Gimiau Lietuvai liūdint save praradus...

   ...baigiant žlegėti dviejų grobuonių karo tankams ir nutilus patrankoms – 1945 m. gegužės 7 d. Gražiausi tautos vaikai išėjo miškuosna, išsinešdami ginklus ir neužgesinamą viltį, jų tėvai "dulkėtais traukiniais" riedėjo Sibirop. Man susivokus esant šiam pasauly, kasdien mačiau savo tėvučių, brolių ir seserų liūdnus veidus, neapgaunamu vaiko suopračiu jaučiau namie sklandančius ir dūsaujančius neišsakytus žodžius, nutylimus vardus. 

Sesuo Onutė su pusbroliu Vytautu iš Ukmergės gimnazijos jau išgabenta lagerin (tardytojas žydas Lenskis, dabar saugiai, kaip ir Dušanskis, besišildantis Izraelyje; sesutę pamačiau jau eidama pradinėn mokyklon, jai svetimų kraštų šaltį ir vargą išbraidžius septynerius metus), pas mus baugščiai glaudžiasi pusseserės vyras (vėliau žuvęs kautynėse) ir Tėvelio pusseserė (miško brolių ryšininkė). Mes, vaikai, net neperspėti jautėm ir žinojom, ką užėjusiam prašalaičiui sakyt, o apie ką nutylėt, galvelę papurčius: nežinant (vėliau, daug vėliau to paties buvo išmokę ir mano vaikai.
 
Skrebams susigrobus sesers, „liaudies priešės" dalią, mes, septyni vaikai, likom „ant Dievo valios": - Tėtės pasėti rugiai siūruoja mūsų - nebe mūsų žemėj, mūsų žalmargių ir dvylųjų pieniukas melžiamas mandru žodžiu vadinamoj „fermoj," visa šeima, susidėję džiovintos duonos ir sūrio džiūvėsių maišelius, kasnakt laukiam atburzgiant siauraakių vadelėjamos „palutarkos." Vyresnėliai broliai ir seserys išbiro kas kur, su tėvučiais likau tik ašen, mažiausia.

Baigiau Utenos I-ją vid. mokyklą (buv. „Saulės" gimnaziją). Čia mokytojavo keletas per stebuklą neištremtų Sibiran šviesuolių mokytojų (pagyrų, žinoma iš valdžios jie negaudavo - apdovanojami ir paglostomi buvo menkos erudicijos, greitom sulipdyti naujieji mokytojai-prisitaikėliai „iš liaudies", bet mes, mokiniai, jausdavom anų mokymo skirtumą, nors ir jie privalėjo mums diegti tarybinio   moksleivio dėkingumą dar vis tebešviečiančiai Stalino saulei, bet už jų dėstomų vadovėlio žodžių mes, jautrūs to laikmečio vaikai, širdim jutom protestą ir širdgėlą - dėkui jiems.)

Muzikos mokinausi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos Aukštesniojoj muzikos mokykloj (dabar Konservatorija). Ir čia buvo senųjų, smetoniškų muzikos eruditų ir šviesuolių – muzikos teoriją dėstė dar buvęs anų laikų „kaimo daraktorius", slaptųjų lietuviškų mokyklų mokytojas, muzikologas, teatrologas, muzikos vadovėlių kūrėjas Antanas Krutulys. Buvo ir dėstytojų parsidavėlių. Be jų pagalbos gal ilgėliau nebūtų buvusi išaiškinta mūsų, nerimstančių, laisvės trokštančių studentų įkurta, neva, meno ir mokslo draugija, iš tikrųjų tautos istoriją ir pasipriešinimą santvarkai gliaudančių jaunuolių bendrystė. Buvom kas susodinti, kas pakabinti ant amžinos saugumo meškerės.

Studijuodama Universitete nepamečiau savo įžūlaus nenoro paklusti svetimos kultūros, svetimų idėjų rimbui. Su bendraminčiais kūrėm Ramuvą, pėsčiavom po Lietuvą ir Prūsiją, širdimis glostydami naikinamus papročius, paminklus, kryžius, koplytėles, dainas ir tautos dvasią, tuo pačiu ypu mindami ir saugumo namų slenksčius, tiesiai ten, kur dūrė raudonojo vado ranka (ir kurio garbei nubarstytų kruvinų takelių smiltis tebenešiojam ant savo batų papadžių, nors jau dvidešimt metų kai tas pirštas su visa stovyla jo batrakų saugiai pakavotas miške, kuriam glaudėsi anuomet mūsų miško broliai (ar ne įžūlumas?), o žmonės šitą raudonais takais nužėgliuotą aikštę pačiam sostinės centre skaudulingai tebevadina leninaviete...) 

Kitokia būt nei norėjau, o ir teisės neturėjau: Mamos Tėvelis buvo knygnešio J. Bielinio bendras ir patikėtinis (Mama sakydavusi, kad jų šeimą už tai vadino „Bieliakais"; per senelį gavom ir bajorų titulą – Nobilium – kilmingas: garbė tai, ar tik pareiga, atsakomybė ir našta, sunku pasakyt), arkivyskupas, palaimintasis, gulagų kankinys, beveik visą gyvenimą nuo caro laikų ligi Stalino prabuvęs kalėjimuos, A. Smetonos išsikeistas iš sovietų lagerio į vietinius komunistėlius, Teofilius Matulionis mūsų artimas giminaitis (Mamos – Motulė Matulionytė), Tėvelio dėdė braidžiojo Mandžūriją Japonų kare kraujuj „ligi blauzdų", kaip jis dainavo dainoj, kurią išsimokinau jau iš Tėtės, Tėtės pusbroliai kovėsi su lenkais prie Širvintų, kas trečias giminaitis ar giminaitė išbraidžiojo tundras ir taigas arba ir suvis tenajos kaulelius suguldė: argi galėjau per balvoninių (taip žmonės vadino spalių mėn. eisenas dėl nešiojamų ant kotų galvų-balvonų) arba gegužinių demonstracijas mosuot raudonom vėliavėlėm? Taiga, dainuojant „Lietuvos" ansamblyje ir retkarčiais jam išsibraunant su margaspalviais klėtkuotais sijonais užu aštriai duriančios sienos, ir, jeigu toji kelionė pasitaikydavo tolėliau negu Lenkija ar Bulgarija, oi būdavo kedenama mano visa giminėlė - net ligi anytos ir šešuro ir jų senelių. 

Dainuojant Radijo ir televizijos chore buvo ramiau - su juo toliau Azerbaidžiano nevažiuodavom (smagu - dabar ir tenajos jau tolimas užusienis). Dirbau net žurnaliste, duoną pelniausi daugelyje įstaigų – tol, kol saugumas nesuuosdavo, kur ašen bedirbanti, tuomet jau pakužda viršininkams ir direktoriams apie mano „kreivas pažiūras", ir įstaigų vadukai, saugodami savo varganas kėdutes (puikiai suprantama – gyvent tai reikia), manim atsikratydavo, todėl mano vad. darbo knygelė labai stora. 

Rašiau „Gamtai“, „Šeimai“, „Vakarinėms naujienoms“. Vėliau, jau geraisiais laikais, dirbau „Lietuvos aide“ reportere, paskiau su gerb. J. Vercinkevičium trise (su mašininke) leidau „Vorutą“, penkiese – „Žinią“. Dar – „Valstiečių laikraštyje“ priedo redaktore, „XXI amžiuje“, Aklųjų ir silpnaregių draugijoj. Smagiai pasidainuodavom su aristokratiškąja Beatriče Grincevičiūte, o ten įsikūrus slaptajam Radijui, smogikams užėmus LRT, teko ir prie jo darbo prisidėti. Rašiau, „įlindau“, kaip „Svieto lygintoja“. Į „Artumą“ teberašau.

KGB bylų archyve – drebančiom rankom glosčiau kruvinuosius savo sesers ir visos Lietuvos išgyvenimus. Labai nepaklusni valdžiai buvau, net tautos himną (Mamos išmokintą, kai jau daugumas iš baimės buvo suvis jį užmiršę, o gal ir neišmokę) užtraukdavau net viešoj vietoj. Kartu su amžinos atminties Gediminu Jakubčioniu ir kitais valdžios nepaklusniaisiais pradėjus spausdint ir platint draudžiamas knygas (jaučiausi tuomet kaip savojo Senelio darbo tęsėja), kaip ir kitiems, taip ir man jau buvo sukurbta byla ilgokam pasisėdėjimui, bet, Dievuliui pagrūmojus pirštu, papūtė gaivesnis vėjas net ir ant vargšės raudonai sumurkdytos Rasiejos, vad. Sovietų sąjunga. Tardė ne tik mane, bet ir moksleivę dukterį, ir jos vaikiną („ką tavo būsimoji uošvė tau duoda skaityt?"), ir suvis dar vaiką, sūnų, besimokantį M. K. Čiurlionio meno mokykloj, gąsdino giminaičius.

Neperseniausiai kartais susitikdavau mane tardžiusį vieną nabagėlį, gal gąsdinant užverbuotą, nes bauginimui šitoji institucija turi skausmingų ginklų: „tu gi turi vaikų", – pagrasino man iškėlęs pirštą enkėvėdistas – ir grasinimo pažadus pildė su kaupu; pasisveikindavau su tuo saugumo vasalu - aš nė pavardžių nežinojau mane tardžiusiųjų ir nenoriu žinot - buvo švebeldžuojantis ir pusiau žydiškai, ir pusiau slaviškai, bet buvo, deja, ir taisyklingai lietuviškai urzgiančių...