žmoneliai virto nesveikais  Antikos narcizais.  Susitinki pažįstamą, o jis net nepasisveikinęs klausia: „ar matei mane televizijoj?“ – ir kai atsakau, kad jis man gyvas gražesnis, tai mano prietelius supranta kaip pavydą. O pavyduolių, nepatekusių šiton dėžėn, atsiranda, jie kaišo pirštais, šaiposi iš TV rodomųjų, o tie nė nenutuokia, kaip niauriai veikia jų dvasią tokie pavydai ir pašaipos – patiem neaišku, kodėl po laidos nėra ūpo ir nelinksma. Mūsų senoliai pašiurptų, mūsų dabartinius įnorius pamatę, nes nė uoste nebeužuodžiam papročių kvapo: dar mano kaimo senuoliukai drausdavo jaunuoliam žiūrėt savo atvaizdan  šulnin ar ežero duburėlin, ne todėl, kad jan neinkristų, bet savo atvaizdu neverta grožėtis ir į jį stebeilintis – apie tai perspėjama ir mūsų pasakose. Ir nuotrauka, ir veidrodis – nedžiuginantys pasaulio išradimai: su nuotrauka magai ir raganiai oi kokių negerų darbelių gali žmogui pridaryti – tai labai pažeidus žmogaus dvasios šešėlis (negatyvas). Juk žmonės tik nenori apie tai pamąstyt ir pajieškot priežasčių, kodėl aibės įžymybių nusižudė, nusigėrė, nukvako, apsirgo: puikybė – pirmoji, pati didžiausia nuodėmė, visos kitos išsirita iš jos. Sako – klišas vis šoka, šveplas daug šneka o negražus iš veidrodžio neišlenda. Parodykit bent vieną dorą ir laimingą aktorių ar  artistą – gyvenimą reikia ne vaidint, o dorai nugyvent. Senyboj ir vaikai, ir visi žmonelės mokėjo rimti savyje, savo vidaus pasauly, dabar žmogus trokšta, kad tik jį visi matytų, apie jį šnekėtų – kad ir bet ką, kad būt apčiuopiamas ir kasdien išstatytas parodoj. Kai pradėjau dirbt žurnaliste, vienas anų laikų bendradarbis, dabar neišlendantis iš seimo ir televizijos, man patarė: „stenkis visur būt matoma“ – netiko man tas patarimas, nemėgstu ir tuo nesižaviu, nes iš senybos žinau, kad niekas negerbia pasipūtėlių, vis po akių besistaipančių ar tai kermošiuj, ar vakaruškoj, ar šventoriuj – vien pudros kiek reikėtų žandams pagražint, visiem prieš nosį mataruojantis.         

Bet apie dainą ir giesmę. Kai ant bažnyčios viškų prie vargonų giedi ir kai per tavo kūną nuo tavo balso sprūsta šiurpuliukai, supranti, kad tavo giesmė buvo išgirsta – ne, ne bažnyčios ruime besimeldžiančių, o ten, aukštai, kam ana ir buvo skirta. Tada būva labai gera. Tobuliausias instrumentas – žmogaus balsas, nes jį padovanojo jam Dievas, jį gali visur su savim nešiotis ir nesunku, o dūdeles ir būgnelius susinarstė jau pats žmogelis, todėl pats gražiausias giedojimas yra be jokių lumzdelių pritarimo - a cappella - (pasiklausykit vienuolių giedamų  Psalmių). O paleisk gi dabartinę „žvaigždę“ padainuot tik jos pliku balseliu be bandūrų ir be seniai įrašytos fonogramos – ir išgirsi tik rudeninio gaidžiuko pastangas. Tai kam gi tos fanaberijos, jei nuo jūsų, žvaigždukai, dainavimo jau nebeužgęstų lėmpų liepsna, kaip būdavo anuomet kaimo gryčioj nuo jaunuomenės dainų. Kas gi gali strykaliodamas dainuot, tai kam tas klausančių ausių ir akių dūmimas? Ir briedis mūkia ramiai stovėdamas, ir paukštis čiulba ne lėkdamas, o tupėdamas, nes gražiam garsui išduoti reikia viso kūno pastangų.   Tuštybių tuštybė, ir dar kartą tuštybė, kaip sakė šventraščio galvočius.

Mano vokalo mokytojas buvo teisus: daina suvystė nuo vaikystės. Girdėjau dainuojančius brolius ir seseris, giedančią ir dainuojančią  Mamą (pabundu Advento rytą, ir mano širdytę sugauna Mamos ir Tėtės giedamų „Valandų“ meilumas). Kai po mano pradinės mokyklos vakarėlio (pačiu baisiausiu miško brolių laiku), man padainavus labai gražią, seseries atsineštą iš mokyklos dainą „Varpelis,“ kaimynėm  Mamos paklausus, ką ji mananti apie dukterį, Mama nusišypsojo: „mum raikai danuot.“ Dar besimokant vidurinėje, man buvo nupirktas akordeonas „Barcarolle.“ O, kaip mudu susidraugavom. Universitete draugus būriau dainuot senųjų dainų, žinoma, ir tuolaikiškų, dainavau Universiteto dainų ir šokių ansamblyje (vad.A.Balčiūnas), su bendraminčiais kūrėm „Ramuvą“ ir žygiavom per Lietuvą ir Prūsiją, keldami iš pilkapių Tėvynę ir rinkdami žmonių išmintį – dainas, pasakas, mitologiją (neužmirštamos ekspedicijos su N. Vėlium).

Dėl mano pačios valdžiai netinkamų žygdarbių ir mano seseries viešnagės Sibire, man žurnalistikos studijuot nebuvo leista – egzaminus gražiai išlaikius, mandatų komisijos buvau nepalaiminta. Vėliau žurnalistiką ir dar pora užsieninių kalbų baigiau fakultatyvu, net tada dar žalią ir sovietam nelabai prijimtiną  psichologiją – buvau smalsi, landi, iš bibliotekų neišlįsdavau – susivairavau leidimą net ir profesorių bibliotekon, išmokau nemėgstamą lenkų kalbą, kad galėč raustis po mūsų istoriją, aprašytą lenkų ar vokiečių kalba.

Mokantis J. Tallat – Kelpšos Aukštesniojoj muzikos mokykloj, mūsų bendrabutis buvo gražiam, tik tuo metu apleistam bizantiško stiliaus name su beržu kieme (dabar ten ištaisytas prašmatnus viešbutis, o beržas mane vis lydėjo rymodamas ir Universiteto filologų kieme). O, visas senamiestis su Aušros vartais, Bazilijonų ir Šv. Dvasios vienuolynais, „Astorijos“ kavine su balta kava ir Filharmonija – buvo mūsų, poalkanių muzikančiukų. Ak, kokių puikių koncertų prisiklausėm (kad ir dykais pilvais) Filharmonijoj dykai: gaudavom vad. kontramarkes. Mus dar mokino nemažai smetoniškų mokytojų (šviesuolis, eruditas, ilgaamžis  A.Krutulys, jaunystėj dar buvęs lietuviškuoju kaimo daraktorium, iškentęs lenkizmą, puikus pedagogas, teatrologas, muzikologas – buvo mūsų muzikos ir istorijos aruodas (ligi jo senatvės Jį globojau kartu su Beatriče), vokalistai J. Andrikonis, O. Matjošaitienė, teoretikas  J. Kazlauskas, su kuriuo teko giedot  Šv. Mikalojaus bažnyčioj – šitie senosios kultūros šulai, slapta nuo jau mokykloj bujojusio pardadūšių lizdo, daug gerų diegelių išugdė mūsų širdyse jų dosni pavėnė (pavėsis). (Molykloj mes,  neramieji, buvom įkūrę MMD - Mokslo meno draugiją), o ja  prisidengę knisomės po okupantų ir jų palaižūnų  skvernais- žinoma, buvom išduoti, A. Šeduikis (Jurgos tėvas) ir  J. Volungevičius saugumo buvo susemti, kiti taip pat prisisegėm ilgas vuodegas visam gyvenimui, kurias mūsų nenuoramos dūšelės pačios savo veiklom vis ilginosi ir ilginosi.   

Baigusi Universitetą, muzikos besimokydama Konservatorijoj, filologinių darbų dirbt nesisiskubinau – juos taupiau brandesniam amžiui: per didžiulį konkursą buvau prijimta prestižiškiausion to laiko muzikos įstaigon – „Lietuvos“ ansamblin (vad. V. Bartusevičius, kilęs iš lietuviškosios Gudijos, choreografas J. Lingys). Ansamblyje muzikos kultūra – dainininkų balsai, grojikų dūdos, šokėjų kojos buvo tvirtai, griežtai, profesionaliai sustyguotos, nes, gyvendami beveik ant ratų, naršėm ne tik po įvairiakalbę sąjungą, bet ir užsienių užgriebdavom, reprezentuodami kaip galėdami gražiau savo šalį, ir, kur bekoncertuodavom, žiūrovų salės buvo anšlagai, nes to buvom verti - rūbai gražūs, programos gerai sunertos, artistai išmuštruoti. Buvo smagu. Bet jau čiūčiavau gražutę dukružėlę, tad gyvenimui ant ratų šeimoj buvo užvetuota. Graudžiai, bet ansamblį teko po penkerių metų palikt ir įsisėst Televiziją ir Radiją apdainuojantį vad. L. Abariaus  chorą – gastrolių nedaug, bet darbas labai rimtas, kūriniai gruntauni ir begalės radijo įrašų – tai buvo respublikai labai reikalingas kolektyvas. Ir jo man neužteko – dainavau dar Radijo moterų oktete, radijuj įrašinėjau ekspedicijose surinktas senąsias liaudies dainas. Prisidainavusi, kai jau atbildėjo sūnaitėlis po pasaulį pasižvalgyt, pasinėriau į filologinius darbus, įsisėsdama Mokslų Akademijon. Bet vistiek neužsičiaupiau: raškiau „Sidabrinius balsus“ viena ir su duetais, ruošiau savo vaikus „Dainų dainelės“ laureatams, giedojau lietuviškiausiojoj šv. Mikalojaus bažnyčioj prie puikaus, išsilavinusio, erudito vargonininko Zigmo. „Mum raikia dainuot“ – sakė Mama. (Iš šitos bažnyčios, atsimeldę Mišias, kun. S. Valiukėno palaiminti tą dieną, pilni ryžto ir pasitikėjimo, išėjom prie A. Mickevičiaus paminklo: negalėjom dvejot, nes kunigas, pats visą gyvenimą atadavęs tautos išsaugojimui Vilniaus krašte, mus palaiminęs, susmuko prie altoriaus ir mirė: tai buvo ženklas mums, užsirišus ant Trispalvės juodus kaspinus, eiti nieko neatbojant). Šv. Mikalojaus bažnyčios chore giedojo daug šviesuolių, senųjų vilniečių, giedojo ir mano muzikos dėstytojai. Mums nulipus nuo viškų, iš po piliorių arba šventoriaus užkampių mus palydėdavo ir suskaičiuodavo  žvairi seklių žvilgsniai, ir, kai mane pasišaukdavo saugumo trobon, prie kitų kitokių mano negerų darbų – knygų leidybos, Rasos švenčių Kernavėj rengimo, savų vaikų netinkamo, tautinio auklėjimo, baisiai užkliūdavo ir mano giedonė bažnyčioj.

Prisidainavusi „už pinigus“ valstybiniuose kolektyvuose, ėmiausi „sutaupyto“ žurnalistės  amato: dirbau „Šeimoj,“ „Kultūros baruose“, „Mūsų gamtoj,“ po Atgimimo - „Lietuvos aide,“ penkiese buvom įkūrę prie ELTOS „Žinią,“ trise su J. Vercinkevičium darbavomės „Vorutoj“ (tekdavo rašyti keturiais slapyvardžiais), „Valstietyje“. Dirbau archyvare ypatingajam KGB arhyve, varčiau kruvinas tautos (ir savo seseries) bylas, mačiau ir skaičiau jose tai, kas tų pačių kegebistų, tik kitaip save vadinančių, prievarta dabar vėl užversta ir užrakinta jau nebe pusei amžiaus, o visam šimtmečiui – kol budeliai išmirelios sava mirtim. Teko padirbėt ir Seime, bent jau pauostyt tos virtuvės kvapsnių... Bet nei dainos, nei giesmės mazgelin neažurišiau...      

Grįžtu prie dainos. Su senąja sodžiaus daina užaugau: dainuota namie, dainavo tetos ir dėdės, gražiai ringavo ir mano aukštaitiškas kaimas, prisiklausiau ir prisirašiau dainų per Universiteto bei Konservatorijos tautosakos ekspedicijas ir padėdama surinktą turtą tvarkyti (teko talkinti kukliajai  G. Četkauskaitei, o su jos broliu Vytautu ruošt Universiteto ansamblio dainininkus, dar pavyko pabūt ir J. Čiurlionytės inteligentiškam pavėsy). Kaip tos dainos dainuojamos žinojau.

Mūsų Tėvų žemėj dūluoja piliakalnis, Valiulio akmuo, pilkapynas, aukojimo akmuo su duobute (jei dar nesuskaldė)  ir žmonių gyvenvietė (Tėtis, sausindamas pievą, atkasė kūlgrindą, išarus dirvonėlį pabiro pelenai – ten būta  mūsų senolių šventųjų namų židinių: užgriuvus kraštą dusinančiai melioracijai, pasitelkus istorikus šiaip taip išsaugojom šį paveldą nuo sunaikinimo). Piliakalnio papėdėj parymot būdavo labai ramu – rodos, kelia kas širdį aukštyn. Vaikystėj mintydavau: jeigu prašnektų šitų židinių sergėtojos, pakilę iš pilkų pelenų, ar mes, būdamos tos pačios Deltuvos žemės moterys, susikalbėtumėm? O kaip jos man padainuotų, plodamos delnais „lado, lado“ (iš to ir „laudate, ir ladoni, ir laduški, ir katutės ladutės“).                 

Kai sakralinė daina nustojo maldos, būties ir darbo aukos svarbos, žmonės, tingėdami dainuote išdainuot savo gyvenimą, dainas apraizgė  kaip rezginėm įsimint nereikalaujančiais tralialia, oi lylia lylia. Dainų tekstai sutrumpėjo, o kad dainos prie alaus ar šiaip užtektų ilgam, imta kartot ne tik tuos tralialia, bet ir tekstą (žinoma, dabartiniai žvaigždukai daug išradingesni: jų vad. ilgai dainai išdainuot užtenka trijų – keturių žodžių, juos be nuoilsio kartojant). Nelabai seniai, dar mūsų tėvų atminime, atsiradus muzikalių vargonininkų, dainos imta harmonizuot: iš dainos ištraukiami trys, keturi, dažniausiai pirmieji, posmai, jų melodija aptaisoma instrumentine harmonija, ir iš kokios nors didingos ar graudžios baladės telikdavo tik jaukus mergelės ir bernelio susitikimo vaizdelis. Senieji kompozitoriai –  J. Naujalis, Č. Sasnauskas, M. Petrauskas, J. Karosas, J. Sinius,  J.Strolia meiliai ir dailiai aprėdė mūsų sodžiaus dainas, jų nesuniokodami, bet neseniai ėmė rastis, o ir dabar tebesiranda mėgėjų, save laikančių didžmuzikančiais, kurie dainas išvalksto kaip barono kailį. Tokie muzikantukai, sužinoję, kad ašen turinti prisikuopusi dainų „iš kaimo,“ kaip jie sakė, prašyte prašydavo jų paskolint, kad galėtų jas, jų galva, civilizuot – tokiem atsakydavau: „prieteliau, tos dainos ir be tavo muzikytės gražios, o va, kai jas pakedensi tujen, jos gali tapt birzgalu.“ Ir būdavo skalsu kalbos su tais genijais.

Čigonai - laisvi svieto perėjūnai, laisvos ir jų dainos, dvelkiančios visos Europos ir dar šiek tiek Indijos vėjais. Dar anais laikais iš prie  N.Vilnios gyvenčių sėslių čigonų buvau suvedusi ansamblį – vadovo, žinoma, jiem nereikėjo – kas gali vadovaut keturių šalių vėjam?  Bet juos subūriau ir koncertuodavon salėse, net apžiūrose; tie čigonai buvo atvykę iš Besarabijos – Moldovos, ne taboriniai, sėslūs, turėjo įsigiję vienkiemį, augino gyvulius ir daržoves, moterys, žinoma, būrė ir šiuo tuo prekiavo; kadangi Universitete teko nagrinėtis sanskritą, o vėliau, pasidomėjusi ir čigonų kalbų įvairove, atsiradusia jiem bastantis po Europą, supratau, kad jie šneka dailesne šnekta, negu Kirtimų taboriečiai, o ir jie sakėsi, kad su anais nebendraujantys ir nesusišnekantys, taigi, jie manęs klausdavę, kaip čia yra, kad, klausydami TV, jie atrandą lietuviškų žodžių, panašiai tariamų, kaip ir jų kalboje: negalėjau gi aš išvesti jų  minčių ligi sanskrito ir indoeuropiečių...     

Pagaliau turistų nužirgliota Katedra vėl tapo šventykla. Bazilikai reikėjo gero, pakaustyto choro, todėl ir buvom pakviesti buvę Televizijos choro artistai. Tai buvo suprantama, nes bažnyčia be gero choro – priekurtė. Bet to negana. Atitrepsėjo ir pradėjo ant viškų brautis primadonos ir solistai, visą sovietmetį bet kokią bažnyčią aplenkdavę plačiu lankstu, kad jų karjera nesubliukštų (mat, jiems atrodė, kad bažnyčioj ne Mišių adoracija svarbiausia, o jų giedonė, kad ir ne labai dvasinga). Kun. K. Vasiliauskas buvo minkštesnis (jis taikiai pakluso hierarchams ir išprašė iš bažnyčios kun. A. Svarinską, kad tas ko nedrėbteltų inauguruojamai ekselencijai; beje, buvo gražu nuo viršaus regėt tą ekselenciją poravoslaviškai žegnojantis, smagiai atrodė ir Katedroj per Mišias grūste susigrūdę buv. visokiausio rango valdūnai, stengdamiesi parodyt lojalumą lietuviškai valdžiai, ir dar gražiau buvo stebėt, kaip pamažu tas atsivertėlių tuntas možo, možo ir suvis subliuško – bažnyčios ruime likosi tie, katrie ir anos valdžios nesiklausė, poterius kalbėdami). O su A. Svarinsku nepasiderėsi – operos deimančiukams jis atvožė: „O kur gi jūs buvot anuomet? Jei negirdėjot, tai užgirskit - Kristus yra pasakęs, kad „Kas išsižadės manęs žmonių akyse, to aš išsižadėsiu savo Tėvo akyse.“ Ir skalsu kalbos. Lygiai taip Monsinjoras pasako ir mėgėjams susinešt lumzdelius ir dūdeles, taikantis lipt ant viškų padūduot: „Bažnyčiai sukurtas nuo amžių pats didingiausias instrumentas – vargonai, o birbynės ir dūdelės tetinka pamiškėj po ąžuolu.“ Kietas mūsų Monsinjoras, daug su juo ir su S.Tamkevičium kieto gruodo išmindėm tais anais laikais. O giesmę reikia giedot ne balsu: širdim.

Gudiškosios Lietuvos žmones su prieteliais lankydavom nuo studijų metų (teko ten ir pamokytojaut, ir bažnyčiose pagiedot, ir padėt ekspedicijose surinkt bebaigiančius išbyrėt kalbos ir tautosakos perliukus). Smagu būdavo su senoliais, atlaikiusiais poliakų ir maskolių girnas ir nesileidusiais sumalamiems, dainuot miško brolių dainas, nes vietiniam šuniukam jų žodžiai buvo nesuvirškinami (jeigu mūsų neatsekdavo pavuodegys iš Lietuvos). Gavusi Lukašenkos leidimą, ligi šiol lankau vis retėjančius šitų atkakliųjų lietuvių pulkelius, dar pasiklausau žodžių, kurių savam krašte nei nebešgirsi, nei knygose surašytų berasi (Minske dar tebegyvena ir mano giminaičiai: carui Nikolajui uždarius mūsų švietyklas, žmonės mokslų graibėsi Petaburke, ten pakliuvo ir Tėtės pusbrolis, vėliau buvęs Minsko pašto viršininku). 

Buvo smagus vestuvių metas – su visais tautiškais papročiais ir dainom svočiaudama padėjau susiklijuot  33 jaunavedžių  porom - giminėm ir ne giminėm - nuo mergvakario ligi sugultuvių (paskiau dar prisieidavo ir krikštynas padėt ištaisyt jų pabirusiem vaikiukam). Teko išmokt daug graudžių marčios dalią apraudančių  ir linksmų vestuvių puotos dainų.

Bet labjausiai mane jaudina karo dainos – nuo senųjų, kovų su kryžiokais ir žuvėdais (švedais), Japonų ir Didžiojo kaizeriokų karo baisumus aprypuojančių, ligi graudžiųjų savanorių ir miško brolių dainų, dažnai jau su pasiskolintom iš kaimynų melodijom ir sąsiuvinin nusirašytais poetų sukurtais ir dainuojančių perkurtais žodžiais. Gal už tai, kad giminėj nuo amžių vis būta karo baisą išbraidžiusių karių. Jau pati bajorystės žymė buvo atspausta proproproseneliui už kovas su maskoliais Oršos mūšyje. Tėtės pusbrolis, būdamas geras savo amato meistras, pašaukus jį Japonų karan, buvo priskirtas „zakroiščiku“ – kriaučium, siuvėju), tad tiesiogiai nei kardu, nei kalaviju nemosavo, tik siuvo ir lopė varguolėlių kareivėlių kruvinus šinielius, bet laiškuose rašė ir grįžęs paskojo lygiai taip, kaip to meto dainose dainuojama: kraujuj kareivėliai braidė lig blauzdų, o žuvusieji Mandžūrijos laukuose  suverčiami krūvom didelian ravan ir vieta sutrypiama arkliais. (Išeidamas karan, būdamas dievobaimingas, bažnyčioj davė įžadus – jei Dievas leistų gyvam grįžt, pastatydinsiąs kryžių: grįžo, pažadą išpildė – jo gimtą Padvarnių kaimą saugojo gražus, prašmatnus kryžius – ligi skrebam jį sudaužant. (Tėtės dėdė meistravas kriaučius Kazimieras iš savo uždirbtų išteklių prisidėjo prie Kuktiškių bažnyčios varpo liedijimo, o varpas ligi šiolei gaudžia Aukštaitijos kalvoms).

Nuo maskolių karuomenės pasprukęs (mano Mamos broliai „ot caria batiušky“ buvo išbėgę Amerikon), Tėtė nuo Didžiojo karo slapstėsi pas dėdę kunigą vargoninkaudamas ir tvarkydamas visą bažnyčios ūkį: geruosius bažnytinius rūbus, žvakides ir kitą turtą teko kavot po dvigubom skliautų lubom, varpus užkast po žeme, slėpt ne tik maistą, bet ir girnas – visa tai, kas apdainuota to meto dainose, kurias man perdainavo Mama ir Tėtė, jis pats buvo matęs savo akimis. Klebonijoj nuolat atostogaudavo kaizerio aficieriai, valgė, gėrė, rekvizuodami iš žmonių viską, kas valgoma (dainose apdainuojama, kaip prūsokai valgo šunis ir kates, liepia lupt kiaulių skūrą ir iš dilgynių ruošt pluoštą verpimui, neleidžia nusipirkt druskos nei žibalo – visa tai vyko prie mano Tėtės akių, ir jis stebėdamasis pasakojo, kaip tie aficieriai išeidavę „paliavot“ (medžiot) ir sunešdavę kas katę, kas šunioką, kas voverę, o visą tą „skerdieną“ kukoriai suversdavę puodan ir ištušindavę). Šitas karo baisas suguldytas ilgose to meto dainose.              

Plačiai dainuojama daina „Raibi gaideliai giedojo“ – Prūsijos (na, ne tos, tikrosiosios, baltiškosios, bet vokiškosios Prūsijos) karo su Napoleonu Buonapartu laikmečio: karalius, įsibridęs kraujuosna– tai prūsų karalius. Dainuojama dažniausiai jau kompozitoriaus pagražinta daina, tikrosios melodija šiek tiek kitokia.

Buvo dainų ir apie Napoleono žygiavimą maskolijon, nors tas pinčiukas prancūziukas ir neilgai Lietuvoj užkliuvo. Mat, lenkai, apsvaigę nuo imperatoriaus pažadų ir baltų kariuomenės kelnių gražumo, tuoj pat prisdvailijo prie skiauterėtais kaškietais kuoduotų prancūzų ir patraukė link Maskvos, o lietuviai, nė nepakrutėję nuo savo namų ir žagrių, pamojavo jiem visiem kepurėm, kaip išlekiančiom gervėm, ir nė krust iš namų – taigi, dainose ir pašiepiami lenkiokai, nusiviję parfumuotus baltakelnius. O kai žygis šalton maskolijon subliuško, ak kaip gavo lenkai per skvernus nuo caro Aleksandro už neišikimybę „cariu batiuške," nors ir kaip palaižūnai gailestavo jo lampasus ir kojas apsikabinę – va, apie tai ir dainuojama to laiko dainelėse.         

Savanoriai. Dainos jau poetų suposmuotos, melodijos ir kareivėlių prisitaikytos, ir kompozitorių pasufleruotos. (Mamos du pusbroliai prie Širvintų karelį klampojo, liko jų sąsiuviniukai su dainom. Kai vienas jų sužeistas parėjo namo pasigydyt, namiškiai suklaupė prie namų slenksčio prieš jį ant kelių...)

Miško brolių dainos – iš sudraskytų širdžių, iš sudaužytų jaunysčių. (Seserį su pusbroliu sugriebus Ukmergės gimnazijoj ir uždarius lagerin, brolis buvo prie miškinių, o ašen vis dainavau su juo, dar nelabai nutuokdama apie niaurių dainų žodžius...) Daugumos dainų tekstų autoriai – išėję miškan mokytojai, gimnazistai, poetai – stengiausi juos išsiaiškint, surašyt ir neatimt pagarbos jiems.     

IŠ  KUR  SAMSČIAUS  DAINŲ  IR  GIESMIŲ

DAININGOJI  MOTUTĖS  GIMINĖ

Mamos Tėtis Vincentas, iš protėvių paveldėjęs bajorystę ir mums palikęs, rėmęs paskutinįjį Sukilimą, knygnešio Jurgio Bielinio bendras, buvęs miestelio seniūnas, tėvų buvo ruoštas kuniguosna – mokėjo ne tik kone privalomas rusų, lenkų, bet ir vokiečių, lotynų kalbas, skaitė knygnešių atneštus leidinius, tad pasakęs puse lūpų, kad būsiąs karas, žmonėm dar netikint ir nesitikint, bet, armotom užgrojus, žmoneliai sakė: „Va, Dievuliau, Vinca karų išpranašava,“–o pranašai buvo jo skaitomos „Caitungos.“ Turėjo puikų, gražų balsą, giesmes giedojo ir lotyniškai, visi jo septyni vaikai, pakrikštyti mandrais, įmantriais vardais (tik mano Mama gavo labai garbingą, bet girdėtą  - Marijos - Marijonos – vardą, jai gimus sergančiai  Tėvo seseriai vienuolei prašant paskirt mergytei jos vardą, gal ana už ją poterėlį sukalbėsianti), visi buvo balsingi, išradingi, gabūs. Mamos brolis Rapolas energingas, darbštuolis, o jau balsas kaip vargonai (jam išvykus Brazilijon užsidirbt, pasaulį ištikus krizei, likusi su dviem vaikeliais žmona turėjo parduot gyvulius, kad išpirktų savo žmogui „šipkartę“ grįžt su užsidirbtu „skarbu“ namopi...) Rapolas buvo jaunimo subuvimų pravadyrius, į tolimiausius kaimus kviečiamas (gražus, ūmus, čebatuotas), kartu savo eikliąja Širmute, pakinkyta lineikon, veždavosi ir sesutę Marytę – dainininkę, ratukų ir šokimų vedlę. Brolis kaip akį saugo gražią sesutę, globia, nusivežęs kviestinian jaunimo subuviman Didžiakaimin netoli Nuotekų (kaimas buvo toks didelis, jaunuomenės tiek daug, kad vakaruška buvo daroma vienu kartu per dvijenai grįčias – vienon tobon šokėjai nepareidavę), bernam sužiūrus į dailią atvežtinę mergiotę, Rapolas jama seserį už rankos: „nu, Marine, pašoksme,“- ir skrenda abudu per trobos padlagą, tuomet jau įsidrąsinę bernai, pirma atsklausę brolio, ar valia kviest sesutę šokt, vienas per kitą nepaleisdami šokdina Marytę (pasakojo dėdė Rapolas:  „vienoj troboj asla buva grįsta šamotinem plytam, tai kai pašokdina bernai Maryty, tai jos burlečiukų papades ir sudila.“) O  kai jau sustoja jaunimas nuilsęs nuo pasiutpolkių ir kadrilių pasidainuot, kai užtraukia Rapolas su Maryte dainą... O Rapolas dar ir armoniką užsimeta per petį, ne tik kadrilius, bet ir padispanus, diližansus  trieile išvingiuodamas. Gera buvo anuomet mergaut terpu vyresnių brolalių...

Mamos Mama, nutekėjusi Balnikų miestelin, džiaugės, kad bažnyčia tik už atšlaimo takelio – sumetus ryto ruošą, nebuvo praleidus nei vienos dienos rytmetinių Mišių, pirm jų atgiedodama su miestelio giedarkom Adynas, Advento giesmes ar Graudžius verksmus – garbių kunigų giminaitei tik teip ir derėjo. Visos dukterys ir sūnai buvo balsingi, pamaldūs, dorai užugdyti, žmonių mėgiami ir gerbiami. Be Marytės seserų neapsieidavo nei vienas pagrabas, jos giedojo ant viškų, o kai susėsdavo jaunimas subatos ar nedėlios  vakarais čelnon, kai išsiplūkdydavo Alaušų ježeran, kai užtraukdavo Marytė su seseria Dorotėja „Plaukia sau laivelis“ - skardas per miškus nuveina  už Karališkių, Untapalaštakio ligi Žemaitkiemio... tai gražumėlis, tai ramumėlis...

Didisai karas iššlavė aruodus, prikaišiodamas juodų kryželių žmonių širdysna ir pakelėsna...Bet kraštas tvarkėsi, skausmą gniaužydami žmonės tvėrėsi savo Neprigulmybę, dienos šviesėjo, dainos gražėjo. Broliam pirkus Parudinės dvarą, Marytės jaunystė skleidėsi, lydima dainų ir giesmių: iš dvaro buvo ne „uonaras“ ait vakaruot kaiman, tai dvare, didžiojoj salėj, dažnai trinkėdavo brolių Pilkų iš Klabinių kapelija (jie grojo ir Mamos veselijoj: armonika, skripka, kliarnetas ir basetlia), ir sukviestas kaimo jaunimas patogiai arcavojo polkas ant macno dvaro padlago, o pašokus - dainos, vaišės, gira, alus ir didelio sodo gėrybės...

Aluntos bažnyčios chorą tvarkė tuo metu leliūniškis Juozapas Karosas (vėliau tapęs žymiu muziku ir dirigentu). Užgirdęs bažnyčioj giedant skardžiu balsu merginą, jis be kalbų ją užsiviliojo ant viškų ir jau nebepaleido – prie balsingųjų aluntišlių Marytė ne tik priderėjo, bet ir perviršijo: viena aluntiškė man pasakojo: „Tava moma nulipe tik Komunijai par Našparų, ir suira visa kaleinia ir giedone, grįža ana in viškų – ir surtvarke parėdkų“. Gražiai dainavo ir giedojo Marytė, mano Mama...Kunigas Šimašius per jos pusbrolio kunigo primicijas sakęs: „netekėk, Maryt, mokinkis dainuot, Lietuvai raikia dainininkų, Kaune kurias opera, šieno grėbėjų užteks ir be tavęs.“ Kunigas nuvežė Marytę Kaunan, Konservatorijon, Kipras Petrauskas išklausė, pasgražavo, prijėmė, padainavo su ja duetu, bet...broliai savus gyvenimus kuriasi, nelieka tų nuliekamųjų seseries mokslam, mano Mama grįžta (kaip ir Tėtė nuo vargonų) prie linelių, prie staklelių, prie rugių pradalgėlio...

Vos paugus girdėdavau Mamą dainuojant kažkokias mandras, kitokias, negu kaime dainuodavo, dainas: tai buvo operų jos išmoktos arijos, nes J. Karosas lavino savo giedorius, ir ne tik Naujalio giesmėm virkdė, bet giedorius muštravodavo  su viena kita operos melodija. Mama giedojo ir dainavo viską: aukštaitiškas skambias, ne nūdnas dainas, Maironio, A. Baranausko, J. Naulalio, Č. Sasnausko dainas ir giesmes, kantičką narstė kaip rožančiaus karoliukus – jokie šermenys be jos neapsiėjo, be jos giedoriai pakasynose nei giedot nepradėdavo. Dėkui Mamai – visko, ko pati mokėjo, išmokino ir mane, palikdama man ne tik J. Naujalio natas, bet ne vieno leidimo senąsias kantičkas, Aukso altorių, maldų ir giesmių Šaltinį. Giedu, dainuoju ir džiauguosi...

Mes, aštuoni vaikiai, muzikavom – kas grojo, kas dainavo, (turėjom jau ir mados atneštą gitarą su užrištu ant grifo kaspinėliu) ir, kai subatvakariais subildėdavom iš miestų namolio, kaimynai sakydavo: „Suvažiava Braženai – bus linksma, bus ko paklausyt.“  Tai buvo jau po karo ir pokario, seseriai grįžus iš Sibiro pusnynų, Mamai nusišluosčius septynerių metų ašaras (tiek sesuo klajojo po tundras, Kazachstano stepes), kraštui iš naujo aprimus ir apsipratus su kolchozo dvasia ir fermų kvapu. Dainavom, grojom, visų pakalikų ir išdavikų pykčiui – buvom ne tos pakraipos, ne kolchoziniai – smetoniški, dorųjų, šviesiųjų sodiečių mylimi ir gerbiami. Nors buvo pavojinga, dainavom miško brolių dainas, sidabrinio brolio Vytauto tenoro vedamas, jam lūpine armonikėle dainai pramaišiui pritariant. (Brolis Vytautas buvo dėdės Rapolo krikštasūnis, toks pats pamaniūga, eiklus, žvitrus, „zakatnas,“ siaustas vyras, nuveina su broliu Stasiu vakaruškon, jaunimas liūdnai sėdi, niūniuodamas dainas: „ko čia liūdit, ar pagrabas?“- „kad nėr muzikonkta.“ – Vytukas lūpinę armoniką iš kišenės, perbraukia per lūpas, mergiotę už liemenio, viena ranka suka, kita griežia - trobos stancinė atgijo, mergičkos prajuko – „Braženai ataja–vakaruška bus“, o Vytautas šokiui kviesdavo tas mergiotes, kurios ar dėl kuklumo ar - kaimui teip nutarus –dėl negražumo, kiūtodavo užsiglaudę kur užpečky ir jų bernai nesiskubindavo šokdint). Sesuo Eugenija paveldėjo iš Mamos virpų, kaip varpelis, balsą, jai labai tiko tuo metu išplitusi romansinė daina „Skamba vienišas, liūdnas varpeis.“ Dainavom sode, ant gonkų, miškui nuskardenant dainas toli – ligi Klabinių, Paūžuolių, Laičių, Perkalų, Pavinkšnio... Daiuoja ir groja ir mūsų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai...             

   Iš Mamos išmokau Tautos giesmę, Maironį, Baranauską, kantičką.          

DAINUOJANTYS IR GROJANTYS

TĖTĖS GENTAINIAI

Mano diedukas, Tėčio Tėtis Nikodemas, buvo diktas, stamantrus, aukštas aukštaitis, dangaus mėlinumo akim, kviečio varpos gelsvumo plaukais ir ūsais (kaime tuomet visų vyrų nešiota ūsai, tad vienas, juos nusiskusdamas, buvo vadinamas beūsiu), baltais kaip varškė dantim (mirė nugyvenęs gražų amžių, bet su visais dantim). Būdamas Noliškio dvaro „agruodniku“ ir bitininku, jis, gavęs iš dvaro sodo obelų, „grūšių“ ir slyvų skiepų, vienintelis ūlyčioj buvo įsiveisęs sodą ir bityną („kam čia tie prajovai su abelėm – miški yr laukinių abaliukų žiemai pasišaldyt in grįčias, ir gerai“ - dyvidavos kaimiečiai iš sodu užimtos Nikodemo žemės, palangėse prisisodinę jievų, klevų ir liepų, bet pasiobuoliaut rudenį ir medaus užsitept ant agurko ar sūrio ar su koriu pačiulpt medonešio pabaigoj mielai mėgo, ateidami pas „pramaniūgą“ Bražėną - geltonuoja išvarvintas iš korių medus niekočiose, diečkytėse ir kubiliukuose – Tėtės diedukas, Nikodemo Tėvas Pranciškus, buvo bačkorius - bendorius, medinių rakandų primeistravęs visiem kaimo gaspadoriam, o virtuvinių pridėčkų jų pačiom – alsiai kvepėjo per visą sėdybą, monydamas ne tik vapsvas ir muses, bet ir trumpakelnius, basakojus vaikelius kaip museles.)

Nikodemas buvo kaimo giedorus, bažnyčios stacijų, adynų – jutrinių ir Votyvos, Graudžių verksmų ir Gavėnios giesių ir pagrabų giesmių „pravadyrius“ – turėjo stiprų, aukštaitiškai slardų balsą (iš jo paveldėjau giedotą pergiedotą nurudusiais „lėstrais,“ dešiniojo, verčiamo puslapio nučiupinėtais kampiukais, su senuoju „druku“ ir skolintais, nors ir šventais, giesmių žodžiais,  kantičką). Tėtė gavo panašų balsą kaip tėvuko, tik žemėlasnį, kaime vadinamą „turu“ - pritariamuoju, dubultaviniu.

Tėtė, išsisukęs nuo „cėriaus Nilolašos vaisko“ Didžiajam kare, tvarkėsi pas dėdę, Motinos brolį, kunigą Vilniaus krašte (nei Kaizeris, nei jo pusbrolis Nikolajus iš padorumo, o gal pisibijodami Dievulio, „bažnytinių“ vyrų karan nešaukė). Tėtė tvarkė visus bažnyčios reikalus ir mokinos vargoninkaut, nesant vargonininko vesdamas Mišias. Dėdė kunigas turėjo galingą balsą – giedodamas Mišias viršydavo bet kurį vargonininką. Kalindavojant, vos peržengus grįčios slenkstį, kunigui krapijant švęstu vandeniu, jiedviem su Tėte užtraukus „Te Deum“ laukiantys kalendos, išsišveitę trobas žmoneliai su ašarom suklupdavo ant kelių – „visa bažnyčia ataja mum namuosna“... Tėtis turėjo pusbrolio Klementino iš Petaburko (jis ten buvo miesto laikrodžių taisytojas) parvežtą petaburską cainą trieilę armoniką (tos armonikos buvo ainos, beinos ir cainos – pagal garso tembro aukštumą). Grojo kadrilius, polkas ir jau iš dvarų pamažu plintančius navatnus šokius padispaną, padikatrą, valcmanetą, krakoviaką, aliaksiondrušką: kaimo jaunimui buvo „bais raikalingas“, nes be grojimo – nėr ir šokimo (ta armonika grojo ir mano brolis Vytautas, kol srebai jos nenučiupo ir neišparcialiavo). Pasibaigus Didžiajam karui, kraštui gaivelėjantis iš bado, suirutės ir  apraudant netektis, Tėtė, nelikęs vargoninkaut, nuo kunigo grįžo namo, savan ūkin, nes Motina jau našlavo, brolis Amerikoj – namam reikėjo vyriškų rankų.

Armonika ir skripka gojo ir Tėtės brolis Adolpas, savo „dūšios suramintojas“ bėgdamas nuo Japonų karo rekrūtų  išsivežęs ir Amerikon, Bruklinan, grojęs lietuvių suėjimuose, bet iš tenajos nebegrįžęs – žuvo dirbdamas fabrike, trūkus veleno diržui.

Tėtės pusseserė Nastazija (kaip ir mano sesuo ir dauguma tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių, atbuvusi privalomus  pasisvečiavimus Sibire), dirbdama darbus niūniavo sau giesmes-  rudenį ir žiemą Advento ir Rarotų, pavasariop – Gavėnios, vasarą – šienapjūtės, rugiapjūtės ir linaraučio dainas – buvo audėjų audėja, neįgudusiom, tekūtei besiruošiančiom mergiotėm ir jaunamartėm padėjusi „intaisyt“ audeklus dimų ir servetų, nytelinius ir kaišytinius, jeglaly, blykeliu ir rinktinius, milus ir milalius.

Tėtės dėdė Kazimieras buvo „praslovytas“, išgirtinis kriaučius – jeigu neužtekdavo dienos ir raikėdavo skubint laiku pasiūt prižadėtą siuvinį, kolai aprimsta namų ruošos darbai grįčioj ir visa šeimyna suminga, Kazimieras, apėjęs javų lauką, varstydamas terpu pirštų ražončių,  degas balaną (vėliau jau ir lempą) ir niūprija ligi ryto pazarėliam nubalinant „stancinės“ šiūbinius langus. Geras buvo kriaučius, teisingas, akuratnas. Ateina žmogus iš tolimos ūlyčios, nešinas kailių ar milo vendzliuku, pagarbinęs ir paprašytas sėstis arčiau siuvamo „materijolo“ apklėsto stalo, nedrąsiai, iš tolo, iš kalno pradeda šneką: „Tai va gi, tamista Kazimierai, apejau ne vienų kriaučių, visi, apžiūrėjy mana materijolus, neapsijema pasiūt, sakų, kad mažoka materijola, maž gi tamista apsimtum“... Kazimieras išpurtęs iš skepetos surištą medžiagą ar kailius, pavarto, pasižūri į atnešusiojo „stotą ir auglių“, ir ramiai sako: „Pasiūsiu ašei tamistai, išeis, išnaravisiu.“ Ir pasiuva, duksliai, patogiai, ir dar lopiniam likusios mežiagos ar kailiakraščių ryšuliukan suvynioja. Eidamas ar kermošiun, ar sekmadienio Mišion, visad nešdavos su savim „jierką“ - ploną, ilgą, gerai išdirbtos, išmukštintos  odos – sirmetės – juostelę: būdavo, kartais žmogus, tikėdamasis sustikt slauną kriaučių, miestelin važiuodamas, pasijema ir siuviniui medžiagą: Kazmieras išsitraukia iš kišenės savo „mierką,“ pasivedęs nuošaliau už šventoriaus išmieruoja  žmogelį, ant savo „jierkos“ susimazgydamas tik jam suprantamus mazgelius, ir „kitoj nedėlioj“ – sekmadeny, po Mišių žmogų užprašo atait „primierkai“ – pasmieravis žmogus džiaugias:  rūbas „guli in manys, kaip nulietas, tai kriaučius, tai meistras.“ Ir užmokestį pajims tik tiek, kiek mato esant verta jo darbo – jei užsakovas siūlo daugiau ar „gastinčiaus“ nori pridėt, Kazimieras liepia: „nunešk ubagam, špitolnikam ar bažnyčiai.“ Pas jį siūdinosi ir pomandriai poneliai, ir dakteras, ir vargoninkai, nebijodami jam patikėt „brungių gelumbių“ – neduok Die, sugadintų kriaučius - siuvo ir kunigam sutanas. Kazimieras nevedė, nesiblaškė, rėmė besimokančius Petaburke giminaičius, „neskūpėdamas“ šelpė varguolius, bažnyčią: dosniai prisidėjo prie Kuktiškų bažnyčios varpo nuliedinimo (sako, to varpo viduj iškaldinti rėmėjų vardai). Ir jis, kaip ir kiti giminaičiai, savo „jierka“ išmieravo Sibiro tundros dykynes ir taigos sąvašynus...  

Bet norėjau šnekėt apie mano giminių muzikavimą. Kazimieras atmintinai mokėjo kantičkos giesmes, ir, jei labai nespausdavo siuvinio atadavimo laikas, jis ne tik palydėdavo savo parapjiečius – kas priguli be kalbų – bet ir padėdavo giedoriam nabašnikus  apgiedot.                    

Tėtės pusseserė Matilda buvo vienatūrė terpu penkių brolių, augo „išpiestyta“, ne kaip mamos užvadėlė, bet kaip lepūnėlė, šienelio pagrėbt išeidama tik iš ukvatos, dėl gražumo ir savo malonumui, visi darbai dideliam ūkyje buvo be jos nudirbti. Namie visi gražiai dainavo, bet jau jos balsas tai visoj apylinkėj buvo išgirtas – dainavo rūtas sėdama, dainavo staklių muštuvus pyškindama (aust motinos buvo dailai išmokyta, kaip toj dainoj), šienelį grėbdama ar vasaros vakarais po senom vyšniom sodelyje vakarodama, jaunimo subuvimuose ir gegužinėse – broliai turėjo ristus žirgus, gerą padarynę – puikią lineiką ir važį – visur sesutę vežiojosi, sesutė puikavosi broliais, o broliukai gražavosi sesute. Po vakaruškų, po gegužinių užeidavo šumnas muzikontas Julijonas, brolių prižiūrima, Matilda su Juliuku sėdėdavo stikliniam gonkelyje ar žiedais apsiklėtusiam sode, Juliukas virkdė armoniką, o mergelė, jam pritardama dainom, virkdė Juliuko širdį. Ir... susikukavo, kaip sakydavo kaime – Juliukas – kas be ko – bet ir Matildai širdelė suvirė tik šitam, ir tik jam vienam... Ak, suiro namų tvarka amžinoji: kas negirdėta, neregėta – venatūrė, nebiednų namų duktė užsikepešijo tekėt ne už tinkamo ūkininko, o už muzikančiuko – vėl kaip toj dainoj – ir nors tu tvorom broliam aik: tekėsiu, ir tik už jo. Ir ištekėjo, nedrįso nei broliai, nei tėvuliai išpaikintai mergiotei paprieštaraut. Gyveno, namų išteklių užteko, gražių ir balsingų vaikiukų susilaukė...       

Kitos atšakos Tėtės pusseserė Grasilda – kas ne padabna – grojo armonika: kur matyta, kad ne bernas tampytų tą rėksnę, o mergiotė. Bet Grasiutė grojo – vakaruškom grot neidavo, nepritinka, bet grojo sau namuos, daina prisitardama, ir pajimk ją kad nori. (Kai pirmąkart gimtinėj, pas tėvučius, kaimynai mane išgirdo grojant akordeonu - jau net mano laikais, ne vienas-vyrai - nusdyvijo: „kaip čia dabartes, mergiote psijėmus, ir groja – čia gi bernų pramanas“, bet netrukus ateidavo pasiklausyt ne tik moterys, bet ir vyriokai, per vasaros atostogas buvau prašoma ir gegužinėj, ir vakaronėj pagrot, viena senobinių dainų man padainavusi, daug vargo mačiusi motutė mano Mamai sakydavus: „kai tik užgirstu, kad tamstų Irute groja, sakau, jau muzikonte atvažiava, tai bus ramu, išeinu in gonkų vakari, ir, kolai ana groja, nieka nei darau, nei grįčian ainu, klausau ir kalausau, tai ramumu turit namie,“ – o vienas ramaus būdo kaimo šviesuolis, užėjęs pas Tėtį su reikalu ir radęs mane grojančią Štrauso valsą, pasakė: „tai gražumas, tai malanumas – jai kitokia nusraminima ir neraiks, ana turi sava širdžiai ramumėlį“...)

BUVOM  GRAŽIAI  SUSIDAINAVĘ

Po vieno koncerto tuometiniuose Menininkų rūmuose (kieno tik nebuvo tie rūmai – buvo Gubernatoriaus, čia valiavojos ir baltakelnis  Napoleonas, ir Kutuzovas - dėl šito vienaakio pasileidėlio (aprengęs kazokais jis laikė prie savęs „mergelių” pulką)  pasišlaistymo po rūmus, mūsiškiai maskolių klapčiukai net aikštę šalia rūmų jo vardu buvo pavadinę, - o prie sovietų, kai visi gražūs namai ir daiktai būdavo atiduodami nudrengt „liaudžiai,” viena rūmų salė buvo paversta šokių sale – trypėm ant gražaus, ornamentuoto parketo - mergiotės smailais užkulniukais- pakulniukais, o bernai, neseniai grįžę iš tarnystės armijoj su ten užtarnautais kerzokais, dundinom tik ką atūžusius iš svetur  šokius -  kaip koks švydras - rokenrolą ir tvistą, tik valsuot buvo nelabai tenajos patogu – įsismaginę suktuku atsitrenkdavom į kolonas, jei kavalierius, pakvietęs valsui, pasitaikydavo keblokas ir nevikrus; „Lietuvos” ansambliui išsikėlus iš Filharmonijos, repetuodavom tuose rūmuose, dabar labai jau svarbius žmones priglaudė šitie „palociai,” ir ne „kožnam pabažnam” čia galima įžengt be didelio reikalo – taigi, po koncerto, mums susėdus vienai šalia kitos, Beatričė sako: „Gražiai dainuoji, Irule, tavo balse virpa gražūs obertonai, ir liaudies dainas dainuodama „nebliauni,” ką dabartės daro kai kurie dainininkai, neva dainuodami „etnografiškai,”-  man taip negražu, o gal dzūkai ar kas taip ir dainavo, nežinau, bet ten, kur augau ir girdėjau žmones dainuojant, jie taip nedainavo”. – „Nedainuoja „bliaudami” ir mano krašte, o apie dainuojančius sako”: tas ar ta dainuoja gražiai, o tas tai tik bliauna” - sakau.

Beatričė (ją visi žinojom vardu, pavardės pridurt nebereikėdavo) mane pasikvietė pas save namo ir pasiūlė kartu padainuot visokių dainų, ir liaudies. “Mums gražiai susidainuoja, Irule, taip gera, meilu,” – sako dainininkė, suglaustas delnais rankas, kaip jinai mėgo, priglaudusi prie kairiojo žando. Atsisėda prie rojalio, mudvi linksmai, be „koncertinės įtampos” dainuojam visokiausius „šlageriukus” ir „romansus.” Ir, žinoma, geriam kavą (kavos išgert pas dainininkę pulkais užgriūdavo, net neperspėję ir nepasiprašę, daugelis kultūrininkų, menininkų, teatralų, dailininkų – durys buvo kad ir užrakintos, bet visiem atviros, nei vienas užėjęs nebuvo prašalaitis ir kožnam prie balto stalo paburnė buvo gatava). Šeimininkė buvo gera „gaspadinė”, pati kepė pyragus, troškino savo garsiuosius kopūstus (juos ypač mėgo jos ilgametė akompaniatorė Halina Znaidzilauskaitė), čia vykdavo subtilūs, prasmingi pasivakarojimai ir pasidienojimai, aptariant, diskutuojant, šmaikštaujant, dainuojant, su Beatričės meniškai pasakojamų anekdotų druska ir pipirias – čia buvo kultūros pastogė Operos ir baleto rūmų pašonėj. (Grindis kartais leisdavo išmazgot, kartais ir puodelius suplaust, bet susidėdavo spintukėn pati, kad žinotų, žinoma, kur katras puodeliukas stovi ir kurį kuriai viešniai ar svečiui paburnėn padėt, tiesa, dar leisdavo iš jos pačios nuskustų bulvių iškrapštyt „juoduliukus”, kaip ji sakydavo – akytes, o jei eidavom abidvi krautuvėn šio to nusipirkt  „užeiviam” pavaišint, kaip ji sakydavo, svečiam prijimt, Beatričė pinigų banknotus „atrasdavo” pačiupinėjus pagal jų ilgumą: „Va, čia tik vargšas vienas rubliukas, Irule.”

Koncertuodavom abidvi ne tik Vilniuj, Beatričė ypač mėgo dainuot vaikam mokyklose, vaikų darželiuose. Pasidarėm įrašų radijuj. Kai pas ją apsigyveno mano muzikos Mokytojas Antanas Krutulys, tuomet jau dažnai lankydavau juodu abudu, vasarą nuvažiuodavom mūsų sodan, pasikopinėdavom medaus, pavasarį prisitekindavom sulos (garbusis Antanas Krutulys sovietijai buvo „atidavęs” savo dideliausią ūkį su sodu Jeruzalėj (prie Kalvarijų, Baltupiuose), tad pabūt mūsų sode ir patart mum kaip sodininkaut, jam būdavo atvanga). Buvo koktu ir negera, kai po Daininkės mirties jos butas per vedybas atiteko jos vyro anūkui: užėjom su viena bendradarbe iš Aklųjų draugijos šio to iš jos buto pajimt, o jos lovelėj, ant tų pačių patiesalų susiraitę drybso jaunuoliai: „A, tai čia kažkokia akla senė gyveno”… net šiurpas nupurtė (vėliau tiem jaunuoliam Aklųjų draugija parūpino kitą butą, tad šiaip taip Beatričės butas buvo paverstas jos muziejum, net trumputė gatvikė šalia jos buto jos vardu pavadinta. Jinai „ant senatvės,” kaip jos sesuo Kristina sakė, ištekėjo už savo akių gydytojos našlio Henriko Horodničiaus).

Dar apie su Beatriče apšnekėtą liaudies dainų liaudišką dainavimą. Nelabai ilgai (kol saugumas eilinį kartą nesuuostė, kur aš atsisėdau padirbėt) tuometėj Konservatorijoj teko Genovaitei Četkauskaitei patalkaut tvarkant kaimuose surinktas liaudies dainas (jos broliui Vytautui talkinau Universiteto dainų ansambliui padėdama paruošt dainų „partijas” - talka juk gražus daiktas). Klausiausi, kaip tas dainas dainuoja sodžiaus dainininkai, įrašyti magnetofono juostose (ak, kaip smagu prisimint, kaip tųsydami dideliausius, sunkėliausius „Aido” magnetofonus mes, studentėliai, braidydami po kaimus ir vienkiemius, rinkom bebaigiančius išsibarstyt mūsų tautos paveldo perlus), grožėjausi, mokinausi. Dainuot savas dainas su mano jaunystės draugais buvo savotiška, vienintelė tautos gyvavimo išraiška, kurios dar nedrįso suvis ,,suspenduot” budrusis saugumas. Radosi etnografiniai ansambliai (ne vieną ir ašenai esu surinkusi – Mokytojų namuose, Ryšininkų klube, garsiojoj N. Vilnios Psichiatrijos ligoninėj (na, ne iš ligoniukų sudariau ansamblį: iš dakterų ir sesučių), daugelyje mokyklų). Buvo ansamblių vadovų, kurie žūt būt norėjo ir patys dainuot, ir ansambliečius išmokint teip, kaip dainavo ar dar ir tebedainuoja sodžiaus žmonės. Tie žmonės teip dainavo nuo amžių, gi dauguma ansanbliečių buvo paragavę kokio nors choro dainavimo būdo, o chorinis dainavimas laikosi jau su daugmaž „patvarkytais” balsais, tad pult liaudiškan dainaviman, kaip žabaliui kelman, nelengva, juolab, kad ir vadovai manė, kad liaudiškas dainavimas – tai garsus rėkimas “atvirais” balsais, anot J. Marcinkevičiaus, kad dzūkų dainos „veržėsi per gerkles.” Buvo nesmagu klausyt, kaip net operiniai dainoriai, pasišovę prisišliet prie liaudies, dirbtinai žagsėdami, vaidino kaimo dainininkus (buvo tarsi mada). Gailiausia buvo vaikų, ansamblių vedlių verčiamų dainuot “bobų” balsais. Paklausę mano mokomų vaikų dainavimo, žmonės sakė: „Tavo dainorėliai dainuoja kaip vaikai, kas ten daroma su jais kituose ansambliuose?” Sakau: „Piemenėliai raliavo ir mūsų vaikai kiemuose dainuoja vaikiškais diskantais, jei kokie vadovai jų neverčia baubot senių balsais.” Bet dauguma vadovų manęs nepalaikė – dusino vaikų vaikiškus balsiukus (pažinau vieną mergaitę, su savo bobute gražiai dainavusią jos išmokintas dainas, tad ana buvo pakviesta į vieną mandrą ansamblį: išgirdusi ją dainuojant po metų, nuliūdau-jinai nebe skaidriai, jaunatviškai dainavo, o rėkė atviru balsu). Apie tai ir ailingavom su Beatriče.

Kad ir kiečiausias buvo mus saugantis saugumo glėbys, pasinaudojus sovietijoj išgarsintu „studentų apsimainymu,” kai mūsų kraštan būdavo prisikviečiama negrų ar kitų kitokių, „už sienos” pasiganyt išleidžiant glotniai „išprosytus,” susipratusius jaunuolius-komjaunuolius, iš viso pasaulio mūsų Universitetas pasišaukdavo lietuviukų patobulint savo gimtosios kalbos. Buvau paprašyta jiems parodyt mūsų senųjų dainų (tada susitikom ir su atkakliuoju, nenuilstančiu mūsų metraštininku Albinu Kentra, įamžinusiu tuos šauniuosius vaikus). Jaunuoliai grožėjosi jiem negirdėtom dainom, o aš gėrėjausi jų, jau gimusių ir užaugusių Amerikoj, Vokietijoj, Australijoj neužmiršta gimtąja kalba, girdama jų tėveliukus ir tų kraštų sekmadienines mokyklas, skautų stovyklas, kur iš visų jėgų išeiviai stengėsi savo ainius išmokint, priverst neužmiršt savo kalbos (net iš mišrių šeimų jaunuoliai mokėjo lietuviškai). Tad  purto šiurpas, kai (mačiau savom akim) išvykusių iš Tėvynės (vienų dėl mūsų godžiosios valdžios pasibjaurėtino bukumo išguitų jieškot gardesnės ir sotesnės duonos, kitų neturint stiprios Tėvynės meilės) vaikai, atvežti pas bobutes ir močiutes paviešėt, dažniausiai su jom lietuviškai nebesusišneka (girdėjau savo ausim): „O kam jiem ten šita mūsų kalba?” – šneka jų jauni tėveliukai, keliantys klausantiem jei ne šiurpulį, tai mažų mažiausiai pagailą – tai argi sunku bent jau namie su savo atžalom kalbėtis sava kalba, ar ją ant pečių reikia nešiot, ar vaikiukų liežiuviukai nudiltų, ar smegenytės išsipūstų?

Teko susipažint ir su garbių tautos žmonių atžalom, buvo atvykusi ir Marijos Gimbutienės duktė Živilė. Žavėjomės šitų vaikų savarankiškumu, laisvumu – šešiolikiniai vieni patys keliavo po pasaulį, tvarkėsi piniginius reikalus, kai mūsų tokio amžiaus vaikai ir jaunuoliai buvo stipria virvele pririšti prie tėvų, mokyklų direktorių ir komjaunimo „organų.” Beveik visi prašė manęs įrašyt į jų „mandrus” magnetofonus senųjų dainų, mane nustebindami paklausdami, ar jie, grįžę namo, galėtų tas dainas be mano žinios perrašinėt ir platint (mat, kad nepažeistų mano “autorinių teisių” neužmokėjus man už darbą). Parsivežę mano dainas jie buvo paleidę ir per Amerikos lietuvių radiją. Kai terp mūsų, mūsų svečių, viešnių ir mus globojančių „akių ir ausų” pasitaikydavo spraga, nuslinkdavom su tais jaunuoliais kokion nors nuošalion vieton pasišnekėt atviriau – net savo sodan buvau nusivežusi kelis (atvykėliai tėvučių iš namų buvo paruošti, perspėti, ko nereikėtų čia viešint šnekėt). Su dauguma vėliau susirašinėjau: tardoma saugume sužinojau, kad šita mano “epistoliarija” buvo kruopščiai suskaičiuota, suregistruota, ištyrinėta – kiek prakaituoto vargo   pridarydavom tiem šnipeliam – ir nelengva, ir sunku buvo šitiem ciuciukam suuoniot mūsų pėdas ir kalbas: jei atvykdavo kokie lietuviai pas savo gimines, tai, būdavo, kur spjausi, ten ant šnipelio pataikysi.                            

Parūpo padirbėt Aklųjų draugijoj. Eruditui, šviesuoliui, poetui, atkakliam žemaičiui Valentinui Vytautui Toločkai talkinau leidybiniam darbe. Pramokau aklųjų (Brailio) rašto, į juostas garsinau literatūros kūrinius ir knygas. Būdama šalia šitų žmonių, permąsčiau: kiek daug mes norim iš gyvenimo, aplinkos ir artimųjų, kaip nemokam džiaugtis ir dėkot Esančiajam už turimus dalykus ir kokių neaprėpiamų galimybių to Esančiojo duota bet kuriam jo nepaklusniajam tvariniui – gražiam, nepatraukliam, berankiui, žabalam, luošam, doram ir nedorėliui, tik tas Aukščiausiojo tvarinys ne tik kad neišnaudoja geram jam suteiktų galimybių ir talentų, bukagalviškai neišreikšdamas tinkamo dėkingumo už visa gauta, bet vis burnoja ir burnoja, priekaištauja ir nirtauja.  Jei Valentino kada nepalydėdavau aš ar kas nors kitas namon, Antakalnin, tai jis pats vienas su savo baltąja lazdele parvažiuodavo troleibusu ir per sankryžas, niekieno nepalydėtas, pareidavo namopi… (Kartą lydėjau jį Kaunan, o šito miesto nežinau, tad Valentinas man smulkmeniškai, tiksliai, kantriai aiškino, kaip mes turim važiuot, kaip eit, kad nukaktumėm, kur reikia – jis Kauno planą buvo iščiupinėjęs pirštais ir išmokęs atmintinai…)

Omonui užgulus Radiją ir televiziją, tautiečiai buvo žadinami ir raminami iš gerai įrengtos Aklųjų garso įrašų studijos – tai buvo tikras išganymas. Tuomet teko tiesiai į eterį ir padainuot, ir pašnekėt. Vėliau, viskam susigulėjus, okupantus tautai „nudainavus” ir išlydėjus iš mūsų šalies, miško brolių dainas pabėriau jau iš tikrojo Radijo eterio - atsimenu, kaip, padainavus „lyja lietus, lyja ant gimtų laukų, kur garuoja kraujas brolių lietuvių,”- jauna garso operatorė krūptelėjo: „Gal dar nedainuokim tų žodžių” – „Dainuokim, dainuokim, jau nebesustokim.”

MIŠKO  BROLIŲ,

LAISVĖS  KOVOTOJŲ, DAINOS

,,Iš artojo klajūnu tapau...‘‘

Tai kruvinosios pokario Psalmės, sukurtos iš kupinų nerimo, skausmo, ryžto ir vilties širdžių šauksmo. Jų žodžiai, suposmuoti mokytojų, gimnazistų, studentų, padėjusių knygas, pajėmusių šautuvus ir išėjusių miškan gint Tėvynės nuo raudonojo tvano. Tie žodžiai, apvilkti melodija ir virtę dainomis, keliavo per Lietuvą kartu su Laisvės kovotojais, ne tik jų, bet ir visų sodžiaus žmonių lūpomis ir balsais, jų posmus papildant savaisiais išgyvenimais ir sava melodija. Ko ne kiekvienoj gryčioj, kaip maldaknygė, saugiai padėta, gulėjo sąsiuvinė su šitom dainom: už dainų platinimą ir dainavimą grėsė šaltieji kraštai, bet sodžius vistiek skardėjo vakarais širdis draskančiom dainom, nes jos buvo pritarimas ir palaikymas ginklo ir Laisvės žygio brolių. (Vartant KGB archyvo bylas, jose, kaip žarija, deginanti skrebų smegenis, dažnai buvo prisegtas ir šitų dainų sąsiuviniukas).         

Išvydusi šį pasaulį, radau jį labai liūdną ir susirūpinusį: namie kavojos neišsakyti žodžiai, nutylėti pokalbiai. Sesuo išgabenta nežinia kur, skrebai plėšia ir grobia namus, alkis tyso ant stalo, bet vistiek broliai ir seserys dainuoja vakarais po vyšniom. Aš tik klausausi. Išmokau, laikiau širdy, kartais, maskolizmui klestint, su bendraminčiais negarsiai padainuodavom. Dabar pasiryžau kiek galėdama atsekt dainų žodžių autorius ir jų tikruosius tekstus. 

LAISVĖS  KOVOTOJO  PRIESAIKA

  Visagalio Dievo akivaizdoj prisiekiu, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės atstatymo, nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu Sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu paslapty visas man patikėtas paslaptis, niekada nesitarsiu su Lietuvos priešais, jokių žinių jiem neteiksiu, saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip pridera elgtis klusniam, doram ir narsiam Lietuvos kovotojui. Tepadeda man Dievas mano darbuose Tėvynei Lietuvai. Tebūnie  mano stipri valia šį pasižadėjimą ištesėti.

LAISVĖS  KOVOTOJŲ MALDOS

BENDROJI  MALDA

Dieve Ramintojau, ateik į neramias, išvargintas mūsų širdis, pripildyk jas savo rimtimi, išsklaidyk abejones ir nekantrumą, pašalink baimę. Dieve Pašventintojau, pašvęsk mūsų darbą ir nemigo naktis, mūsų viltis ir ilgesį. Dieve, Didžioji Šviesa, nuskaidrink mūsų jausmus ir mintis, apvalyk mus nuo pikto. Dieve, mūsų Vienytojau, laikyk mus vienam būry, derink mūsų nuotaikas, lygink mūsų pažiūras, glausk mus vienus su kitais didžiosios meilės ryšiu. Dieve, Išminties Davėjau, mokink mus tikro gyvenimo kelio, kurstyk mumyse norą pažinti tiesą, padėk teisingai suprasti vieniem kitus. Dieve, Tiesos Liudytojau, leisk, kad ir mes drąsiai ir be baimės išpažintume tiesą savo žodžiu ir gyvenimu. Dieve, Valios Stiprintojau, grūdink mūsų dvasines galias, didink mūsų valios ryžtą. Dieve, Meilės Liepsna, kurstyk geruosius mūsų pasiryžimus, skaidrink mūsų papročius. Nes žmogus Tėvynei yra tiek gyvas, kiek ji jam širdyje gyva. Amen.    

RYTO  MALDA

Tavo garbei, Viešpatie, pavedu šią dieną, savo mintis, darbus ir pasiryžimus. Skiriu ją savo šeimos, brolių partizanų ir mylimos Tėvynės labui. Tavo padedamas, pakelsiu visus sunkumus ir pasiryšiu aukotis, su Tavim, Viešpatie, man nebus sunki jokia užduotis. Kiekvienam išbandyme tebūsiu ramus, kaip rami mano tautos dvasia ir giedras, kaip Lietuvos dangus. Viešpatie, kurs esi Tiesa, duok man būti teisiam, Viešpatie, kurs esi Meilė, išmokink mane mylėti, Viešpatie, kurs esi Gėris, liepk man būti geram. „Dėkui Tau, Viešpatie, kad siunti mum ne vien saulės spindulius, nuo kurių mes galėtume virsti tik tyrais, bet teiki debesų ir lietaus, kad galėtume duoti vaisių.“ (Apr., 3,13)

MALDA  Į  KRISTŲ  RŪPINTOJĖLĮ

Viešpatie Jėzau Kristau, kuris mūsų Tėvynės kryžkelėse ir sodybose Rūpintojėliu rymai, pasirūpink, meldžiam, mūsų likimu. Padėk mūsų tautai sunkiomis valandomis ir neleisk, kad ji, tiek kentėjusi, liktų nepaguosta ir nesuraminta. Nužengi Tu, Kristau, kaip rasa ant išdžiūvusios žemės, ir mes atgyjame, kaip sausa žolė.Tu apgaubk mus tyla ir rimtim, ir mes džiaugsimės, kaip vaikai. Kristau, padaryk mus Dievo vaikais, Dievo Sūnau, duok mum Dievo Sūnų Laisvės. Atėjęs kaip nauja šviesa, leisk ir mum, kaip žiburiam, šviesti naujai gimstantiem Tėvynės laikam.

„Iš Tavo, Dieve, gaunu savo rytą, iš Tavo rankų ir šviesi darbų diena, iš tavo rankų man ir laimė mano krito, ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena.“ (B. Br.) 

„Gink mano Dieve, mano bylą nuo nešventos giminės, gelbėk nuo neteisaus ir klastingo žmogaus.“ (XI Psalmė).         

VAKARO  MALDA

Viešpatie, Tu valdai dangų ir žemę – laimink mūsų Tėvynę Lietuvą, o mūsų širdysna įdiek Tėvynės meilę. Leisk mum būti narsiem ir vertiem savo protėvių. Duok mum išsaugot savo tikėjimą, mūsų Tėvų palikimą. Laimink Lietuvos partizanus, kovojančius teisingą kovą už savo namus. Duok jiem ištvermės ir jėgų didžiausiai aukai už savo tautą ir Tėvynę. Tau, Viešpatie, šiąnakt pavedu save ir savo draugus. Aukoju Tau, Viešpatie, namo Dieve, visus šios dienos savo ir mano tautos vargus, kovas ir laimėjimus. Koks esu – esu Tavo, mano Dieve. Tu, Visagalis Viešpatie, šiandien padėjai man budėti už mano tautą ir Tėvynę, padėk man ir toliau mano šventoje kovoje. „Teka nuo amžių srovė krištolinė, neša ji meilę paties Visagalio, Viešpatie, stiprink Tu mano Tėvynę, vargt ir kentėt jai neleiski be galo“.         

MALDA  UŽ  TĖVYNĘ

Viešpatie, kuris leidai pasaulin tautas ir įdiegei jom laisvės troškimą, grąžink ir mūsų Tėvynei Laisvės dienas. Tegul tie išbandymai, kuriuos skyrei mano šaliai, nebūna jos pražūčiai, bet greitesniam jos prisikėlimui ir tauresniam jos dvasiniam Atgimimui. Laimink, Viešpatie, mus, kurie su ginklu stojame prieš pavergėjus. Duok mum pakelti sunkią ir garbingą Laisvės kovotojų dalią, leisk mum visiem grįžt namo ir nešti naują atgimimo ugnį mūsų Tėvynei. Siųsk, Viešpatie, išminties ir dvasios stiprybės tiems, kurie dirba mūsų tautai ir aukojasi jos labui. Savo tėviška meile ir globa padėk mūsų laukiantiems namiškiams. Stiprink kenčiamčius dėl Tavo vardo ir tautos Laisvės, guosk liūdinčius ir nuskriaustuosius, amžiną šviesą suteik žuvusiems už laisvę. Gailestingumo Motina, Mergele Marija, pavesk savo Dieviškajam Sūnui mūsų Tėvynę.

PARTIZANŲ ŠV. MIŠIŲ MALDA

Viešpatie, Tu matai, kokiuo Golgotos keliu keliauja mūsų tauta. Vien tavo garbei ir Tėvynės Liasvei plakančia širdim lenkiam galvas prieš Tavo auką, nes ji mūsų kelių vadovė ir gyvenimo paguoda. Šiam baisios neapykantos laikmety trokštam vienytis su Tavim Tavo meilėje. Apvalyk mūsų tautą savo šventumu.

AUKA  IR  PAKYLĖJIMAS

Nužeminta dvasia ir sugraudintom širdim prašom Tave, gerasis Tėve, prijimk šią duonos ir vyno auką, tapsiančią Tavo Sūnaus auka. Prijimk kaip auką mūsų pasiryžimus, atsiprašymus, mūsų artimųjų gyvenimą ir kančias, išvežtųjų nedalią, priglausk žuvusiųjų sielas. Vargų ir neteisybės sukietintas širdis pripildyk meilės ir gerumo, kad mano tautos veide spindėtų Dievo tautos pasišventimas.

DVASINĖ  KOMUNIJA

Apvalyk, Viešpatie, mūsų širdis nuo visokių kalčių ir paklydimų, kad galėtume ramia sąžine artintis prie Tavo puotos stalo. Gerasis Jėzau, apaštalams pasakęs: „Aš duodu jum savo ramybę,“ – suteik ir mum dvasios giedrumą, ateik mūsų širdysna ir teįsigali mumyse dvasios rimtis ir ramybė. Palaimink, Visagali Dieve, mus ir išlydėk rytdienon, paženklinęs savąja šviesa ir globa. Ištiesk, Viešpatie, savo dangiškos pagalbos ranką ant Lietuvos Laisvės kovotojų, kad jie savo širdimis glaustųsi prie Tavęs ir, ko teisingai maldauja, pasiektų. Tu gyveni ir viešpatauji per nepabaigtus amžius. Amen. 

MALDA  UŽ  MOTINAS

Viešpatie, Tujen mūsų Motinas paženklinai pasiaukojimo ženklu. Tu jom davei jėgų be ginklo kovoti už savo vaikų tikėjimą ir meilę Tėvynei, kai prievartos ranka gniuždė tautos gyvastį. Tik Motinų meilės pašventinti mes galim eiti be baimės kasdieninėn mūsų kovon. Laimin, guosk, drąsink, saugok, gydyk jų skausmais sužeistas širdis, o gerasis Viešpatie Dieve.

MALDA  PRIEŠ  ŽYGĮ

Tavo vardu, Viešpatie, pradedam šį savo žygį. Laimink mus ir mūsų pasiryžimą, vesk mus per pavojus laimėjiman. Norime gyventi Tavyje, norime ir mirti Tavyje, nes, ar gyvenam, ar mirštam – visuomet esam Tavo, o Dieve. Pasitikim Tavim, nes esi paguodęs, kad nė vienas plaukas nuo mūsų galvų nenukris be Tavo žinios.

MALDA  PRIEŠ  KAUTYNES

Gyvybės ir mirties Viešpatie, Tujen suskaitei mano dienas pirm, negu aš gimiau. Tu esi mano gaivintojas ir gynėjas. Nepridera man šiandien bijoti, kada neištiriamoji Tavo galia veda mane, ištikimą Tėvynės sūnų, į kruvinas kautynes, nes jeigu Tu panorėsi mane išgelbėti nuo mirties pavojaus, mano gyvybę ir sveikatą apsaugot, tai aš būsiu ramus ir šlovinsiu Tavo garbę. Jeigu Tu nusprendei kitaip – tebūnie Tavo valia, Tau aš atsiduodu, prijimk mane savo Amžinojon ramybėn. Leisk man, Viešpatie, kaip garbės vyrui, kaip doram krikščioniui, kaip teisybės paveldėtojui, narsiai kovoti su kovojančiu, žmoniškai elgtis su nugalėtu. Laimink mūsų vadų akylumą ir patyrimą, apdovanok pasisekimu jų sumanymus ir sprendimus, suteik man ir mano broliam drąsos, narsumo, o mum visiem – garbingą laimėjimą.        

MALDA  UŽ SUŽEISTUOSIUS

Pasigailėk, gerasis Viešpatie, mūšyje sužeistųjų, būk jų gydytojas ir ramintojas, palengvink jų sopulius ir stiprink juos tikėjimu Tavo pagalba. Leisk jiem pasveikt ir grįžt atgal mūsų būrin. O tuos, kuriuos Tujen mirties ranka nori išvaduot iš kančių, stiprink ir ramink juos jų paskutinėj gyvenimo valandoj, leisk jiem taikoje su Tavim sekti mirties Angelą. Leisk jiem gyvu tikėjimu mūsų Išganytoju, kryžiaus mirtim mirties baisumą nugalėjusį, amžinybės keliu eiti, kad danguje jie gautų gerųjų kovotojų vainiką. Tavaisiais, Viešpatie, vaikais mes norim būt gyvi ir mirę. 

MALDA  UŽ  ŽUVUSIUOSIUS

Gyvųjų ir mirusiųjų Dieve. Daugelis iš mūsų paaukojo už Tėvynę savo kraują ir gyvybę kautynių lauke. Savo širdingiausia meile ir dėkingumu mes apgailestaujam jų žūtį, tačiau mes tikim, kad Tujen, gerasis Dieve, atlyginsi jiem už tai, ką jie dėl mūsų ir Tėvynės paaukojo. Būk jiem maloningas ir prijimk jų gyvybes kaip auką ir atsilyginimą, o jų sielom suteik Amžinąją ramybę savo dangiškuose namuose.

ŠEIMOS  NETEKUSIŲ  MALDA

Kodėl, Viešpatie, leidi mūsų Tėvynei ir jos žmonėm tokias sunkias, nepakeliamo vargo ir išbandymų dienas? Kodėl Tu atėmei man tuos, kurie man brangiausi šioj žemėj? Ar baudi už tai, kad per daug juos mylėdamas atitoldavau nuo Tavęs? Jei tokia tavo valia, duok man dvasios šviesos tai gerai suprasti ir duok jėgų pakelt netekties skausmą. Bet jeigu šitokiu būdu mane baudi, duok išminties prijimti Tavo valią. Jeigu bandai mane, Viešpatie, būk bent maloningas gyviesiems mano artimiesiems. Lydėk juos savo malone ir globa, saugok nuo pikto, nuo sielos ir kūno pavojų, nuo piktos žmonių valios. Stiprink juos mūsų susitikimo Amžinybėj viltimi. „Visa, kas kilnu, įeina pro kentėjimų vartus - garbė Tau, Viešpatie, didi šlovė tebūna, galingas Dieve, didis, nemarus, dėkojam Tau už giedrą tylą, dėkojam už griaustinį, už mirtį mirštančių ir už gyvenimą kitokį dalinančius karus.“

MALDA  Į  MERGELĘ  MARIJĄ

O Marija, gražiausius pavasario žiedus kartu su malda Tau aukoja mūsų tauta, mes meldžiam Tavęs, papuošk mūsų Tėvynę Laisvės vainiku. O stebuklingoji Aušros Vartų Mergele, Tu amžiais globojai žalių rūtų ir Rūpintojėlių šalį, tad neapleisk jos ir dabar, suklupusios aštrios Golgotos vieškely, kada jos skruostais rieda sūrios kančios ašaros ir kraujas. Marija, laimink Lietuvos sūnus ir dukteris, išėjusius parnešt Tėvynei Laisvės, vesk juos tiesiu ir teisiu keliu, kad jie pajėgtų nušluostyt savo gimtosios žemės kruvinąjį veidą, kad ją suklupusią pakeltų ir sunkios vergijos pančius pakeistų trispalviais kaspinais, stiprink jų jėgas ir pasiryžimą drąsiuose žygiuose už tėvų šalį. Marija, neapleisk mūsų iškankintų tėvučių, išgąsdintų vaikelių, žmonų ir mylimųjų, brolių ir seserų, guosk juos, ramink ir globok. O Motin, grąžink mūsų iš Tėvynės ištremtuosius. Švenčiausioji Mergele, suteik kankinio ištvermės ir didvyriško pasiryžimo sujimtiesiems juos tardant. Marija, ištiesk savo ranką klaikioje painiavos naktyje paklydusiems lietuviams, kad jie grįžtų prie savo tautos širdies ir, atsipeikėję bei apgailėję savo nedorus darbus, vėlei dirbtų pavergtai Tėvynei. Marija, mes tikim Tavo pagalba ir globa, nes amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėgo prie Tavęs ir šaukėsi Tavo pagalbos, tad neapleisk mūsų Tėvynės ir jos žmonių, maldaujam Tave per Tavo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.                                 

MALDELĖS  KOŽNOJ  VALUNDOJ  IR  IN KIEKVIENOS  VIETOS,

kurias be jokio sunkumo, pildant kasdienius darbus, ne tikt lūpom, bet ir širdingom mislėm su didžia nauda galima kalbėt.

Atsibudęs, pirm atsikėlimo, darydamas kryžiaus ženklą ant lūpų ir kriautinės kalbėk:     

          Tegul visados mano lūpose ir širdyje mano būva garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir Dvasiai Švintai, Vienam Dievui Trijose Asabose.

Keldams iš patalo kalbėk:

Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Dvasės Švintos. Keliu iš atilsio ir ženklu kryžiaus švinto stiprinu, pašvenčiu kūną ir dūšią mano, su visomis mislėmis ir darbais ant didesnės garbės Dievo.

Vilkdamasis rūbus kalbėk:

Aprėdyk, mane, Viešpatie, rūbais nekaltybės, ir dūšią mano švintom dorybėm. 

Audamasis kojas kalbėk:

Viešpatie, išmokink mane vaikščiot siauru keliu, vedunčiu Dungun ir saugok nuog plataus pragarinio kelio.

Apsijuosdamas kalbėk:

Viešpatie, parjuosk mane su juosta savo prisakymų, idant žydėtų manyje dorybė blaivybės ir čystatos.                          

Šukuodams galvą kalbėk:

Viešpatie, taisyk atmintį mano, idant visuomet atminčiau Tave ir savo smerčio adyną, Tavo teisųjį teismą ir amžinas pragarines mūkas, o protą mano visados taisyk ant garbės Tavo.

Prausdamasis kalbėk:

Apmazgok mane, Viešpatie, nuog nedorybjų mano ir nuog griekų mano apčystyk mane.

Paržegnojęs triobą kalbėk:

Teikis, Viešpatie, aplaikyti namus mūsų šeimynos ir visus žabangus piktos dvasės nuog anų atatolink, tegul švinti Aniuolai čia gyvena, idant mum pakajuj užlaikytų, o palaiminimas Tavo tegul bus visados su mumiem.

Išeidamas iš triobos kalbėk:

Kryžius Kristaus tegul mane sergsta, Kryžius Kristaus tegul bus su maniem, prieš mane ir ant manęs, kryžius Kristaus tegul apgina mane nuo viso pikto par visą dieną.                                        

Žvilgterėjęs Dungun, kalbėk:

O gražiausis Dungau, o brungiausi Namai Dievo. Trokštu tavyje gyventi ir garbinti Dievą savo.

Aidamas pro kapus, kalbėk:

Amžinąjį atilsį duok mirusiem, Viešpatie, par brungiausį Kraują tavo.

Aidamas pro kryžių, nusijėmęs kepurę ir nulenkęs galvą, kalbėk:

Kloniojuos Tau, Viešpatie Jėzau Kristau, ir garbinu Tave, jog per kryžių Tavo atpirkai mane. Žvilgterk mielaširdingai ant dūšios mano, už kurią, Viešpatie, teikeis ant kryžiaus numirt.                         

Aidamas pro abrozdą Šv. Marijos Panos kalbėk:       

Būk pasveikinta, Karaliene Motina mielaširdystės, gyvenimo saldybės ir vilties, sveika.

Pamatęs Aušrinę žvaigždę, mislyk apie Šv. Paną Mariją, sakydamas:

O Aušrine žvaigžde, Šv. Marija Pana, par kurią nužengė iš Dungaus Saulė taisybės – Jėzus Kristus, tegul visuomet būsiu pasirengęs prijimti taisingiausią Saulę – Jėzų Kristų.

Tekant saulei kalbėk:

O užtekanti šviesa amžinos grožybės, Jėzau Kristau, ataik ir apšviesk mane tumsybėj griekų, idant apšviestas mylistom Tavo tikrai tarnaučiau Tau, o paskiau regėčiau Tave dungiškoj šviesybėj par amžius.                                 

Užsilaidžiunt saulei kalbėk:

O Saule šviesybės, teisėjau mano, Viešpatie Jėzau, susmylėk ant manęs, kad jau gyvenimas mano baigsis, tegul išvysiu Tave mielaširdingą tada, kai jau mano akys merksis, o po smerčio tegul regiu Tave maloningą par amžius amžinuosius.

Išvydęs Mėnesį kalbėk:

O Jėzau, skaistesnis užu Mėnasį, o Marija, po kurios kojų Mėnuo dyvijas iš Tavo grožybės, tegul ir ašen būsiu vertas regėt Dungaus grožybes par amžius. 

Regėdamas žvaigždes kalbėk:

Kiek yr žvaigždžių in Dungaus, tiek kartų būk pagarbintas, o Dieve, šventoj Traicėj vienas.

Kad sutiksi ubagą, nusijėmęs kepurę prieš jį, kalbėk:

Tame ubage, Tave, Viešpatie, šlovinu ir godoju.

Duodamas almužną (išmaldą) mislyk:

Dėkavoju Tau, Viešpatie, o Dieviška Apvaizda, už visas geradėjystes, suteiktas man, dėl Jėzaus Kristaus meilės, šelpiu atmindamas, kad Tujen pasakei: „Ką norint padarystet vienam iš tų brolių mano mažiausiam, man padarystet.”     

Matydamas žabalą (neregį) kalbėk:

O Viešpatie, kiek gi kartų apturėjau savo dvasios neregystę, atlaisk griekus akių mano.      

Lankydamas ligonį kalbėk:

O Viešpatie, išgydyk dūšią jo, duok sergunčiam kuntrybės.

Sutikęs kunigą, nešantį Šv. Sakramentą ligoniui, puolęs ant kelių, kalbėk:

O Viešpatie mielaširdingiausis, puolu prieš Tave, jesuntį Švenčiausiam Sakramente, garbinu Tave tūkstunčius tūkstunčių kartų, už tą mylistą, kurią tam ligoniui darai, jeigu teikeis atait in jį. Meldžiu Tavęs, duok mylistą jam raikalingiausią dėl gero pasitaisymo ant smerčio, duok anam meilę savo, sujudink tikrą gailestį, suteik jam mylistą laimingo persiskyrimo su šiuom svietu, o tai par smertį ir brungiausį Kraują Tavo.

Išgirdęs varpus zvanijant kalbėk:

Yra tai didis ženklas Karaliaus, garbinkime Jį, kursai gyvena ir karaliauja ant amžių amžinųjų, par nesibaigiančius ir nepabaigtus amžius. Amen.

Išgirdęs ziegorių (laikrodį) mušant kalbėk:

Tegul bus Vardas Viešpaties pagarbintas kožnoj valundoj ir adynoj, Jėzau, mirštantis ant kryžiaus, vieniju valundą mirimo mano su valunda smerčio Tavo.

Būdamas nuliūdime kalbėk:

Būk dūšia mano nužeminta Dievui, nes nuog Jo apturėjau nuobodos nuobaudą, meldžiu prašydams kuntrybės. Kaip Viešpačiui patiko, teip stojos, Viešpatie, čia plak, čia korok, tikt ant amžių buvimą su Taviem dovanok. Prijimk mano nuliūdimą už griekus mano, kintėjimus savo vieniju su Tavo sopuliais, kuriuos gyvendamas in svieto datyrei.

Ištikus linksmybei kalbėk:

Šlovink, dūšia mano, Viešpatį, ranka Viešpaties palaimino mane ir palinksmino. Duok, Viešpatie, idant stočiaus vertu džiaugties Dunguj ir linksminties su visais šventaisiais.

Matydamas nuliūdusį saviškį kalbėk:

Jėzau, kurio dūšia sunkiu smūtku meldantis alyvų darže suspausta buvo, būk patieka jo nuliūdime. O Švinčiausia Pana Marija, patiešytoja visų nuliūdusiųjų, žvilgterk mielaširdingom akim in jo smūtko ir mėtavonės ir patiešyk dūšią jo.  

Prieš valgydamas po „Tėve mūsų” kalbėk:

Palaimink, Viešpatie, mum ir tas dovanas, kurias iš Tavo mylistos valgysme, par Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Pavalgęs kalbėk:

Tegul bus pagarbinta Tavo Švinta Apveizda, kuri mane peni ir girdo. Dėkavoju Tau, Viešpatie, už visas geradėjystes ir tą peną, patiektą man. Pasotink, o Viešpatie, dūšią mano mylistomis savo. Tą valgymą ir gėrimą apieravoju Tau, Dieve, idant Tavo pastiprintas galėčiau Tau geriau tarnauti.

Išvydęs upes ir ježerus kalbėk:

Kaipo briedis (elnias) trokšta gyvo šaltinio undenio, teipo dūšia mano prieg Tavęs, Viešpatie, puola. Kiek upėj yra žuvelių, kiek ježere yra undenio lašelių, tiek kartų, Tave, Viešpatie, garbinu. (Sukalbėk „Amžiną atilsį” už dūšias tų, kurie netikėta smertim buvo undeny paskendę).

Aidamas pro javus dirvoj kalbėk:

Kiek šiuose javuose yra varpų ir grūdų, tieka kartų dėkavoju Tau, Dieve, už Tavo Apveizdą mūsų naudai ir penui, mielaširdingiausis, loskaviausis Viešpatie mūsų, idant nelaistum in mūsų nepritekliaus ir bado rykštės.

Matydamas pievose žiedus kalbėk:

Kiek yra lapelių ir žiedelių šičion, tieka kartų būk pagarbintas, o gražiausis žiede, Jėzau Kristau. Tegul būsiu vertas regėti Tave dungiškajam darže, o skaisčiausis žiede, uždarytas Švinčiausios Panos Marijos įščių darže, tegul ir mano širdis bus uždaryta Tavo dungiškam darže, tiktai atadaryta širdžiai Tavo.

Vuostydamas kvietkų žiedus kalbėk:

Patrauk mum, Viešpatie, pas save ant kvapo meilės Tavo. O Marija Pana, rože be erškėčių, laisk Tavo kvapniąja meile gydytis ronas dūšių mūsų.

Intėjęs sodnan kalbėk:

Išmetei, Dieve, gimdytojus mūsų iš Rojaus Sodo dėlei griekų jų. Neatmesk manęs, norint ir didžiausio griešniko, nuog dungško Rojaus. Kiek šičion lapų, vaisių ir šakelių šitam sodne, tieka katrų garbinu Tave, o Viešpatie.

Aidamas par girią kalbėk:

Kiek šitoj girioj yra medžių, šakų, lapų ir vaisių, tieka kartų dūmoju apie Tave, o Jėzau, kybantį ant kryžiaus medžio ir tieka kartų gailiuos užu griekus savo.

Girdėdamas giedunčius paukščius kalbėk:

Visokia dvasia tegul garbina Viešpatį. Ir jūs, meilieji paukšteliai, savo giesmelėm garbindami jūsų Sutvertoją, dapildykite mūsų užšalusią tinginystę garbinime Dievo.

Kad sniega (sninga) ar lieja (lyja) kalbėk:

Kiek sniegių (snaigių) ir lietaus lašų krenta, tieka kartų trokštu ašei apverktei griekus savo, o Viešpatie, ir tiek sykių persiprašyt Tavęs už juos, o Dieve.

Perkūnui griaudžiunt ir žaibam žaibuojunt kalbėk:

Nuog perkūnijų, šturšmų, švydrų, audrų, krušų apsaugok mum, mūsų galvijus, javus ir namus, o Viešpatie, par savo nepabaigiamą mielaširdingą gailestingumą, išgelbėk ir nekorok savo rūstybėj.

Siūdama, ausdama, verpdama, megzdama kalbėk:

Kiek kartų adata sudygsniuoju, kiek kartų šaudykle per gijų žiotis sušaunu, kiek kartų kalavarto (ratelio, verpsto) pakoję paminu ir kiek kartų ratelis ir špūlia apsisuka, kiek kartų virbalais siūlų akis suvarstau, tieka kartų Tau, o Viešpatie, savo darbą ir triūsą apieravoju ir atnašaunu. Amen. 

(Iš maldų „Šaltinio“)

MALDA  TĖVŲ  UŽ  SAVO  VAIKUS

Kloniojuos Tau, Viešpatie Jėzau Kristau, myliu ir garbinu švenčiausiąją Tavo malonę, kuri mane su Taviem sujungė, ir neišpasakytus ataduodu dėkavojimus už malonę Tavo, iš kurios lig paskutinio lašo savo kraujoTujen dėl išganymo mano išliejai. Par tą Tavo malonę, meldžiu, teikis žvilgtert ant manęs, neverto sutvėrimo, ir palaimint, kaipo palaiminai mokįtinius savo ir įpatingai Motiną Tavo Švenčiausią.Teikis todėl palaimint per mane mano vaikus ant dūšios ir kūno pagal didybę mielaširdystės ir skalsumo dovanų Tavo. Teikis anuos pastiprint dievobaimingume ir kitose dangiškose dorybėse, o darbus jų rėdyk pagal valę Tavo. Nedalaisk, idant anys pasilaistų, o dorybę jaunystės didžiausiai godotų. Patrauk jų širdis, idant anie Tave mylėtų daugiaus už viską. Palaimink anuos visuose jų reikaluose ir kožnam žingsny, idant, ką tiktai anys bedirbs, dūmos, kalbės, būtų ant garbės Tavo, o jiem ir man ant išganymo dūšios. Apieravoju Tau save ir vaikus savo, idant anų niekuomet neaplaistumbei ir maldaunu, kad par Tavo ronas tepalaimina juos Dievas Tėvas, sūnus ir Dvasė Švinta. Tegul laimina juos ir globoja Švenčiausia Motina Marija ir tegul bus jiem už Motiną ir globėją. Tegul globoja juos visi dangaus Šventieji ir išrinktieji. Amen.   

JAUNUMENĖS  MALDA

Dieve ir Tėve mano. Tau pavedu žiedą gražiausį gyvenimo savo – jaunystę mano. Tą pavasarį amžiaus mano noriu pavestei ant karštos meilės Tavo ir ant karščiausio tarnavimo Tau. Nedalaisk, o Viešpatie, par mano jaunystę klaidžiot nedorybjų keliais, bet duok, idant iš pačios jaunystės uždėčia pamatą gražiausių dorybjų ant viso savo man Tavo duoto gyvenimo. Tegul neužmiršiu niekumet, jog tie, katrie nekaltybę daboja, nuog Tavęs susilaukia visokiausių gyvenimo nuopelnų. Teikis duot, jogei ašen tokį gyvenimą vesčia, už kurį susilaukčia Tavo padrąsinimo visuose mano reikaluose, o ir priskaitytum mane prie skaitliaus savo išrinktųjų. Padėk nenustot savo nekaltumo, katras yra grožybė ir papuošimas jaunų dienų. Sergėk mane nuo nedorų asabų, gelbėk pagundymų bjaurastyse, ir taip mane valdyk iš jaunumės, idant augdamas amžiuje, augčiau doroje, išmintyje ir malonėje Tavo. Amen.     

          (Iš maldų „Šaltinio“)

UŽKALBĖJIMAS,  ATKALBĖJIMAS,  EGZORTAS

Kalbėt atsistojus, dešinėj rankoj laikant kryželį su kančia. Gerai būtų tą vietą, kur stovima arba ton pusėn, už kurią kalbama, pašlakstyt švęstu vandeniu. Kalbama 9 dienas iš eilės:

„Pražūkit, piktosios dvasios,vardan Triasmenio Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

Nematykit, negirdėkit, nepainiokit, nesuvedžiokit, atlaiskit raiščius ir punčius.

Viešpats mūsų Praamžius įsako jum: pasišalinkit ir nebegrįžkit atgalios niekados.

Vardan Jėzaus Kristaus tegul pražūsta viskas, kas nuo piktojo nelabojo ataina.

Garbingoji Dangaus Karaliene, Dangaus Angelų Valdove, Kristaus Motina Marija, Tujen nuo amžių iš Viešpaties jesi gavusi valdžią sutrint piktvalio galvą ir  galią, todėl nuolankiai prašom, atsiųsk Šventųjų Angelų legijonus (pulkus), idant jie Tavo pavedimu sunaikintų piktąsias dvasias ir nugramzdintų jas pragarų pragaruosna.

Švintasiai Arkangelai Mykolai, su savo Angelais ir Arkangelais, ginkit ir saugokit mum. Švintas Jurgi, nutaikyk savo durklą nelabojo nasruosna. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.“ 

NEABEJOKIT

Nesvarbu, kad skirtingu laiku, skirtingais keliais, skirtingais būdais – visi mes jieškom Jo – Jo Vardo, Jo Žodžio. Adventas. Jis kiekvienam kitokis – su blankia kasdienybe, su pabodusiom kalbom ir neišpildytais pažadais, su nemigu, alsia vienatve, sąnarių ir sielos sopstu – bet galop Jis gimsta mumyse: gal mirksniui, gal valandėlei, o gal ir visai amžinybei – nukeldamas nuo mūsų pečių naštas, atverdamas širdis, įpūsdamas dvasion ramybės: juk nežinom, per kokias klajones, kokiais erškėčiuotais takais Kūdikėlis atsiveda mum prie savo ištiestų delnų... Nepasitikėdami, abejodami, nežinodami, nepajusdami – bet mum visiem leista pasišildyt prie Jo širdies žaizdro – dažnai ir pajutę Jo prisilietimą, Jam nepadėkojam... Neabejokim.

DIEVE,  ATEIK  MAN  PADĖTI, VIEŠPATIE, SKUBĖK  MANĘS  GELBĖTI.

          Kartu su gęstančia diena, Kūrėjau, prašau malonės Tavo veikime. Malonų atilsį suteik, sapnų pabaisas išbaidyk ir vylius gundančius nuvyk, o mūsų priešus sutramdyk. Mus, traukiančius keliu būties, gerasis Dieve, palydėk ir mūsų sieloj viešpatauk. Nuženk ant mūsų, Viešpatie, savo Vardo palaima, saugok mum budinčius, sergėk miegančius. Apsigyvenk mūsų namuose ir apgink juos nuo piktųjų dvasių. Atsiųsk savo šventuosius Angelus, te jie saugo mum ramybėje.           

DIEVO  PAŽADAS  PARODYTI SAVO  VEIDĄ

Religija žmonijai sako, kad ji gali žvelgti į Dievą akis į akį, be baimės, ir būti Jo pamatyta. Iš čia kyla “homo religiosus,” tikinčio žmogaus išdidumas ir begalinis pasitikėjimas. Biblijoje minimas Dievo veidas ir žvilgsnis, bylojantis apie Jo artumą kūrinijai, siejantį kūrinį su Kūrėju. Dievobaimingas tikintysis jiešo Dievo veido:

“Eikš,”- sako mano širdis,- „Jo Veido jieškok”-

Tavo Veido, Viešpatie, aš jieškau -

Neslėpk, Viešpatie, nuo manęs savo Veido,

Neatstumk supykęs savo tarno -

Tu esi mano pagalba. (Psalmė).

Palaiminimas, kuriuo kunigai laimina tikinčiuosius, o tėvai savo vaikus:

Viešpats telaimina ir tesaugo tave,

Tenusišypso tau Viešpats ir tebūna tau maloningas,

Tepažvelgia Viešpats į tave maloningai ir tesuteikia ramybę.

Dievui paslėpus savo veidą reiškia, kad Jis nebesirūpina savo kūriniu ir jam gresiančiais pavojais,  o tai reikštų kūrinio pražūtį, nebesulaukus Dievo pagalbos:

Kaip dar ilgai, Viešpatie?

Nejau amžinai mane užmirši?

Kaip dar ilgai slėpsi nuo manęs savo Veidą?

O Viešpatie, kodėl mane atstumi?

Savo Veidą kodėl slepi nuo manęs? (Psalmė).

Kai Viešpats nukreipia nuo kūrinio savo žvilgsnį, šį apima išgąstis:

Savo gerumu, Viešpatie,

Tu buvai pastatęs mane kaip nenugalimą kalną,

Bet Tau savo Veidą nugręžus aš drebėjau iš baimės. (Psalmė).   

MEMENTO  MORI

APIE  IŠĖJIMĄ

Mano Mama giesmių išmoko iš savo Mamos, kiek galėdama jų prasimokinau ir ašen. Mama giedojo Aluntos bažnyčios chore, vedamam Juozapo Karoso ir buvo pagrabų (Aukštaitijoj laidotuvėm nevadina) giesmių užvedėja. Man liko Bobutės (mūsuose nevadina nei močiute, nei senole, nei senele, nei mamele) ir Mamos Kantičkos – kur giesmės sudrukavotos dar ir su dviguba w, liko Aukso altorius ir storas maldų Šaltinis.

Mano Mamos laikais išgiedot pagrabe viską iš „Artojų giesmių“ apie „saužinės“ pataisymą, svieto tuštybę, sūdną dieną, gailestą už griekus, „dūšias čyščiuj“ kintunčias, apie Amžinastį ir Dievo malonę, išvedžiot Psalmėm ir Ražončiui laiko buvo užtektinai, nes giedama buvo vos tik „nabašniką“ paguldžius ant lentos, graboriui meistraunant jam amžinąjį namelį, iki jį nulydint ligi pakavonės. O ir naktį velionis nebūdavo paliekamas vienas ir žvakelės, gink Die, nakčiai neužpučiamos, kad mirgėdamos vėlelei klajūnėlei kelelį apšviestų. Su namiškiais velionis paliekamas tik giedoriam išėjus gyvulių apsišert, apsiruošt ir pavalgyt.

Pagraudenantys giesmių žodžiai, žinoma, skirti likusiem dar ant šios ašarų pakalnės, primenant – ruoštis ir taisytis, kol dar yra laiko... Mūsų uoliems kalbininkams vis dailinant giesmių tekstus, jų žodžiai virsta prėskesniais, saldesniais, nebetenkančiais pamokinančio griežtumo. (Jei būnu šermenyse paprašyta giedot kantičkų giesmes, kartais klausantys, pasibaidę griežtų jų žodžių, siūlo: gal kokių švelnesnių giesmelių – tada pajuokauju, tai gal visi giedokim „šėriau žirgelį“... Net tūlas kunigėlis, jam šventinant per mirusiojo metines „nabašnikui“ subudavotą paminklą, o man giedant giesmę, kur prašoma „atleist ir pasigailėt,“ jis mane sudraudė: girdi, mirusiajam jau viskas atleista ir kvit, sakau, gal jaunesniem ir atrodo, kad ir danguj sparčiau atsirokuojama, bet mum, pagyvenusiem, baugoka, kad tenajos gal ir nebūsme teip iškart nušveisti ir numazgoti...)

Dar mano atminime prie mirusiojo dukterys, motinos, seserys, net ir žmonos graudžiai gailestaudamos, kaip gegulės rypuodamos, virkaudavo savais žodžiais, graudindamos palydinčiųjų širdis, jiem prisimenant jau išėjusius saviškius artimuosius ir pamąstant apie šio pasaulio laikinumą. Tai buvo sopančių, sugrudusių širdžių išsiliejimas tikra, nesuvaidinta gailesta. Dabar liūdesys nebemadingas, ailinguot, nesislapstant verkt ir raudot – nebegražu, senamadiška-atlapas širdis rodyt gėda...

Nuostabioji Dievo dovana – gebėjimas giedot – atveria giedančių ir klausančių sielų gelmes. Maldose esam guodžiami, kad, tenajos išėję, girdėsme Angelų, Cherubinų ir Serafimų giesmes ir, jei Tvėrėjas mus ras esančius teisius, būsme pakviesti kartu su jais giesmėm šlovint Aukščiausiąjį...Nuo amžių visos tautos giedojo Tvėrėjui, giesmės buvo apeiginės, išgiedant padėką ar prašymą, giedota džiūgaujant, dirbant, liūdint, gedint – Dangui garbė ir širdim atgaiva.

Laidotuvėse tenka girdėt ir samdytų giedorių. Vieni gieda tarsi ir šventas giesmes, net su kantičkų žodžių atspindžiais, bet jų melodijos – arba pokario miško brolių dainų gaida (teko girdėt  dainos „Kad ne auksinės vasaros, ne mėlynos vosilkos“ melodiją, pasiskolintą giesmei), arba vadinamų „romansų“ ir suvis šiuolaikinių dainelių gaida. Dažnokai girdisi ryškiai lenkiškų giesmių ar net dainų melodijų atspindžiai.  Ir suvis netinkamos saldžiosios, graudenančios, prastai sunarstytais žodžiais ir melodijom „giesmelės“ apie tėtučio, motutės paliktus, kartais nebelabai jau ir besigraudinančius, „sunokusius“, pražilusius jų vaikus. Tos dainelės ir giesmelės, rodos, teip ir prisiderina prie kapines užgulusių juodai nublizgintų, malkų pliauskas primenančių paminklų...O jau spiegiančių skripkų čirpinimas, jonikų, vargonėlių maigymas, kanklių brūškavimas - tai ir kalbos nevertas daiktas (Ukmergėj samdyti giedoriai net ant kapų atsinešė, pasikabinę ant pilvo, virkdė tokius vargonėlius) – lietuviai teip negarbstė mirusiųjų. Na, tik žemaičiai, Rietavo dvaro dūdorių sukurstyti, prisidurdavo dūdas prie savo giedamų Kalnų, jie net palinkėjimą savo neprieteliui yra sunarstę: „išeisi, ropuže, su patriubočiais.“ Gedulo rimtį trukdo ir iš šarvojimo salės palubės zuziantys preliudai ir besikartojantis varpų gaudesys ar requem, nešnekant jau apie visokiausio plauko kompaktų muziką: jautiesi kaip sumestiniam koncerte. Gieda paukščiai, giedančius rasme Angelus, giedojo mūsų senoliai (giesmė senesnė už dainą), tad pagerbkim išeinančius giesme, nes giesmė ne tik velioniui skiriama, bet ir mūsų sukrypusių jausmų ir kėslų pataisymui – bent jau laikinam... Su varpais ir vargonais atlydimą velionėlį pasitikdavo tik prie bažnyčios, o per visas budynes jį globė giesmės. Bet jei nėr nuoširdžių, nesamdytų giedorių su tinkamom giesmėm, tai geriau būtų tylus gedėjimas ramiai pasišnabždant – mirtis ir tyla juk gražiai dera...

Dabar varpai retai bepasitinka atlydimąjį (nebent kokį valdžios atstovą, nors anas gyvas būdamas gal net buvo uždraudęs tų varpų gaudesį iš bažnyčių varpinių...), todėl piktu palinkėjimu „kad tujenai ir in pazvanų nedatektum“, nieko nebepagąsdinsi. Grabelis bažnyčion nebeįnešamas, nebeapsmilkomas, morai, ant kurių kartais būna užrašyta „šindei ašei – rytoj tujei“, – nebestatomi – trūnija užbrukti bažnyčios užkabory. Calūnas nebepatiesiamas, o ir egzekvijų nei lietuviškai, nei lotyniškai nabašnikėlis nebeužsipelno – atpigo mūsų numiruoliai (oi, kaip ilgai „atpievajut“ savo mirusiuosius stačiatikiai ir pravoslavai, gražu klausyties...) Nebegiedama net „Libera,“ gal nusprendus, kad tie žodžiai, išversti lietuviškai, labai gąsdinantys? Deja, deja, geriau jau čia, žemėj, prisipažint, jog „drebu visas ir bijau, nes ateis rūstybės ir ataskaitos laikas,“ negu drebėt šventam Petriukui Dangaus raktais skambaliuojant...Trumpinam maldas, giesmes, visokeriopas žegnones – Šv. Mišios kai kur tetrunka... penkiolika, dvidešimt minučių (viena bobulytė sakė: „Dievuliau, nepaspėju nei poterėlia sumest, je kunigėlis jau ir žegnoja, kiba anas meškeriot skubinas“...) Jei būva „šliūbai“ nelabai „brangūs,“ o brangumas  atsišviečia ant sudžiūvusių rožių žiedlapiais nubarstytų šventorių, ypač šliūbavojantis nebe pirmą, gal ir ne paskutinį kartą – tai ir jų eiga paspartinama, net „Veni creator“  patrumpinant. Teko matyt Krikštą: krūvoj desėtkas podžių ir krikštatėvių su ant rankų kvykiančiais ir jau aplink kojas besiglaustančiais vaikiukais, kunigėlis su krikštijamų vardų sąrašu saujoj, su sparčiu pakrapijimu ir patepimu...

Tikriausia auka buvo visais laikais – degintinė auka, sudeginant varpuočiausią javų pėdą, riebiausią avinėlį: mane, Dievuli, papenėjai – ašenai Tau nuolankiai atsidėkavoju. Šitokia auka neturi daugkartinio panaudojimo, nes būva paklota tik po Dievo akių, aukos pelenais patręšiant Motiną Žemyną maitintoją penėtoją. Piniginė auka pati su savim vargsta labjau – jau patys pinigai, kaip sakydavo senių seniai, šėtono išmislas, tad ne visad ir aišku, kur toji vis besikeičiančia valiuta suaukota auka sunaudojama. Bet kitos išeities šiandien nėra: pinigų juk nedeginsi – o gal būtų ir teisinga juos supleškint ant aukuro tiesiai Dievop, ar bent... pavargėliam išdalint...

Šiandien klesti vainikų ir bekvapių, atvežtinių gėlių biznis. Rodos, kad kuo didesnė puokštė, platesnis vainikas, aukštesnis paminklas, tuo karštesnė mūsų meilė išėjusiam. Skintos, mirštančios gėlės netinka išeinančiam gyvent kitaip ir amžinai... Seniukai ir tėvai dar kartais paprašo vaikų: „nešiurpinkit (nekapstykit) kapų kasvasar, pasodinkit žieminių kvietkų ir nemindykit mūsų kojelių ir galvelių,“ – bet vaikai jų neklauso – žargsto, mindo ir kapsto kapus. Mūsų dainose Motulės kapelis vejele užžėlęs – reiškia, nekapstomas, nebent liepelė ant jo žaliuoja, iš paukštelio pabertos sėklelės išdygusi – gegutei įsitūpti, dukterėle, seserėle parypuoti...

Anuomet pagraban mirusiam niekas gėlių nenešė, nešė tik visa pašventinančios duonos ir žvakių. Rūtų vainiku aptaisydavo tik jaunas mergaites, ąžuolo lapų vainiku – jaunuolius, bet rūtų vainikas būdavo iš jos pačios darželio, o ąžuolo vainikas – iš gimtos palaukės ąžuolo lapų. O brangios gėlės – tikrai auka ne velioniui, o tik gėlių kioskui. Mirusio galvugaly būdavo pastatomas nebent gyvas, augantis dievmedis, takas link šermenų nubarstomas eglių – mirusiųjų medžio – šakelėm, vežamas karstas-grabas apstatomas eglutėm. (Eglė, tuja, papartis, alksnis – mirusiųjų pasaulio augalai, todėl jų nederėjo sodint sodybon). Kolchozų laikais, kas atsimenam, žmones šiurpindavo barškantys blėkiniai metaliniai vainikai, kuriais apstatydavo valdininkų grabus, na, ir šaižus dūdų pūtimas...

Apie užmokesnį giedoriam nė minties nebuvo: „šindei apgiedam tavi, rytoj apgiedos mani.“ Samdytų giedorių giesmė, ar šiaip vartrysi, ar kitaip – ne iš gailestos, ne iš dūšios, ne sava. Užmokestis už Dievo dovaną – giesmę – neskalsina jos taurumo, tarsi sukirtus rankom : aš tau, tu man. Užmokestį gaudavo tik duobkasiai – ne dėl darbo sunkumo, o kad neatrodytų, kad jie savo noru užkasa žmogų. Anot posakio – nekask kitam duobės...

Mirusiojo, šermenų pietums būdavo būtinai skerdžiamas meičiukas ar pjaunamas gėriukas-ėriukas ar teliukas-veršiukas (priklausė dar ir nuo metų laiko, koks gyvuliukas būva paaugęs tuo metu), nes to nepadarius, bandant kaip nors kitaip išsiverst, po pagrabo dažniausiai krisdavo-nugaišdavo-nustipdavo-nudvėsdavo koks nors gyvulys – mirusysis išsineša savo dalį...

„Šešias žvakes, šešias lintas, šešias pėdas žemes švintas.“ Graborius namelį kaldavo iš šešių lentų, dieną naktį degė (kaip ir bažnyčioj) šešios žvakės – dabartės ne tik kad pernakt jos nebežibinamos, bet ir tedeginamos tik keturios. Mįslė: „kas tą daiktą daro, nežino kam, kas tą daiktą perka, jam jo nereikia, kam tą daiktą perka – tas apie tai nieko nežino (grabas-karstas). Pakasynos, pakavonė, pagrabas, šermenys, pakrovai, budynės. Neverta mums purtytis grabo vadint grabu: griovys – grobai – groblai – kriautinė  - griautinė: tuomet ir kapų, ir kapinių reikėtų purtytis. Kaip ir viedras – vėdaras (ertmė, talpa); vedro-bedro. Laidotuvės, karstas, kibiras – neseni dariniai.

          Diena rūsti, diena ana, apvers svietą į pelaną-

         Aiškiai sako raštas – gana.

         Didis stosis suspaudimas, kad bus sūdžios atėjimas,

         Visų darbų datyrimas...

                                   (Iš Kantičkų)

O dūšia negal žinotei, kaip iš kūno raiks išeitei-

Kur tu, biedna, pasidėsi, pirmą naktį kur naktavosi?

Ką turėjom čion dvaruose, aruoduose ir skryniose-

Turtus visus čion paliksme, ir amžinai nebegrįšme.

Ką uždirbai čion būdamas, ilgai ant svieto vargdamas-

Saptynias uolektis drobės, vos tik uždengtas ja grabas.

Sauso medžio šešios lintos, šešios pėdos žemės švintos,

Lig stuomeniui tik iškastos, kur tavo kūns bus užkastas.                         

                                     (Iš „Aukso altoriaus“) 

(Saptynios uolektys – mum septynetas – negeras skaičius – jis labai tinka tik žydam: mūsų kareivėlio mundierėlį žirgelis parneša po septynerių metų...)                 

(Gyvuliai gaišta, dvesia (išeina dvasia), krenta, stimpa, net ir mylimiausi šuniukai ar kaciukai miestiečių namuose, nors kartais jų šeimininkai sako, kad jų augintiniai miršta: ne, miršta tik žmogus ir Dievo vabalėlis – bitė). (Šermenys, budynės,  pakasynos, pagrabas, pakastuvės, Aukštaitijoj dar pakrovai – ir „grabo“ nėr ko bijot, jis ir Skandinavijoj, ir kitur, o mūsų grabė - tai ir griovys, o grabas gal ir iš groblų, grobų – maža, uždara skrynutė, kaip krūtinė-kriautinė iš griaučių, ir buvus, tikriausiai, griautinė...)

Mirusysis buvo minimas devintą dieną, tas devynias dienas žibinant ant kapo ar bent namie žvakę: „Devynias naktis miego nemigau, devynias lyktis kol sužibinau – Motulės belaukdama, širdelės belaukdama,“ – virkavo dainoj likus našlaitėle dukrytė (lyktis, liktorius – light ang. šviesa). Paskui buvo minima po trisdešimt devynių dienų – sutrumpinom suapvalindami ligi trisdešimties, mėnesio, pavadinę tai keturnedėliu (mūsų skaičiai trys, devyni, dvylika, ne septyni - o šeši – gedulo, altoriaus, aukos).

    „De mortuis aut bene, aut nihil” {Plutarchas}

       (Apie mirusiuosius arba gerai, arba nieko).

Jeglala aukštuola, ladūto, daj kaip tuj ažaugai, ladūto tūto?

Plačiu viršūnėly, ladūto, dvejom trejom šakelam, ladūto, tūto.

Jeglala aukštuola, ladūto, daj kur tuj ažaugai, ladūto, tūto?

In aukšta kalnalia, ladūto, in Motulas kapelia, ladūto, tūto. 

                                                 (Aukštaičių sutartinė) 

Mūsų protėviai Pasaulio Tvarką ir Rėdą  gražiai suprato, pagarbiai jai pakluso ir tvarkingai joje buvojo jiem skirtą Laiką Žemėje, Požemy ir Dausose, ir tas pasaulis buvo nedalomas Vienis, tik žmogus jame galėjo būt ne vienu metu: Žemyna žmogų penėjo, nešiojo, jam mirus palaikus priglausdama savo Požemiuose, o vėlė (sielą pasiskolinom vėliau) iškeliaudavo Dausosna pas protėvius, kurie jos laukdavo, atkėlę Vėlių vartelius ir parengę Vėlių suolelį: „Oi Motinyte, oi Tėvužyti, tai jūs atkelkit Vėlių vartelius, tai jūs prijimkit sava svetelį, sava svetelį, mana sūnelį, jūs jau  pirmesniai,  jūs jau kytresniai”, – virkauja Motina kare žuvusio sūnelio, prašydama savo Tėvų užtarties. Ne paslaptis – ir mūsų išeinantys dažnai pasisako sapnuojantys savo mirusiuosius artimuosius, ateinančius jų išsivest, o jau išėję sapnuose aplanko likusius gyvuosius ir senų senovėj išsiaiškintais sapnų vaizdiniais kaip galėdami paaiškina savo buvimą Tenajos…          

Vėlinės, vėlė, velėna, vėluokas, vėluma, vėlyvas, vėliava, velnias, Velykos – tai iš mūsų vėlių pareina: kapelis apželia velenėle, vėlelės mūsų aplankytų atšmėžuoja vėlumoj („oi kas ti ataina, oi kas atdūluoja – ar ne mana Motinyte nuo kapų dūluoja”? – iš duktės raudos: dūlis – dūmas), po karo vėliava šaukiamos ir protėvių dvasios pagalbon, per Velykas susibėgusiom vėlelėm padedam po lėkštelę ir po raudoną kiaušiniuką (raudonas – gyvybė, dar visai neseniai ant kapelių būdavo tiesiami Vėlių suoleliai ir vaišinamasi kartu ne tik per Ilges – Vėlines, bet ir per Velykas bei Sekmines, Kūčių grūcia – kūcia iš visokių grūdų – tai vėlių valgis, juo vaišindavosi ir per šermenis), o jau velnias – tai suvis ne baisuoklis šėtonas, o Požemio vyresnysis, tvarkantis mirusiųjų palaikų reikalus.  

Apie jeglalą daina ne šiaip sau: mirusiesiems buvo priskirti medžiai ir augalai, kurių kitokiem reikalam nelabai buvo ir naudota. Eglė, papartis, alksnis, o vėliau ir tuja (vadinama savynu, skvaja) priklausė mirusiųjų, požemio pasauliui, tad nei pamislenės nebuvo kieme sodint eglę, papartį ar tują: atneštų tik negandas, o ir mirtį prišauktų: Kalėdų eglutė su svambaliukais atkeliavo iš užsienių per dvarus, ir mūsų žmonės su baime žiūrėdavo dvaro palociuj, o vėliau jau ir grįčioj  žvakelėm mirguliuojančius aitriai kvepiančius medelius – jie tetiko tik grabui apstatyt (o grabo be reikalo nusipurtėm – daugumoj Europos šalių šiuo žodžiu visokiom formom kalbama apie mirusiuosius, „grabe” švediškai kapai, o žemaitiškai „grabė” – griovys, o karstas - tai kaip ir koks iš reikalo sunarstytas žodis, o ir mūsų kriautinės - griautinės (krūtinės) groblai, kur uždaryti reikalingiausi žmogaus gyvybės padargai). Jau daug vėliau, priveisus sodų mūsų krašte, nedrąsiai, bet pamažu pradėta eglių glaudžiai suskliaustą sieną užsodint tolokai nuo sodybos apsaugai nuo žiemos vakarių vėjų, tik jau šiukštu ne sodo vidury. Tuja sutrinta tarp pirštų pakvimpa vašku, o ir jos nei tai lapai, nei tai spygliai atrodo kaip vašku aplieti, ir kvepia tas medelis, kaip ir jeglelė ir papartis, kažkaip atriai, nežemiškai – lyg iš po žemių. Mano bobutė sakydavo: „Jeigu daug jeglių šiškų, aliksnių šiškyčių ir šermukšnia vuogų – tai bus gera bulbų pakasa”: (šermukšnis gerai tinka apsgint nuo nelabojo – ledoko – pikčiaus – pakusos – raistinio – ne nuo velnio, tereikia aplink save šermukšnine lazda apsibrėžt ratą, bet šermukšnio sodyboj nesodinta, tik tolėliau, ypač prie pirčių, kur suveidavo pasiteškent ir lauminyčios; aitriai kvepiančiais žiedais medeliai buvo priskirti nežemiškiem sutvėrimamam – šeivamedis, vadinamas bezduku, tiko pašakny apgyvendint kaukučiam – bezdukam),  ir mūsų parsikviestinė bulbytė buvo priskirta prie Žemynos įsčių globotinės, tad ir Kūčių vakarienėj šiukštu nebuvo valgoma tai, kas auga po žeme – nei bulvės (bulves vadina dar ir roputėm), nei burokėliai, nei griežčiai (kriučkai, sėtiniai), nei ropės, nei morkos,  tik obuoliukai, geriausia giriniai – laukiniai, riešutėliai, visokiausių grūdų grūcė, spalgenų ir avižų kisielius, gilių kava, putino vuogelės: saulėgrįža per Kūčias šaukdavo sugrįžt Žemynon gyvybę, tad požemio tvariniukai puoton nebuvo kviečiami.                                                               

Gamtai apmirštant, sudorojus laukus ir daržus, būdavo Ilgių - Vėlinių dienos: ilgas išėjusiųjų paminėjimas, nes skubintis nebėr kur, laukuos darbų nebėr. Ilgės tęsėsi ilgai – nuo lapkričio ligi spalių mėnesio (ne spalio, nes minant spalių byra daug, o ir lapkritys ėjo pirma spalių mėnesio, nes tuo metu būdavo minami linai, o dabartiniam lapkrity ant medžių tik vieną kitą lapą tepamatysi kadaruojantį – jie jau nukritę tikrajam lapkritiniam, ėjusiam pirm spalinio) – vėlais vakarais, kai jau grįžta savo namų aplankyt vėluokai, pažybsintys žaltvykstėm, einama prie kapų, degami laužai, statomi varteliai, dengiamas Vėlių suolelis (ne stalelis), dedami valgiai ir gėrimai, pirmiausia gėrimo nulaistoma Žemynai, Pajautai, Lauksargiui ir visiem kitiem dievam, saugantiem, globojantiem ir, už nepaklusnumą, reikalui jesunt, baudžiantiem, kviečiamos arimųjų vėlelės kartu papuotaut ir paviešėt, giedamos atatinkamos giesmės (dainom nevadinta). Protėviai, nors jau ir iškeliavę, buvo itin gerbiami, o ir prisibijoma jų, kaip ir gyvųjų senolių ir tėvų: ilgam paminėjimui pasibaigus, vėlelės gražiai išprašomos pro vartelius: „Aikita, vėlelas, ramias, mūsų apgarbstytas, išeidamas mūsų laukų neažgaukita, gyvulėlių nekliudykita ir mūsų neišsiveskita,” – nepagerbtos, nenumaldytos ar ant gyvųjų pykstančios vėlelės gali ir atkeršyt – ledus užleist kitą pavasarį, gyvulius nudvėsint, o ir vieną kitą artimąjį be eilės anapus pasikviest…

Išėję dažnai, ypač per šventes, būdavo minimi, bet jų ir gyvųjų pasauliai buvo griežtai atskirti: po pakasynų, nors žemės ir nepalietus, trijų smėlio saujų duobėn neužpylus, prieš sėdant mirusiojo išruoštų pietų – taip, taip, mirusiojo išruoštų, nes pietūs ruošiami iš mirusiojo ūkio ir paskerstų gyvulių, ir tik išdrįstumėt nepaaukot iš jo dalios jo šermenim gyvulio – tas po pakasynų nudvėstų, nugaištų, nustiptų, - taigi, prieš sėdant šermenų stalan būtinai nusiplaunamos rankos: vandeniu atskiriamas mirusiojo pasaulis nuo gyvųjų, taip kaip ir žemės bėrimas duobėn: nurimk, būk tenajos, negrįžk, negąsdink (tai ne krikščionybės padaras, nes labai senas paprotys), o atsiradus veidrodžiams, velionį (velionis, nes jo vėlė dar tris dienas budės prie jo) pašarvojus, jis uždengiamas: kad vėlė nesusipainiotų savo vaizdiny ir neblūdinėtų ilgai po namus, o ir kad savo atvaizdo, gąsdinančio likusiuosius, namiepi nepaliktų. Tris dienas vėlelė ligi pakasynų gūžiasi prie grabo, palaidojus devynias dienas dar lakioja po gimtas ir nugyventas vietas, o jau po trisdešimt devynių dienų jai priskiriama vietelė tenajos, prieg savųjų artimųjų, jau ramiai ten įsitaisiusių (dabar liko apvalaus mėnesio minėjimas po mirties). Devynias dienas artimieji lanko kapelį, degioja žvakeles, rypuoja, ailinguoja ir aprauda (o jau po trisdešimt devynių dienų beverkiančios ir aimanuojančios dukterys ir pačios būva aplankytos sapnuose ir paprašytos nebeverkt, nes vėlelei sunku jesti iš sūrių ašarėlių išbrist savon, naujon būtin). Dainoj – giesmėj duktė apsako savo rūpestėlį palaidojus Motiną: „Devynias naktis miego nemigau, devynias lyktis (iš to liktorius – iš šviesos) kol sužibinau – Motulės belaukdama, širdelės belaukdama”. Motulė pavirsta ir liepele, ir gegele toj liepelėj gailiai rypuojančia, dukterys prašo liepelės atsiverst į Motulę arba bent jau pas save jas  pasijimt, bet Motulė, pasiteiravusi: „Kų gi jūs čia gerstat, kų jūs čia valgystat?’ – dukteris paguodžia, liepia palūkėt: „Da jūs čia išvarkit savųjį vargelį”… Motulė aimanuoja lomoj po ųžuolėliu, katruo pavirto jos sūnaitėlis – kareivėlis – raitužėlis: „Oi sūneli, raitužėli, ko pavirtai ųžuolėliu?” – o sūnelis ją nuramina, kad: „Jaunos mergos tedainuoja, o aš jaunas bežaliuoju.” Medžiai, paukščiai – tarpininkai tarp mirusiųjų ir gyvųjų: paukščiukai pabarbena langan, pranešdami apie išeisiantį. 

Kai studijuodama (ar studentaudama) rankiojau po kaimus žmonių dar užsilikusią, nenukolchozintą ir nenumelioruotą išmintį, viena senulytė apsakė gražų daiktą: „Guli nabašnikas grabi, a ja dūšela, nerasdama sau vietas ažu kūna pragarmes ir nevalyvumų gyvenunt in šia svieta, plastinėjas aplink lungus ir duris ir grūmena: „Oi tu kūne, tu levūne (lavone), tujei guli kaip šiekštela, ašei lakioju kaip paukštela.” Ir paiškadavoja Dievulis dūšelas, ir insadina jų sausan medžian: ir sužaliava sausas medžias girias vidury, ir intūpe raiba gegute viršūnėlan, ir markatnuoja, ir aimanuoja ažu kūna eibes, ažu dūšias nepakajų.“   

        Saulėlydžiai duoti tam, kad dienos pabaigoj mes šiek tiek nuliūstume. Dievas davė žmogui daug dienų, bet kiekviena turi pabaigą, kad vakare pagalvotume, ar esame verti kitos, todėl vakarais reikia galvot širdim. Dievas mus gaubia ir sergsti savo delnuose, o kaip dažnai mes kandam į mus glostančią ranką.

JAUNYSTĖS  PRADALGĖS  SAULAŠARĖM  PRAVIRKĘ

SU  KUOMI  BŪTA

Kai miršta bitininkas, reikia pranešt bitėm, pastuksenant avilin: „Kelkitės, bitutės, numirė jūsų gaspadorius,“- nepranešus bitės išnyks, išlėks dausosna kartu su jas globojusiu šeimininku. O iš tų bitelių sutaisyto vaško reikia nuliedint žvakių mirusiojo pagrabui pažibint ir bažnyčioj šv. Mišių aukai.  

Išeina žmogus, minia susiglaudžia – nelieka nei plyšio. Netrunka nebelikt nė atminties apie išėjusįjį...

Paųžuoliuos, išvežtųjų Sadūnų gražioj grįčioj su stikliniais gonkais buvo intaisyta pradinė mokykla. Rytais jon sugužėdavo vaikai iš Klabinių, Janonių, Laičių, Parudinės, Mygiškių, Upeliškių, Trumpanių ir Aklūšės kaimų. Perdirbus erdviąją Sadūnų trobą, buvo intaisytos dvijenai klasės: vienoj pirmokai glaudėsi prie trečiokų, kitą dalinosi antrokai su ketvirtokais. „Mokslai“ nesusimaišydavo – imlesni, guvesni  pirmokėliai ar antrokėliai podraug su jiem skirtom žiniom prisidurdavo šio bei to ir iš vyresniokų.

Buvo pats pokario baisumas: miškuose dar vargo mūsų broliai, sovietinių šakalų persekiojami kaip džiunglių tigrai, vieškeliai dardėjo ne atlaidų važeliais ir lineikom, o „palutarkom,“ prikimštom skausmo, aimanų, vaikų klyksmo, motinų raudų...Senmergėjančios mokytojos (jų mylimieji, atitraukti nuo savo juodbėrių, plūgų ir gimtų arimų, jei dar nearė svetimų, snieguotų, įšalusių tundros dirvonų, tai glūdėjo giriose, rengdami atkaklias „vaišes“ azijatams atėjūnams) liūdnais balsais skaitė mums apie „tautų vado“ gerumą, išmintingumą, jo meilę vaikams ir visiems žmonėms. Iš namų visi buvom atsinešę tikrąsias žinias apie šitą kraugerį žudiką, bet, sučiaupę vaikiškas lūpytes, išmokinti tik klausyt, bet nešnekėt, klausėm tulžingo melo, mokytojoms nepriekaištaudami ir kantrūs, prieš gegužines (ne „majavas“) ir spalines, kurias žmonės vadino „balvoninėm“ dėl nešiojamų po gatves „vadų“ paveikslų per eisenas, prieš tas „šventes,“ mokytojų padedami, pynėm vainikus iš skaisčiai žalių, garbanotų šilo pataisų (vienas vaikiukas pindamas kuštelėjo: „iškada tokių gražių žolynų šitiem vagiam,- mokytoja krūptelėjo (po pamokų nepiktai perspėjo vaikelį taip nešnekėt – atsiradus „ausim“, šeima už tokias vaiko kalbas būt išgabenta, iš kur vargiai besugrįžtama...), aptaisyt rėmeliam su dviejų pusžydžių - Lenino ir Stalino - galvom  (Stalinui „nusibaigus“- kaip žmonės sakė- jo paveikslo vieton pakibo Saliomėja languota suknele, kreiva, netikra šypsena – apie ją žmonės sakydavo „kaip miltuos prisdirbus“- mūsų Motinos, vaikiukus apglėbę, dardėjo Sibirop, jinai su savo vaikeliu – Rasiejon). Deklamavom, kad „mes sotūs, laimingi, šiltai aprengti,“- o lakstėm vailokiukais, tėčių suveltais iš sutaupytų, dar iš savų avelių vilnų, apmautais „kamariniais“-suklijuotais iš sunkvežimio kameros - kaliošiukais. Taip mano pasaulin atėjo dvijenai geros moterys – mokytojos Emilija Limbaitė ir Aldona Serpauskaitė (vėliau ją jau pakeitė pirmininkienė – bjauraus padlaižio kolchozo pirmininko pati).                  

Po pradinės, jei mokintis toliau, reikėjo eit Alunton – kasdien mylią (septynius kilometrus ten ir tiek pat atgal), bet, mano seseriai jau išsprukus iš kolchozo Utenon, buvau ir ašenai tenajos priglausta, nors geroji mokytoja Aldona sakė: „Lik, Irut, čia, tu visą Aluntą nušviesi (mat, Mamutės išmokinta, dainuodavau).

Utenos vidurinėj mokytojų jau buvo nemažai: dauguma per tankų sietą atsijoti sovietam palankūs, „suprosyti naujapedagogai“ (kai kurių net pavardžių nebeatsimenu, kartais tik pagalvoju, kaip nusidavė gyvenimas „pijonierių“ vadovei, prieš Kūčias ir Velykas kratančiai mūsų portfeliukus, ar neškris šližikas ar spalvotas kiaušinio lukštas...) Viena „darvinistė,“ dzūkė, atklydusi Aukštaitijon su savo pavainikiu, randotu žandu, skvarbiom, smailiom rudom akim, sekmadieniais, paskavojus už piliorių bažnyčioj, sekdavo, kas ateinam  pamaldosna (sugebėjau, jos nesusekta, ne tik ateit melstis, bet ir giedot ant viškų: mat, klasioko Rimanto Bučio tėvas vargoninkavo (o Linas Karalius – tai Rimo sūnus), ji  mokino biologijos ir buvo arši bedievė. O tikrųjų, šviesiųjų, per išdavikų neapsižiūrėjimą neišvežtų „baltom meškom sudorot“ mokytojų buvo vos keletas. Lietuvių kalbą dėstė – kantriai dantis sukandęs, su pašaipėle lūpose, apie Cvirką, Venslovą ar Saliomėją pasakodamas – garbusis, iteligentiškasis, dar smetoniškas mokytojas Juozapas Žiurlys. Atsimenu, kai narstėm Vienuolio „Paskenduolę,“ kas kaltas dėl jos „bėdos,“ vaikam nuteisus ir kaimo bernus, ir kunigą, ir Juozaponienę su visais sodiečiais, ir mėnuliuko pilnatį, Mokytojas kandžiai šyptelėjo ir paklausė: „O pati Veronika ar nekalta?“ Ir nutilom, lūpeles atvėpinę ir susimąstę...Anglų kalbos mokino gražia, tikra britiška tartim mokytojas Antanas Vainoris: jo išmokintos kalbos užteko ir studijuojant Universitete, ir vėliau, ir ligi šiol.      

Mūsų Mama turėjo gražų, skambų, aukštą, sidabrinį sopraną, buvo Aluntos bažnyčios choro, vedamo leniūniškio Juozapo Karoso (vėliau tapusio geru dirigentu ir kompozitorium) kantarka-solistė, mokėjo senąsias kantičkos giesmes – buvo pagrabų giedojimo užvedėja – dainavo Maironio, A. Baranausko, A. Vienažindžio dainas, giedojo J. Naujalio giesmes. Aluntos klebonas J. Šimašius mūsų Mamai sakė: „Netekėk, Maryt, mokinkis dainuot- gaspadinių Lietuvoj yra pervirš, nors kartim veržk, o gerų dainininkių Lietuvai reikia - kad nestatyč seniokam namų, padėč tau išsimokint“ (Aluntoj buvo pastatyti gražūs, raudonų plytų senelių namai, pokary paversti skrebynu, kur buvo kankinami žmionės, vėliau jame buvo sutupdyti gyvent raudonieji valdininkai). Iškilusis kunigas buvo Mamą nuvežęs ir Kaunan, Konservatorijon, Mama buvo pristatyta K. Petrauskui, su juo net duetu padainavo (buvo ir įrašas): „Ciprui tiko mano balsas, liepė mokintis,“- sakė Mama, dažnai namie dainuodama operų arijas, bet...išteklių nebuvo, teko tekėt, žemelę akėt (Mama kilusi iš bajorų, buvo iškili, gracinga – net ir viedrelius naščiais  nešdama, ėjo oriai, gražiai - labai norėjo mokslo). Taigi, viską, ką mokėjo dainuot Mama, iš jos išmokau ir ašenai, tad baigusi vidurinę, patraukiau mokintis dainavimo (pirma J. Tallat-Kelpšos Aukštesniojon muzikos mokyklon, vėliau ir Konservatorijon). Dainavimo mokytojų buvo nemažai, ir gerų, ir iškilių. Darbščioji dėstytoja Ona Matjošaitienė, dirbusi iki gilios senatvės ir mirusi dainavimo klasėj. Ir A.Indriulionis lavino dainorėlius ligi mirties. Nuostabusis eruditas, intelektualas, buvęs „darktorius,“ išsamaus muzikos žodyno sudarytojas, teatro reikalų žinovas Antanas Krutulys. Jis dėstė muzikos teoriją (drausdavo natas rašyt „baronkom,“ liepdavo rašyt kaligrafiškai, natą išgaubiant iš viršaus ir apačios), solfedį, harmoniją, būdamas skaidrios atminties, mokytojavo ligi senatvės. Labai vertingi, iki ašarų jaudinantys jo pasakojimai apie spaudos draudimo laikus, jam pačiam slapčia mokinant lietuviškai kaimo vaikiukus - „daraktoriaunant,“ būdavo mums gyvos, širdim paglostomos istorijos pamokos. Atsimenu, kai jį aplankiau jau gyvenantį Beatričės namuose, jis jukiom, šelmiškom, žvaliom akim žvelgdamas sako: „Atsimenu, kuriam suole sėdėjai, Irut, ir  Ipanijų, su tavim flirtavusį, atsimenu,“ – aš jau pati buvau užmiršusi ir nusėdėtą suolą, ir su manim flirtavusį bernelį, o jis atsivertė sąsiuvinį su jo dailia rašysena surašytais mūsų vardais ir pavardėm, su mūsų pažymiais ir mūsų būdo apibūdinimais – net susigraudinau...      

ŽMONĖS  IŠ  UNIVERSITETO  LAIKŲ

Visi matematiniai mokslai - algebra, geometrija, trigonometrija, fizika manęs nežavėjo – juos išmokdavau, nes reikėjo. Buvau, kaip dabar sakoma, „paplaukus“- iš vaikystės kurpiau eilėraščius, labai mėgau skaityt kitų sugalvotus, dainavau, grojau viskuo, kam pasitaikė būt mano pašaly – gitara (buvo madinga šitoji mergiškai kaspinėliu padabinta septinstygė), mandolina, kanklėm, net balalaika, o akordeoną, raudoną „Barcarolle“ tėveliukai man nupirko, matydami, kad man bais rūpi, ir tas drauguolėlis mane lydėjo visą gyvenimėlį. Taigi po mokyklos kitaip negalėjo būt – arba griebtis muzikos, arba stot Universitetan ir pasiganyt po švelniuosius, vadinamus filologiniais, mokslus. (Po mokyklas važinėdavo Konservatorijos dėstytojai, dairydamiesi gabių vaikų muzikai, jiems atvykus Utenos vidurinėn, aš nepasisarmatijau jiem padainuot, ir po kiek laiko gavau kvietimą, vos baigus mokyklą, atvykt mokintis dainavimo (kaip kažkada mano Mama), tačiau aš iš karto sprūstelėjau į „Alma Mater“, bet nuo muzikos niekaip negalėjau išsinarpliot – dainavau, grojau, kur begalėdama).

Garbusis smetoniškas mokytojas, stebuklingai likęs neišgabentas baltųjų meškų glostyt, Juozapas Žiurlys, mokykloj girdavo mano literatūros rašinius, pasitelkdavo mane mokyklos sienlaikraščio leidybai, todėl pagalvojau, kad man reikėtų studijuot žurnalistiką arba klasikines kalbas (ir rusų, ir tuo metu šiek tiek mum parodoma anglų kalba, kurios gražiai ir teisingai mokino mokytojas Antanas Vainoris, man kramtėsi nesunkiai, o namie radusi terp Tėtės iš dėdės kunigo atsivežtų knygų ir lotyniškų vadovėlių, savo jėgom knaisiojausi po šios didingumu dvelkiančios kalbos klostes, ir, kai mokyklos sienlaikrašty „iš mandrumo“ pritaikydavau kokį sakinį lotyniškai, gerieji, senieji mokytojai meiliai pasidžiaugdavo, bet to daryt per daug nepatardavo – buvo lediniai, cementiniai sovietijos laikai).

Sėdausi laikyt stojamųjų egzaminų žurnalistikai studijuot Universitete. Įsiminė istorijos egzaminas: man ruošiantis atsakinėt, dėstytoja pakvietė klot savo žinių rusiukę (kalbėjo ana, žinoma, tik rusiškai, ir niekaip kitaip). Buvo išsitraukusi bilietą apie Žalgirio mūšį. Besiruošdama savo „kvotai“, puse ausies vis tiek girdžiu atsakinėjančią ir tą mergelę. Šį bei tą apsakiusi apie nevidonus kryžiuočius, įsismaginusi, su karšta širdžia ėmė klot, kaip rusų armija, kartu su lenkais (lietuvių net nepaminėjo) sutriuškino tuos žalčius kryžiokus, kurie visiškai tądien nė neketino pult juos triuškinančių rusų šalies - Maskolijos. Dėstytoja (pavardės, deja, neatsimenu, ji bestudijuojant man nedėstė) sustabdė greitalbę istorijos „žinovę“  paklausdama: „A kak tam ačiutilis‘ ruskije v ėtom boju?“ Būtumėt matę nuostabą tos panelytės akyse – mūšis, ir be nenugalimųjų rusų kareivių – tai gi čia  „i koniu jasno.“ Gal tai dėstytojai smegenys pasimaišė? Aš pakėliau galvą nuo savo konspektėlio, žvilgterėjau į dėstytoją ir  suokalbiškai šypterėjau. Tada puikioji dėstytoja išsamiai papasakojo vis dar neatsikvošėjusiai rusaitei, kas ten su kuo kariavo ir kaip Smolensko pulkai atsidūrė Didžiojoj Lietuvos Kunigaikštystėj... Egzaminų kvota man sekėsi gerai, su visais susidorojau, buvau jau pakviesta ir į vadinamą „mandatų“ komisiją, ir (nustebt ne ką ir nustebau – buvau girdėjusi apie tokius į aukštąsias mokyklas stojančiųjų sijojimus, bet buvo širdy kartoka) - man buvo pasiūlyta pasirinkt gal kitą kokią „filologiją,“ nes šita man bus nelabai deranti prie veido, o kodėl, nė neklausiau: vyriausioji mūsų sesuo jau buvo išakėjusi savo jaunyste plačiuosius Sibiro pūdymus... Nei galvos nelinktelėjusi, nei reveransui pritūpusi nupėdrinau link klasikinės filologijos „mandatų“ – ė, sesute lietuvaite, ir tenajos tujen nederi: per daug visokių tau, sovietinei mergaitei, nereikalingų kalbų ten pramoksi (vis tiek jų pramokau vadinamu „fakultatyvu“- ir lotynų, ir senosios graikiškosios, ir sanskrito krimstelėjau – jas visas dėstė kalbų mokovas Ričardas Mironas, išmanus, neklausinėjo, kam man, mergičkai, tų kalbų reikia. Buvo surokuoti mano mokami „svetimi liežiuviai“ ir mano dūšios rūbelių spalva pažymėta ir padėta tam tikron skrynutėn... Teko jieškotis dar vieno dailiojo filologijos mokslo, bet, kapliadančių „mandatų“ pykčiui, ašenai vis tiek ilgokai dirbau žurnaliste, net ir dainuodama ir grodama – išgraužkit kietą kaulą, nepraustaburniai.

Jau studijuojant istoriją dėstė ir puikūs dėstytojai, vis puse burnos šį tą mums pašnibždėdami, ko netiktų šnibždėt sovietiniam dėstytojui, bet buvo vienas neūžauga (visi pasaulio žagintojai leninai, stalinai, hitleriai, napoleonai. putinai „karlikai,“ pas mus vadinami „kurdupeliais,“ - matyt, nuo kartofelio-sustumtos, beformės bulbos - žemaūgiai, savo vyriškumo stoką murkdantys žmonijos kraujuje), apsiseilėjęs paistė, kam buvo išgabenti mūsų žmonės sibirop: „Na, atsirado elementų (kaip iš batareikos), nenorinčių taikstytis su mūsų krašto pažanga, tad tegul kur nors kitur pabūna, pasimokina.“  Ok, kaip virė man širdis – ir ne vien man, buvom kurse pokario vaikai, o dar, pasirodė, tas „dėstytojas,“ prastai surezgantis kalbos sakinį, besąs nuo mano gimto krašto, aukštaitis – dar pikčiau. Buvo puikių dėstytojų, dar senojo „sukirpimo,“ elegantiškų, eruditų – bet nedaug, tik užsilikusių per stebuklą nuo tankiojo, aštriojo santvarkos grėblio, o kiti, dauguma, niūniavo, vyniojo atėjūnų giesmę net užsižagsėdami. Buvo Jurgis Lebedys, atvėręs širdim ir mūsų kojom kelius Mažojon Lietuvon ir Prūsijon – klausėm, skaitėm, paskiaus su mantelėm ant nugarų pėščiavom po iškvailintus, nudrengtus Prūsijos laukus, rankiodami istorijos ir mūsų begalinio laisvės ilgesio krislus... Buvau tylenė, sėdėjau bibliotekoj, knisinėjaus po kalbas ir istorijas (net „profesorių“ skaityklon įsibroviau – o gražumas sienų ir stalų, ir tyla, pasirūpinau „blatą“ gaut pasivartyt knygelių net iš vadinamo... „specfondo“) – po vakaruškas nei po studentiškus „faifokliokus“ nelaksčiau, skaičiau ir skaičiau. Tiesa, dainavau – Universiteto Dainų ir šokių ansmblyje (vadovavo A. Balčiūnas), „soliavau,“ būriau  kursą ir fakultetą muzikuot – dėstytojas V. Žukas, meniškos prigimties žmogus, išsiaiškinęs, kad ašenai jau pačiupinėjusi muzikos, tuoj pat ir pristatė mane tuo daiktu rūpintis, dar ir seniūne kurso prikailijo būt, ko labai nemėgau, nes reikėdavo žymėt, kas pramiega paskaitas, o tai jau man kvepėjo „saugumietišku stukalinimu,“ tad pasiskubinau po metų atsipurtyt šitos „duonos.“ O Dainų ansamblyje chormeisteris V. Četkauskas pristatydavo mane chorą mokint „partijų“. Muzikuodama susitikau ir Antaną Račą, su kuriuo ilgai visokiausių slaptų kelionių, renginių prasimanydavom, bendravom ir jam „suseimūnėjus,“ jis vis  mane išstumdavo stot visų mitingų priekin, vis dainuot (atnešiau ir užuvedžiau tenajos J. Marcinkevičiaus ir Mikalausko „Lopšinę gimtinei ir motinai“ – „kiek rovė, neišrovė,“ kuri virto mūsų dainuojančios kovos vairu).

Su Dainų ansambliu važinėjom po sovietijos plotus, skaitydami ant valgyklų stalų paguldytus ar prie druskinės priglaustus raštiškus pamokinimus, pavyzdžiui: „jaicami i pal‘cami nie tykat,“ „napol nie plevat“, „kušaja snimat‘ šapku“ (čia gerai – ne žydai gi). Prisižiūrėdavom nevalos, skurdo, muštynių, prisiklausėm dar negirdėtų sunkiasvorių keiksmažodžių, Ukrainioj, Estijoj, Latvijoj – pasišnekėdavom su jų studentais – buvom guvūs pokario vaikai, o Azijos ir Kaukazo žmonės, netekę savo suvis kitokio tikėjimo, savo didingų priesagų prie jų pavardžių, paverčiant visus  „-ovais“, (savo poetus arabiškai skaityt norintys jau daug pastangų turėjo įdėt, mokydamiesi arabiškus rašmenis, o per savo smalsumą Uneversitete radau net arabiškai galintį pamokint dėstytoją, bet oi, oi koks sunkus tas drukas, radau, kad mūsų prastas gėrimas „bizalas“ yra tikriausiai iš arabiško „byzarum,“ reiškiantį gerą gėrimą, o mūsų kumelė tai gal ir bus iš „kamel“- kupranugario, o gal ir ne), moldavams atėmus artumą su Rumunija, išplėšus jų lotyniškus rašmenis, apvertus juos mūsų caro laikų „graždanka“ – kirilica, suvis netinkamą tai romaniškai kalbai, jie aimanavo: „Mūsų vaikai nebemoka perskaityt mūsų senosios literatūros, parašytos lotynų raidėm,“ – skundėsi  moldavai, dovanodami mums „mercišorus“ - papuošaliukus - dovanėles, skirtus kovo mėnesiui, pavasarį pasitinkant – kaip tik papuolėm tuomet būt, o su atkakliai rusiškai nešnekančiais estukais (jie jau tuomet siūlė šnekėtis angliškai, iš jų išgirdom Tiutčevo „umom Rosieji nie poniat“, ir su latviukais patyliukais kurpėm mūsų tautų trijulės sąjungos ir atėjūnų valdžiai kenkimo planus, pėščiavom po Saremą, Latvijos pilis ir lygumas. Buvom pilni laisvės jaudulio, nemačiom apsupti „stukačiais,“ tiesiančiais mum takelius link baltos saugumo trobos šalia Konservatorijos – netrukom tenajos nukulniuot (viena žvitri ansamblietė uždainavo, rodos, tik terp saviškių: „geltona, žalia ir raudona, tai mūs trispalvė vėliava, sugrįš iš užsienio Smetona – ir vėl bus laisva Lietuva“,- bet gavo per sprandą ne tiktai dainavusi, bet ir girdėję, bet jos nesudraudę...)

Rudenį, kai dar sesija būdavo tolokai, mus veždavo gelbėt pūstančių kolchozo bulbų, byrančių avižų ir miežių, raut jau gerokai rudenio nudrengtų linų. Dainuodami „lapatai, lapatai į kolūkį, lapatai, laptai atgalios, mes  pakelsim tenai žemės ūkį, ir sušuksim tris kartus valio“, kasėm, rovėm, pjovėm, dainavom, grojom (aš visur vežiodavausi savo akordeoną, kurse buvo dar vienas akordeonistas Levukas, o Aurelijus pūtė triūbą). Šaipėmės iš kolchozo tvarkos, padainuodami dar ir pokario dainas „neišeik, neišeik iš kolchozo, nepaliki nerautų linų, bulbos nekastos, avižos byra, už darbadienius nėra grūdų, „arba „žvingia žirgas lunkoj, kukurūzas terboj, verkia mano mergužėla, susisukus skaroj“, - miegojom dar per stebuklą neišgriautuose žmonių, bet jau valdžios nusavintuose klojimuose ir daržinėse ant šieno. Mergaitėm pačiom reikėjo prisidėt virtuvėj ir prie gaspadinių, mum gaminančių pietus, darbo. Nė viena tokio nenorėjom, atsirado tik viena lenkaitė Zosė (mokėsi ir rusaitė Liusė, stačiatikė).

Zenaidė (ji pavargdavo aiškindama, kad ji ne Zinaida, o jos vardas indėniškai reiškia gėlę). Kai jau mūsų, prijimtų studijuot, sąrašas kybuliavo ant dekanato durų, guvusis Aurelijus, peskaitęs visus pavardėm ir juokaudamas liepęs prisistatyt, pradžiugo, radęs dar vieną vaikiną (nedaug gi būdavo vaikinų filologų): „Svinkūnas, kas Svinkūnas, ei, atsiliepk.“ Visi dairosi tylom, ir tada viena mergaitė mėlynom, vaiskiom akim, nedrąsiai sako: „aš Svinkūnas.“ Visi nustebę nuščiuvom (tik rusės, prisivilioję mūsų, kaip sakydavom, mėmes bernus, -ienėm nepanordavo tapt ir vaikščiojo sau vyriškas Jonaitis, Petraitis pavardes prisisegę, o čia lyg nepanaši į rusiukę, ištekėjusią už lietuvio). „Aš iš Brazilijos, tai mano tėčio pavardė.“ O, tada jau pripuolėm klausinėt ir smalsaut. Pasirodo, jos tėvulis buvo susipainiojęs Brazilijos komunistų tinkluosna, o brazilai neketino  apsikrėst ir persirgt šitos džiovos, tad tiem nelaimėliam nieko kito neliko, kaip tik sprukt, jei kuris dar turėjo kur sprukt, tad Zenaidė su savo tėveliukais atbildėjo dar jų tėvų palikton Tėvynėn, čia buvo priglausti, net būstas suteiktas, o apsidairę ir pamatę, kokie čia želia to išgirtojo komunizmo „atolai,“ sučiaupė lūpas, sugniaužė rieškučias ir susigūžė... Taigi Zenaidė (gražiai ir ilgai su ja bendravom, net ir po studijų) pratinosi dailiau kalbėt senolių kalba (būdavo gražu mum, negirdėjusiem kitokios „užsienio“ kalbos apart rusų, kaip ji kai ką sau pakuštom šnabžda portugališkai), o mūsų kolchozo talkoj mielu noru pasisiūlė gaspadinaut, nes apie laukų darbus ne ką teišmananti. Ir malkų nelabai mokėjo pasiskaldyt, o pritrūko mūsų pietų virimui, tad atlėkė pas mus laukan šaukdama: „Kur rast tą daiktą, kur malkas pjauna?“ Mums būdavo smagu jos klausyt, niekas nesišaipėm, tik kartu juokaudavom iš jos kalbos (labai greit išmoko, net svetimų priegaidžių neliko – portugalų kalba taigi nešvepluoja, kaip kokios kitos), o mum sugulus ant šieno po talkos, prašydavom jos papasakot apie tokią tolimą, mum nepasiekiamą, kitokią jos gimtinę šalį: nuščiuvę, kaip kokie papuasai, klausėmės apie žmonių papročius, buitį, net... apie naktinius klubus ir (o) striptizus... Į savo „Aido“ magnetofoną įrašiau ir jos dainuojamas brazilų dainas (gražiai dainavo, kuo nors pabarškindama ritmą, grakščiai judėdama).

Nusistebėjom ir pasišaipėm, kai mums bebaigiant paskutinį kursą, pas mus atsirado nežinia kaip ir iš kur mergaitė ir sumitęs, trupučiuką „paplaukęs, su pasisveikinimu“ vaikinas, pasėdėjo paskaitose gal pusantro mėnesio ir kartu su mumis gavo diplomus – tiesiog „eksternai“ (abudu buvo žydukai)... (Tuo metu mokslinį komunizmą dėstė tiesiog „gražuolė“  Bordonaitė-Sniečkienė (neapsižydinę mūsų valdžios „organai“ tiesiog atrodytų kaip nuogi karaliai, net be pantalonų; saugumo šulas Gailevičius (kokia pasityčiojanti pavardė, padėjęs ir mano seseriai be kliūčių patekt kvapnion taigon), buvo susidvailinęs su Šeina Abramovna, Kupiškio rabino dukteria, (pakvipus Atgimimu, „padurno“ Šeina, ne jos dveigys, tas be kliūčių ir nuogandų ir likosi savo apartamentuose Akmenų gatvėj kerzinėt – nei jo, nei kokių jo sūnų ar anūkų niekas nė nekepštelėjo), man dirbant jinai buvo pasodinta dėl visa ko ir mano kabinete, ateidavo jos aplankyt ir sugultinis, o man tuomet šleikštulys apguldavo gomurį... 

Turėjom studentai susitaisę „Ramuvos“ klubą, sugužėdavom, būreliais susispietę pasišnekučiuodavom, dainavom pačių surinktas iš kaimo žmonių dainas – bet vis „paslaugiai“ sargų prižiūrimi, sekami, žinomi ir suskaičiuoti, kaip kas rudenį geltonplunksniai viščiukai. Bet buvom nepaklusnūs, užsispyrę, atkalūs. Pokario studentai.

IŠ  UŽMARŠTIN  ALMANČIŲ 

DIENŲ  TĖKMĖS

Mama man buvo pasakiusi: „Dainuok, Irut, giedok, giesmė apramena, paguodžia, širdžiai būva ne teip aitru, rami gailesta negerumus nuvara“. Tai ir dainavau, kur tik būdavo tam tinkama vieta.

Apie Juozą Vanagą žinojo daug kas – buvo kalbama, kad chorą per savaitę jis suburtų net mėnulyje. Man mokinantis Talat-Kelpšoj (taip trumpindami vadindavom Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą), Juozas čia apsilankė, tikėdamasis pasirankiot „balsų“ savo „Aido“ chorui (nors mes buvom ruošiami muzikais profesionalais ir blaškytis po saviveiklas mum dėstytojai napatardavo, bet geradūšis chorvedys Petras Gasiūnas, padėdamas savo prieteliui, paklausė, ar nesutikčiau patalkint Juozui. Su studijom susitvarkydavau, tad pažadėjau, o pažadėjus tenka ištesėt.

Juozas mokėjo su choristėm tvarkytis rimtai ir kietai, užtat dainas dainininkėm „įkaldavo“ greit ir tvirtai. Aprengtos baltom suknelėm, liaunos kaip gulbės, dažnai koncertavom ne tik namie, pavažinėjom ir po kitas respublikas, dainavom net... Kremliuj (neatsimenu, kokiam ten respublikų subuvime – turėjo būt svarbus, kad mums padainavus scenon užsiropštė ten būvojantis Paleckis, ir, dėkodamas už koncertą, išsirinkęs jam pakeliui einant link choro pasitaikiusią merginą, pabučiavo jai ranką:stovėjau pirmos eilės vidury, tad tas man ir nutiko-merginos kvatojo, patarė tris dienas rankos nemazgot, bet iš manęs jos ir tikėjosi, kad atsakysiu nenustygstanti tuoj pat nušveist ranką su muilu, jei ne po čiaupu, tai nors ir arklio pėdoj sustojusiam vandenio klanely). Koncertmeisteriu buvo Algimantas Lopas – šmaikštuolis, kandus valdžiai ir nevykėliam, sakydavo: „lenkiu žilą bet nepliką galvą, kad taip nebus (o buvo plikas kaip mėnuliuko pilnatis). Kitas chormeisteris buvo Viktoras Budrevičius, visiška priešingybė Algimntui – tylus, ramus, susimąstęs.  Repetuojant vergų chorą iš G.Verdžio operos „Nabukodonasaras,“ ir, mums  dainuojant atsainokai, be graudesio, o Juozui mums grūmojant, Viktoras, sėdėdamas prie rojalio, pasakė: „Reikia būt Tėvynės netekus, kad širdis ne dainuotų, o raudotų“ (jis buvo grįžęs iš Sibirų tuo pat metu, kaip ir mano vyriausioji sesuo – po Kaukazo Kobos nusigalavimo). Tataigi. Mes nutilom, tai žinodamos, bet neturėdamos žinot...

Baigusi Universitetą nukulniavau ne savo filologinių mokslų pritaikyt gyvenime, bet tiesiu žingsniu į Nusipelniusį Nacionalinį Dainų ir šokių liaudies ansamblį „Lietuva“. Labai norėjau dainuot, o šitoji muzikos institucija buvo prestižinė: ansmablis buvo vienintelė institucija, reprezentuojanti Lietuvą sovietijoj, vėlėliau ir užsienyje. Vedamas griežtų, bet  sumanių vadovų Vlado Bartusevičiaus ir Juozo Lingio -  mokančių valdžiai ir įtikt, ir ją apeit, sudariusių puikią programą, nenutolusią nuo tautiškų papročių, gražiais dailininkų ir scenografų sukurtais rūbais, sužavėdavo žiūrovus visus, kur tik mes dainuodavom, grodavom ir šokdavom - koncertai būdavo visur „anšlaginiai“ – be dykų vietų salėse. O kai jau pradėjom išsispraust po truputį „užu sienos“ (ansamblis net Paryžiuj koncertavo – oho, anais laikais), oi, kiek darbo turėjo nusivarę nuo kojų saugumiečiai, prieš mus išleidžiant tenajos, kol išnarstė mūsų visus gimines (mano buvo patikrinti net mirusieji ant kapų), o ir „etiketo“ sargai, pasisodinę mūsų vyrus ruošė juos ir mokino, sakydami: „Jūs nė neįsivaizduojat, kaip Prancūzijoj gerbiama moteris“. Daliai ansambliečių teko likt namie ne tik saugumui nepalaiminus, bet ir užleidžiant kelionėj vietą mūsų „ganytojams,“ katrie nei šoko, nei dainavo, tik dirbtines šypsenas įsikandę sekiojo paskui mus, ar eitumėm tik už viešbučio durų, ar krautuvėn, ar „į gerą vietą“ (su mumis važiavo gražiojo baritono Vaclovo Daunoro brolis, irgi dainininkas, ir, žaltys, pasiprašė tenajos prieglobsčio ir pasiliko – o, raštu nevaliosiu aprašyt, kas dėjosi, kas buvo daroma su mumis, su vadovais – Sodoma ir Gomora; kai teko dirbt KGB archyve, papuolė aprašinėt pabėgėlio Daunoro bylą jam jau už akių:labjausiai buvo gaila jo brolio Vaclovo, kuriam karjera buvo jau sumaitota pakratais, bet linksmai krizenant širdy buvo „iškada“ ir tų ciuciukų, kurie nesuuostė, nesulodė jiem pavestos avelių bandos:oi, kaip jiem būta riesta, kertant per antpečius, „suchoj pajokus“ ir visas kitas šitiem šunlupiam, apgailėtiniem šnipiukam teikiamas nuobiras nuo valdžios lovių ir ėdžių – kvatojaus, pilvą susijėmus, nes buvo smagu – byloje buvo viskas aprašyta, aliai smulkmenytė).                      

Namie augo man maža mergytė, „Lietuvos“ ansamblis gyveno, kaip daug kas sakė, „ant ratų“, tad dėl šeimos ramumo išėjau dirbt sėsliau – dainuot Radijo ir Televizijos choran, vedaman maestro Liongino Abariaus. Šičion buvo susibūręs nemažas būrelis dainorių, iš kurių savo muzikos kelio pradžioj, ko gero, ne vienas svajojęs būt solistu (ir man mokantis dainuot buvo sakyta, kad iš manęs, manim gerai užsijėmę, dėstytojai padarytų operos solistę, bet žmogus šaudo, Dievulis kulkeles sugaudo), todėl būta ir pasipūtimo, ir arogancijos, ir šio, ir ano. Akademinę valandą atadainavus, dainorėliai gauna ketvirtį valandos pertraukos: kas tyli, ilsindami balso stygas, kas mezga, kas pakuštom šnekučiuojasi, kas skaito – dažniausiai tą ir dariau, arba, kad nereikėtų pakuštom šnibždėtis, garsiai pasijuokaudavau su vyriokais – tiko ir apie jų medžioklę ar žvejybą, apie mašinas, buvo keli „paslaptūnai“ vargonininkai, tad su jais turėjom daug apie ką vienu kitu žodžiu persimest – teip ir išvengdavau moteriškų šnibždesių. Bet – ir kaip gi tujei, moteriške, nepyksi ant vyrų ir pasaulio:ir sopranas, ir tenoras dujei abudai dainuojam pas pačias partijas, net kartais tas pačias melodijas, o tenoras gauna už mane, sopraną, daugiau ir nors tu pasiusk, nes jis – vyras. Ak tu macnas, tu pone – kaip buvom nelygios su vyrais nuo urvinio gyvenimo laikų, teip ir pasiliksim gal ligi svieto pabaigos, nors tu gudria lape stauk. O Lionginas buvo ramus aukštaitis, lėtas, nerėksnus, bet visus mūsų dainų reikalus sutvarkydavo laiku ir gerai – gastroliavom retokai, bet užtat įrašinėjom daug, daug visokiausių muzikos kūrinių.        

Dievulio pašauktas, man patalkinus šion žemelėn atriedėjo sūnaitėlis. Mano darbas buvo pristabdytas, paskiau prasidėjo vaikų „Dainų dainelės“, jų mokslai muzikos mokyklose, numelioruotų ir iš nuostabiu sodu apgaubtos sėdybos miestan ištremtų tėvučių priežiūra – užrašinėjau į savo kantrųjį „Aido“ magnetofoną Mamos dainas ir giesmes, Tėvulio prisiminimus. Bet nuo muzikos išsinarpliot niekaip neišėjo – dalyvavau „Sidabrinių balsų“ konkurse ir giedojau ir giedojau jaukiojoj, tautos dvasia nuo amžių dvelkiančioj šv. Mikalojaus bažnyčioj (joje uoliai, retkarčiais patalkindama ir kitų bažnyčių giedoriam, pragiedojau virš dvidešimt metų). Chorą vedė ir vargoninkavo kuklusis, kruopštusis, kantrusis eruditas, ne tik muzikos, bet ir kalbų mokovas Zigmas Pilkauskas (palaidotas už mūsų tėvų). Mūsų „giesmynas“ buvo labai įvairus, nenuobodus, gražus.

          Giedodama rizikavau – jei būčiau buvus įskųsta, Televizijoj dainuot būč nebegalėjus – nors maestro kiek galėdamas užstodavo savo dainorėlius, giedančius bažnyčiose, bet ne visad ir jam pavykdavo juos apgint. Nulipus nuo viškų matydavom, kaip už šventoriaus tvoros, tarp medžių žiba mus sekančios „šuniukų“ akys – iškada buvo jų - tikrai šuniškas darbas. Grąžinus Katedrą giedojau ir ten.

Kaip ir studijuodama kad dvailinau prakeršai muzikos ir filologinius mokslus, teip ir dirbdama nė vieno jų nenuskriaudžiau. Ligi Atgimimo bendradarbiavau beveik visuose periodiniuose leidiniuose – laikraščiuose ir – žurnaluose („Tiesos“ ir „Komtiesos“ vengdavau). Atgiedojus ir atidainavus Laisvę, įsitaisiau „Lietuvos aide“. Vėliau Juozo Vercinkevičiaus buvau pakviesta darbuotis jo kūriamoj „Vorutoj“ – Trakuose tą laikraštį narstėm trise – redaktorius, ašen ir mašininkė. Taigi,  buvau ir reportere (pasirašinėdama bene keturiom slapyvardėm), ir korektore, ir stiliste. Paskui prie ELTOS leidom „Žinią“ – ten jau penkiese. Bendradarbiavau beveik visoj trumpiau ar ilgiau leidžiamoj periodikoj. „Valstietyje“ užsibuvau ilgiau. Rašomaisiais stalais, rašymo mašinėlėm, reporterio magnetofonais dalinausi su daugeliu bendradarbių ir bendraminčių. Nesusikivirčijau nė su vienu, jei kas man dūšion neguldavo, pasistengdavau nei šonais susibadyt, nei nugaros atsukt – jei tave įžeidusiam iškepi meduolį – uždedi jam žarijų puodą ant galvos:šiteipos pataria išmintingasis Šventraštis – ištyriau, pasitvirtino...

Asiriekiau abišalę ir mokytojos duonos. Atgimimo priešaušryje buvo įsteigta vadinama Jaunimo mokykla – jon buvo suvedami arba patys sueidavo vaikai, išmesti iš kitų mokyklų, be darnių šeimų, maži, bet jau nuo gyvenimo pavargę, dažnai alkanučiai, pikti ant juos svietan atvedusių tėvų, juos stumdančių ir ujančių suaugusių. Klasėj glaudėsi ir jau paaugėliai, ir dar vaikai, mergytės ir merginos, skaisčiai išsidažę, „cyzą“ įsikandę. Jų buvo labai gaila ir kartu su jais pikta ant juos nuskriaudusio pasaulio ir žmonių. Bandžiau juos mokint kalbos, muzikos, etikos ir tikėjimo tiesų. Gal buvo ne tiek sunku su jais, kiek skaudu ir graudu. Klausyt jie nemokėjo, tik garsiai rėklot, kandžiai, pasipiktinusiai juokaut, šaipytis ir keiktis - sakinys iš kai kurių burnelės išringuodavo beveik be nei vieno kasdienio žodžio – prie keiksmažodžių buvo prisegami tik nereikšmingi kalbos jungtukai. Vieną pamoką su jais prasėdėjusi tik tylėdama, jiem alasijant ir keikiantis, kitą pamoką, šiek tiek juos apraminusi, pasakiau, kad aš ne tik mokytoja, bet ir dainininkė, todėl užkimt negaliu, taigi kalbėsiu labai tyliai, o jiem neišgirdus manęs, asakinėt ir pažymį gaut vis tiek reikės, o ir pasiskaityt, ką aš sakysiu, ne viską jie galės kur nors rast, tad patarčiau šnekėt bent tyliau ir mane išgirst. Nelengvai, bet pavyko – per vieną pamoką praveria duris direkrorė: „Maniau, kad nėr pamokos – kaip čia tokia tyluma?“ Keiksmažodžiai man ausių lyg ir nebebadė, bet graudu buvo žiūrėt į vaikiškus veidžiukus, išdarkytus tų kvailų žodėkų. Prašyt jų nesikeikt buvo beviltiška – jie net nebejautė juos tardami. „Vaikai,“ – sakau – „pasijimkit po lapelį popieriaus ir surašykit visus jum žinomus keiksmažodžius – ir rusiškus, ir lietuviškus.“ Tyla.  Išpūstos, nustebę akelės.  „Kaip tai?“  „Rašykit.“ Sugulę ant suolų, krizendami, pasitardami surašė, susirinkau lapelius ir pradėjau garsiai skaityt, pataisydama klaidas. Būtumėt girdėję mirtiną tylą ir matę vaikišką gėdą akytėse. Perskaičiau: „Pasijimsiu atminčiai, dabar eikit namo.“ Kitą dieną – nepatikėsit: tik jau veriasi kurio burnelė leptelt, susičiaupia, rankele užsidengia burną ir nusišaipo. Vaikai taigi vaikai – kitą dieną jau visa mokykla žinojo apie mano „projektą.“ Direktorė: „Ką tu ten sugalvojai su tais keiksmais?“ – „Mano karas toks, jei norit, kaukitės mojuodami lazda – per pamokas vaikai, save perveikę ir sutramdę, beveik nesikeikia.“ (Tuos rašinius tebeturiu). Vėliau mokytojavau ir paprastoj, ne tokioj skaudžioj mokykloj, nuo penktos ligi dvyliktos klasės, pareidavau užkimus (kalbėt prasčiau, nei dainuot), tad, gailėdama savo balso, pavasarį išėjus, rudenį jau nebeatėjau, nors vaikai klausinėjo direktoriaus, ar dar grįš nerėksnė, tyliai kalbanti mokytoja.

Mokytojų buvo jau dvasiškai po sovietinės šalnos atkutusių, atsigavusiom širdim, bet buvo ir nebenusišluostančių akis ir ausis rėžiančios kietai priklijuotos jiem raudonos spalvos. Iki šiol dar kybo klausimas: „Quo vadis, Mokytojau?“.

KANKINIŲ  VEIDŲ  GRAŽUMAS

Paminėjom nužudytus kunigus Juozapą Zdebskį, Bronių Laurinavičių (oi, kiek mes daug turim per laikmečius nukankintų už tikėjimą ir tautą, oi kiek turim Anapus savo užtarėjų, mum jų nei garsinant, o bažnyčios vyresnybei dar nepaskelbus jų mūsų geradariais ir palaimintaisias), Algimantą Keiną, Alfonsą Svarinską. Kiek jie nusipelnė, gindami tikėjimą, tikinčiųjų reikalus, lietuvybę, tautos ateitį ir dorovę, mes dar atsimenam. Kad okupantai, bedieviai, kuprotieji mūsų tautiečiai- saugumiečių talkininkai - jų ir nekentė, ir bijojo, visiškai suprantama, bet kodėl jie kaip vargšai giminaičiai ir benamiai be pastovios tarnystės vietos, be savos parapijos buvo stumdomi ir mūsų bažnyčios hierarchų jau po Atgimimo – mum, visa tai atmenantiem, ligi šiol neaišku.            

Mum, giedoriam, kaip tom žirafom, iš aukščiau matosi ir girdisi geriau. Anuomet per baisųjį, slegiantį  sovietmečio ledynmetį giedant šv. Mikalojaus bažnyčioj ,,ant viškų” (nuo amžių veninteliam, tikram Vilniaus lietuvybės lizde),  klausantis Algimanto Keinos pamokslų per nugaras lakstydavo jaukūs, bet  baugūs pasididžiavimo šiurpuliukai: tai buvo vilties, drąsos, tautos budinimo gurkšniai mūsų Laisvės  ištroškusiom sielom ir širdim. O kas yra girdėję Alfonsą Svarinską – tiem jokių priminimų nereikia, o kas Jo nebematė ir nebegirdėjo, tie prarado progą  pažint karingąjį tikėjimo, tautos, doros gynėją. Bet iki pat mirties nei Algimantas, nei Alfonsas neturėjo nei pastovios “darbo” vietos, nei savos bažnyčios bendruomenės – bet užtatai jų bendruomenė, jų ganomieji ėriukai ir avelės  buvo visa Lietuva.       

Katedroj buvo „apšlakstomas” būsimasis prezidentas Algirdas - Mykolas. Altorius paruoštas, kviestiniai kunigai ir bažnyčios vyresnybė jau susisėdę altoriaus šonuose. Iš zakristijos greitu, kaip įpratęs, žingsniu per slenkstį jau žengiantį Alfonsą Svarinską tuometinis Katedros klebonas Kazimieras Vasiliauskas nedrąsiai apglėbia už pečių ir lyg išstumia atgal zakristijon: bažnyčios vyresnybės jam neleista būt Mišiose. Taigi, dabar iš laiko tolio matosi, kaip bijotasi, kaip drebintos kinkos prieš šitą Drąsųjį, Kietąjį, Teisųjį  Kunigą–net bažnyčios vyresnybė Jo bijojo, kad Jis tiesiai, aukštaitiškai neišrėžtų tiesos visiem akysna, kad neparodytų visiem tos vietos, kurioj jie turėtų būt. Išvarius kunigą iš bažnyčios Katedros ruimas suūžė, giedoriai aiktelėjo, bet – kokia gėda graužia daugelį tuomet buvusių Katedroj: juk visi žmonės turėjo pulku išeit iš Katedros, mes, giedoriai, nubildėt tekinom nuo ,,viškų” – ir tegul būsimasis prezidentas pats save inauguruoja. Mes to nepadarėm,  mes išdavėm Kilmingąjį Kunigą, mūsų tautos vedlį. Išdavėm, palikom vieną savo tiesoj, gal širdgėloj, gal besigailintį mūsų, bailių. Nebepaklausim. Nebeatsiprašysim. Palyda, saugumas (kad ir mūsiškis, vistiek saugumas) atvedė dar neiškeptą prezidentą (rodos, kaip visad, ne su žmona, o su dukteria – įdomus darinys, pasaulyje lyg nebuvo girdėtas, kai, žmonai esant gyvai, valdžiūnas visur vaikšto su dukra), metropolitas pašlakstė, jau per vieną pėdą prezidentas persižegnojo pravoslavišku kryžium, ir - keistai nusiteikę, pritilę žmonės išėjo iš Katedros ir išsiskirstė kas sau...

Anais gūdžiais laikais Algimantas Keina buvo garsusis šauklys, šaukiants tautą blaivumui. Su bendraminčiais rengėm pobūvius, vakarones, vestuves – be šnapsų. Su visais tautiniais ir bažnyčios papročiais esu atsvočiavusi  trim dešimtim nuotakų-jaunųjų, jas apdainavusi, apnuometavusi, palydėjusi ligi altoriaus (mūsų papročiuose ne tėvas lydi jaunąją prie altoriaus, o visas jaunosios pulkas – tėvai jaunųjų laukia namie su duona ir druska - ir ne viena iš lauko jinai ateina link altoriaus, o jau namie tėvų palaiminta, ateina su išrinktuoju, tik dar nesužieduotu – baigiam sumindyt savo papročius, nuotakai raišom keliaraiščius, nebesegam vainiko – nebėr ko ir besegt). Visur su mumis būdavo ir kunigas Algimantas, aukodamas Mišias, kalbėdamas, keldamas mūsų dvasią, viską filmuodamas. Jautėmės laikantys Tautos Gerumą, Dorą, Dvasią ant savo jaunų rankų delnų – buvo gera, jauku ir net nebaugu, dėl to mindant baltojo saugumo namo slenksčius. Tada kunigas Algimantas buvo bažnyčios žiburys, saugumo rakštis, mūsų vedlys. Po Atgimimo - kunigas nebeturi vietos kunigavimui (šen bei ten bažnyčiose Jam leidžiama per Mišias paskaityt lektūrą, išklausyt išpažinčių). Būtų pikta, jei nebūtų graudu...         

Su kunigu Alfonsu buvom iš vieno krašto. Ir su juo atbūta, atvargonuota ir atgiedota daug Mišių, apgiedota ir palydėta daug „nabašnikėlių,” kaip mūsų krašte jie vadinami. Kunigas mane prašydavo giedot Kantičkų giesmes tarmiškai (esu jų daug išmokusi iš savo Mamos), giedodavom arba kalbėdavom ilgąjį Rožančių, kas “pagrabuose” jau tingima daryt – pasikviečiamas  koks skripkorius, tas atgriežia nei šį, nei tą, arba klausomasi „iš sienos” sklindančių fokstrotų ir čerdašų  – kas niekad mūsuose nebuvo daroma: mirusieji turi būt palydėti giesme. Būdavo smagu ir juokinga: kunigas Alfonsas aukoja Mišias, pas mane ant „viškų” atbilda muzikontai su dūdom, skripkom, birbynėm, kanklėm ir reikalauja jiem vietos per Mišias kur nors pagriežt: „Kur, kurioj vietoj?” – „Na, kur nors.” Ir papriekauštaudavo nulipę nuo „viškų” kunigui, kad tas jiem neleidęs padūduot, o kunigas griežtai užkirsdavo: „Birbynes ir skripinyčias neškitės po ąžuolais, ant viškų tam yra vargonai, ir skalsu kalbos.”

Neturėjo pastovaus altoriaus ir kunigas Alfonsas (tik namus turėjo, kur dažnokai aukodavo Mišias). Atidengiant Jam paminklinę lentą ant namo sienos, nenuskambėjo nė viena giesmė – buvo dainuojamos tik etnografinės dainos, net ne jo mylimųjų partizanų dainos – o pakabinta lenta – tai tik marmurinė lenta, nes, net jos lietui nesulijus, ant lentos išraižytų veido bruožų neįmanoma įžiūrėt: Kunigas buvo neišpuikęs (net ir pasilaidojo ne ant šventoriaus, o prie savųjų partizanų): Tiesuolis, taip ir liko nežymus ir nematomas...                                     

Traukiam prie Palaimintųjų ir Šventųjų mano giminaitį, gulagų kankinį, Arkivyskupą Teofilių Matulionį (retai buvo minimas – Bonifratrų - Švento Kryžiaus bažnyčioj su kunigu Juozapu Minderiu paminėdavom: kunigas paaukodavo Mišias, ašen atgiedodavau su vargonais). Mano giminaitis, politkalinys Kastytis - Juozapas Matulionis taip pat neturėjo nei pastovios kunigystei vietos, nei pagarbumo: mat ir jis anuomet droždavo grūmojančius pamokslus šv. Mikalojaus bažnyčioj. Buvo giedorius, baigęs muzikos mokslus – dažnai giedodavom kartu prie vargonų. Sutrauktais reumato nuo šalčio piršteliais jis galop buvo savųjų ištremtas kunigaut  šaltan vienuolynan. Mat, Šventam Rašte sakoma, kad kankinių kraujas – krikščionių sėkla...  

PO  DRYGNĖS  LANKSTU, PO  ŽAIBO  KIRČIU

GYVENIMAS  PRAEINA  BASOMIS

GRAUDU  IR  GERA  PRISIMINT

Storom, geležinėm langinėm ant tautų namų sienų dar esant kietai užvertom, Blaivystės Sąjūdis, užvestas uoliojo kunigo Algimanto Keinos, (Saugumo vadų nenuilstamai „glostomas” ir neužmirštamas, vėliau, jau tautai atgimus,  mūsų bažnyčios vadų buvo nepelnytai užmirštas - kaip ir kiti kunigai - tautos šaukliai - Alfonsas Svarinskas, mano giminaitis Kastytis - Juozapas Matulionis - stumdomas po parapijų ir bažnytėlių užkaborius, kaip koks vargšas dvasininkų luomo giminaitis (mums, šv. Mikalojaus bažnyčios giedoriam, per nugaras gurguliuodavo šiurpuliukai nuo šių kunigų pamokslų, o už šventoriaus tvoros užsiglaudę - už tuomet dar neiškirstų medžių - mūsų, nulipusių nuo viškų, laukdavo saugumo šuniokai - Brisiukai ir Taksiukai, ir, mus kruopščiai atpažinę, uoliai suskaičiuodavo), Juozapo Kančio, Vytauto Uogelės ir kitų tautos neramuolių, ėmėsi daigstyt gležnus, bet vislius Laisvės skonio diegus. Blaiviai vakarodami, padėdami surengt neapgirtusias ir nepagiringas vestuves ir laidotuves (vestuvėse man buvo patikėtas svočios stonas – su visais tautiniais papročiais, apdainavimais ir  padainavimais, buvo surengta virš šimto tokio pobūdžio vestuvių, susvočiavau, apnuometavau, apdainavau ir  marčiosna  pridaviau veik tris dešimtis nuotakų - jaunųjų), valdžios priežiurnom kėlėm nerimą, piktumą, baimę ir įniršį – buvom kitokie, ne pagal jų žirklių sukirpimą, blaivūs, bet smagiai linksmi, keistos vilties apšviestais veidais. „Šuniukam, ciuciukam” - šnipukam buvo neramumo, apsčiai rūpesčių ir nepatogumų: negeria, nesimuša, nesikeikia, dainuoja, šoka - nėr dėl ko jų čiupt už skvernų ir apykaklių. 

Į šitas vakarones ašenai ir atanešiau Justino Marcinkevičiaus „Lopšinę Gimtinei ir Motinai,” kuri gavo vardą „Kiek rovė, neišrovė” (po vieno mitingo poetas pasidžiaugė mano dainuojamais jo eilių posmais). Žodžiai skaitant lyg ir nieko, romantiški, nekovingi, bet juos pavertus daina ir visu smagumu užtraukus – žmonės salėj sujudėdavo, sukrutėdavo, pritardami susiūbuodavo – ir „šuniukam” po marškiniais pradėdavo lakstyt atėjūnų užveistos ir raudonai perdažytos blusos:ką daryt, jei kas čiups ir iškels vėliavą, o jei trispalvę – ko griebtis, ką šaukt pagalbon, ką sujimt? (Šitą mano atneštą dainą kažkas pavadino Blaivininkų himnu, tad, mane iš namų ne kartą nusivežę su žalsva ,,Volga” link namo, į kurį kreiva ranka iš aikštės rodė ilgaskvernė stovyla, apsiputoję, „saugumo sargai” klausinėjo, kokį ten savo himną aš su bičiuliais bedainuojanti – tą dainą nunešiau ir į pirmąjį, garsųjį Vingio Mitingą: daina prigijo, visa Lietuva ją išmoko – dainuoja ligi šiolei). Tuo metu dirbau Mokytojų namų vyresniąja meno vadove: nors ir žinodamas apie mano saugumo šešėliais apklėstą „gyvenimo būdą”, direktorius, buvęs ir pats „sibirinis,” mane buvo šiam darbe įtaisęs: kiek galėdami vairavom tautiškai tų namų gyvavimą – subūriau etnografinį ansamblį (panašų ansamblį sunarsčiau ir šalia esančios Ryšių ministeijos klube), vaikam rengdavau tautiškų dainų pasidainavimų popietes – bet vieną dieną direktorius atėjo mano kabinetėlin ir šypsodamasis pasakė, kad jam teks mano talkos atsisakyt: nusišypsojau ir ašen ir sakau jam: „ne naujiena, ne pirmiena” – ir išėjau jieškotis kito darbo darbuoties tolei, kolei ir iš to būsiu saugumo ciuciukų iškrapštyta...         

Geležinėm langinėm subraškėjus, per Baltijos pajūrį, pušynus ir gojus perskridus Vilties, Šviesos ir Laisvės Paukščiui, pulkelis  bendraminčių panūdom pereit per Lietuvą, drąsindami dar baukščiai atsiveriančias žmonių širdis, akis ir burnas laisvai minčiai, drąsiam ir garsiam žodžiui. Mano bendraminčiai glėby nešini žodžiu, ašen gerklėj –visagalę, pagavią, uždegančią dainą (kaip nesakystet – daina, tai kaip koks degtukas, žibalas, deglas:klausydamiesi žodžių, žmonės santūrūs, iškilmingi, dėmesingi, bet vos trukteli pagavią, gaudžiančią, su kovos ir pasipriešinimo prieskoniu dainos posmą–salė sujunda, sukrunta, visų akys sužaižaruoja, sublizga, širdys sukruta, suplasta drąsa, ryžtu, pasitikėjimu – ak, kiek tokių sielą virpinančių akimirkų teko išbūt, išgyvent, išsidžiaugt - turiu ką prisimint ligi šiolei, kai po renginio žmonės keliasi švytinčiais veidais, ašarodami apkabina, dėkoja už tuos dainų žodžius - nors dainos ir ne mano sunarstytos, tik mano padainuotos: visi tarsi broliai, tarsi seserys, kaip toj „Lopšinės” dainoj, kaip maldoj, kaip sielų atlaiduos. Dainavau Maironį, Antaną Baranauską, Praną Vaičaitį, Petrą Vaičiūną, Praną Lembertą, Vydūną, tą pačią ,,Lopšinę,” mūsų senąsias karo, savanorių, miško brolių dainas ir giesmes – Juozo Naujalio, Juliaus Siniaus, Balio Andriuškos, Česlavo Sasnausko, skaičiau Bernardo Brazdžionio, Kazimiero Bradūno, Antano Miškinio, Aisčio eiles. Buvo gera – to jau nebepavyks atkurt ir pakartot niekada – nusiviję besiridenantį grašį ir griviną, mūsų žmonės susisiaurino savo dvasią nuo giliųjų ežerų gelmių ligi samčio ar gorčiaus ,,mieros.” Tuomet tauta degė, liepsnojo, tvino ir tvinko, kaip ledynais pasotinti mūsų krašto upeliai ir upės...

Bet gi ašen norėjau prisimint tik vieną to mūsų pulkelio narį, neperseniausiai mus palikusį–filosofą, filantropą Vincentą Žemaitį. Ligi to mūsų ,,pasivaikščiojimo” po Lietuvą aš jo nebuvau pažinusi – ramus, iškilus, senoviškai (nebepasitaiko) džentelmeniškas, kuklus, skaidrių akių ir skaistaus veido (buvo nemėsavalgis, po paskaitų, jei mes užsimanydavom nueit kur užkąst, Vincentas sakydavo: „taigi turim duonelės, mėtų arbatos - ko dar bereikia?”). Kalbėdamas negarsiai, neskubriai, įtaigiai, sklandžiai, klausytojam, ligi tol girdėjusiem tik Maskvos žinias, na, gal retkarčiais – jei be trukdžių pavykdavo – Amerikos balsą, įsprausdavo  savo apgalvotus, išmąstytus teiginius iš mūsų istorijos, paveldo, iš tautos išminčių ir pasaulio mąstytojų, pabrėždamas tolerancijos, pakantumo, kantrumo svarbą, reikšmę, naudą ir  jėgą bet kokioje kovoje už Teisybę ir Laisvę. Po paskaitų man yra pasakęs: „Nuo tavo dainų ramus ir užmaršus ar abejingas išeit iš salės negali – nepalik dainos vienos niekada liūdėt ir neužmiršk, kad moki dainuot”.

Toks liko mano atmintyje garbusis Vincentas Žemaitis.

Visa tai anuomet skubinaus aprašyt „Vorutoj,” laikraštyje, kurį, Juozui Vercinkevičiui sugalvojus, tvarkėm, budavojom Trakuose tik dviese (su mašininke ir spaustuvininkais-keliese) – buvau ir rašytoja – reporterė (keliais slapyvardžiais), ir stilistė, ir korektorė. Buvo laikas ir darbai, kurie, dabar atrodo, buvo neįmanomi prabūt, pragyvent, padaryt ir atlikt....  

Tolerancija. Aiškinantis apie pabėgėlių priglobimą po Lietuvos skreitu, kalbinama juodbruva rusakalbė sako: „nie nado ich nam priniat’ – mne oni strašnyje, kakije to čiornyje, i govoriat nie po... našemu.” Rusai ir vokiečius todėl ir vadina „niemcami,” nes jie juk „niemyje,” nebyliai, užtatai, kad kalba ne „po našemu”...

Tolerancija.  Apsižiūrėjom, kad beveik raute išrovėm iš žmonių burnų jų nuo mažumės išmoktas senelių tarmines šnektas:mokyklose būdavo tokių uolių mokytojų, kurie „mažindavo” pažymius per pertraukas kalbantiem tarmiškai, ne a le suvalkietiškai - literatūrine kalba:siaurakakčiai nesuvokė, kad išsijojus kalbos auksines smilteles, liks tik gurvoliai, nors ir labai nudailinti, kalba liks nususinta ir apgrobta (pikčiausia dėl žemaičių); kaimo žmonės, atsiradę miestuose, nenorėdami atrodyt kaimiečiais, nemadingais, raitė savo liežuvius, šnekėdami „iš gramatiško” (nepakavosi niekaip žiemgalinio aukštaičio, vartančio gomurį, stengiantis nesusipainiot suvalkiečių kalbininkų sunormintoj kalboj–ilgosios, netaupomos aukštaičio  balsės vistiek išlenda, kaip „šakių duntys par avižų čiupkas,” juokingi besišnekantys dujen aukštaičiai, vienas kito besisarmatijantys,” kai drovisi šnekėt savo motinų šnekta - kalbasi „gramatiškai,” o skaudžiausia būdavo, kai, užrašinėjant tautosaką, bobulytės imdavo dainas dainuot ir pasakas sekt, prie savos gražiosios ištarmės priesegdamos suliteratūrintus, mandresnius žodžius - kad nepasirodytų prastuolėm. Mano Tėtė mokinos dar prie maskoliškojo caro, parapijinėj Kuktiškių mokykloj: burlokiško mokytojo liepimu, ant lietuviškai kalbančio vaiko nugaros būdavo užkabinama lentutė su užurašu: „on govorit po litovski, on negodiaj.”    

Tolerancija. Smetonos laikais čigonas, amžinasis arklių mainikautojas, parduodamas ūkininkui arklį, jį girdamas sakąs: „Gaspador, geresnia ir gražesnia arklia niekur nerasi – anas tik medžian nelipa ir gelažies nejėda.” Sukirtęs su čigonu rankom, užgėręs pas Šmulkę barykščius, parsivedė žmogus iš jomarko nusipirktą juodą kaip varno sparnas arklį, kitądien kinkydamas nori jį  pažabot, o tas spurda kaip žibinkštė, nesižioja ir žaboklių burnon ingrūst nesduoda. Tiek tiekos, bala jo nematė, galvoja žmogus, gal baidos svetimo, naujo savininko, gal pripras – važiuoja tik pakamanojęs. Teko pervažiuot tiltą per upę – privažiavus tiltą, arklys anei artyn nei žingsnio nežergia ant jo. Nusispjovė žmogus paburnojęs ir persivarė arklį su vežimu per negilią brastą. Nukinkęs nakčiai paliko supančiotą ganytis dirvone. Paryčiais užeita liūties – žmogelis atėjęs parsivest arklio rado jį nebe juodą, kaip naktis, o šyvai šėmą, kaip neišsilijęs debesis: arklys būta čigono pavogta ir nudažyta juoda „kvorba,” o lietus nulijo jam pramaniūgo pridvailintą „mostį,” bet tik šitas daiktas gudročiaus čigonėlio buvo pameluotas, o kiti dujen dalykai – kaip ir ne:sakė arklį gelažies nejėdantį, o žabokliai gelažiniai, sakė medžian nelipantį, o tiltas gi medinis – spjaudės žmogelis, čigoną keiksnodamas, bet pagauk tujenai vėją laukuos – anas jau kitam jomarke arkliais mainikauna...     

Dainuoju tokią dainą apie sūnelį kareivėlį: sėdėdama po ąžuolu, Motina rypuodama klausia kare žuvusio sūnaus: „oi sūneli, raitužėli, ko pavirtai ūžuolėliu, o runkelas liaunom šakom, o kojelas giliom šaknim, o akelas drabnais lapais, o širdela akmenėliu, o žirgelis šiaurum vėju, kančiukėlis žilvytėliu, o balnalis kerplašėliu, kamanėlas liepų karnom;”  sūnus Motinai atsakąs: „jaunos marčios bemartauna, jaunos mergos bemergauna, jaunos mergos bedainuoja, ašei jaunas bežaliuoju”... Jei ūkauna sūkuriuoti vėjai, sakoma, kad taip laigo karuose kartu su savo raiteliais žuvę žirgai. Jei sapnuoji lekiančius žirgus – lauk vėjuotų arba neramių dienų... Kol dar - ne visi sukloti pirčių grindysna ir išskobti grabais - ūžuolai tebeūžauna – kario dvasia tautoj tebegyva, o kareivėlio įnagis kančiukėlis-botagėlis, pavirtęs žilvytėliu, atsigaus, nes žilvytis – gyvasties medis...O ir sodžiuose anuomet, gūdžiam pokary,  dainuota daina: „Amierika atvažiuos, azijatus (vagius driskius) sudoros,” „Gaidžiai gieda, šunes loja – gal Amierika važiuoja?”- (nors, sodiečiai, būdami iš istorijos paversmių labai galvoti, išmintingi ir nepatiklūs, sakydavo: ”gal in švinta Nykda ir atvažiuos, lauk, šuniuk, kolink kumela padvės”), pagaliau, po gražių septyniasnešimties metų, toji daina išsipildė – Amerika neatvažiavo, o skriste atskrido, sklęste atsklendė, kaip kondorai nuo Andų kalnų, mūsų apgintin, mūsų padangėsna:vis geriau, kad ir  vėliau, negu niekados, kad netektų mūsų pagalbininkam, kaip tam Čerčiliui, apgailestaujant pasakyt: „ne tą paršiuką paskerdę būsim, „ikskjūzg my”...      

KAI MINTYS  PRISKABINA  

KAIP  MIEŽIO AKUOTAS

Kai miegas išsprūsta iš po pagalvės paryčiais pasidausot, nebežadėdamas sugrįžt, skaidrus, lakus, kaip voratinklis ant spalių mėnesio nušalnojusių laukų, atplaukia širdį glostantis noras: užsimerki, ir atsiduri ant gimtos trobos šilto, duonai kept beržinėm malkom prikūrento, pečiaus nugaros. Palubėj dega lempa su storu knatu, dešimto numerio stiklu, Mamutė guldo kvepiančius, dar garuojančius, iš krosnies ištrauktus duonos kepalus ant suolo, uždengdama drėgna drobine palute - kad pluta neatšoktų,- pirkioj dar plaistosi ajarų, klojamų ant lyžės, kad duonytei būt minkščiau gulėt ant kieto pečiaus pado, kvapas. (Sienos ant pečiaus buvo mūsų, vaikų, aplipdytos dideliais „carskais“ pinigais – rublias su plačias Jekaterinos sijonais ir žalsvais, mažesniais kviteliais, vadinamom „obligacijom“: keičiantis valdžiom, žydai ir kiti  gudresnieji vertelgos caro rublius spėjo pasiverst auksinėm monetom, iš kurių vėliau, jau ir prie sovietų, jų palikuonys ir dantis susistatė, ir žiedų prisikaldino, o dorieji sodiečiai, su jais ir mūsų diedukai, sunkai dirbę, taupę, klojo šituos sijonuotus banknotus kuparo prieskrinkin – žemelei pirkt: juk jos, šventosios, nei pavogs, nei ana sudegs – o ir kaip dar pavogė,- bet gi nežinomi Dievulio keliai ir mintys:jei būtų įsigyta žemės tiek, kad būt užtekę vaikam ir vaikaičiam, tai jie visi visa gimine būt sustyrę sibirų sniegynuos: Viešpats atsiunčia mažesnį blogį, kad apsaugotų nuo didžiojo: „ai, tie auksiniai, tai da išslis iš kišenes, a šituos suklostai partmanetan ir guli,“- išmintingai rimtavo ramieji sodiečiai; o tie žalieji popierėliai, panašūs į dolerius, tai buvo sovietinių žulikų dalijami kaip „garantas“ neva kada nors grąžinimui už jų iš žmonių prievarta išplėšiamus pinigus paskolai, kuriant „plačiosios“ šalies ūkį: abeji po laiko tetiko sienom išklijuot). Mudvi su seseria klajojam viena su Aladinu, jo stebuklinga lempa pasišviesdama, kita su Pelene, princo pokylio rūmuose, gražiausiais rūbais gerosios fėjos aprėdyta... Sausio vėjas ūkia kamine kaip Spenserio pilies vaiduoklis, nuo šalčio braška grįčios sienojai, kaip raganos, nutrenktos nuo Sigutės brolio žirgo, kaulai... Dievuliau, tai argi gaila dar kartą, nors trumpam mirksniui, nulakdint švenčiausion žemės vieton – gimton trobon, vaikystės gobtuvu apgaubus? Tiktai išsprūdęs snaudulys kimiai krizena užu lango, pro sandarias stiklų šibas nebežadėdamas ligi aušros sugrįžt:gali sau pykt, kiek lenda, didelio čia daikto – pripyksi vieną, pakišiu kitą skreitą, ir žinokis...

O spalių mėnesy, kai pakrikę medžių lapai vėjo pakedenti, vytuliuodami, tylutėliai, nesiskųsdami krisdavo ant nurudavusių garšvų (lapai krenta ne dabartiniam kalendoriaus lapkrity – tuomet jau jų gal vienas kitas tekibuliuoja – linus mintuvais mina šitam, dabartiniam lapkritiniam mėnesy, ir krenta ne vienas spalis, o daug, užtatai ir mėnuo vadintas spalių – tad kam reikėjo juos sumainyt vietom kalendoriuj?), vaikai išeidavom miškan vert ant vytelių klevų ir ūžuolų, na, dar kur didėlesnis, skroblų ir guobų, lapų – juos prakeršai su ajarais klodavom ant lyžės, Mamutei dedant ant jos gražiai suvyturiuotą  kepalą – kad duonytės papadėlė neišsipelenuotų pečiun pašauta. Suveriam ant liaunos lazdyno vytelės, vyteles pakabinam ant grįčios stogo pakreklėj, ir tegul sau raitos džiūdami nuo kamino šilimos.

Mūsų, vaikų, darbas būdavo ir tabokos – multankės ar titūno - plačius, kaip varnalėšos ar močiakalapio (šalpusnio) lapus suvert: Tėtė nerūkė „šitos smarvės,“ kaip sakydavo, bet tabokos pasėdavo kasmet darželio palangėj, saulės atokaitoj, kad turėtų kuom rūkesčius kaimynus pavaišint:atėję paviešnagėt susėda plačiai užu stalo, kojas ant pakaltų pastalės pakojų užsikėlę, ant medinio dugnelio aštriu Tėtės  peiliu smulkiai pjausto aitriai kvepiančius tabokos lapus, iš rėsvo pasišnekučiuodami ir rūkoriškai pakosčiodami, žiupsnelį pajėmę trim pirštais, suberia laikraščio ar plonesnio, sviestinio, popieriaus skiautelėn, paseilėję sulipdo suktinėn, žiebteli degtuką ir, atlošę galvas, gardžiai užsitraukia – troba pakvimpa aitroku dūmu, rūkesčiai pakaitom užsikosti; mandresni suktinę įsikišdavo cibukan (kandiklin), pasidarytan  iš spirėjos šakos, išstūmus iš jos minkštą, trupantį vidurį - brazdą: keistai dabar spireika vadinama lanksva, kai ji anaiptol nelinksta; vienas Tėtės prietelius rūkė liuiką  (pypkę), tad supjaustytą multankę susiberdavo atkištan liuikos „spenelin“ ir ilgokai vargdavo, kol multankė užidegdavo, kartą, kažką šitam rūkesčiui „karštai“ užsišnekėjus, liuika užgeso, o jis, tos meilutės iš burnos nepaleistos, bet neberūkstančios, patriko jieškot: „kur gi mana liuika, kad tau bala,“- mum, vaikam, juoko: „dėde, taigi burnoj turi,“–„a, kad tau smalyte“; Tėtė, kad „nepagordyt“ svečių, kartu su jais sukdavosi suktinę ir sau, užsidegdavo, ir, papsėdamas, bet neužsitraukdamas, „rūkydavo“. Nors taboką verdavom lauke, bet nuo aštraus kvapo mum galvelės keistai apsvaigdavo, lygiai kaip ir kavojantis aukštose kanapėse, mūsų vadinamam kanapyne:ilgokai padūkus tam šiurkščiam, tamsžaliam miške – kanapės būdavo už mum aukštesnės – išlįsdavom  svirduliuojančiom galvelėm (Tėtė iš kanapių vydavo stiprias virves vadelėm, nors vadelėm naudojo ir sirmetį  iš minkštai išdirbtos odos – kad arkliui nugaros netrintų,- virves šienui ar javam kartim primygt uorėse, vežant iš pievos ar lauko). Prisirovę darže nunokusių aguonų, užvertę savo galveles purtydavom jų galveles, berdami burnelėsna juodus, salsvai gardžius grūdelius, Kūčiom gerdavom aguonpienį, trėkšdavom kanapių grūdus kanapienei – dabartės jau baisoka vaikus mokint dainelių: „Pasisėjau aguonėlę rūtelių daržely,“ ar „Ir išaugo kanapėlė tėvelio sodely“... „O tempore, o mores“- kuom gi kalti šitie žmogaus naudai Dievo duoti augalėliai, jei žmogus begalvis?               

„Kožnoj grįčioj savi dūmai, sava namų dūmai akių negraužia, kožnos gaspadines batvinių rūgštis kitokia.“ Tikrai, kiekvienos trobos kvapas buvo kitokis, savotiškas. „Petrienes grįčia kailių rūgštim atsduoda.“ „Ar verda, ar neverda, Ladziuvienes pirkia pėrrugusiais kapūstais tvoskia.“ „Levusias troba vis mėtam kvėpja – nebūt, mat, mergų kiemas.“ „Par Stepanu ir vasarų vištam smirda (tvartas buvo šaltas, tai vištas žiemą laikydavo papečy, gaidys kakariekorius rytoganių nepramigdavo ir šeimynikščiam neleisdavo tursot lig pusdienių, vištytės išbirdavo pro papečio angą ir, pasklidę po aslą, trupiniaudavo garsiai pasikarksėdamos terpusavy). O „čeraunikės“ grįčeliūtė, žemėn susmegus, suvis buvo be kamino – dūminė, kaip senobės laikais, tad kvepėjo pirtim, nors retai kam buvo tekę ten nosį inkišt – žiniuonė niekam durų neatverdavo, o ir lankytis tenajos visi privengė. Net dūmai iš kožno kamino kitaip vyniojos, nors vėjas ir vienapūsis pūtė (pakiemikas, duoneliautojas Kazimieras belsdavos trobon tik pamatęs, kad iš kamino jau rūksta dūmas – taigi, verda viralas...) 

„Malūnininka kiaula ir kuniga gaspadine badu nemirs.“ Ant Virintos kranto (tikriausiai, upelė kažkada buvus Virvinta, nes per miškelius ir pievas teka mandrai pasivingiuodama) buvo Baltruko (Baltramiejus, bet jo teip nevadino) malūnas – kai pavasarį padūkę vandenai užsemdavo laukus, paupius ir lieptą per upę, eidami mokyklon darydavom didoką lankstą pro Parudinės piliakalnį ir upę pereidavom malūno tiltu. Visi malūnininkai šposininkai, o Baltruką kaip „šulerį“ žinojo plačiai: „tai iškrėtei šposų kaip Baltrukas“ - sakydavo. Anas net tikrai motinai „štukų“ prikrėsdavo: motutė ruošės kurt pečių – už priekakčio pakrovė kūlalį (smulkių žagarų-žabų ryšelis, sausai išdžiūvęs tinka prakurai, kūlaliui įsidegus, dedamos storesnės malkos, o posakis „aik kūlalių kapot“ arba „tik kūlaliam kapot bernas tetinkamas“ – pajuoka ir sumenkinimas, nes žabelius kapot ir vaikėzas gali, labai jau menkas darbas), jai nusisukus supilt „cegonan“ bulbų, už stalo srėbęs kruopas ir su mamute šnekėjęs Baltrus kažkur prašapo. Pasijėmusi kvotus (lenktas geležinis įnagis, pritvirtintas ant medinio koto, kietai apglėbiantis puodą stumiant jį pečiun: kvotai būdavo ne venodos „mieros,“ pagal „cigūno-cegono-čigūno-sagono“ dydį, nes puodai buvo be ąsų, o „čepėlas, čepelnykas,“ geležinis kibukas ant koto, buvo blynų kepėjos „pamačnykas“ sujimt beąsei keptuvei, pečiaus pakrovos prieky, paliepsny kepant blynus, taigi, kampe prie pečiaus stovėjo kvotai ir pušynė - ant koto šluota iš pušų šakų pečiaus padui pašluot prieš nuo lyžės šaunant kepimui duonos kepalus), taigi, motinėlė, „segoną“ užkėlus ant priežido, stumia jį pečiun, o kūlalis pamažu slenka iš pečiaus, moteriškė vėl bando – ir vėlekos kūlalis varo puodą atgalios: momutė, patrikus sūnaus užu stalo, suprato, kokie čia monai ir „čėrai“ jos pečiuj dedas, tad sakydama: „užkursiu kūlalį, ir išdulkės nelabokas (velniukas, ledokas) iš pečiaus,“ ir jau čirkšteli degtuką: „Mom, nekurk, čia gi ašei.“ – „Icliau, tu icliau, kadu tujei surimtėsi?“ Motina pati kaimui buvo apsakiusi šitą juokdario sūnaus „šposą,“ nes vis tiek visi žinojo, koks jis besąs pramaniūga. Malūnan grūdų susimalt malimo dienoj privažiuodavo daug vyrų (Baltrukas turėjo ir vilnų karšyklą – buvo dienos karšimo ir dienos malimo), iškinkę arklius, užmovę jiem abrakines terbas po kaklais su avižom, dobilais ar tik su šienu, laukė savo eilės pypkiuodami ir pasišnekučiuodami. Susirgus tėvui, grūdus malūnan buvo atvežusi duktė, gražuolė Amilia. Ją dabojos šmaikštuolis Anicetas, smailus, guvus bernas,  bet Amiliai anas nesdabojo – našlys tėvas godojos dukteriai rimtesnio vyro ir sau darbštesnio žento. Sužinojęs, kad Amilia (kaime navynas šarkos išnešioja) važiuoja malūnan viena, berniokas insimetė vežiman pora maišų miežių, neva pritrūkus kruopom, ir atadardėjo Klabiniuosna Baltruko malūnan. Susimalus grūdus Amilia jau ais prie vežimo, žiūri – jos arklys vežiman pakinkytas atžagariai – galva prie vežimo galo. Anicetas buvo paprašęs šulerio Baltruko iškrėst panai šposą. Malūnininkas piršliaudamas sakąs: „Niekaip kiteip, Amiliut, neparvažiuosi, tik paprašius Aniceta pėrkinkyt arklį“ (mergina pati pasikinkyt nemokėjus). Amilios būta nepėsčios: „Kas neataskiria kinkydamas arklia šikynes na galvos, to ir pačia smagenys ne toj vietaj,“ – užsimokėjo Baltrukui už darbą, apsiviklo paletėlį ir buvo beeinanti namop pėščia: „Vežimas tegul pats mūsų prieklaimėj atsranda.“ Baltrukas nieko nepešęs, skubinos perkinkyt arklio: „Prabočyk, Amiliut, netykys ašei piršlys.“

Vilnų karštuvas lėtai suka  tankų metalinį tinklą, ant jo dviejuos deda iškedentų vilnų pluoštelius, juos karšyklos danteliai pagauna, suglosto, sutvarko, ir mašinos kitam šone išeina gražiai suvyniotas, minkštas vilnų ritinėlis  (kaip Sigutės pasakoj iš karvytės gerklės išlindęs suklostytas linų kuodelis). Aluntoj karšyklą turėjo žydas. Užėjus vokiečiam, jis pažadėjo vienam žmogui už jo šeimynos išslapstymą atiduot karšyklą. Žmogus, rizikuodamas savos šeimos gyvenimu, žydus iškavojo ir išgelbėjo. Karšyklą gavo, nes po karo nė jokis žydas nepasiliko gyvent mažuose miesteliuose - jei neišvyko toli, toli, tai bent jau į didžiuosius miestus išsikraustė. Žmogus, gavęs didelį turtą – karšyklą, džiaugėsi, avelyčių  žmonės dar turėjo, o buriukės kerpamos per metus net tris kartus – pavasarį - vilna vadinama nuobarinė, nes kerpami ir jau paaugę baraniukai, ir laikoma prasčiausia, nes po žiemos, dėl pašaro stokos ir susivoliojimo tvarte vilna būva trumpa ir šiurkšti, - avižinė, nes kerpama pjaunant avižas, ir pati geriausia – kalėdinė, kerpama prieš Kalėdas, avelėm esant pervasar įsiganiusiom ir pasiruošusiom žiemos šlačiui, tad ir vilna būva tanki, minkšta, švelni,- taigi, karštuvai tarškėjo, džiugindami jų naująjį savininką. Bet... užėję sovietai buvo pasišovę „atpalaiduot, išvaduot“ žmones nuo jų kasdieninių rūpesčių naštos, dirbant sau, savo namuose, su savo įrankiais: karštuvus iš žmogaus „nusavino.“ „Man gi atadave ažu pagelbų, dabartes gi mana daiktas.“ – „Tai tik ažu tatai, kad buva ne tava ir ažu tų pagelbų, da ir nevažiuoji pasvažinėt tinai, kur iš tava grįčias nesmata, tai tylėk ir džiaukis.“                  

LAIKO  ŠUORAS

Kaip stebuklingam vėtros šuorui atpūtus mum Atgimimo dvelksmą, keletas „piligrimų,“ mintyse sau užglaudę laisvės šauklių misiją, pasileidom per Lietuvą primint, pašaukt, pabudint, padėt susiprast, padrąsint. Vincentas Žemaitis, Krescencijus Stoškus, Jonas Trinkūnas, kartais prisidedantys kunigai ir kiti šviesuoliai. Pasiramstydami Vydūno amžinom Tautos gyvatos ir mūsų senojo bei krikščioniškojo tikėjimo tiesom, kaip tautos dorovės ir būties pagrindu, rinkom pilnutėliausias miestų, miestelių ir bažnytkaimių sales žmonių nušvitusiais veidais, žibančiom akim, dainai ir giesmei atvertom burnom. Dar tokia šventa, guodžianti Tautiškoji giesmė, vienų ilgai širdy slėpta ir primiršta, kitų, jaunesnių, dėl  tėvų baimės ir atsargos jiem neparodyta, todėl suvis negirdėta, vos man ją užvedus, griausmu nuaidėdavo pro salių langus šalies širdin, o tik ką mano mitinguosna nunešta J. Marcinkevičiaus ir J. Mikalausko „Lopšinė gimtinei ir Motinai,“ nors ir savaip varijuojama (taip buvo ir su miško brolių dainom), drąsino, kėlė dvasią, guodė, ramino. Dainuojant su žmonėm, mano širdis plasnojo, per nugarą lakstė džiugesio šiurpuliukai. Senieji verkia, ašarų nebesišluostydami, jaunuoliai priėję dėkoja – nuo neatmenamų laikų giesmė buvo žmonių sielų atgaiva, kovon šaukiančių širdžių variklis – galima šnekėt ir agituot visą dieną, bet vos užtrauksi dainą ar giesmę - tik paduokit kardus, ir salė pakils (atsimenu, tais tautos pelėsiais ir kerpėm apmūsijimo laikais, Verkių rūmų salėj buvo minimas Maironis, M. Mironaitė skaitė viską, ką Maironis parašė ir ką pati skaitovė norėjo, perskaitė ir tą gi „Tas ne lietuvis, kurs ir t.t.“ – visi paplojo, skaitovė gavo gėlių, o ašen prie kitų poeto dainų ir giesmių padainavau ir šitą, tą pačią, aktorės jau perskaitytą, kad, ją bala – „Tas ne lietuvis, kurs Tėvynę bailiai kaip kūdikis apleis“ ir „numesk, Tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi,“ ir  „ranka mus spaudžia geležinė, krūtinę apkala ledais,“ - Verkių rūmų vadas neramiai sukrutėjo kėdėj, salėj žmonės pakilo ir, rodėsi, kad nusidrėskę nuo langų užuolaidas,  susisukę jas į vėliavas be kotų, išneš visą Verkyną; gėlių man skirtų nebegavau, kitą dieną rūmų vadas papriekaištavo, kam ašen teipos aštariai (gavęs jau buvo pirties su karštom untom (vantom), ašei kreivai šyptelėjau „ką, ar Maironį iškraipiau?“ (po to mane „eilinį kartą“ išgujo iš turimo tuo metu darbo; vėliau, jau visiem atgimus, vieno jau laisvo ir viešo renginio metu tuose rūmuose, po mano prisidainavimo sočiai su sale, rūmų vadas viešai prisiminė tą nuotykį (jį daug kas ir iš salės atsiminė), aš dar kartą kreivokai nusišaipiau – ne pirmiena gi man - bet dygių rožių, kurių bais nemėgstu, „bukietą“ tąkart gavau – taigi va kokia giesmės galia, kaip Anykščių vyskupas Untanas sakė. Oi, kaip buvo gera, meilu, džiugu, pakilu – nebepasikartos tokios dienos, bent jau manajai kartai – širdys tuomet dainavo, sielos plastėjo, akys degė, gerklės giedojo. Uolektim ir aršinom, ne coliais (colis taigi tik gero, tikro vyro nykščio ilgis – taip kaime mieravo coliais-tikrų vyrų nykščiais) matavom savąjį Laisvės ilgesį...       

Visi atsimenam „bananų balių“ Katedros aikštėj, kai šalmuotų, geležiniais skydais šarvuotų jeničiarų-amonininkų apsupti, paskiau jų apkulti ir gerokai primušti mitingavom. Yra atvirutė, kur Leokadija, mūsų daugumos pažįstama Levutė, rizikuojančių vyriokų pakelta, juo labjau rizikuodama pati, laiko iškėlusi Trispalvę virš siauraakių jeničiarų galvų ir šypsosi – nei jai kas kokių gausių dovanų, nei premijų dabartės išskyrė – dirba sunkai nabagutė sergančių žmonių kūnus masažuodama, vis taip pat kukliai besišypsodama, tris vaikelius augindama (nuopelnus susišlavė kiti kitokiausi, kantriai iškiūtoję saugioj pavėnėj, nei Trispalvių kiloję, nei giesmių giedoję, o agurkus, aušrai prasvydus, kašėsna susirinkę, mažumą pasipurvinusius burnosėlius (švarkiukus) nusipurtę, lapsi dabartės iš sočių  lovių – oi, kiek „nuogų“ patrijotų ir „kovotojų“ Atgimimo lietui palaisčius pridygo (girdėjom vieną sakant: „dainuokit, dainuokit, visa kita mes sutvarkysme“).  

Oi, kiek rupios duonytės suraikyta su kunigu amžinatiliu Algimantu Keina, kiek slaptų šv. Mišių kartu atgiedota, viešų tautą blaivinančių vakaronių atvakarota, kiek išėjusiųjų pagarbiai paminėta ir pakavota. Algimantas buvo kunigas, viešai iš sakyklos tvoskęs viską, ko ne vienas nė tyliai nedrįso pašnibždėt. Kur važiuota, kur būvota – altorėlis, komunikantai, krapylas lagaminėly, liepsna širdy po kuklia sutana. Jau paskutiniais Jo metais važiavom Červenėn paminėt, ką privalėjom paminėt (lankėmės tenajos ne kartą su Kunigu, tik vis su kitais žmonėm). Paviešėję Minske Ambasadoj, jau statom altorėlį, ruošiamės su kunigu Aukų atminimo Aukai. „Neužtęskim, patrumpinkim Mišias, jau skubinamės,“- pašnibžda mum vienas iš kelionės vadų. Kunigas tyliai šypsosi, o aš sakau: „Mišios ne kelnių klešnės, kad trumpintumėt jas pagal brydės šlapumą.“ O grįžtant po visam „badziojomės“ pamiškėm – nei kas kur skubinos, nei ką....Tokios tokelės. Apgiedant Kunigą (Jo prašymu, Jis buvo pridengtas abrūsu su jame išausta Tautiška giesme) priėjo lenkiukas kunigėlis: „Nu, ir kam tas išmislas?“ Yra kunigų, Kunigas pasitaiko nedažnai...

Mitingas prie V. Kudirkos paminklo. Žydas (dabar prijimta sakyt – žydų tautybės, tarsi ne tas pat būtų) piktinasi, kad paminklas pastatytas antisemitui (Kudirka, būdamas daktaru turėjo bėdų su viską miesteliuose apkėtusiais žydais, ypač su gydytojais pacientus „nusavinusiais“ – tai čia jau „antisemitizmas“).

Teko pavartyt ir aprašyt vadinamam „saugume“ saugomas mūsų žmonių bylas. Atvertus pačią pirmąją (pasitaikė buvusio policininko, prie vokiečių turėjusio suregistruot miestelio žmones, taigi, ir žydus, todėl ir apšauktas žydšaudžiu, jis, mat turėjęs pats eit po Hitlerio kardu, bet žydų esant miestelyje neminėt, juos iš „pateptųjų“ paverčiant „gojais“: niekas negirdėjo, kad žydai gelbėtų lietuvius nuo Sibiro) Ištaršyta, išdakanota Lietuva dryksojo suguldytose ar stačiai sustatytose šito baisaus pastato lentynose, surišta kietai supaustuose prasto popieriaus punduose. Tardomas žmogus (tardytojai daugumoj žydai, tik gudriai prie savo pavardžių niekur nepasirašę):pirmuose puslapiuose žmogaus pasiaiškinimas ir ramus parašas, antram tardyme jau virpantis širdies nerimas ir virpantis parašas, trečiam – sielos šauksmas ir, dažniausiai, kruvinas parašas... Prie kelių miško brolių bylosna sudėtų nuotraukų supilti ir Agotos duonytės, matyt, Motulės sūnui išeinant įduotos, trupiniai ir parašyta: „kakije to kroški chleba“- dažnai jieškodami „banditų“ indaujos stalčiuose, šitie azijatai, matyt, manė, kad tai gali būt sprogstantis parakas). Gavo pasivartyt savo devintomę bylą (jos byla buvo „grupinė“, devynių Ukmergės gimnazistų) ir mano sesuo. Atsivertė vienoj vietoj, kitoj, užvertė ir padėjo: „Aš visa tai atmintinai žinau,“ – ir daugiau nebeprisilietė, tik aš ją nuodugniai išvarčiau, nes turėjau aprašyt. (Graudoka buvo, kad mūsų žmonės, norintys žvilgtert į savo kančios metraštį, turėjo laukt ilgokai, kiti jau ir nebesulaukė – mat, kad nesužinotų, kas įskundė, kad nekeršytų:kodėl aš neturėčiau žinot, kas buvo prie mano gyvenimo išdarkymo prisidėjęs, apsivilkęs Judo sermėga? Laisvai narstė bylas tik visokie švepluojantys nevykėliai „istorikai,“ iškraipydami ir „išmąstydami“  tų dienų įvykius, kaip norėjo kažkokie jų užsakovai. Laisvai bylas vartė ir žydai, atvykę net iš toli). Seserį tardęs žydas Lenskis, kaip ir Rainius išskerdęs Dušanskis, nė neišbarti, nė už balachonų (kasdieninių jų rūbų) skvernų, nei už peisų netimptelti, išsmuko savo „istorinėn“, jiem Dievulio „padovanoton“ (iš tikrųjų, tai žiauriai jų užkariauton) žemėn ir saugiai šildėsi senstelėjusius kaulus po vaiskia pietų saule, pakol Abraomas jiedviejų nepasišaukė savon kvoton. O mūsų policininkus, tik skaičiavusius, kiek yra miesteliuose gyventojų, kaip žmogžudžius iškasa ir iš po žemių ar, vos bepaeinančius, stato prieš „pateptųjų“ teismą. Tapom bestuburė ir nuolanki tauta.           

Mano tumečiai (taip pas mus vadina vienmečius) ant žalių krašto dirvonų buvom paleisti po karo. Ne vienas, vos tik gimęs, jau buvom valdžios surokuoti, kaip rudeniniai viščiukai – dažnoj šeimoj buvo ne šiaip brolis, o miško brolis, arba dėdė, baltas meškas sniegynuose šukuojantis, tai dar kas nors, todėl mes, atsiradę ten, bet ne laiku, nuo pat gimimo nešiojomės „kleimus.“ Turėjau klasiokę Marytę, užaugusią Utenos vaikų namuose. Nelinksmą, pasaususia rankele, nešnekią (nežinau kodėl, ją nejučia vis paglobodavau, namų darbams patalkindavau, duonytės  abišale pasidalindavau – buvom visi alkani kaip ciuciukai). Vaikų namų vaikai skyrėsi nuo mūsų, ir gana: čia buvo ir rusiukų, ir armėniukas (keista pavarde – Zagrobijanas), ir čigoniukė. Dauguma buvom mokyklon suvažiavę iš kaimų pradinių mokyklų, bet mes  parvažiuodavom pas tėvulius arba pėsti pareidavom po dešimt ir daugiau kilometrų – šitie vaikiukai tėvulių neturėjo:karo našlaičiai (per istorijos pamokas mum buvo kalama apie aršią „klasių kovą,“ o mokykloj buvo tikriausias klasinis paskirstymas ne pagal pastato dalį ar raidę, o pagal „luomą“: A klasėn buvo sudėti vaikai iš miesto (gimę mieste, nors jų tėvai buvo tikrų tikriausi kaimiečiai, pabėgę nuo kolchozų), o B klasėn buvo sumesti kaimietukai ir iš vaikų namų nabagiukai). Šitiem mokintis po aštuonių klasių toliau buvo leidžiama tik tuomet, jei pasitaikydavo jau labai koks gabuolis (iš mano laidos baigt vidurinę buvo palikta tik viena rusiukė, nežinia, kaip ten jai nustačius „erudicijos rodiklį“). Marytė labai gražiai paišė (turiu jos paveiksliukų), norėjo mokintis toliau, bet vaikų namų žiežula direktorė  pasakė (girdėjau): „Eik vakarinėn, vis tiek tavo vieta anksčiau ar vėliau ten,“-  parodė už mokyklos, prie vieškelio buvusius senelių namus, - „dykaduonių valstybė nelaikys.“ Vėliau Marytė gyveno Vilniuj, dirbo pačius sunkiausius darbus be rankelės – ir krovike, ir valytoja, tik vėliau gavo paštininkės darbelį. Stumdoma, neguodžiama. Buvo gavusi bendrabutėlio kamarėlę baisiam sovietinio bendrabučio barake. Jau Atgimime atsirado akiplėšų, sugebėjusių ir tą iš jos išgaišint  Marytė liko gatvėj. O jos vaikiškas takelis nutreliavo vaikų namuosna užtatai, kad: patys gaudomi išvežimui, tėvai ją dėl nesveikos rankytės buvo nuvežę ligoninėn, nuo tremties išsisilapstė, paklausinėjus apie Marytę per žmones, buvo pasakyta, jai esant mirus - tai mergaitė liko visos „plačiosios šalies“ ir niekieno.

„Djabolio prenu“ – „pasuk, šėtone“ esperantiškai, kaip buvo sunku mum, pokariniam vaikam (keikimėlį įsiminiau iš esperantininkų sąskrydžio studijų metais  Altajuj – buvo užėjęs šišas ir šitą kalbą pačiupinėt, bet man ji pasirodė prėska, kvailoka, esant šitieka jau nykstančių gražiausių  pasaulio kalbų, gamintis kažkokį kalbų bėralą, nei šio, nei to - taigi, sugabeno mus tenajos traukiniais iš visos sovietijos, susižavėję radom priekalnėse niekieno nešienaujamą žolę ligi pažaščių, builius kaip medžius, kalnuose laisvai augančius mūsiškius raudonuosius ir juoduosius sarbinčius (serbentus), žydinčias mūsų darželių rausvąsias pivonijas ir ugniniais žiedais goštautus, biržely vis dar ledinę Lenos upę, vietinius žmones, rūkančius ilgiausias pypkes – ir moteris su pypkėm:visi mums panėšėjo į šamanus, rūsčiais, paslaptingais veidais, nešnekius, nustėrom, užklydę į kapines ir radę jų numiruolių kauliukus tiesiog kybuliuojančius medžiuose, keliese buvom nuklydę ir prie mūsų tėvynainių nežymių kapų kauburėlių, vedliui pavedžiojus po priekalnes, iš purios eglės matėm ir nedraugiškai blizgančias meškutės akeles. Taigi, kad pasitobulintume kalboje, mum buvo uždrausta kalbėt savom kalbom ar „motiniška“ rusų kalba -  „ne krokodiliu“ - o vien tik esperantiškai, tad ir kalbėjom, ir prie laužo dainavom ta keista kalba.

ESENCIJA  IŠ  NŪDIENOS

Ilgokai laukiau autobuso. Prisėdo žmogiukas, kaip paveiksliukas iš sovietijos ir „netrivodamas”  savo aukštastiebiais, „kvarbatkuotais,” puošniaisiais, pagerintais keiksmais ėmė vanot „niemkę - prūsokę” Angelą Merkelytę (jei nemoki rusiškai, tai ir esi „niemoj,” nekalbantis nebylys), kam toji užstojanti „banderovcus” ukrainus, užgrobusius jų, rusinų, žemę, „iskonno” nuo amžių jiem priklausiusią: „Baba tut komanduet… vot Jekaterina Velikaja to byla ženščina” (talpios rieškučios kombinuotų keiksmų kliuvo ir mūsų „bobai” – Daliai už Putino papeikimą). Laiko buvo valion, abudai nesiskubinom niekur, tai pabandžiau papostringaut su užsidegusiu „savųjų” žemių gynėju. Paklausiau, ar seniai begyvenąs Lietuvoj. Sujudęs atsakė, kad „ot samoj voiny.” Ar čia ir būsiąs ligi gyvenimo galo? „Koniečno,”- didžiai įsižeidė. Ar gerai čia būt?  „A kak že, i dieti zdies’, a vnuk v Londonie.” Tai gal nebeverta taip širdį ėst dėl tų žemių, kurios teip toli nuo apsigyventų namų? „Kak ėto tak, tam moja rodina, rodnyje”… Užuveisiau kaip aitrią dilgynę ar dygiąją usnį  pasišnekėjimą. Sakau, daug dalykų tektų laiko turint išgliaudyt:ir Jekaterina „Velikaja”, ir “Petra Velikovo” pati, ir net Nikolašenkos žmonikė buvusios… „niemkos” prūsės, kad jas bala, o toji „didžioji” dar ir savo tautiečių, vokiečių, Pavolgin prisivilko, kad geroj žemėj gyvenančius žmones gerai su ta žeme tvarkytis pamokintų. „Bred pustoj kakoj”… O ir pati toji gyslas tampanti žemė, taigi kadai kadžių juk graikų buvusi, paskiau totorių, tai kodėl netiktų jai būt ukrainų žeme, kodėl būtinai turėtų ja rūpintis rusinai?  (Pažiro žaismingų keiksmučių samtelis) „My stol’ko pomogli ėtim oborvancam ukraincam.” Bet gi ten buvo grūdų aruodas, samstęs ir pilstęs kviečius visai slaviškajai sovietijai. (Po šitokio priminimo pasiburnota buvo net užsižagsint). „Takoj vožak Putin, poiskat’ nado, i najti trudno, serdce zalivaetsia smotria, kak on v cerkvi molet’sia”… Sakot, čia gyvent neblogai, o kaip toj Europoj būt, ar tinka? „Na.. na.. na ėta Evropa.” Bet, sakau, jei joje nebūtumėt, anūkas galėtų tik Krasnojarskan nuvažiuot, o jau Londonan-niekaip. „Da pust’ ėta Evropa, no tut nado vožaka postavyt’ na podobije naševo Vladimira Vladimirovičia” (priamo-vladyka). Dar daug būtume gražaus pašnekesio pasijoję su „senbuviu” iš Žvėryno, bet atvažiavo autobusas, kad jį paibelis…

Va taip ir kuriam savo krašto gerbūvį su „bendraminčiais išminčiais.” Kaip rumbus kuinas - ašvienis ir patys gimtą dirvą ariam-tiek palei upę, usnim apleidę, tiek dvasios ir tautos dirvonuose:jau kadai kadžių vienas iš Vladimirų savo čebatus nubogino gražian Dzūkijos pušynan (ten jam visai neblogai, ir nuo priekaištingai varstančių žvilgnių tolėliau, žodžiu, sanatorinis kurortas, tieka ilgai atstovėjus aikštėj, ranką nepatogiai pakėlus), bet mes du dešimtmečius vis tebetrypiam kruvinai raudonus tos aikštės takus, savo autuvo papadėm prisiminimų širdperšos birias raudonas smiltis po miestą sklaidydami, iš miesto prie Nevos pasiskolintais pažibinčiais sau eigastį apsišviesdami: po karų, marų atkutusi mūsų tėvų Lietuva ak kiek paminklų pritaisė tautos gynėjam ir puoselėtojam, kad net naujoji užgrobikų valkšna užplūdus ne visus valiojo sudrapašyt, o mes, apart vilų, pilaičių, vasarnamių visam sviete ir „Draugysčių” nė vieno paminkliuko savo didvyriam nesumeistravom (nevaliojom net svetimų, užkariautojus garbstančių balvonų išsibodėt, na dar pridaigstėm dakterų aiskaudų, kaliošą garaužiančių veikėjų ar ant stulpo sėdinčių ir  svetimą melodiją grojančių muzikantų, tarsi anys būtų mūsų tautą džiaugsman ir paguodon kada nors vedę). O jau su pilietybėm tai trūk juoku, jeigu verksmas ir pyktis nejimtų: lietuviai, godžiosios ir savanaudiškos valdžiukės išguiti lenkt nugaros svetimiesiems darbdaviams svetimosna šalysna, netenka savo krašto pilietybės, o jų vaikai, čia gimę ir bėgioję, juo labjau, o kokio tik plauko veikėjų visi mūsų prezidentai neapkaišė mūsų pilietybe ir net medaliais kai kuriuos apkarstė. Visi litvakai, kur jie belitvakiuotų, turi net po kelių valstybių pilietybes, o jau Lietuvos, tai kas be ko (tad savo ruožtu mum nurodinėja, kaip elgtis savo šalyje, kokiose eisenose kokia eigastim eiti, kur ir kaip laidot savo mirusiuosius, tuo tarpu sovietų sutryptas savųjų tautiečių kapavietes laikydami šventvietėm), (dar ir šviežią litvakę susiorganizavom, sudvailinę ją pavalsavimui ant ledo su lietuvaičiu, „brokijančiu” savos kiemo paneles-čiūžinėtojas: nei ta šoklioji šokėja manė už mūsų šalį kojas miklint, nei ką – papustė papades ir išvalsavo su visa mūsų pilietybe, tris žodžius lietuviškai pačiulbėjusi, ir papūsk tu jai, kad nori). Prisitaisėm ir dar „priglaustų” balerinų ir šiaip menininkų, nusipelniusių, žinoma, ne mūsų šaliai, o tai, anai „plačiajai” žemei, net vilų šalia Trakų pridovanojom, tarsi nuo jų meniško spindesio mūsų kraštui būtų šilčiau ar sočiau. „Pasistorojo” ir vargšo žemaitėlio, padėjusio jai su gerklingąja Ala šian svietan ateit, dukružytė  susigriebt pilietybes ne tik sau, bet ir savo sūnučiui, armėno vaikeliui, kuriam ta Lietuva buvus nebuvus, bet va per ją, kaip per pakeliamą tiltą, galima ir po platųjį svietą pasibastyt – anuomet, dainuodamas su Šaliapinu, mūsų Ciprukas padėjo jo dukteriai išsprukt iš Rasiejos  „la Paryžiun,”  laikinai su ja „vedybas” suvaidinęs - tai gal mūsų kraštas –naivių geradarių šalis? Ak tu macnas, tu pone.

Nevertinam savo kalbos, nemylim: dar neseniai, šeimas lietuvaičiam sukombinavus su rusaitėm, vaikai dažniausiai šnekėjo tik rusiškai ir mokykloje rusiškoj mokinosi (dar gražiau, kad susidvailinus su lenkaite, namie buvo kalbama irgi rusiškai, nes lenkiškai tuo metu retokai bebuvo kalbėta (o „šlekčiunka” Dieve gink, nešnekės gi praščiokų kalba), arba kalbėta rainai-raibai-keršai-lenkagudarusiškai, kaip patys „tutaiši,” iš savęs pasišaipydami, savo šnektą vadino „sieraburamalinovaja,” sudarę net posakį, bendą visiem vilniečiam: „zaperduža,” kas reiškė „per daug”. Mūsų miklieji čiuožikai teipogi buvo susičiuožę tik slaviškai, savo širdies mylimosios vyras nevargino sunkesniu negu čiuožimas - kalbos mokymosi – darbu. Ak, ateitų mūsų Didysis Dainius, paskaitytų savo posmus-ir nesuklystų, nes tos Jo eilės žodis žodin tiktų mūsų laikui: „Pabūgęs žiaurios bolševikų drausmės, nusisavint (netekti) galvos išsigandęs, kai kas į Lietuvą spruko, bet išmoktos ten giesmės iškęst čia negali nebandęs {…} kaip „istinas” ruskavo caro sūnus, su drūta gude susituokęs, kai kas, iš Maskvos alkanos vos skvernus parnešęs, nors iš lietuvių „liežuvio” jo „barinia” juokias, jis, trindamas baltas rankas, pilietis šiandieną pilvotas, uolus Lietuvos „patrijotas,” ne vienas kai kas”…       

Dar mūsų atminime nepaklusnius vaikus motina gąsdindavo: „Neklausysi, atais žydas Jelka su kromu ir ataduosiu tavi jam, insmes kroman ir išsineš in nugaras.” Dar gąsdindavo vaikus čigonėm, kurios praeidamos kaip valkšna per kaimus, pasigriebsiančios neklaužadas, susisuksiančios plačiosna skarosna ir išsinešiančios (tarsi jos savųjų juodbruviukų cigoniukų stokotų). Neapsakomas nerimas supurtė sveikos mąstysenos ir sveiko proto žmones: ne kokie apkiautėliai, nekrikštai ar nenuovokos, o brandžios tautos žmonės pačioj kultūringiausioj Europoj –norvegai- atiminėja kitataučių vaikus (gal jie lietuvius laiko kokiais jumba-mumba papuasais, bet ir anys savo vaikų nedalina?), atiminėja ir atidavinėja augint savo iškrypėliam-lesbietėm ir pedikam. Na, kur tai matyta, pasaulis negirdėjo, eik per jį skersai išilgai, kad iš motinos išplėštų rėkiantį vaiką ir nebeatiduotų: pabandykit vaiką atimt iš musulmonų ar judėjų (net tremiant sibirop kėgėbistai vaikus su motinom palikdavo, tik tėvus skubinai myriop išgabendavo atskirai). Ir žiūri mūsų valdžių institucijos, ir tyli, ir linkčioja galvom, ir sutinka. (Nelabai jau, matyt, varto tie „išprusę” norvegai bet kokios tikybos šventraščius, o ten parašyta, kad tėvai ir vaikai, kokio gerumo ir kondicijos jie abeji bebūtų, turi būt kartu ligi jų pradžių pabaigos. Nei apsakyt, nei aprašyt tokiem tų „vikingų” veiksmam žodžių neužteks, bet juk reikia kažkam kažkaip sukrust, kitaip bet kokiam žmoniškumui šiam gražiajam, pakrikusiam, patvirkusiam pasauly gali ateit galas.

Na, neramu, kai mūsų lietuvaitės teka, dvejinasi su labai vyriškais, bet ne mūsiškų papročių ir ne mūsų  „mosties”  tamsiaplaukiais, tamsiagymiais vyriškiais, maino žiedus ir tikėjimą, net su savo būsimom anytom nesusipažinę ir nesusiuostę ir jų šeimose taikomų marčiom priedermių neišklausę ir neišmokę – o paskiau, vai „gevalt”, vyras skiriasi arba dar vieną „papildomą” pačią parsiveda, vaikelių motinom neatiduoda (lietuvaitėm gimtų papievių dobiliukai atrodo aplėpę, o letuvaičiam tėviškės rūtytės nebekvepia, tai ir jieško sau mylimųjų visuos paviečiuos). Matėm, TV, vad. „olandas” tik ne olandiškai juodbruvas, taikosi išsivežt lietuvės motinos mergytę, ir kultūringasis vokietis, ir tas, susižvejojęs sau naują pačią, savos tautybės, lietuvaitę paliko, bet ir mergytę išsigabeno ir neapgynė nei seimūnai, nei valdžiūnai-nori, motinyte, matytis su savo mergyte, tai apsigyvenk Vokietijoj ir per langų užuolaidų plyšelį retkarčiais pažvelgdama gildyk sau širdį, nuo dukrytės atskirta.

Vaikas Motinai nuo širdies atitrūkęs, kas galėtų jo prigimtinę teisę būt su Motina atimt?

     Buvo toks eilėraštis „Vistiek geriausia:”

             „Moterškė su buteliu rankoje,

              Jos akys apdujusios, blausios,

              O vaikelis vos einančią laiko ją -

              Motina – jam vistiek visų geriausia.”                            

Vedasi lėtai takeliu mama savo keturius vaikelius su jais pasikalbėdama. Berniokėlis klausia motinos rusiškai: „Mama, kodėl mūsų, rusų, nemyli?” Motina tuoj pat jam atsako: „Pomnite, dieti, i vyučite  vse zavidujut našei mogučej stranie i vsie nas bojatsa – povtoriajte za mnoj.” Ir nutipeno vaikiukai  pušyno takeliu, uoliai skanduodami motinos pasakytus žodžius... Vežasi vežimukuos, vedasi už rankyčių mamukės kitom kalbom su savo vaikiukais pasirokuodamos – lietuviškai lopšinę beniūniuojančią mamutę retokai pušynėly teužgirstu.. .Mūsų dukterys ir vaikaitės ugdo vaikelius tai anglam, tai airiam, tai šiaurėj atšalusiom galvom norvegam, katrie juos, kaip kokie laukiniai mumba-jumba genties papuasai,  iš jų dar ir suvis atajema, pagrobia, nusavina, tarsi savų vaikų nevaliotų prasimanyt...Mūsų šaliai duonos valgytojus veisia svetimos padermės...(Mum, seniem, gražu, bet nelabai linksma žiūrėt, kaip po paparčių lapais žemvuogiauna vaikiukai šokoladiniais veidžiukais, gražiai lietuviškai terpusavy  čiaušklėdami...) O va, Seinų lenkai, kad tau smalytė, jims ir išmoks lietuviškai – kalbą žmonių, kurių žemėj gyvendami, jiem, atvažiavusiem iš tolėliau, pardavinėja pigėliau...Ale, mat, ir arklys arklio dykai nekaso, panie tego, prosze panie, pan za paniem chovaisia...      

Prisėdo ant suoliuko moteriškaitė, pirma pasisveikinusi neva lietuviškai: „Labas dienas.”  Klara. Gražiai atrodanti, devintą dešimtį perkopusi. Gyvenanti gražiuos namuos prie Salotės ežero (per tuos gražiuosius namus jau vargiai prie maudynių žmonės beprisiiria), su dukteria ir anūkais. Vyras buvęs kariškis, visą gyvenimą, atsiųstas tuoj po karo, Lietuvoj ištarnavęs, vaikus užauginę. „Ja nie rabotala vsiu žyzn, nie bylo nadobnosti, muž chorošo zarabatyval. Nie plocho nam bylo v Litvie, liudi mirnyje, tol’ko nie ponimaju do sich por, počemu nie očen’ to liubiat ruskich? Kogda prijiechali posle vojny, menia litovka predupredila -  mnogo nie govoryt’ – vas tyt nie liubiat. I v lies dolgo bojalis chodyt’. A vot vaševo jezyka tak i nie vyučila – bol’no trudnyj”... Vieni anūkai užsieniuose, kiti čia gyvena. Sakėsi, kad jos tėvas tarnavęs Kolčiakui, šeima slapsčiusis, kol, sėkmingai ištekėjus už kariškio, vargai pasibaigę.

PRŪSIJA

Seseriai išbraidžius tundras ir taigas, šlubiui Kobai nukeipus ir jai iš sniegynų sugrįžus, prisiglaust jai tepavyko tik Prūsijoj, tad lankant seserį teko paklajot po šitą vienam už kitą niauresnių užgrobėjų nudrengtą aisčių – baltų žemę. Grįžus namo po viešnagių ilgai neatlėgdavo širdis, pasižiūrėjus į nualintą, nukankintą kraštą. Germanai šuleriai neprastesni už kitus užgrobėjus, bet nors jau lietuviškų vietovardžių nebuvo suvis nuraškę, o tik prisitaikę savo „liežiuviui,” Ragainę  Ragnitu pavertę, Krantą Krancu apvertę, o jau naujieji atėjūnai su savo vargana išmone net upės Alnos vardo (vandenvardžiai tai jau per amžių amžius nakeičiami, kas prie jų beatsikraustytų gyvent) nesugromuluodami savo burnoj, pavertė Lenka, o jau apie kaimų, miestelių ir miestų pavadinimus tai sunku net šnekėt: nesukdami savo apgirtusių galvelių, pirmiausia kraštan susodino savo leitenantų, generolų vardus, o jų pritrūkę, tai: eini – buvusi graži gyvenvietė pavadinta Divnoje, o paėjėjus tolėliau, kitas vyšniom ir obelim apsodintas sodžius – jau Divnoje Novoje, puikioji Vėluva, kur, tikriausiai, būta gražių baltų protėvių vėlių pagerbimo apeigų, nugirdę iš dar užsilikusių neišžudytų ir neišvytų gyventojų kalbos apie vėliavą, vietai prisegė Znamensko vardą.

Apie išdraskytas kirches ir paminklus, tai nebeverta nė dūsaut: kas liko nesubomborduota, buvo išniekinta ir išdergta, o gražiai, patogiai vokiečių išgrįstos miestelių gatvės, apšnerkštos ir nudrengtos (pasakojo, kad vienas žmogus iš Vokietijos panūdo atvykt pasižiūrėt krašto, palikto bėgant nuo rusų: vos išvydęs – o buvo jau senokai po karo, „brandaus socializmo” metas – pražilo vietoj iš gailestos, širdgėlos, nuostabos). Sodybų būta gražių, tvarkingiausia vokiška tvarka sutvarkytų, sodais ir gėlynais apkaišytų: einam pro vieną iš jų, namų nebėr, voliojas tik jų griuvenų rąstai ir sienojai, toliau nuo nebūties išbėgę tebežydi bijūnai ir jazminai, lauko pakraštėly tebeblizguliuoja saulėj žole visiškai dar neapžėlęs akmeninis grindinėlis – rudenį patogiam vežimo įvažiavimui dorojant laukus („začem any tutai ulicu sdelali?” – stebisi „pribuvėliai”). Rudeniop užklydom prie didelio sodo ir namų su baidykliškom langų kiaurymėm: vyriokai nukirtę keletą vyšnių ir obelų kraunas maišuosna „derlių”: mūsų paklausti, kodėl ne nuo augančio, o nuo gulinčio medžio obuoliauna ir vyšniauna, rudenio gėrybių surinkėjai plačiu mostu apvedė apylinkę: „A tut ich polno, chvatit vsem.” Nuo lietaus paskavot užėjom vienon naujųjų gaspadorių apgyventon sodybon – čerpėm dengta troba didelė, ūkiniai pastatai tvirti, o gyventojai tirštai susibrukę vienam trobos gale baliavojo  (akis patraukė gražūs senoviniai indai – lėkštės, ąsočiai, taurės: išsipasakojus sužinojom, kad po namu buvo rūsys su pakavotom nuo karo gėrybėm: „a produkty sovsem nie isportilis zakonservyvanyje, vpolnie podchodit  na stol,” - atviravo atlapadūšiai slavai, atklydę nuo Novgorodo tiesiai prie kruopščiųjų vokietaičių parengto vaišių stalo), kitas namo galas, matėsi, dykinėjo, tad paklausus, kodėl gyvenama tik vienam trobos šone, atsakyta: „Što, ne vydite, tam kryša protekla,” – mes, pakeleivingi, tik susižvalgėm ir pritarėm, galvom palinguodami.

Armėnams statant istorinį filmą, Ragainės pilis labai tiko karo vaizdams: dar likę pilies sienos buvo sprogdinamos ir taip sukamas natūraliai filmas, o jau kai sprogdino Karaliaučiaus pilį, tai daug parako buvo išdergta: sunkiai pasidavė puikusis statinys. Gailu buvo žiūrėt į Karaliaučiaus Katedros groblus (kol vokiečiai iš gailestos nepriprašė „naujakurių” pagaliau už jų pinigus ją sudėt, kaip buvus, dabar joje įkurta cerkvė. I. Kanto muziejuj, aiškindamas apie filosofo pamėgtas diskusijas trise su savo bendraminčiais ar oponentais, ekskursijų „vedlys” „išmoningai, „su šypsenėle mums, klausytojams iš Lietuvos, šmaikštauja: „Nu, tak skazat’, on liubil vsio delat v kompaniji „na troich.” Bet nuostabiausias daiktas tai buvo prie Katedros pievoj pastatyta lenta su užrašu: „Tut istino ruskaja zemlia,” – ir dar pridėti trys šauktukai. (Rodos, buvo Lietuvos „vedliui” su amžina pašaipia šypsena veide – Sniečkui pasiūlyta tą kraštą prisidėt prie Lietuvos, bet anas neužsidėjo šito rūpesčio – žinoma, būtum turėję „pribuvėlių daugiau, negu jau ir taip jų tuntais nestokojom, bet dabar turėtumėm savo kraštą, savo gintarų bėryklas (ten jo daugiausia), nebūtumėm pagiežos kirvius galandančiose replėse iš visų šonų). Psišnekėjus su senaisiais Paprūsės gyventojais, tie apsakė, kaip po karo plentu ir vieškeliu važiavo voros sunkvežimių, prikrautų baldų ir kitų kitokiausių daiktų iš Prūsijos – dieną naktį, be pertrūkio. Kai žmonės iš Lietuvos atvažiavo tvarkyt Tolminkiemio, jie buvo apmėtyti akmenim ir pagaliais: „doloj, fašisty,” o bažnyčios sienos ir vėliau pastatytas paminklas Donelaičiui buvo suvarpytas medžioklinio šautuvo kulkom (rodos, taip ir likę), o kai būdavo aiškinama, kad čia mūsų poeto gyventa, tai nustebusių Čistyje Prudy (tai jau, matyt, tvenkiniai buvo tikrai „čistyje,” kad taip perkrikštijo Tolminkiemį) gyventojų akys išsprogdavo: „A kak on tut očiutilsia… v našem kraju?” – kas belikdavo daryt: verkt, kvatotis ar pult aiškint? Dar pasididžiuodami „naujakuriai” mums aiškindavo: „U nas tut dorogi chorošyje, doma krasivyje,” – o kopūstų „dlia borščia”, net bulvių, nekalbant apie kokią mėsą, važiuoja šitie žmoneliai Kybartuosna, Virbalin ar dar toliau Lietuvon, lietuvius, iš kurių gero penisi, pašaipiai “labusais” vadindami, o paklausti, kodėl patys neaugina daržovių, atsakydavo: „a u nas … nie rastut,” – prūsų žemėj, geriausioj žemėj, jiem ,,nie rastut.”

Pačiam Karaliaučiaus vidury (jau po mūsų atsiskyrimo ir nuo Karaliaučiaus, ir nuo Maskolijos) stebino ir džiugino stovintis „Zapukas”, pilnas šuniukų, miegančių kartu su savo gaspadorium  permiegojus, anksti ryte „šeimyna” išeina žygin: šuniukai jieškotis peno savaip, gaspadorius prasimanyti mitalo kaip išeis, pavakary, tarsi stebuklinga dūdele sušaukti pasakos kiškiai, erzeliuodami suguža visokiausio plauko ir visokiausių veislių šuniukai, o netrukus parlinguoja ir jų globėjas: oi, koks džiugus alasas  pakyla visoj gatvėj, kožnas šunelis taikosi lyžtelt geradariui smakrą ar bent ranką, cypdami ir glaustydamiesi, kiekvienas dar šiuo tuo šeimininko papenėtas, vienas per kitą brukas guolin, susipešdami dėl vietos susirangyt prie gerojo žmogaus, jų globėjo. Graudu ir gražu. O vieno kurortinio miesteliuko netoli Gumbinės pajūrio pleže valiavojos karvių banda: vienos patogiai gulinėjo gromuliuodamos, kitos braidė po jų kanopas pliuškenančias baltakartes jūros bangas - taip visą mielą vasarėlę: tai gražumėlis, tai malonumas…      

Būdavo, pervažiuoji Eitkūnus, tai kaip užbrėžta: sodybos žydinčios, sodneliai vešintys, o už Kybartų upelio lieka graži, bet drengtinai nudrengta prūsų žemė – Mažoji Lietuva…

TABOKA.  AGUONOS.  

KANAPĖS

„Aš pasėjau kanapėlę tėvelio sodely.“ „Klausė žvirblis čiulbuonėlis pas tą pilką karvelėlį – kaip, kaip aguonėles sėja?“

Darže aguonų niekas nesėjo – jos užsisėdavo pačios: aguonom sunokus, burbuolėm akeles atvėrus, stumbų stabarokus raunant, kad ir labai pamažu,kad ir labai ištikiuko – ne vienas mažėlytis juodas grūdeliukas nubyra, žemėm apsikapsto, dykinėdamas peržiemavojęs – žiūrėk, pavasarį, morkas, burokėlius, agurkus susėjus, tai šen, tai ten išsiskečia prieš saulę minkšti, raityti, garunkšnėti, puošnūs, kvalbonuoti aguonėlių lapai – kokios daržovės dalioj ana bus užsiveisus, kur sau vietą prisitaisius – jos ravėtoja  neišrauna, jinai sparčiai tarpsta, lenkdama visas ežios šeimininkes, išsistiebia, išsikeroja, už viešnagę atsidėkodama suteikdama pavėsį smulkiom, nedrąsiai tarpstančiom morkytėm ar pažeme besitiesiantiem agurkiukam. Ir užauga, išbujoja, iškeldama gražiuosius, sijonuotus, vėjyje plevenančius savo žiedus – rainai balkšvus arba skaisčiai raudonus, kaip Karmen lūpos. Gražu žiūrėt, kai daržas nukaista aguonėlių žiedais. Oi, kaip laukdavom, vaikai, vis patikrindami, ar dar neatidarė aguonytės savo akyčių, ar dar nebira saujon, jų galvytes palenkus („ak, tu mano aguonyte,“ – pats gražiausias malonybinis prievardis, motinos ištartas dukrytei). O kai jau aguonų trobelių durytės prasiverdavo, mes, vaikiokai, užvertę galvytes, purtydavom aguonyčių galvytes, berdami jų mažyčiukus juodus grūdelus burnytėsna, pasigardžiuojant maldami dunčiukais   O koks gi Kūčių miešimas – aguonpienis be aguonų, o bandučių su aguonom gardis... Paragaudavom mes ir to balto, lipnaus pieniuko, tekančio iš aguonos stiebo, neatsargiai jį nulaužus – bet anas mum buvo nei šis, nei tas – aitrus, negardus – paragavom, užmiršom, ir tiek tiekos. Kai kurios mamutės, kad neramus vaikiukas duotų nuvargusiom pamiegot, sutrynę aguonų grūdelius, surišę skepetytėn, duodavo kūdikiukam pačiulpt, kad miegotų - ir nieko: užaugo kaip ūžuolai ir liepos.

Gražioji aguonėlė tapo nemaloniu žodžiu, baisu net dėl gražumo pasisėt tą sijonuotąją gražuolę darže ar darželyje – ot, atėjo laikai...                       

Tėtis sėjo ir kanapes, nemažą lauką palei mišką jom užleisdavo – jų pluoštas buo labai tinkamas stipriom virvėm vyt. Vieni stiebai buvo standūs, kieti, stiprūs, lapoti, kiti – skriauznučiai, ploni, nepuošnūs - juos vadino pleiskanėm, nors tai buvo vyriškieji šio augalo atstovai. Iki šiol atsimenu jų aitrų, stiprų kvapą – mum, vaikam kanapynas buvo puikus kavotynių, karų žaidynių vieta:po šiurkščiais karpytais lapais mes prapuldavom iš namų ir namiškių akių ilgam. Pasidrumstus, palaksčius, pasivoliojus šitam žalsžaliam, aitriam miške, iš jo išlindus mūsų galvelės būdavo tarsi apduję, bet ligi kitos dienos preidavo „dvakas“ ir vėl lįsdavom savo slėpynėn, kol mūsų miškas rudeniop apsusdavo, iš sodriai žalio tapdavo apsiblaususios pilkos spalvos – toks mum būdavo nebereikalingas, jis tetiko tik būt nurautam ar  nukirstam.

Ir šitas išnašusis, išdidusis augalas tapo nedorėliu – pamėgink pasisodint bent vieną kanapėlės stiebelį sode ar vazonėlyje...          

Vasaros pradžioj saulėkaitoj, užuovėjoj sulapodavo keistas augalas dulsvai žalsvais lapais ir neišvaizdžiais, drumzlinos spalvos žedais – taboka:plačiais, beveik apvalainais lapais titūnas ir pailgesniais, siauresniais – multanka. Net vėjui nepūsliojat aitrus kvapas dvelkdavo per visą sodą ir atšlaimą. Pradėjus tabokos lapams sausėt ir riestis, mums būdavo darbo gražiai lapus nuraškyt, jų nesuglumžant ir nesudraskant. Dailiai suverti ant ilgų drobinių siūlų, lapai ilgokai džiūdavo ant grįčios pakreklėj, palėpėj – va tada tai jau visa troba pakvipdavo svaiginančiai, aitriai – iki tabokai išdžiūstant tapdavom visi rūkesčiais... 

Tėtė nerūkė, bet taboką augino svetingumo reikmėm: užėjus kaimynui apskirpt (Tėtė turėjo vokišką kirpimo „mašinką‘) ar šiaip rūkančiam prašalaičiui, pečioroj virš pečiaus kaktos, kur gražiosna dėžutėsna su idiliškom piemenėlių ir įsimylėjusių vaizdais (dėžtės buvo nuo tikrų cigarų, gautos iš mūsų amerikono dėdės), titūnas ir multanka kantriai laukė savo laiko. Tėtė iš tos pačios „čiuoplėdos“ ištraukdavo dugnelį – parudusią ir taboka prakvipusią lentutę, iš staliko aštrųjį lenktinį peiliuką, skirtą tik šam „darbui.“ Jei svečias norėdavo taboką pjaustytis pats, Tėtis jam parūpindavo kitą lentutę ir peiliuką, ne lenktinį, bet aštrų. Vyrai nesiskubindami jama tabokos lapą – titūno – aštresnį, arba multankos – švelnesnį, suvynioję tūtele deda ant lentelės ir labai pamažu, labai smulkiai, pasišnekučiuodami, kantriai pjausto iš indėnų žemės kadai kadžių šičion atkeliavusią žolę. Supjaustytą gumuliuką vyrai sučiumpa trim pirštais, pagniaužo ir ruošia kožnas sau vyrišką žinduką: kas turėjo pypkę, kemša jon, kas turėjo tik „cibuką,“ pasigamintą iš spireikos-spirėjos (be reikalo dabartės vadinamos lanksva – to krūmo šaka nelinksta, o sulenkta pasispiria, išspirdama savo šerdį – minkštą kamštį, teip paruošdama kiaurą stiebą, labai tinkamą rūkesčiam cibukui), žiupsnelį tabokos vynioja rūkoman, plonan popieriun ir pagamintą „čiulpuką“ įkišę „cibukan,“ uždega degtuku, balana ar žarija, jei kūrenosi krosnis, o kas turėjo – macinzine „bindzinuva,“ įskeldami ugnį akmeniuku kaip titnagu, spragelėję nykščiu prašmatno žiebtuvėlio sraigtuką (Tėtė turėjo šitokią „mašinką,“ tad visi trobos rūkesčiai iš navatnumo ir įdomumo naudojosi juo). Troba pakvipdavo gardžiu macnos, savos tabokos dūmais, o jei rūkorių būdavo ne vienas ir jie besišnekučiuodami ilgais švenvakariais pidūmindavo tiek, kad, kaip moteriškos sakydavo, „nars kirvį in dūmų kabink – nenukris.“ Tėtė nerūkė, neinprato, bet dėl kompanijos degėsi papirosą, papsėdamas „gamino“ dūmą,  jo neintraukdamas gerklėn...            

NEPRIJĖMĖM

Dažnai visiem giriuos: turiu savo pušynėlį (Pilaitės bendruomenės atkovotą nuo trumpakelnių ir trumpagalvių golfininkų užmačių jį iškirst ir padaryt dirvoną tinginiam „dienos ilgintojam” jų kamuoliukam varinėt iš vienos duobelės kiton – kadaise piemeniokai per Samborius-Sekmines ,,buva prasmany takių pramanėly: riestom lazdom-grangam vienas kitų apeidami taikas inbrukt akmeniokų dabelan: kiauly dvaran vara”), su čiulbančiais ulbančiais paukščiukais, su birzginėjančiais vabaliukais, baltus nuometus purtančiom išsikvėpinusiom jievom. Paukštyčių alasas kaip švento Jokūbo atlaiduos Aluntoj prie Smetonos – motinytės jau gobia po savo plunksnytėm kiaušiniukuos dar tylinčias paukštukų širdytes, o ištikimieji tėveliukai, kai nevabalauna savo ir pačiutės sočiui, alduoja ir alduoja savo giesmeles, kadai kadžių išmoktas ir atmintin pakavotas dar margam kaiušiniuky, minkštam lizdely giesmininkui beglūdint. Išmokau tokią pamarėnų dainą, užrašytą Liudviko Rėzos: „Strazde, strazeli, raibas paukšteli, nešokinėk per kelią,” – gi žiūriuos, ir bešokinėjantis rudsermėgis, laibakojis strazdelis suvis pro mane, bet tylom, tik sparčiai, o juodasis jo bendravardis, kaip akmeniukas nupuolęs nuo šakos, eina nesiskubindamas ir jau kad vivingruoja savo, teip sakant, gan gražią giesmę. „Svil, svil, svil,” – klosto savo neįkyrią, lengvą posmelį svilikėlis. Pro lapus paskavodama prastriksi juodpilkė pečelunda (aš kaip Julija Žemaitė, besiginčydama su suvalkiečiu Jablonskiu, dantimis įsikandus neleidusi jam sunormint savo gražiųjų žemaitiškų žodžių, teip ir ašei – neduosiu mano aukštaitiškos, nuo vaikystė pažįstamos pečelundos perkrikštyt pečelinda – tada jau reikėtų šaukt pečelanda). Su išraitymais vingiuoja dainą trejutė – teip mes vaikystėj vadinom kažkodėl musinuke šaukiamą juodraudonai margą paukštytę, nes jos dainelė mum susidėliodavo į žodžius „iš trijų grybų viralas.” O, kad būtų tokis sutarimas ir susiderinimas mūsų seimų sesijose, koks čion yra terp įvairiausiais aprėdais  apsipluksnavusių paukščiukų:ne iš dyko buvimo anys be poilsio alasija gražias giesmes – pirmiausia nuramina savo patytę, kad ana neapleista, kad apgynėjas šalia, už kelių lapuotų šakų tvorelės, paskiau praneša kitam savo gentainiui, dėvinčiam tokio pat margumo švarkelį, kad, tiek toli, kiek girdėt jo gerklytės šauksmas – tai mano plotelis, mano dvarelis, va, nuo šito beržiuko, ligi ano skroblo, kur jau man girdisi tavo surikiuotas posmelis. Terp abiejų tėvučių dainos posmelių patylėjimas, leidžiantis baigusiam giesmę atsidust, o pradedančiam nutaisyt balsą – jeigu netyčia vienas giedorius surinka, užsikerta vidury nebaigtos melodijos – jam atitariantis giesminykas nesibrauna, neužgeria jo balso, o kantriai palaukia, kol tas atsikvėps, susiderins stygas ir iš naujo pakartos savo posmą. Ot, tai dermė, ot tai santarvė, pagarba ir susiklausymas – kad gi teipos mūsų valdžiūnam... Bet ne apie juos, apie mano paukščiukus. Jie netrukdo pasirodyt nei savo bendraplunksniam, nei kitom liemenėm apsikaišiusiem giedoriam – kiemus ir dvarus dalinasi tik su saviškiais, kiteip šnekančių atšlaimas jiem nerūpi. Bet va, dangus niauktelėjo, apsiblausė, ir pragydo vinvingrioji volungė – kaip iš kokio suraityto rago nučiurleno melodija, kaip upelis per akmeniukus – sako mat, kad volungė švilpia prieš lietų. Visi kiti margaplunksniai kaip ir aptilo, ar nustelbti jos aiškaus, skardaus balso, ar supratę jos skelbimiamus dangaus ir debesų darbų pokyčius, ir purptelėjo visi pasimuseliaut prieš lyjant, o iš guobos šakų raizgalynės dar ilgai vinguriavo, anot mūsų Dainiaus, skalsus volungės balsas (teip Dainius gyrė lakštingalą, ne volungę).

Ausis sumerkusi giedorkų alasan, mintyse dėliojau savo rašliavą – būdavo, anuomet, šaliai tik išsinėrus iš prievartos kilpų, kai su J. Vercinkevičium klostėm „Vorutos” puslapius, tai važiuodama iš Trakų suguldau galvon mintis, namie suberiu ant popieriaus, o kitą dieną jau spausdinam. Tai ir dabartės, noriu išguldyt miške man ant seilės užplaukusius žodžius.                     

Rengiant vienas vestuves su visom senosiom apeigom ir papročiais, sužinojau, kad jas norėtų pamatyt viena viešnia, atvykusi iš Amerikos ir viešinti Tėvynėj su šeima. Tai buvo Liucija Baškauskaitė su vyru, dailininku Styvu (Steponu) ir dukryte (pasirodė, kad mergytė besati tumetė-vienametė su mano dukra). Liucija gražavosi tėvų Tėvyne, vyras surengė nuostabių savo grafikos kūrinių parodą (nuostabi, darni šeima: beveik iš kožno Styvo paveikslo kampelio, kad ir nežymiai, nors puse skruosto, šypsosi jo mylima žmona). Svečiai iš to „supuvusio” pasaulio buvo apgyvendinti vieno Universiteto bendrabučio mažam kambarėly, kaip toj studentų sunarstytoj dainoj „mažam kambarėly ugnelę kuriu“. „Patogumai – bendra studentų virtuvė, viešas, atviras, be paslapčių “reikalingasis kambarys” (slavai jį teip ir vadina – „nužnik”). Bet svečiai džiaugėsi Lietuva – Liucijai žinoma iš tėvų širdžių šlamesio, Styvui – stebuklingas, pilnas nematytų dalykų pasaulis. O jau kaip gražavosi abudu mano svočiaujamose vestuvėse – nuo mergvakario, rūteles jaunajai-nuotakai apraudant (neberauda dabartės mergelės rūtelių, jos ir pabirę peklažin kur ir kada, mamutės nesužiūrėtos; dar prie to pačio: kai šiąmet pyniau rūtų vainikiuką mergytei Pirmajai Komunijai, tai, jei nebūč buvus pasisėjus savo daugiabučio palangėj, tai niekur, o niekur rūtelių nebūč gavus – nebėr darželių nei rūtelių, o mano apvainikuota mergytė ir tebuvo vienintelė su savo žaliuoju žolynėliu–tik jos vienos ir žvakelė rankytėj buvo geltono vaško, o ne lenkiška parafininė, blizganti, kaip visų kitų - mamytėm ir pačiom kadai kadžių rūtyčių nebereikia, bet poterius mokinančios moterys, kas be ko, apie jas galėtų bent priminti – o komunikantės gi dar tik dešimtmetės-dvylikametės, nejaugi ir jų rūtelės jau sudžiūvo, nulapavo? O būdavo, mergytės per Pirmąją Komuniją šventoriuj baltai baltuoja, rūtos žibžibuoja, po šakytę marškiniukų kišenytėn ir berniukam prisegta – ak, kaip miela akiai ir širdžiai, bet ką, žmogeliau, beveiksi, ailinguok su Ciceronu „O tempora, o mores.”) Bet ne apie poterius – bagočių, ar ubagų – vis tasia tiekos–apie vestuves. Jaunieji buvo apdainuoti, palaiminti, išlydėti, kitam šone sutikti su visom tėvelių ir papunėlių apeigom, maršalka, piršlys ir svotai savo priedermes ligi veselnykų išrūkymo su kadugiu antroj veselios dienoj gražiai atbuvo, sutuoktiniai gyveniman išėjo nė šlakeliu trunksmo neaplaistyti–vestuvės buvo blaivios: tolimieji svečiai gražavosi, džiaugėsi, kartu dainavo ir svočios karvojaus kando.

Pasirodė, kad Liucijos tėvų tėvonija - mano gimtam krašte, mano cetos tekūtės (nutekėjimo) vietoj prie Želvos (dar apie tekančias ir vedamas nuotakas – rusų „neviesta,” tai ir bus iš mūsų dar „nevesta”). Ten, kaimo gražiuos kapeliukuos ant Dvareliškių kaimo kalnelio pakavoti Liucijos senuoliukai, o ir mano gentainiai: tuo metu ana tik aplankė genties vietą, o kitu kartu savo ištekliais sutvarkė, iškaišė, ištaisė tas kaimo kapinaites (iš tikrųjų ten gyvena ne Baškauskai, o Paškauskai, bet teip gal Liucijai gražiau skamba). Taigi, kapelius ir besiilsinčius juose tuokart apgiedojom, apglostėm rankom ir širdim, Liucija su tolima ir artima gentim pasibuvo.                           

Dangui išvarvinus, išlijus mum Atgimimą, Atbudimą, Liuosybę, Liucija siūlė mums savo išmintį, širdį, dvasios pagavą, meilę, sakant šituo keistu žodžiu – „bolatiravosi” prezidentėsna. O, netiko jos kanditatūra – gal kad tik viso labo besanti moteris, o gal jai neužteko pagavumo palikt kokį nors daiktą Tėvynėj viešint, neva, tas daiktas ir būt jai atbuvęs už tėvų duotą pilietybę, kaip buvo kai kas padaręs – ė, brolyti, lygiava nesistasavoja vienodai visiem... Nepaliko Liucija Lietuvoj viešėdama nei lietsargio, nei kojinių, todėl neleidom jai „bolatiruotis,” nors jai šnekant tuose baisiuose sporto rūmuose, žmonės šluostėsi ašarotas akeles ir klausėsi išpūtę auseles jos širdingos, protingos kalbos – gabi, tauri moteriškė pasirodė besanti Liucija... Išsirinkom kažkokį daiktą netyčia palikusį vietoj savęs  Lietuvoj,  paskiau kitą per „Draugystę” gaspadinės priegulu-prielaidiniu (teip vadina kai kur Lietuvoj) tapusį, o paskiau ir į prezidentą išvirtusį... Tokios tokelės apie mūsų prezidentų atsiradimą. Liucijos neprijėmėm. Vilties Prezidento neapgynėm...   

LIETUVI, NUSTOK  DREBĖT  SAVUOS NAMUOS PRIEŠ  PRAŠALAIČIUS

Dangus mėlynas, kaip vosilkas, ir suvis dykas, kaip subatoj nušluotas atšlaimas, tik dujenai debesai plūkinėja. Nedraugiški. Vienas kaba nekrutėdamas, kutosus nukoręs, kitas skuodžia tekinas pavėjui. Keista – vėjas lyg ir tas pats jiem abiem pučia. Kaip ir žmonių gyvenimai:vienas lekia per gyvenimą nosrikas, paknopstom, kitas iš rėsvo savo dienas dėsto, ir vistiek tasia vienodai: šešios lentos ir dvidešimt keturios vinys... Dubultavas žmogaus gyvenimas:jei jaunystėj prisišėliojai – senatvėj vargsi, ir atbulai...  

Gera pušynėlyje. Paukštytės vilba ulba. Vaikiukai krykštauna, senuoliai, ant suoliukų susisėdę, vieni rimtauna savo praeitis, kiti šneka, ką seilė ant liežiuvio panėšėja, treti tik klausosi ir tyli, kaip užusiūti. Visokių seniokų, dabartės pašaipūniškai senjorais vadinamų, yra. Suoliukai daugumoj be atramų – pora skersinių permesta ant trinkų ir tiek, o teip norėdavos pušinėly suolaliukų su atlašom, poniškai, kad būt kur pakuprotas nugaras paliuosint atrėmus. Ir va, te tau kad nori – šiąmet atsirado pora tokių, liūdnai-juodai nudažytų, bet su atramom, plačių. Ir kas čia buvo per monai? Ėgi atrasta, kad čia netoliese būta gyventa tūlo sentikio, turtingo, šviesaus žmogaus, tad sugalvota parengt jo vardu pavadintą taką, tam reikalui pakeliui iškertant baltakartes, pavasarį be sarmatos išsikvėpinančias jievas, baltai putojančius, gailiai salsvai kvepiančius šeivamedžius, skirpstus, rudenį nukarusius rausvais ketvirtainiais vasiais, riešutuotus lazdynus, aviečius, po kuriuos mėgo vaikiukai pabraidyt ir vuogelių pasraškyt. Iškirto, nudralijo visu ir teip poplačios keliūtės pakraščiu. Netoli esančiam dvare atrasta buvus gyvenus keistuolė ponia su savo vaidinuokliais, tad buvo labai prašmatniai paminėta, pagodota. O savo gentainių šaknų nelabai pajieškoma, nors prie pilaitės, prie kalnelio ir kovų su kryžiokais būta, ir vajevota, galvelių priguldyta, kelią tiem nevidonam link Gedimino pilies pastojant... Ak, lietuvi...

Gyvenau Vilniuj, bet terpu „tutaišų” ir maskolių. Anys su manim šnekėjosi tik rusiškai arba gudiškai lenkiška prokalbe, ašen su jais – tik lietuviškai. (Ir vaikus pratinau kitaip atsakinėt tik senam, besišaukiančiam pagelbos ir atvažiavusiam iš kitur, ne iš Lietuvos – atėjus kitiem laikam, kiemo vaikai padėkojo maniškiams, kad juos pramokino lietuviškai). Mano kaimynai pasišaipydami mane sveikindavo „labas dienas,” – pataisau, sakydama, kad aš jiem gi nesakau „dobraja dien,” jie atkerta, kak nesiruošia tos „labusų” kalbos mokintis, sakau, kad jų valia didesnė už arklį, bet man, ne tik suprantančiai, bet ir mokančiai jų kalbą linksmiau, nes juos aš galinti pigiai parduot, jie manęs – ne. Atėjus Atgimimui, mane tie patys žmoguliai užsipuolė, kodėl primygtinai nesakiusi, kad jiem reikią mokintis šitos kalbos, o tarpusavy pasišpilkuodami, viens kitam linkėjo: „štob tiebia „sajudis” zabral.”

Tiek tiekos. Sėdžiu ant plataus, nors ir juodai maliavoto, bet atlašoto, suolo, skaitau apie rašytoją Žemaitę. Prieina, lazdelę pasikinkęs, sakosi, besąs Antanas, o Antaninės jau, jau už krūmelio, tuoj pribus, ar galima prisėst, o kol gi ne, iš poros žodžių girdžiu, kad savas, aukštaitis - suolas patogus, kaip dvaro „pakajavas,” su Žemaite persitariu, kad prie jos paslapčių pristosiu paskiau, vėliau. Antanas šnekus, bebaigiantis sustumt devintą dešimtį – ne glėbys metų, o jau visa kupeta. Besąs kilęs nuo Širvintų, iš savanorių giminės, apie Širvintų kovas daug girdėjęs ir kitiem persakęs – Antano būta balsingo, negarsiai, bet narsiai abudai paniūniavom Savanorių dainų. „Žemės tėvukas turėjo nemažai, bet kokia gi pavilnės žemela – vieni pieskynai, varnų suarta ir suakėta, voversio patręšta. Bet vistiek šeimynų sudorojo ir išgabeno pas baltosias meškutes pasišildyt. Buvau sukoliečytas, patraukė po traktoriaus vikšrais, ledva sugijau, bet nepagalinčiu neužskaitė, ligi senatvės turėjau sunkiai dirbt.” Geros širdies Antanas, visus vaikiukus, keliuku mamučių vežamus mandrose karietaitėse ar vedamus už rankyčių, senolis pažadina, pašnekina, visiem palinkėdamas augt sveikiem ir laimingiem: vienos mamutės šypteri, padėkoja už gerus žodžius, kitos susiraukę skubinas prasivežt ar prasivest savo maželėlius, kad seniokas nekibintų ir negąsdintų (iš kokių aštuonių-dvylikos prasivedamų ar prasivežamų vaikiukų, tik su trim keturiais mamytės šnekasi lietuviškai. Graudoka...) Teko ilgai bendraut su šmaikštuole Filomena Taunyte. Kartu su B. Petrulioniu ir po svietą su ja pakeliaut, taigi vienam susitikime jaunuolis ją pakandžiojo: „Kodėl jūs vis rašot apie žoleles, vaistus, parašykit, ką manot apie seksą?” Filomena skėstelėjo rankom: „Nors tamstelei gal per dvidešimt, o man per aštuoniasdešimt, bet mudu abudu, lietuviškai sakant, nebeptrauklūs, o jūsiškai kalbant – nebeseksualūs, nes, rodos, nei man, nei tamstai, jeigu apie jį reikia kalbėt, tai  to sekso nebereikia.” Berniokėlis gavo kaip sūria silke per lūpas ir likosi išsivėpęs, salei leipstant juoku. Tataigi. Suolas ilgas ir platus, prisėdo rusiškai šnekanti pora. Antanas ir su jais gražaus pokalbio surado, apie šį ir tą, išėjo kalba apie karo nuniokotą Vilnių, Antanas ir prasitaręs, kad jį labai subombardavo rusai. Ak, kad šoko į akis mūsų suolo draugai, kaip galima, niokojo žulikai vokiečiai, ne rusai: Antanas ir susigūžė bailiai... Ak, lietuvi, kada gi nustosi gąsčiot už savo tiesą, savo žemėj gyvendamas?

Kita diena, kita daina. Pušaitės liemenimis mušasi siūruodamos, o žmonių likimai siūbuote siūbuoja pavėjui... „A prisiest galem?”- atsiklausė žemaičiuodamas jaunas vyriokas, tik mažumytį ... suvargęs... Prašom. Šnekamės, beskuo gera būt žemaitiška pasirokout, bet aš prastuoka muoku. „Nikolajus aš, vuo mona tievs žemaitis. Keistokas aš, gal už tat, kad žaiba mušts,”– šypsosi Nikolajus. Ir paporina apie savo graudoką gyvenimą. Tėvas dabojosi žemaitukę, geltonplaukę mėlynakę, gražiausią iš gražiausių. Susimylėjo, jau ir vaikelis pirm visako skubinos lėktinai, reikėjo tuoktis skubinai. Žmogus klostosi sau takelius, o likimas erškėtėlius barsto patakiui: skendo mylimosios sesutė, ta puolė gelbėt, ir nuskendo jau trise – ir besiskubinantis pasaulin vaikelis kartu... Nikolajaus tėvui žemelė nuslydo iš po kojų, nei aušrelės, nei šviesios dienelės nebematė iš širdgėlos, perštinčią širdį gesint pasitelkė nelabojo visad pažasty turimus kožnam nelaimėliui sutaupytus lašus. Namai ir takeliai tapo nebemeilūs, jaunuolis išsidangino Rusijon – gal užsimiršiąs toliau būdamas... Neužsimiršo, tik aršiau gėrė. Susiglaustė su rusaite, toji guodė, globė: „Teipos atsiradau aš,”- šypsosi Nikolajus. Tėvas rusaitę vedė, šeimyną parsigabeno Lietuvon. Prisiminimai gal ir pabluko, bet „velnio ašaros” rasot nebepaliovė – tėvas mirė nesenas. „Gėrė tievs. Geriu ir aš.” Nikolajus išsijėmė iš kišenės dėžutę, suvyniojo popieriaus sliautelę, inbėrė žiupsnelį ir ėmė sukt „rūkalą,” kaip anuomet, mano vaikystėj, kaimynai rūkesčiai sukdavo, iš avino mašnos-tabakierkos dviem pirštais pasisėmę titūno ar multankos, pačių užsiaugintos, macnos tabokos. „Ar čia ne toji žolytė?”- pajuokaunu. „Nee, prisikratau iš nuorūkų, kam gera žemėn sumyniot?”– nepyksta Nikolajus. Noselė Nikolajaus kaip balnelis. „A boksininks buva?”– mandrinuos žemaičiuodama.-  „Ne, subaladuoja keturiese, tievą nuog jų ginant. Gal munei tuomel tuoks gyvenims, kad aš ton negimusia vaikelia veituon stuojaus,” – griaudžiai tarsteli. – „Sykiais būn tep ant dūšios murzina, kad nuorint jimk ir špyga nusišauk.” Dar pabarstė žemaitiškų šposų: „Varau numei, šnapse babt – gatavs, rytmety pakirdau-griovy gul, paukštelia rypauj, medelia spruogst – mane trauk numei pareit, bet negal.” „Guliu girts vidur keima nusmukusiam kelniem – gaidys, žalts, muona šitą les, o aš jam štiš pasakyt negal.” Saulelė pasirąžė, apsidebesiavo, miegulio beketinanti, vuodeliai savo skripkas brūžint aplink ausis jau smailinos. „Rek et ,,pamalkaut,” – keliasi Nikolajus – „gal kas prieg ežerou butelius tvarkuon sudiet užmirša – surinksiu. Vasarą bepig – po pušele saldžia išsimeiguot beveliju.”

Siūruoja, siūbuoja žmonių likimai, lemties apmesti, atausti,  ataudoti ir iš naujo perverpti... Kai darbavausi „laikrščiuos,” daugelio žmonelių gyvenimus norom nenorom esu išnarsčius. Smalsaudama, ypač kaimuose, juos klausinėdavau žmonių šnekta, vietos tarme (tik su žemaitėliais būdavo kebloka susirokout). „Cia tai gal necikra „kurespundiente,” kad mūsiškai šneka,”- vienąkart suabejojo dzūkė.  

Kitądien likausi pušynėlyje tik su Žemaite. Nuvykusi Amerikon parinkt aukų karo pavargėliam, Rašytoja randa tautiečius susipjudžiusius, suamerikonėjusius, išmandrėjusius, persipykusius vienus su kitais. Pasišaipydama aprašo tautiečių verdamą košę: „Sukiša į puodą bolševikus, menševikus, socialpatrijotus, buržujų vuodegas, kairiuosius ir dešiniuosius, klerikalus ir tautininkus, prismokų prideda, o išvirus nėr kam suvalgyt.” Juliją pykdė tautiečių nesutarimas, šmeižtai, jai rodėsi, kad visi turėtų gyvent vienu rūpesčiu – siekt Lietuvos gerovės, laisvės: ją trikdė toks sąmyšis: vardan ko? (Teko pavartyt ano meto Amerikos lietuvių laikraščius: patys laikraščiai vienas su kitu ragais dubėjas, o juose dzūkai su žemaičiais, suvalkiečiai su aukštaičiais pliekiasi, kas ką labjau apspjaudys ir pamazgom ir srutom apdergs – rodos, kad jie ne Amerikoj būtų, o kokios Merkinės ar Telšių žydiškam jomarke rokundas vedžiotų dėl nesuderėto meičioko ar jaučio stimbirio). Maironis piktinosi, kunigiškai barė: „Bet savitarpy puikybės iki sočiai mum gana, jei tik yra galimybės ką prispausti letena; O tų partijų terp mūsų, tų programų ir barnių – tiek vargiai pas vargšą blusų atsiras už marškinių.” Ak, Dievulėliau, tai negi vis ton pačion vagon mum rairuos ir vairuos valdžioj gulintys kaip rambūs, įmitę, tautos nupenėti jaučiai ar dveigiai kumeliai, o mes vis mindysim tą patį grėblį, dantimis ne ton pusėn pastatę?                

LIETUVA  TARP  SUSIPEŠUSIŲ  PUSBROLIŲ  

DIDYSIS  KARAS

Nepraėjus nė 10 metų po karo su japonais, prasidėjo karas, vadinamas Didžiuoju, Pasaulio arba Europos karu. Lietuvai jis buvo baisus ir sunkus ne tik tuo, kad vėl buvo surinkti karan jauni vyrai, bet kad karas daužė ir pačią Lietuvą, iš žmonių buvo atimti galvijai, arkliai, padargai, maistas, sudegė namai: karas atėjo pačion Lietuvon, „Lietuva karo lauku stojos.“ 1914 m. liepos 28 d. Austro – Vengrija paskelbė karą Serbijai, liepą prasideda Vokietijos ir Rusijos karas. Po savaitės Lietuva jau krūpčiojo siaube. Rusų valdžios raginami, kai kurie žmonės traukėsi Rusijos gilumon, palikę nepjautus javus, gyvulius. Rusai savavališkai degino ūkininkų derlių, kad jis neatitektų artėjantiem vokiečiam, tad kraštas dar be karo jau paliekamas badui. Likusieji visą baisą prisijėmė ant savo pečių: deginami namai, griaunamos bažnyčios, jų variniai varpai lydomi į kulkas. Žmonės kavojasi žeminėse, vokiečiai siaubia kraštą, atimdami net girnas – kad nemaltų, druską – kad mėsos nesūdytų, o viską ataduotų surekvizuoti teutonų ainiam – kaizeriokam. Kaizerinė valdžia įveda savo tvarką, kuri nepakeliama prievolių ir sveiku protu nesuvokiamų reikalavimų našta užgulė žmones.

Karo baisumai suguldomi dainosna. Dainų pradžios, kareivėlio atsisveikinimas dažniausiai imamas iš senųjų karo dainų – pirmiausia apdainuojamas ąžuolėlis, putinėlis, klevelis, žiemos speigų nušaldyti, paskui – karo pražūčiai ataduodamas sūnelis. Dainosna inpinamas ir žirgelis – amžinas bernelio, kareivėlio palydovas. Šiose dainose žiaurūs karo vaizdai apdainuojami tiesmukai, be lyrizmo, be užslėptumo: jeigu senosiose dainose galvelei kritus išdygsta lelijėlės, tai čia kraujo teškėjimas, kapai, iškasti be mieros, apsakoma be nutylėjimo ir poezijos. Kapų motyvas šio laiko dainose dažnas ir aštrus: broleliai ir sūneliai, suguldyti su kareiviais visokios vieros ne šešių pėdų kape, o duobėj kaip ežerėly, be raudų, giesmių ir kapelio papuošimo, skaudžiai apdainuojami ilguose posmuose, dažnai apgailestaujamai minint išdabintus artimųjų kapus tėviškėj ir kareivėlių nepagerbtus, dilgynėm apžėlusius kapelius svetimoj šaly. Kareivio kapas tampa savita,  ypatinga erdve, tarsi tėvo dvaras ar sesers darželis senosiose dainose su medžiu paukščiui įsitūpti ir mediniu kryželiu, žyminčiu kapo vietą. Kryžiui šiose dainose teikiama didelė reikšmė – tai ne tik ženklas, žymintis kapo vietą, bet ir ženklas, paliekantis nors menkutę viltį, kad kapas kada nors bus artimųjų atrastas, atpažintas, aplankytas ir deramai pagerbtas. Mintis apie išnykimą be jokio ženklo bendram žuvusiųjų kape, baimė visiem laikam prarast ryšį su artimaisiais, skaudžiai išdainuojama pasitelkiant žmogaus ir medžio paralelę: „Kiek iškrėtė rudenėly nuo mežių lapelių, tiek pražuvo an šios karės Lietuvos bernelių.“ Dar baisesnis dainų motyvas apie brolelių mirtį be jokio palaidojimo, kaulelių išbarstymą po laukus. Šiose dainose atsiranda Motinos, jieškančios sūnaus kapo, motyvas: „Aina Motina verkdama, sūnaus kapo jieškodama.“

Šis karas sujaukė ramų žmonių gyvenimą: vaikai lieka be tėvų, tėvai laidoja vaikus pirma savęs. Dainose atsiranda pagaila ir svetimiesiems kareivėliams, tokiems pat Motinų sūnums, žuvusiems ne savo žemėj dėl karalių ir valdonų užmačių. Apdainuojama ir abiejų šalių kareivėliai, žuvę sulaidoti bendram kape ir nebeturintys nei kardų, nei besipykstantys – šiuose posmuose atsiskleidžia pati didžiausia karo beprasmybė, po mirties sutaikanti priešus: „Nors ir kardais viens prieš kitą kaipo liūtai ėjo, betgi kape viens su kitu kaip broliai gulėjo.“ Lietuvaitės vienodai meiliai apkaišo žolynais ir savųjų, ir svetimųjų kareivėlių kapus: „Šėnavokim karių kūnus, kur gul mūs laukeliuos, apsodinkim, sasutytes, jų kapus kvietkeliais.“          

Ketveri vokiečių valdžios metai sunkia kupra užugulė Lietuvą. Žmonės maitino vokiečių armiją, iki paskutinio pieno lašo ir sviesto kruopelės ataduodami skeltaskverniam kaizeriokam, o žydų (šita kaip utėlės tautas parazituojanti padermė) padedami kryžiuočių palikuonys dar ir kirto miškus ir Nemunu plukdė Vokietijon, o arklių pastotėm gabeno grūdus ir galvijus bei skerdieną. Visokiausi, net kvailiausi valdžios potvarkiai vargino, marino badu žmones, prisikentėjusius nuo nežinios apie kariaujančius nežinia už kieno užmačias savo artimuosius. Buvo atimtos net girnos, kad žmonės nesusimaltų grūdų. Žmonės  naktimis paskavoję klaimuose, šiaudų šalinėse, kad nesigirdėtų girnų zurzimo, malė skaudžią bėralinę duoną, miškuose slėpė gyvulius ir mantą. Slapukaujančius žmones žydai įdavinėdavo vokiečiam, vesdami su jais gešefrus – viskas ėjo per žydų kromus, karčemas ir jų kišenes. Žmonės nei akimirkos negalėjo jaustis saugūs savo namuose, moterys vienos bijojo vaikščiot, vyrai bet kada galėjo būt apkaltinti nepaklusnumu ir išvežti darbams Vokietijon. Daug nepakeliamų, kvailų ir net juokingų potvarkių žmones gąsdino ir skatino net didžiausiam liūdesy kurt vokiečius pajuokiančias dainas.

Pagalvės mokestis šunim ir pažymų – medalių jiem užkabinimas po kaklais, paliepimas nukapot sodo medžių šakas, kad nekliūtų smailom austrijokų kepurėm, liepimas surinkt vyšnių ir slyvų kauliukus, dilgynių pluoštą paruošt verpimui, o balų baltagalvių (šiūrių, švylių) pūkus verst vata, lupt paskerstų kiaulių odą – kas Lietuvoj negirdėta, vokiečių sumedžiotų varnų,šunų ir kačių vartojimas maistui buvo kandžiai čia pat apdainuojama. Sveiku protu nesuvokiami potvarkiai pristatinėti kiaušinių kiekį, atsišaukė dainose: „Vištelės nabagės paliovė kvaksėti - po du kiaušinėliu reik iškart padėti.“ Druską, žibalą, degtukus žydai ir patys vokiečiai pardavinėdavo nežmoniškom kainom, taip dar labjau skurdindami kraštą. Žydai buvo uoliausi vokiečių talkininkai. Atėjūnai grobė net varinius virdulius, puodus, išlupinėjo durų rankenas, nekalbant jau apie bažnyčių varpų suliedinimą karo reikmėms. Kraštą užplūdo tuntai išbadėjusių pabėgėlių iš Gudijos, o vietiniam gyventojam be valdžios leidimo važinėt laisvai po kraštą buvo daudžiama. Šiurpu pagalvot, kaip žmoneliai išgyveno ir dar dainavo ir giedojo. Dainas sudėdavo patys karo dalyviai, kitos buvo perdaromos iš poetų tekstų, juos visaip varijuojant.

Tikrų japonų karo vaizdų (kraujo ligi blauzdų) papasakojo Tėtės dėdė Stanislovas, buvęs japonų kare siuvėju (zakroiščiku), o Tėtė persakė man. Didijį karą apsakė ir apdainavo ir Mama, ir Tėtė – jį atsiminė patys. Savanorių dainas perteikė Mamos pusbroliai savanoriai, kovęsi prie Širvintų ir Giedraičių su lenkais.       

BADAUJANTI  MASKOLIJA

(„Varpas”, 1891 m.)

Iš Lietuvos prireiksią asignuot šimtą milijonų rublių badaujantiem maskoliam paremt. Jeigu pridėsme pašalpą grūdais, išpuls, kad keli šimtai milijonų. Tas viskas dėl neišmaningos pražūtingai besitvarkančios  maskoliškos valdžios. Ant nedaleidimo bado būt reikėję daug mažiau aukų, neng dabartės dėl gelbėjimo baduojančių, bet tie storapilviai apie tai nepasirūpino, švaistydami lėšas savo tuščiom reikmėm. Jei pažiūrėsi į baduojančias rėdybas, vargiai bo rasi tenajos bent vieną žemdirbystės mokslavietę – nėra nieko, kas ūkystę pakelti galėtų, bet atrasi užtektinai visokių nenaudingų, blėdingų įstaigų.

Kaip tas Maskolijos pagelbos šauksmas atsilieps lietuvių širdyse? Kiti Maskolijos gaivalai, kaip, antai, mūsų pusbroliai latviai, finai, neša ir teikia savo aukas baduojantiem, bet su pašalpa skubinas ir kitos tautos: Anglijoj ir Amerikoj yra įrengti tam tikri komitetai dėl anglijonų ir amerikonų rinkimo pagelbos baduojantiem maskoliam. Pripažinkim – mes Maskolijoj baisiausiai ir sunkiausiai maskolių valdžios prispausti ir nuskriausti: nėra Maskolijoj tautiško gaivalo (tautos I. B.), kur knįnga tėviškoj kalboj būtų uždrausta, kaip tai yra padaryta lietuviam. Jei dega žmonių namai kaimuos ar miesteliuos, lietuviai iš maskolių valdžios pagelbos nesulaukia, bet dėl to baduojantys varguoliai nekalti - ne jie mum skriaudžia, bet jų nupenėti valdytojai – visa pikta paeina nuog valdytojų, prisisavinusių sau visos tautos JURE CADUCO balsą. Dėltogi lietuviai neturėtų kurti pasilikt ant šauksmo alkstančiųjų, bet gelbėt juos tur pagal išgalėjimą. Dievas liepė mylėt artimą savo, nežiūrint ir neklausiant,  kas jis tokis yra. Jeigu mūsų ūkininkai supiltų po gorčių ar pora, tai savęs perdaug nenuskriaustų, o tuom ne vieną nuog smerties išgelbėt galėtų – būtų tai nuopelnas ir prieš Dievą, ir prieš savo saužinę – viskas baduojantiem reikalinga – ir rūbas, ir drapana, ir drabužis, ir duona – kas kuom gal, tegul prisideda.       

PINIGAI

Mano Tėtės Tėvas Nikodemas, mano diedukas, po vieno turgaus rado prašmatną, geros odos partmanetą (pinginę) su trim šimtais caro rublių:tai buvo labai daug pinigų, už tiek galima buvo išpasogyt net dvijen seseris. Kitą dieną Nikodemas, nuėjęs pas kunigą, apie radinį paprašė apskelbt po Mišių per pamokslą iš sakyklos. Netrukus Nikodemo grįčioj atsirado net keli „pametėliai“. Nikodemas smulkiai klausinėjo kožno prisistačiusio „nelaimėlio“: kur anas galėjo pamest, koks partmanetas, kiek pinigų, kaip sudėti piniginėj – iš atėjusiųjų septynių vyriokų – keturi buvo pojauniai, suvis nepadabni turėt tieka pinigų, kiti jau pabuvę, požiliai – Nikodemo nei vienam nebuvo leista net žvilgtert į partmanetą: radinys aiškiai buvo ne jų. Tik po kelių dienų gražia lineika atvažiavo gelumbiniais apsirėdęs pusamžis vyras: Nikodemas, dar nepradėjęs jo klausinėt apie radinio išvaizdą, jau numanė, kad šitas žmogus turėtų būt tikrasis pametėlis. Taip ir buvo:žmogus, prispaudus svarbiam reikalui, buvo pardavęs vertingą daiktą, kurio labai gailėjo, o pametęs piniginę, jos atgaut jau nebe labai tikėjos. Buvo labai dėkingas Nikodemui, nepašykštėjo radybų...

Nikodemas kaimynui, susiruošusiam pirkt žemės, buvo paskolinęs  penkis šimtus caro rublių – o tai buvo labai dideli pinigai. Už paslaugą nuošimčio galima buvo jimt tik šešis rublius – daugiau kunigai šiukštu draudė. Nikodemas nejėmė nė to: kaimynas ateidavo pats arba atsiųsdavo sūnus patalkint ūkyje-  tai rugių papjovėt, tai pašienaut, tai stogo uždengt ar tvorą užtvert – taip ir išsivertė be nuošimčių ligi skolą grąžinant...   

Po kelias parapijas vaikščiodavo ubagėlis Tarnauckas. Senas, plačiai pažinojęs senuosius apylinkių žmones, jų vaikus ir anūkus, žinojęs, kas su kuo tuokėsi, kas pardavė ar pirko žemę ar trobesius, kas gimė, kas jau iškeliavo, kur ramu, sotu ir nieko nebebaisu. Atmintinai žinojo, kur visad gausiąs viralo, karštimo paburnėn, kuri gaspadinė paklos naktigultui, jeigu ne ant pečiaus, tai bent ant plataus suolo, suotemai pavargėlį užtikus, kuris gaspadorius nepasibaidys ne levandrom kvepiančio pavargėlio pakviest nuspraust kartu tik ką iškūrentoj pirty. Nikodemo ir Grasildos pirkion keliauninkas dažnai užsukdavo – ar kai būt niekur kaime gomurio karštimu nesuvilgęs, ar kai dūšią aitrus kirminas buvo pagraužęs, žinodamas, kad bus išklausytas, paguostas, patiešytas ir papenėtas. Pasrėbęs riebios kopūstienės, gavęs dar ir kokį mėsišką grūslį, smaguriui nuvaryt dar ir saldinto gėrimo, išvirto iš džiovintų obuoliukų, „naraviai“ atsirėmęs krikštasuoly posmą tursomiegio nusnaudęs, žmogus iš giliausio savo nešmenio išsitraukdavo storos drobės terbėlę, „macnai“ surištą  sirmetim - odiniu raiščiuku, nesiskubindamas, tarsi pasigaržiuodamas, pagarbiai atmazgydavo maišeliuką ir paberdavo ant po pietų nukraustyto plataus stalo savo lobį, kaip pats sakydavo, „skarbą:“ sužlegėdavo įvairių įvairiausi, navatniausi pinigėliai,  pabirę ant stalo ir pasiritinėję, suguldavo ir caro variokai, ir vokiški pfeningiai, ir lietuviški raiti vyčiai, ir dar visokiausi, kitokie kitokiausi, surinkti per jo ilgo amžiaus – kiek metų jam, jis gal ir pats nebežinojo -vaikštynes po sodžius ir miestelius. Apžvelgęs visus naminykščius, vaikiškai, nedrąsiai šyptelėjęs, pasakęs: „kad nevogstet, tai skaitysiu,“- pradėdavo, tarsi žaisdamas, džiugiai krovot pinigėlius krūvelėsna – pagal dydį, spalvą ir tik jam vienam žimomą skaičiavimo rėdą. Žinojo seniai, kad šioj troboj iš jo niekas nesišaipys, kad niekas jo skarbo nekliudys, bet vis, tarsi pajuokaudamas, paklausdavo vaikų: „ar nevogstet?“ Kur jau ten – trobos šeimynikščių buvo pasimainę dvi kartos, vaikai ir anūkai pripratę prie šito svetelio, šiukštu įsakyti nė neparodyt jokio  nusistebėjimo ar pašaipos: ubagas grįčion – Dievas grįčion – paberti pinigėliai būdavo ir tie patys, ir dar kitoniškesni, vaikai nei kliudė, nei šaipės, tik smalsiai žiūrėjo į storais, nugrubusiais pirštais ridinėjamus pinigėlius ir į vakiškai besišypsantį savo turto skaičiuotoją. Surokavęs, pasigrožėjęs savo laime, žmogiukas pagarbiai, nesiskubindamas po vieną pinigiuką suberdavo terbytėn ir, macnai apvyniojęs raišteliu, giliai pakavodavo didesniojo maišo gilumon.

Kartą, skaudžiai, įkyriai pliaupiant spalių mėnesio lietui, apsigaubęs storu pakulniu maišu, tik pravėręs grįčios duris, plačiai žergdamas per slenkstį, sulytu, bet šviečiančiu veidu, pirm savęs kišdamas raižytą, margai išmargintą grangą – riestą lazdą: „va, Mikadam, nuspirkau,“- rodė savo jam džiaugsmą teikiantį pirkinį, visiem leidęs pačiupinėt jo grožybę, paglostęs švelniai, kaip vaiką, pasidėjo ant suolo, persižegnojo, nusilenkė ant sienos virš stalo kabantiem šventųjų paveikslam, ir atsisėdo  džiugus, tarsi būtų viso gyvenimo laime palaimėtas. („Mat, kokiu mažumu moka užsiganėdint ir džiaugtis šitas Dievo vaikas,“ - pasakė Nikodemas sočiai pavalgydintam svečiui išėjus). Po linamynio atėjęs keliauninkas, užsitikrinęs, kad nevogsme, vėl išibėrė savo viso amžiaus taupyklę – pinigiukų buvo nebedaug, ant atalo ritinėjosi tik keli caro variokai – santaupas išmameno gražioji, raižytinė granga...

Atėjęs jau gruodui sutraukus lietaus nučaižytą, bet sniegu dar neaptiestą žemę, tyliai, be raskažio atidaręs duris, svečias įslinko pilkesnis už grynašalų sutrauktą žemę: naminykščiai jam nė neprabilus, suprato jo liūdesio reikalą - amžinasis keleivis rėmėsi nebe dailiąja lazda, o storu, nučiupinėtu, pagaliu. Reikėjo gi kaip prašnekint žmogų: „kur gi tava gražioja granga, Tamošiau?“- paklausė Nikodemas. „Kad pavage,“- niauresniu už rudenį veidu atsakė Tamošius balsu kaip iš po žemių..                              

Tėtės brolis, vykdamas Amerikon, pasiskolino iš giminių pinigų: visi davė net nepasigraižydami, nors galėjo pinigai ir nebesugrįžt: ir laivas gali nuskęst plaukiant, ir visokių kitokių  nelaimių svetimam krašte gali atsitikt: vos apsibuvęs, prasimanęs pajamų, Adolfas parsiuntė visiem dar ir su kaupu.

Pasitaiko išart, iškast pakavotų, užkeiktų lobių: plūgu ar kastuvu išvertęs, varto žmogus rieškučiose žemėtus pinigėlius su visokiais navatnais atvaizdais, čiupinėja gelžgalėlius, dėl kurių sunkai prakaituota, vargta, taupyta neprivalgant,  sukčiauta, apgaudinėta, žudyta - paslėpti, pakavoti dūli po žemėm žmonių sukrauti gyvenimai - beverčiai, keisti, delno nebešildantys savo galia... Geri buvo laikai, kuomet žmoneliai su savo geru tvarkėsi tarpusavy kailius į vašką išsimainydami, už darbą darbu atadirbdami:laikai apvirto, žmonių galvos persivertė, prisikaldino pinigų, ir suiro pasaulio dvasia, godumo, suktybių draskoma, žmonėm delnuose žarstant nelabojo išrastus monus... 

Anų laikų žmonės buvo taupūs-nuo burnos lišną šaukštą nusukdami, taupė žemei (žemė: turtas, kuris nei sudegs, nei jo pavogs-sudegt nesudegė, bet svieto perėjūnai, kokių pasaulis nebuvo matęs, ne pavogė, o pagrobė grobtinai), nes šeimose dažnaiusiai būdavo keli sūnai, vienam ūky išsitekt jiem neišeitų,  žemės prisidurt reikėjo perkant. Tėčio tėvai savo begaliniu darbštumu skrynutėj buvo suklostę namažą krūvelę plačių „carskų rublių“ su plačianorės prūsės Jekaterinos atspaudais su jos plačiais undarokais: sodiečių supratimu, popieriniai pinigai patogiau laikyt skrynios prieskrinky skrynutėj suladavojus, juos išmainius metalinais auksinais - tie gali iš kišenės išslįst, namie pasimest, deja, auksas amžiais išbuvo auksu (kas buvo išsimainę, paskavoję per visus karus ir suirutes, tų vaikų vaikai, apskritus pinigiukus sulydę,  susdėjo auksinius dantis, prisidarė šliūbinių žiedų-mano prodiedukai laikė suklostę tik Jekaterinos sijonus. Tėtis su likusiu broliu (vienas brolis buvo Piteryje – Petaburke – Petrapily - Petrograde, kitas Amerikoj) rengės pirkt žemę, nes atėjo laikas dalintis tėvų užgyventą ūkį ir parvest marčias, bet... pinigai „nuveja“ - nuvertėjo, tapdami tik gražiais popieriukais, kuriais mes, vaikai, šaltais žiemos vakarais, pasikabinę palubėj dešimto numerio lempą, ant pečiaus žaidėm turgų – kromą - jomarką su Jekaterinos kvalbonais. Gal ir gerai, kad nebuvo žemė nupirkta-vistiek skrebai būt atėmę, gimines išvežę...     

Pinigai. Neseniai teko matyt puošniai apvilktus paauglius, spardančius vienam iš piniginės ant šaligatvio pabirusius centus... Pinigai – nelabojo išmislas...  

SKALSIOS  TAMSOS  PRIEGLOBSTYJE

Praamžis Tvėrėjas mums padovanojo naktį – tylai, poilsiui, susikaupimui, minčių atsijojimui, sąžinės sąskaitai, pasvajojimui, pranašingam ar gražiam sapnui. Kiek daug pasaulio matomų ir girdimų negerovių ir pagundų išvengia žmonės, turėdami savy tik tylią naktį...

Taip buvo lemta, kad prie tylios, tamsios rimties žmonių gyvenimų teko dažnokai prisiglausti. Su Beatriče susiėjus per savo vaikų „Dainų daineles“ jau viena kitos bendrystės ir nebepaleidom – nors aš buvau tik viena žmogystėlė iš to tunto, kuris norėjo šildytis prie jos širdies ugnelės (nors vieną kartą, tokį ilgesingai šalvojantį rudens vakarą po mudviejų koncerto duetu, Beatričė man yra pasakiusi: „taip kartais norisi užuovėjos ir man, Irule,“ – tada supratau, kad mes, tarsi ją užjausdami savo viešnagėm tik varginam, bet man neatbūtinai reikėdavo pabūt jos namuose, ypač tada, kai šalia jos glaudėsi mano Juozo Tallat - Kelpšos muzikos mokyklos mokytojas, šviesuolis, eruditas, mūsų kultūros saugotojas, buvęs caro laikų „daraktorius“ – slaptos lietuvių mokyklos mokytojas – Antanas Krutulys, nes aš godžiai lesinėjau Mokytojo gyvenimo ir skalsios veiklos grūdelius). 

Dėkinga laiko tarpsniui, suvedusiam mane su puikiu žemaičiu, eruditu, „proto bokštu“ ir žinių skrynele, apie kurį esu ne kartą sakiusi: kad tokie žmonės ir ant akmenų augtų – Valentinu Vytautu Toločka. Būnant šalia tylios tamsos žmonių susigriebi, kad oi dažnai ir nepraustaburniškai papriekaištauji Dievuliui, neturint to at šito, negavus to ar ano: šitie ramios tamsos Angelo (na, ne puolusio šviesos angelo Liuciferio) vedami žmonės savo atkaklumu, kantrybe yra pasiekę ir nuveikę daug daugiau už bet kurį iš mūsų, lelijos žiedą ne tik užuodžiantį, bet ir matantį...

Tvarkantis kartu su gerbiamu Valentinu tam skaisčiai raudonų plytų namuke vienam Vilniaus pakraštėly, teko pabendraut su daugeliu  ten skalsiai besidarbuojančių, ir iš visų jų nejučia buvo pasisemta išminties, kaip džiaugtis didžiom Dievo dovanom, suteiktom žmogui ir niekam nepriekaištaut. Vienas jų buvo Juozapas Kairys – jį jau buvau pažinusi iš puikiojo akordeonų dueto su Stasiu Stasiuliu, nes ir mano pačios pirmoji „pasoginė“ tėvelių dovana buvo raudonas „Barcarolle“ akordeonas, kurį apsiglėbusi perbėgau per visą savo jaunystę.

Važiavom su ponu Juozapu ir jo porininku Stasiu kelt gerbiamo Juozapo deputatu Seiman – jiedu grodami, aš padainuodama. Kandidatas šmaikščiai žemaitiškai išdėstė savo norus ir siekius Lietuvai pagražint, kad jos neprapuldyt, nesusmegdyt ir nenususint. Žmonės, rečiau susiduriantys su tokiais žmonėm, jų nuomone, labai nuskriaustais ir nelaimingais, o taip gražiai grojančiais ir išmintingai šnekančiais, stebėjosi, grožėjosi, plojo. Grįžtant namo kandidatas ir mus, žodžio kišenėj nejieškodamas, „pavaišino“ šmaikščiais, dailiais anekdotais ir visokių nuotykių iš žmonių gyvenimo nuotrupom.

Juozapui vis dar tvarkant choro reikalus, nors besikeisdami choro vadai jau buvo kiti vyriokai, aš atvedžiau mergaitę, norinčią dainuot. Išklausius jos dainavimo, Juozas sako man: „Geriau tu pati eik čia pas mus dainuot – mūsų chorui reikia „mėsos“ - atseit, sodraus balso. 

Kad ir vos probėkšmais, prakeršai ir pramaišiui, belekiant paknopstom per rūpesčius ir rytelius be pramigų, gyvenime susidurdamas su tuo ar anuo žmogum, supranti, kad kiekvienas žmogus, tau Lemties priglaustas prie tavo gyvenimo kelio, buvo tau parodytas tam, kad iš jo nusigvelbtum išminties, jo buvimas šalia tavęs skaudžiai primintų ar pamokytų: žmogau, sek gyvenimo ženklus, nieko nesmerk, neteisk, nepulk neviltin, nors gyvenimas – tai kasdieninis kopimas slidžian stiklo kalnan basom papadėm...                      

ATSIGOSK, SUKRUSK, LIETUVI

„Lietuvi, kas tau yra su sveikata?” – kad tujen savo namuose nebeturi valios, žydšaudžiu vadinamas bijai pasiūlyt žydam pradėt nuo savęs ir terp savųjų pajieškot lietuvšaudžių, pirm negu išsiunčiant juos nukaršt po šilta Izraelio saule, bijai, lietuvi, prasižiot, kad žydai buvo ir liks žydais nuo amžių su visom pasekmėm tom tautom, terp kurių jie pasklidę ir kietai įsitaisę, kokiom pavardėm ir vardais tie „išrinktieji ir pateptieji” besivadintų, apglobę jei ne valdžios vairą, tai bankų svirtelę, vis su priekaištais tom tautom, kurių glėby saugiai  ir patogiai verda savo košerį, o žmonės, kurių žemėj jie varinėja gešeftus, jiem buvo ir liks tik nekošeriniais gojais – jie gi buvo panūdę uždraust mum minėt V. Kudirką todėl, kad jį, daktaraujant savo mieste, žydai daktarai susidėję ujo iš savo profesijos ir iš savų namų, o V. Kudirka tai aprašė „Aušroj,” – apšaukę jį antisemitu, tarsi, jų valia, ko nors nemėgt ar nemylėt būtų teisinis nusikaltimas, tokia pat mada jie pasišovė uždraust klausytis Richardo Vagnerio muzikos už tatai, kad jos klausėsi ir ja gėrėjosi Hitleris.  

Kad lenkai (lenktas – tai ne tiesus), dėdamiesi uoliausiais katalikais pasauly (co polek – to kotolik), kadai kadžių, nuo senų laikų, nuriję Komuniją, ir, vos išvirtę iš bažnyčios ant šventoriaus, spjaudė ir tebespjaudo lietuviam veidan – šitą žinom,  jie to nė nekavoja – viešai eidami pėsti, o savo šlėktišką honorą glėby ir ant panosės ūsų nešte nešdami, bet laikas juos, pajėmus už alkūnės, pavėdėt atgalios bažnyčion iš naujo išsispaviedot, atsiprašyt ir tik tada sugrįžus kartu pasišnekučiuot ant šventoriaus. Ar pažįstat bent vieną lietuvį, gyvenantį savo prosenių žemėj, bet per istorijos kreivus vingius priskirtoj Lenkijai, kad tas lietuvis nemokėtų lenkiškai ir valdytųsi savo lietuviškam miestely lietuviškai? Neverskim lenkų, kaip ir kitų kalbom negabių slavų, mokintis lietuviškai, bet nepaduokim jiem “ukvatos” dėl jų senojo įpratimo, ir nesiūlykim prie kožno, nesuprantančio mūsų krašto kalbos, pastatyt po vertėją (japonai ar italai, būdami ne tik gabūs kalbom, bet ir kultūringi, kaip ir dera, atvykę Lietuvon, norėdami čionai ilgėliau užsibūt, per metus išmoksta pogražiai šnekėtis lietuviškai, tiesa, kinai, įsitaisę savo kavines po raudonais žibintais, užkalbinti lietuviškai, atsakinėja rusiškai, ir, net nesutrikę, žiūrėdami savo siaurom akytėm, siūlo pasiklaust  lietuviškai mokančio jų kavinės darbuotojo, o įžūlesni pataria mum jau ir kiniškai prasimokint kalbėt, tada norom nenorom ir prisimeni vaikystėj skaitytas Sabos karalienės Mikaldos pranašystes, kuriose jinai sakiusi, kad netrukus ateisiąs šian kraštan laikas, kai siauraakiai geltonodžiai vaikščiosią po mūsų atšlaimus ir miestų gatves, sauvališkai šeimininkausią mūsų namuose, ir mes jiem negalėsią nei papriekauštaut, nei  paprieštaraut…) Skaudžiausia, kad anuomet ir dar visai neseniai Vilniaus krašte prievarta sulenkinti lietuviai, dėvėdami sulopytas, suluošintas savo pavardes – Paukštel, Vanagel, Žirnik, Jakšto, Pukšto – iš Paukštės, - žiūrėdami savo gražiom mėlynom  lietuviškom akim, eina prieš savo tautiečius vienoj kuopoj su juos prievarta sulenkinusiais.           

Lietuvi, nuo amžių numodamas ranka į tavo kraštan atsikrausčiusius ir tave patį niekinančius svetimšalius – a, duok durniui kelią,- seniai nebeaušini burnos, kad maskoliai (jie save taip nuo senų senovės vadino, rusais juos tik graikai praminė, o latviai juos šaukia „krieviais,” taigi, ne tiesiais), tad atsimindami, kad visi slavai, peržergę mūsų krašto slenkstį, varganom mantelėm nešini, bet su reikliu prašymu „potesnis, ja tut okolo tebia raskladušku postavliu,” – užsibūdavo ne tik ilgokai, bet ir amžinai, rausdamiesi kaip knislūs kurmiai po mūsų slenksčiais iš rytų, pietų, ir jau  iš vakarų. Tad pagaliau, nuriję savo santūrumą, pakantumą, pasakykim tiem svečiam, kuriuos pripažinom savo krašto buvokliais, kad mes, iš dora ir svetingumu garsėjusių Praamžiaus garbintojų istorijos arimuose per kardą ir kalavijus panūdę žvelgt Dangun nebe pro Perkūno dundesį, krikščioniškai glaudžiam, penim visus ne lietuvius ir ne aisčius, netrukdydami  jiem jaustis kaip namie, bet įsakmiai patarkim jiem, kad jie, gražiai svetinami, neužmirštų pagarbos jiem savo prieangį atvėrusiem ir vidun įsileidusiem. Nustokim, tautiečiai, būt kantrūs, kaip šėmi jaučiai Dievo padangčių dirvonuos…

MŪSŲ  ATSPINDYS  SUSTINGSTA   

VEIDRODY  IR VAIKUOSE

IŠMANINGOJI  MERGIOTĖ

Buva karšta viduvasaria diena, mergiote skubinas servetas aust, tai staklėse sedėdama muštuvais pyškina apsvilkus vienais apatiniais marškiniais, be undaroka, je čia, kad juos smala, kaip iš papeklia, kur buvy nebuvy – piršliai invirta grįčian. Mergiotes būta pe pėsčios, ana nesusbuntavojus ir sakunt svečiam nebuvėliam: „Prabočikit, sveteliai brungieji, kad teip nepavožniai jum prijemu, neapsrėdžius, mat, kiema žinyčia tarškula, kad jų smala, nepraneše, lungai žabali, kaip tik kų atsvesti kaciokai, tėvokas šatru vėjų gauda, moma linksmų ligų gydžia - ale kuom gi jum prijimt, svečiai nebuvėliai? Ar norit spjaudama, ar laižama, ar iš pa vuodgas smukusia, ar terpu kojų šutusia?“ Piršlys su jaunikiu tik pečiais patrauke, nusdyvijy tokiu mergos šneku, ir nei neatsisveikiny išmove pra duris. A kai bernas visa apsake sava tėvui parvažiavis nama, tėvas  galvu palingavis ir sakųs: „Razumnu mergų prametei, būtum turėjis išmintingų pačių – ana gi dėl sava nepsrėdima gražiai ir sumaniai išsisuke: kiema žinyčia – tai šarka, lungan ausdama nesdaire, tėvas vėtykly in vėja grūdus vėte, močia pribuvėju in maža laukiunčių moterų pašaukta, siūloma jum pošnis buva, jeigu spjaudoma – tai žuvis, jeigu laižoma – tai medus, iš pa vuodegos smukis – kiaušinis, terpu kojų šutis – sviestas. Prakišet abudai, ir plepys, gudrus piršlys rakundas gerai nesuvede - apmove, apeja, apyžerge  jum šmaikšti merga.”              

(Iš sodžiaus senutės nugirsta)

KISIELIUS

Joja šlektiela raitas namon iš talimas sedybas, kur buva par žmogų derėt uorklia. Pa barykščių, magaryčių gaspadine jam inpyla atsgiert iš džiavintų abaliukų išvirta kisieliaus. Žmagielis laby pasgardžiuova ir paklouse gaspadines, kas čia par gerimas ir kaip jį išvirt: „Paprašysiu suova pačias takia išvirt.” – „Mės kisielium vadinam, vierdam iš suova soda abalių,” – pamakina gaspadine. Kad neažmiršt, žmogielis grait jodamas paskicindamas vis: „Kisel, kisel, kisel, kisel.” Ir kad tau naglyte, lėkdamas par tiltuolį, arklys kluptelaja, balnuolis buva nemacnai pririštas ir išsmuka iš pa šlektielas sedimosias upen su visu jajiku, je žmagielis virsdamas ir ažmirša, kaip vadina tų gerimų, tai uonas duj maišyt batagu undenį – mažu gi atsmins. Tuomkart važiuova žmogus su uorem šiena viežt, pamuote šlektiely mataruojuntį pa undenį ir suoka: „Kų gi čia tujei maišai kaip kisielių, kų gi puometei?” Šlektiela nudžiuga ažgirdis tų žodį, ažušoka un uorklia, kad ir be balna, ir vėl nugidzena zovadu „kisel, kisel” zumbidamas.

(Balnikiečių šnekta)

Arklio, žirgo prašymas

     Ar jodamas raitas, ar važiuodamas važiuotas, užuot skaudžiai tampęs vadeles – ramiai pasišnekėk su manim. Jei iškart nesuprantu tavo paliepimų – nekilok botago, leisk įsimint tavo žodžius. Dažnai patikrink mano pakaustytas kanopas – sopančiom kojom ašen nebūsiu eiklus. Ganiavon paleidęs, nesupančiok: jei mane mylėsi – ašai nuo tavęs niekur nepabėgsiu. Dažnai pažiūrėk man į dantis – nors ašei ir nesu tau dovanotas: sopančiais dantim ašenai nėkramsnosiu net gardžiausių avižų iš man pasmakrėj užkabinto abrako. Nežabok manęs geležiniais žąslais: jei tapsi man draugu – užteks minkštai pakamanoti ir vadelėm pavadelėti. Nebalnok žaizdotos mano nugaros – dažnai patikrink, ar pavalkai netrina mano kaklo. Nenukarpyk trumpai man karčių ir vuodegos – tai mano apsaugininkai nuo įkyrių musių, vuodų, sparvų ir gylių. Pasenusio, kai nebepakelsiu balno, nebepavilksiu nei plūgo, nei karietos, nei šieno vežimo - nemarink badu, leisk gražiai nukaršt. Tu kartais net nenutuoki, kaip mane džiugina ir ramina tavo meilus balsas, plakelis minkšto šieno ar kvapniųjų dobilų, tavo paglostymas ir patekšnojimas per strėnas. Būk man ne šeimininkas, būk draugas, tada ašen tau nebūsiu vergas, o bičiulis ir padėjėjas: vergo darbas nenašus, neskalsus, nes priverstinis. Būk išmintingas, ir tau bus gera su manim.

   (Iš pasakojimų)

KAI  NETENKI…

,,Kai motiną ant atminimų kalno palieki,

Tai greitai pajunti, kad reta kas

Geruosius tavo darbus atmena,

O blogą žingsnį – tyliai atsidusdama atleidžia...‘‘

KAI  DIEVAS  KŪRĖ  MAMĄ

Kurdamas Motiną, Dievas gaišo ilgai. Atskridęs Angelas stebėjosi tokia Dievo gaišatim, bet Dievas tarė: „Tai nepaprastas tvarinys. Ji turi ištverti, jei perdien tebūtų gėrusi tik puodelį vandenio; jos bučinys turi išgydyti bet ką – ir sulaužytą koją, ir nusivylusią meilę. Be to, jai reikia šešių porų rankų, kad viską suspėtų, ir trijų porų akių: viena pora tam, kad, klausdama: „Ką ten darot, vaikai?“ -  matytų, kas darosi už durų, nors jau ir taip viską žino. Antra pora tam, kad pamatytų tai, ko neturėtų matyti, bet privalo žinoti. Trečioji, kad pažiūrėtų į prasikaltusį vaiką be žodžių, kai jam sako: „Negerai, bet vistiek tave myliu”. Susirgusi ji turi pagyti pati, be slaugos, šeimynai pagaminti valgio iš nieko, o iškentėti ji gali viską, ko kiti mirtingieji nevalioja iškęsti…

Tą akimirką Angelas pasilenkė prie Motinos veido, ir iš jos akių kažkas iškrito. „Tai ašara,”- tarė Dievas. – „Džiaugsmui, liūdesiui, nusivylimui, skausmui, vienatvei, netekčiai. Tiesą sakant, ašaras ne aš jai į akis įdėjau,”- nusišypsojo Dievas.

Dievas nesukūrė ašarų. Jomis Motinas aprūpinome patys…

MOTUŽE  MANO

Motuže mano, tai, ką Tu man dovanojai – gyvybę ir teisę  gyventi - gauna visi mūsų žemės vaikai. Bet man ta dovana buvo vienintelė, tik man duota, nėra tokios pasaulyje ir už pasaulių. Motule mano, to, ko negalėjai man padovanoti, kantriai, diena iš dienos mokinai mane:būk geras, būk teisingas medžiui, paukščiui, gyvuliui, žmogui ir žemei, kuri mus peni. Kiekvienam žmogui būk geras. Geram gal ne taip lengva gyvent, bet su juo gera kitiem būti. Tavo gerą žodį atsimenu, kaip ir Tavo išmokintas maldas. Basom kojom ir atvira širdim vaikšto pasauly teisybė, kurios Tujen mokinai mane. Todėl kito pasaulio krante Tujei likai mum gyva...

TIK  DIEVO  MEILĖS  DĖKA  SUKLESTI  DARNA

         Tai darydamas, tujen džiaugsies, kuriam pasaulio krašte bebūtumei. Būdamas ramios sąžinės, pakilsi labai aukštai. Atrask tikėjimą, ir tavo sielos paukštis suplasnos. Būk tyras, išmintingas, ir tavo tikėjimo medis sulapos, o tu išvysi visa,  kam lemta įvykti. Visad turėk vilties Dievuje ir maža kibirkštėlė įžiebs didžiulę liepsną visame kame. Tik Dievo meilės dėka suklesti darna.

EINA  MOTINA VIENA

  Sunku apibūdinti savo gyvenimą, atsiejus jį nuo Motinos gyvenimo. Kaip dažnai, klajodami po praeities dienas, sustojam prie kokios smulkmenos ir matom kantriai mus stebinčias Motinos akis. Jų šviesoj sielvartaujam dėl savo nevykusių poelgių ir suvokiam, kad gražiausi jausmai eina tų akių pusėn ir nedvejodami sekame paskui juos. Vis ton pačion pusėn. Taip vakar, taip šiandien, taip rytoj...

   Kur eina Motina, spinduliuojanti mintimis apie vaikų laimę, ramybę, meilę? Jos kelias, išmaltas istorijos ratų, vingiuoja per visą Lietuvą. Jeigu ji norės nusiplauti pavargusias kojas – prie kojų atbėgs skaidrus upeliukas, jei išdžius jos burna – obelėlė nulenks šaką su sultingu obuoliu, jei širdį užguls liūdesys – atskris paukštelis, giesmele nešinas... Ji regi pasaulio kančias, regi ir įamžina šventame sielos rašte.

   Eina Motina viena, kartodama maldas ir pamokymus: meilė skaidriausia kančioje, o už ašaras mokama tyla, šalta žemėje, bet joje auga svajonių duona, begarsis saulės tekėjimas, bet jį girdi ir kurčias.

   Ji nekalbėtų taip palaimingai, jeigu nesisielotų dėl mūsų. Ji nori, kad Dievo balsu mes šauktume save meilėn ir ramybėn, kad gyvenimas taptų ne tik dienų virtine, bet ir galingu dvasios bangavimu...

MOTINŲ  IR  JŲ  SŪNŲ  LIKIMAI

„Ar kas apmąstė kadu sodžiaus moteriškės dalių?

Vaikais ir darbais apkrauta, nė dienelas šviesesnės neregi. Visus apvelėk, aplopyk, paplausk, pavalgydink, pašluok, gyvulius apveizėk ir dar laukan pirmutinė suspėk. Moteriškė pasikelia, da tik ženklu in dienos pazarėliai, visa kų aptvarko, pečių iškūrena, karves pamelžia, kiaulas papeni, vištas palasina, lauknešiui uzbonėlius parengia, o jeigu turi mažų vaikelį, jį apiprausia, apglosto ir laukan pirmutinė lakia. Vaikų susisupus skaron ar kvartūkan, lopšį unt pečių, uzbonų runkon, pjautuvų in kito peties ažsimetus, valgio našulaitį lopšin intutinus, kol nuveina laukan – devyni diegliai suremia. Darbuja, darbuja pardien susdvilinkojus, neatstiesdama. O čia da žinduklis kremta, rodos, jau ne pienų iš kriautinės, ale gyvų kraujų tįsia iš gyslų. Jeigu kumeliukas ar teliukas močių kremta, tai geriau pašeria, kad karvė ar kumela nesubotų. Bet kai moteriškį vaikas kremta, tai niekas rokundon nejema, niekas jai nieko nepadadija valgio ar ko. Pareina rugius pjovus namon, našuliais apskrovus, vos dūšių piršti parsnešdama, vaikai alkani pastinka su verksmais ir visokiais skundais, o mažutis vėl žiepias alkanas. Kiaulės žviegia, net tvarto ar dieniko durys virsta, karvės pakrikį po svetimus daržus, susiedai jama keikt ir bartis, pasikelia alasas kaip pekla. Iš to susgailinimo apžindžius vaikelį, iš to nusgundimo blogu pienu, vaikas suserga, vėl nemigai par naktis, tadu visokių rodų jimtis raikia: padalkom akytes šluosto, kryžavai keturių stalo kumpų paskutus supeni,po slinksčiu paguldžius triskart apžerglioja, tai linų markaunyku prausia. Dakterų nėr, pasiskaitymas tiktai iš Mišiaunos - mergiotei kam gi mokslai – tik verpt ir aust. Kirmėlai griežty (kriučky) lindint ir tai geriau, ne kaip kaima moteriškei. Sopuliuos gimdo, varguos ugena (ugdo), ašarom laisto lopšy savo sūnus, naktim nei bluostu akių nesulaisdamos, o kai jau ažugdo vaikelius, tai visus jaunus, kaip kvietkus surenka, ginklus runkosna inbruka ir išvaro tokių pačių varguolių, kaip anys, šienautų. Egi šautuvus da ir palaimina švintai… Paskiau apie juos rašo ir dainuoja, kaip apie karžygius – patys žūva ir kitus žudo, nekaltus, tokius pačius motinų sūnus, o jų Motinos, likusios namie verkia, rauda, runkas laužydamos. Tie varguoliai artojėliai, motinų sūneliai, niekam nieko blogo nedary, kaip būželiai žemį knisdami, o juos išvaro tokių pačių duonos pelnytojų skerst. Už Tėvynį – tai kad ne až savo Tėvynį, o ažu svetimųjų skriaudikų užmačias galvas jaunas guldo Motinų vaikai. Ir braido metų metais po savo ir svetimus kraujus, be gailystos vieni kitus mušdami. Dievas visiem po lygiai tverdamas pažėrė, tik ne po lygiai žmonės pasdalino. Dievas tverdamas po lygiai pabarstė, tik ne po lygiai pažarstė.

Ajo dėdė karan 14 –tais metais. Pastiko mum dėdienė kiemi raudodama runkas ažlaužus: „Oi dukrela, oi viešnela, kas gi tau davė žinely, ar drabni paukšteliai, ar raiba gegela, ar gal šiaurus vėjelis, kad tujenai atkeliavai giminėlas karan išlaistų – didelėn kelionėn, sunkion vainelėn?“ Dėdė raudojo kaip moteriškė būtų. Vaikai sukriko verkt, pasdarė tokis verksmas, kad skirkis tu, Žemyna. Dėdienė alasijo: „Sūneli mano, mylimiausias mano, kad veli ašenai būč tavi mažų žemelan pakavojus, išruošus tavi aukštan kalnalin, po ųžuolėliu, su šviesiu žvakely, tai nors žinočia, kur sūnelio kapelis, tai būtau aplunkius kožnas rytas vakarėlis sūnelio kapelį, tai nors būtum man vargelio nepalikis, savo mažų vaikelių, kaip drabnų paukštelių. Paliekti vaikelius in didelio vargelio, in gailios gailystėlas. Sena mano senystėla, maža mano sveikatėla, tai sunku man bus ūginti tavo maži vaikeliai, prie sunkių darbelių. Rengiu sūnelį sunkion vainelėn, tolimon šalalan, paguldysi galvaly svetimoj šalalaj, nerasiu, sūneli, nei tavo kapelio.“ Verkė motina, sūnų apskabinus, sūnus pats ašarom springo, bučiuodamas Motinos surūkusias runkas. Jo pati sėdėjo, išbalus kaip drobė, vaikelius apglėbus. Paskiau jos lūpos pamėlinyjo, galva nulinko kaip aguona, ir nuvirto apslobus. Sušoko visi gaivint, dėdė pabučiavo jos išbalusius veidus, norėjo kų pasakyt, bet tik lūpos jam drebėjo, susiedai pajėmė jį až parankių ir išvedė iš grįčios. Ir liko in vargo dvi moterys ir krūva mažų vaikelių… Kiek jos priverkė par tuos karo metus, kiek prialko be duonos žiauberėlas, be pieno šlakelio - kaizeriokai visa kų sušlavė, aliai grūdelį, pelus ir pakritus tepalikdami, net girnas atajame, kad duonos nesusmaltum. Duonos prasikepa moteros iš stabarų ir medžių žievės, kad tik badui pramaišyt. Vaikeliai išmireliojo kaip muselas. Parejo ir dėdė po kiek metų iš nelaisvės, be sveikatos, be kojos. Kai jama porint, kokiuos vargus kari patyrė, tai kūnas pagaugais aina. Ir ažu kų? Až kena žemi ir laisvy? Jeigu nenušove, tai badu mire, kaip musės, naktim duonų sapnuodami. Parejis namus rado suirusius, žemį suvelanėjusių, kaimi beduonė, viskas svetimųjų išplėšta, nors kabinkis terbas ir aik par svietų – je kur gi aisi, kad visi tokie patys. Ir paspyla terbelnikai iš Baltgudijos, vorom, su vaikais, alkani, nudrįsky, perkary. A Lietuvoj toks pats badas. Darbų ir alkio pilnos akys.Vaikai šiaip teip užauga, je dabartes ir vėl jau ginklais brazdina, vėl karan vaikus rangia. Da žemė neišsilygino nuo Didžiojo karo duobių, jau vėl pasaulio niekadėjai vieni prieš kitus duntis galunda, ginklų neregėtų pristaisį vis in mūsų vaikų galvelių – ne kiškių šaudyt, tik mūsų vaikelių gaudyt ruošias… Vėl Motinos, iščiūčiavy, vargi išlingavy savo vaikelius, paklos kaip patalus svetimiem, pačios liky raudom springdamos, runkas ažlaužy. Kur, Dievuliau, taisybė, kur tavo galybė, kad laidi tokiom nedorybėm tarpt?“ (Rozalija)

STIPRINK  MOTINAS,  DIEVE

Rytą. Tavo garbei, Viešptie, pradedu šią dieną, skiriu ją  vaikų, artimųjų ir Tėvynės labui. Tavo padedama pakelsiu visus sunkumus su pasiaukojimu ir ryžtumu, su Tavim nebus sunki jokia auka ir joks išbandymas. Būsiu rami, kaip rami mano tautos dvasia ir giedra, kaip giedras mano šalies dangus. Dieve, kurs jesi Tiesa, duok man būt tiesiai, kurs jesi Meilė, išmokink mylėti, kurs jesi Gėris – padėk būti gerai.

Dieną.  Mano diena kaip kalnas – priėjau jį laimingai, dėkui Tau, o Viešpatie, kad laiminai mano žingsnius. Dirbau kaip mokėjau ir kiek galėjau, dirbau su Tavim ir Tavo garbei. Gailiuosi, jei Tave įžeidžiau, stiprink mane išbandymų valandose. Ašen dažnai pasiklystu savo menkystėje, Tau, Viešpatie, nieko nėr nežinoma many, kas, atrodo, žinoma tik man.    

Už Motinas. Didvyrių žyme Tu pažymėjai mūsų Motinas. Kas be jų būt išlaikę tikėjimą, meilę Tau ir Tėvynei? Motinom Tu davei jėgą, pranašesnę už ginklus ir prievartą. Tu padarei jas galingesnes už žemės galingiausius. O Kristau, stiprink mūsų Motinas kenčiančias už vaikus, guosk jas verkiančias, išklausyk jas prašančias, te per jas suklesti gėris mūsų tautoje ir tautos vaikuose.  

MOTINOS  MEILĖ

      Motina išėjo jieškot Mirties, nusinešusios jos vaiką. Ant kelio sutiko Naktį. „Kurion pusėn nuėjo Mirtis?“-„Tu jos nepavysi-ji greitesnė už žaibą, bet jei išdainuosi lopšines, kurias kiauras naktis dainavai sergančiam vaikui, parodysiu kelią.“ Motina, atsisėdus ant akmenio, graudžiai rypavo prie vaiko lopšio dainuotas dainas. - „Eik prie Marių“,- tarė Naktis. Visą naktį Motina brido per brūzgynus link Marių. Marios suošė: „Mūsų dugne daug perlų, bet jie neprilygsta tavo išverktų akių spindesiui-atiduok mum jas-parodysim kelią..“ Motina atidavė Mariom savo akis ir apgraibom nuėjo pamariu. Krante augo erškėtis, apklotas sniegu. „Man šalta, sušildyk mane.“ Motina jį apkabino, dygliai įsmigo širdin, ant sniego nulašėjo karšti kraujo lašai, ir erškėčio snieguotoj viršūnėj išsiskleidė purpurinis žiedas. Prie  stovinčios aklos Motinos dvelktelėjo Mirtis. Ji grąžino Motinai akis ir liepė pažvelgt šulinio dugnan. Ten stovėjo ešafotas, o prie jo budelis, iškėlęs kirvį virš aukos galvos. „Tai tavo sūnus,“ - tarė Mirtis,-  „ar tebenori jį grąžint gyvent?“ - „Noriu,“ - suklykė Motina, ir jos balsas atsimušė Dangaus paskliautėn...    

      Kamanės, zurzėdamos sodo žieduos, audė vasaros dieną, vėjelio supami mirgėjo obelies lapai, atgręždami tai pilkąją, tai žaliąją pusę. Sodo vidury kūpsojo erškėčio krūmas, apsiklėtęs Motinos krauju išpuoštais žiedais, šnabždėdamas sakmę apie Motinos Meilę... 

DIEVO  VIEŠNAGĖ

       Našlė, likus su keturiais vaikeliais, kasdien klimpa skurdan, kaip dumblan. Nebeišgalėdama klausyt alkanų vaikų verksma, puola pa kryžium, pastatytu pa atšlaima klevu, ir grųžydama runkas aimanuoja: ,,Devuliukai brungiausias - nebepanešu sava kunčios, ar rodų duok, ar pasimk mani ir mana vaikus in sau“. Verkuodama, rypuodama, tik girdi balsų nuo kryžiaus: “Kelkis, rytoj in tavi ataisiu“. Apstulba nabage, nusgunda, persižegnoja, parlėkus namo puola ruoštis - vaikų praust, gryčias šluot, suolų mazgot. Rytą atskėlus unksčiausiai susadina vaikus pateriaut: ,,Citit, vaikiukai - Dievas in mum svečiuosna ataitų žadėja“. Laukia, laukia, lungan žvalgas, vaikai net in keliūtes išlėky dairas-Dieva kaip nėr, teip nėr. Vaikai alkani virkauna, močiai širdį graudindami. Jau pavakariais klabteli durų klėmpka-ineina apdriskis ubagėlis, klaupias, pateriauna, duonas ir naktigulta praša. „Devuliau brungus, kų gi ašei tau duosiu-turiu tik paskutinį duonas žiauberėly“. Pėrlaužia moteriške duonas kumpelį parpus, pasdalina su ubagu, naktigultui in suola gūnely pakloja, iš gilumos kriautines atsdusus sugulda alkanus vaikus ir pati ažmiega. Rytą pabudus ubagėlia neberanda, puola kaist nors kokia karštima vaikam, tik girdi: ,,Aplunkiau tavi, ištyriau tava širdį, ir ažu tava mielaširdysty pavargėliui tavi apdovanosiu“. Nuo tos dienos našlė su vaikeliais nebeskurda, turėja duonas ir in duonas, vaikeliai prakuta, išeja žmonėsna gerais žmonėm, močių paguosdami ir Dievui dekavodami...   

       (Apsakė  Mamos pusseserė Viktorija  Rakauskaitė-Pusvaškienė)

Irena Bražėnaitė

Nušienautų dienų atolai. Vilnius, 2024 m.

Maketuotojos: Jūratė Mickevičiūtė-Radzevičienė ir

Aistė Varniackaitė-Šilienė.